Izaijo pranašystė labai daug kalba apie Kristų: taip smulkiai pasakoja apie jo gimimą, mirtį, stebuklus ir kentėjimus, kad yra vadinama penktąja evangelija.
Štai pirmose 35 skyriaus eilutėse klestinti Kristaus karalystė, kad pagonims būtų suprantamiau, palyginama su tyrais, dykuma, nuošalia vieta: Tyrai ir dykumos džiūgaus, stepės pražys pievų gėlėmis; ji žydės, bus linksma, džiaugsis ir giedos. Jai teks Libano šlovė, Karmelio ir Sarono grožis. Taip, jie matys Viešpaties šlovę ir Dievo didybę (Iz 35, 1-2).
Kitose penkiose eilutėse labai vykusiai apibūdinamos didžiulės Evangelijos privilegijos ir jos pranašumai: kalbama apie teikiamą stiprybę, drąsą, atlygį, išgelbėjimą, šviesą ir supratimą, paguodą ir džiaugsmą (Iz 35, 3-7). Į šviesą iškeliama ir Evangelijos prigimtis, išgelbėjimo kelias: Ten eis kelias, vadinamas Šventu keliu, kuriuo nevaikščios niekas nešvarus. Čia nesimaišys liūtas, ir joks plėšrus žvėris nevaikštinės juo; išpirktieji keliaus juo. Viešpaties išlaisvintieji sugrįš ir eis į Sioną giedodami; amžina linksmybė vainikuos jų galvas. Jie džiaugsis ir linksminsis, vaitojimo ir dūsavimo nebebus (Iz 35, 8-10).
Atidžiau pažvelkime į šioje ištraukoje minimą išgelbėjimo kelią - Ten eis kelias... Šis kelias vienas ir vienintelis kelias į dangų, nes kito kelio į dangų nėra. Niekas nenueis į dangų, jei neis šiuo keliu, jei keliaus kokiu nors kitu keliu. Tik vienas kelias veda į dangų.
Apie šį siaurą kelią mums kalba ir Kristus. Kai kas eina plačiu keliu, kiti - siauru; vieni eina lengvu keliu, kiti - sunkiu; vieni eina savęs išsižadėjimo ir marinimo keliu, kiti - mėgaudamiesi savo geiduliais ir nuodėmių keliu; vieni lipa aukštyn, kiti leidžiasi žemyn, tačiau yra tik vienintelis teisingas kelias, vedantis į dangų, ir jokių kitų šalutinių kelių, kuriais kas nors išskirtinai nueis į dangų, nėra.
Kad ir kaip uoliai ieškotume, niekaip nerasime lengvesnio kelio į dangų, nei tas, kurį mums apreiškė Kristus. Nerasime platesnio kelio. Ir jei einame į dangų, kelias yra toks siauras, kad turime tiesiog „skintis" kelią, brautis į priekį. Jei neseksime kitų Dievo bandos avių pėdomis, niekada nerasime vietos, kur Kristus maitina savo bandą ir leidžia avims pailsėti. <...>
Kaip atskleidžiama šventa šio kelio prigimtis? Pirmiausia tas kelias vadinamas Šventu keliu. Antra, kalbama apie šventumą tų, kurie juo keliauja, ir pabrėžiama, jog tuo keliu nevaikščios niekas nešvarus. Joks piktas žmogus niekad nekeliaus šiuo šventumo keliu. Apie tai kalba ir kita eilutė: Čia nesimaišys liūtas, ir joks plėšrus žvėris nevaikštinės juo. Tai reiškia, jog juo neis jokie nuodėmingi šio pasaulio žmonės, kurie nekantriu įniršiu, gašliais troškimais, piktumu ar nepasotinamais geiduliais labiau panašūs į liūtus ar plėšrius žvėris, kurie kaip laukiniai vilkai įnirtingai puola šį pasaulį siekdami jį pasigviešti. Jų išdidumas, užgaulūs ir piktavališki polinkiai, kurie visiškai priešingi krikščioniškai dvasiai bei būdui, ir daro juos panašius į plėšrius žvėris.
Šventumo kelias nėra skirtas nuodėmingiems žmonėms. Tai paaiškina ši eilutė: Ir ten niekados nepateks, kas netyra, joks nešvankėlis ar melagis, o tiktai tie, kurie įrašyti Avinėlio gyvenimo knygoje (Apr 21, 27).
***
Daug kas nepakankamai suvokia, koks svarbus išgelbėjimui yra šventumas. Visi tikisi dangaus, bet jei visi, kurie vylėsi pateksią į dangų, būtų ten nuėję, ten jau dabar būtų pilna žudikų, svetimautojų, šiurkščių keikūnų, girtuoklių, vagių ir plėšikų. Kokia baisia vieta jau būtų tapę aukšti dangūs, jei taip būtų atsitikę! Ta tyra, nesuteršta, šviesi ir šlovinga vieta, dangiškoji šventykla būtų kaip Jeruzalės šventykla Jėzaus laikais - vagių irštva; švenčiausiosios kūrinijos miesto karališkieji rūmai būtų pavirtę tikru pragaru. Šventi žmonės ten nebūtų laimingi. <...>
Taigi mums visiems derėtų būti supratingesniems ir suvokti, jog šventumas būtinas išgelbėjimui; būtinas tikras, nuoširdus vidinis ir dvasinis šventumas, kuris lydėtų mus visada ir nepaliktų mūsų iki mirties. Nusidėjėliai neturėtų būti tokie kvaili ir puoselėti tuščias viltis apie dangų, nebent jie ketintų nedelsiant atgailauti ir jų širdis bei gyvenimas pasikeistų. Todėl mes apie tai ir kalbame.
Kas yra šventumas?
Atsakydamas į šį klausimą, apžvelgsiu tris dalykus, kurie atskleidžia šventumo prigimtį.
Šventumas yra širdies ir gyvenimo panašumas į Dievą. Kad ir kaip žmonės stengtųsi išoriškai atrodyti šventi, jei tai nekyla iš vidinio tikro ir nuoširdaus šventumo, tai nieko nereiškia. Karalius Amacijas (2 Kun 14) darė tai, kas teisinga Viešpaties akyse, bet ne iš tobulos širdies, todėl Dievui, kuris ištiria žmonių širdis ir siekius, ir kuris turi būti garbinamas dvasia ir tiesa, tai nepatiko.
Kad ir kokie šventi jie dėtųsi savo širdyje, kad ir kaip apsimetinėtų, visa tai jie daro tik norėdami pasigirti savo gyvenimo ir kalbų šventumu. Tačiau Raštas sako: Jei kas iš jūsų mano esąs pamaldus ir nepažaboja savo liežuvio, bet apgaudinėja savo širdį, to pamaldumas tuščias. Tyras ir nesuteptas pamaldumas prieš Dievą ir Tėvą yra: lankyti našlaičius ir našles jų sielvarte ir saugoti save nesuterštą šiuo pasauliu (Jok 1, 26-27). Ir dar: Bet kažkas pasakys: „Tu turi tikėjimą, o aš turiu darbus". Parodyk man savo tikėjimą be darbų, o aš tau darbais parodysiu savo tikėjimą. Tu tiki, kad yra vienas Dievas? Gerai darai. Ir demonai tiki ir dreba! Ar nori žinoti, neišmintingas žmogau, kad tikėjimas be darbų miręs? (Jok 2, 18-20). Tikrai šventas yra tas, kurio širdis ir gyvenimas yra panašūs į Dievo.
Būti šventam reiškia atspindėti Dievą, būti panašiam į Tą, kuris yra šventas. Nekalbu apie tai, kad galime būti panašūs į Dievą amžinybės, begalybės ar neribotos jėgos prasme. Tai nepakartojami ir neperduodami Dievo bruožai. Tačiau mes galime paklusti Jo valiai ir trokšti to, kas teisinga ir gera, kas iš tiesų yra tobula, kaip to trokšta Jis, ir nekęsti visko, kas pikta, neteisinga ir neišmintinga, kaip to nekenčia Jis. Be to, būti šventam reiškia ne tik norėti to, ko nori Dievas, bet ir elgtis taip, kaip Jis - šventai ir teisingai. Turėtume įprasti tokie būti ir taip elgtis, tai turėtų būti natūralus sielos polinkis, kuris turėtų atspindėti ir jos naują prigimtį, - tik tada žmogus tampa šventas.
Šventėti reiškia panašėti į Jėzų Kristų. Jėzus Kristus yra tobulai panašus į Dievą, nes Jis yra Dievas. Jis yra tikslus Jo atvaizdas. Tam tikra prasme Kristus dabar yra arčiau mūsų nei Dievas Tėvas, kadangi Jis yra mūsų Tarpininkas ir geriausiai mus pažįsta: Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį apreiškė (Jn 1, 18). Jėzus Kristus kūne gyveno tarp mūsų. Jis tarno pavidalu pasirodė kaip vienas iš mūsų ir, kad ir ką Jis būtų daręs, mes matėme ryškiai spindintį šventumą. Matėme šventą Jo gyvenimą - mes turime pavyzdį.
Būti šventam reiškia kopijuoti Jėzų. Tas, kuris seka Jėzumi Kristumi ir elgiasi taip, kaip mus moko evangelijų autoriai, yra šventas. Tas, kuris uoliai tyrinėja Kristaus gyvenimą, nėra nežinantis, kas yra šventumas. Kristus mums liepė sekti Jo pavyzdžiu: Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą (Mt 11, 29).
Ar skaitydami keturias evangelijas nematote Kristaus gyvenime nuostabių nuolankumo, meilės Dievui, meilės tikėjimui pavyzdžių? Ar nematote uolumo dėl Dievo šlovės, tvirtumo priešinantis pagundymams, visiško pasitikėjimo ir pasikliovimo Dievu, visiško paklusnumo visiems Dievo įsakymams pavyzdžių? Pribloškiančių maloningumo, nuolankumo, romumo, nusižeminimo, meilės žmonėms, meilės savo priešams, dosnumo ir kantrybės pavyzdžių? Ar tai ne šventumas? Kai mes siekiame imituoti Kristų šiose sferose, tada ir tik tada esame šventi.
Šventumas yra klusnumas Dievo įstatymams ir įsakymams. Kai visi be išimties Dievo įstatymai bus įrašyti mūsų širdyse, tada mes būsime šventi. Jei galite iš savo patyrimo kartu su Dovydu giedoti 119 psalmę, kurioje jis kalba apie savo meilę ir pasigėrėjimą Dievo įstatymu; kai žmogus pakankamai gerai supranta, koks yra Dovydo santykis į Dievo įstatymus, tada galima sakyti, kad Dievo įstatymas yra užrašytas jo širdyje. Dievo įstatymu laikau visus jo nurodymus ir įsakymus, ypač mums paskelbtus Evangelijoje, kuri yra Dievo įstatymo įvykdymas. Jei Jėzaus pasakytas Kalno pamokslas išraižytas kūniškose jūsų širdžių plokštėse, iš tiesų esate pašventinti.
Naujoji sandora užrašyta širdyse tų, kurie yra pašventinti, tų, apie kuriuos pranašas Jeremijas kalba: Ateina dienos, kai Aš padarysiu su Izraeliu ir Judu naują sandorą, - sako Viešpats. <...> tokią sandorą Aš padarysiu su Izraelio namais: toms dienoms praėjus, Aš įdėsiu savo įstatymą į jų vidų ir įrašysiu į jų širdis. Aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta (Jer 31, 31. 33).
Visi Dievo mums duoti įsakymai ir nurodymai yra tyri, tobuli ir šventi. Jie - tai užrašytas Dievo šventumas, ir kai siela jiems paklūsta, tai pašventina širdis. Jūs pasirodote esą Kristaus laiškas, mūsų tarnavimu parašytas ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet gyvų širdžių plokštėse (2 Kor 3, 3). Tik pagal Dievo atvaizdą, Kristaus pavyzdį ir evangelijos taisykles formuojama siela yra šventa.
Kas laukia tų, kuriems šventumas nerūpi? Tie, kurie nepanašėja į Dievą, į Kristų ir nepaklūsta Dievo įsakymams, nėra kelyje į dangų ir laimę. Jie šiuo keliu neina, o kelias, kuriuo jie eina, niekada nenuves jų į dangų. Kad ir ko jie viltųsi, ko tikėtųsi, jie niekada nepasieks dangaus, nebent pakeistų savo gyvenimo kryptį, apsisuktų ir pradėtų keliauti kita kryptimi. Nes šis kelias yra šventumo kelias, ir niekas netyras juo nevaikščios. Kristus sakė: lengviau kupranugariui pralįsti pro adatos skylutę nei turtingam žmogui įeiti į dangaus karalystę. Tačiau Jis sako, kad su Dievu tai visgi įmanoma. Jis taip pat sako, kad niekas, išskyrus atgimusį iš aukšto žmogų, neregės Dievo karalystės. Tie ir tik tie, kurie yra šventi, keliauja į dangų, nesvarbu, kokios profesijos jie būtų, kokią bažnyčią lankytų, nes Jėzuje Kristuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet naujas kūrinys.
Kad ir kokius išorinius religinius veiksmus jie darytų, kad ir kaip pastoviai lankytų viešas ar šeimos pamaldas ir gyventų, išoriškai žiūrint, moralų gyvenimą ir netgi dar daugiau: jei kalbėtų žmonių ir angelų kalbomis, net jei galėtų pranašauti ir suprasti visas paslaptis ar turėtų visą pažinimą, net jei turėtų tikėjimą, galintį kilnoti kalnus, net jei atiduotų visą savo turtą vargšams pamaitinti ir atiduotų savo kūnus sudeginti, bet jei jie neturi geraširdiškumo arba šventumo (o tai yra tas pats, nes kalbant apie geraširdiškumą turima omeny tiek meilė Dievui, tiek meilė žmogui), jie būtų niekas - būtų panašūs į skambantį varį ar žvangančius cimbolus (1 Kor 13). Būtų gerai, jei mes aiškiai suvoktume, koks būtinas ir gyvybiškai svarbus yra tikras, dvasinis, veikiantis ir iš tiesų nemirtingas šventumas.
Kodėl tik šventieji pasieks dangų?
Apžvelkime priežastis, kodėl nešventi žmonės negali keliauti į dangų ir kodėl jie niekada nebus laimingi.
Dievas būtų neteisingas, jei pikti žmonės galėtų tapti amžinai laimingi. Dievas yra begalinio teisingumo Dievas, ir Jo teisingumas (žmogiškai kalbant) „įpareigoja" Jį amžinai bausti už nuodėmę. Nuodėmė turi būti nubausta. Visų žmonių nuodėmės turi būti nubaustos. Jei nusidėjėlis laikosi savo nuodėmių, jei jis nėra nuplautas Kristaus krauju, apvalytas ir pašventintas, tada jis turi būti nubaustas. Jei jis pašventintas, už jo nuodėmes Kristus kentėdamas jau atliko bausmę, bet jei taip nėra, ji bus baudžiama amžinu vargu, nes Dievas pasakė, jog Jis yra šventas ir pavydus Dievas, ir nė vienas kaltas neliks nenubaustas (Iš 34, 7; Sk 14, 18).
Dievas yra šventas, todėl tai, kas nėra šventa, negali susijungti su Dievu ir atnešti Jam pasimėgimo. Ar įmanoma, kad be galo šventas Dievas, kuris yra tobulas ir tobulai nekenčia nuodėmės, turėtų apkabinti purviną, pasibjaurėtiną būtybę, bjaurią, nepakenčiamą pabaisą, nekenčiamesnę už rupūžę ir nuodingesnę už angį? Bet toks nekenčiamas, žemas ir atstumiantis yra kiekvienas nuodėmingas žmogus. Kaip gi galėtų tokie pasibjaurėtini padarai, velnio atvaizdai, susijungti su Dievu? Ar jie gali būti Kristaus nariais, Dievo vaikais, būti laimingi džiaugdamiesi Jo meile ir Jo palankumu? Ar įmanoma, kad jie būtų Dieve ir Dievas juose? Neįmanoma, kad kas nešventa būtų priimta į dangų. Neįmanoma, kad Dievas mylėtų nuodėmę, lyg ji jau būtų išnykusi, taip Jis negali mylėti ir nuodėmingo žmogaus, kuris nepriima apvalymo. Neįmanoma ir džiaugtis dangaus laime be Dievo meilės, nes dangaus laimė slypi Dievo meilės džiaugsme.
Netyrumas suterštų dangų ir trukdytų šventųjų bei angelų laimei. Tai suterštų tą šventą vietą, Šventų Švenčiausiąją, ir išgąsdintų bei įbaugintų pašventintas dvasias, sutrukdytų jų nuostabią atsidavimo ekstazę, trukdytų dangiškai bendruomenei šlovinti ir garbinti Jį. Nors vienas nepašventintas asmuo sutrukdytų jų laimę ir atneštų į tas vietas bjaurų savo nuodėmės ir nešvaros dvoką.
Nuodėmės prigimtyje „užkoduota" kančia. Nuodėminga siela iš prigimties yra pasmerkta vargui, nes neįmanoma, kad laimė būtų ten, kur karaliauja ir valdo nuodėmė. Nuodėmė yra žiauriausias iš kada nors valdžiusių tironų - ji siekia tik savo pavaldinių vargo. Ir kaip už Dievo įsakymų laikymąsi yra numatytas didelis atlygis, taip ir laužant juos ateina didelė bausmė.
Nuodėmė atneša apgailėtiną sumaištį ir baisią netvarką. Ji viską sujaukia, sutrypia protą ir į jo vietą iškelia aistrą, numeta nuo sosto sąžinę ir valdyti ima pasibjaurėtini geiduliai. Kai taip nutinka, prote neišvengiamai kyla baisus sąmyšis ir nerimas; sielą vargina rūpesčiai, keblumai, sunkumai, audros ir baimės. Ir taip bus visą amžinybę, nebent Dievo Dvasia sudėtų viską į savo vietas.
Pateikiau keletą priežasčių, kodėl tie, kurie nėra šventi, negali keliauti į dangų. Galima būtų pateikti ir daugybę kitų priežasčių, kurių dėl laiko stokos šiuo metu nenurodysiu, tačiau vien šitų pakanka, kad įtikintų mus, jog tiktai tie, kurie yra šventi, pasieks šlovės vainiką, net jei Dievas nebūtų aiškiai pasakęs, kad be šventumo nė vienas žmogus neregės Viešpaties.
Ištirkime save
Jei yra taip, kad tik tie, kurie yra šventi, eina į dangų, tai kiek yra vargšių būtybių, kurios mano einančios į dangų, bet iš tikrųjų ten neina? Nemažai yra manančių, kad jie neabejotinai eina į dangų, ir kad galų gale jie ten nukaks, bet neturinčių nė mažiausios kruopelytės šventumo apraiškų gyvenime ir kalboje. Nemažai yra tų, dėl kurių galime būti tikri, kad jie apskritai nieko nenutuokia apie šventumą, ar jų šventumas - snaudžiantis ir neveiklus, todėl, galima sakyti, jog jo apskritai nėra. Yra daug tokių, į kuriuos žvelgiant nepasakysi, kad jie nešventi, tačiau šventi jie tik išore - jie teturi kiautą be branduolio. Tokių žmonių yra didžiulės minios.
Kokia liūdna ir apgailėtina yra jų padėtis: jie žengia iš šio pasaulio į neužtikrintą amžinybę, tikėdamiesi patekti į be galo laimingą ir palaimintą dangų, bet iš karto supranta apsigavę ir suvokia, jog skęs pragaro bedugnėje!
Jei į dangų eina tik tie, kurie yra šventi, išbandykime ir ištirkime save pagal šį mokymą, kad pamatytume, kur esame mes: kelyje į dangų ar ne, kad žinotume, kuria kryptimi einame - Kanaano ar Egipto link, dangaus ar pragaro link. Nes jei manome esą pakeliui į dangų, o einame į amžinų kančių vietą, ir nesiliausime savęs apgaudinėti, ugnis ir siera neabejotinai atvers mums akis. Jei suprantame esą plačiame žlugimo kelyje, kaip dar drįstame žengti žingsnį toliau? Ištirkime save:
1) Mąstykite apie Dievo šventumą ir ieškokite savo prote, savy atitikimo, panašumo. Kalbu apie Dievo ir tikinčiojo sielos prigimties panašumą. Šventa siela, kai ji galvoja ir apmąsto Dievo prigimtį, randa malonumą ir pasigėrėjimą, nes jos naujai prigimčiai priimtinas dieviškas tobulumas. Jei tie, kurie mano esantys kelyje į dangų, bet yra nešventi savo širdyse, palygintų save ir savo prigimtį su šventa Dievo prigimtimi, nuostabi šviesa - Dievo šventumas greitai atskleistų jų sugedimą ir supuvimą.
2) Ar galite rasti kokių savo gyvenimo panašumų su Kristaus gyvenimu? Nereikia manyti, kad kiekviena kopija yra ar bus labai panaši į originalą, tačiau jos, kad ir mažesniu mastu, turi tą pačią dvasią, tą patį būdą ir charakterį, kurį apreiškė Jėzaus gyvenimas ir žodžiai.
3) Ar jūsų sielai malonus Dievo žodis? Biblija yra mums parašytas Kristaus laiškas. Ar tas laiškas užrašytas ir mūsų širdyse, kaip užrašytas Rašte, galima suprasti palyginus. Ar mylite Dievo įsakymus ir jų paisote? Ar jums malonu klausytis Dievo valios ir ją vykdyti? Ar paklūstate Dievo įsakymams pasirinktinai? Ir ką pasirinktumėte, jei Dievas negrasintų bausti už jų nesilaikymą?
4) Ar atrandate panašumą ir atitikimą tarp savo širdies bei gyvenimo ir tų šventų žmonių, kurių šventumu įsitikinome, skaitydami Dievo žodį, širdžių bei gyvenimų? Ar vaikštote su Dievu kaip Henochas? Ar išsiskiriate savo pamaldumu iš nedorųjų kaip Nojus? Skaitydami apie Abraomą, Izaoką, Jokūbą, Mozę ir pranašus, kurių šventumas atsispindėjo gyvenime, galite matyti labai aiškų paveikslą ir patyrinėti, ar iš esmės turite su jais ką bendro, nors jumyse tai galbūt daug mažiau pastebima nei juose. Skaitydami Dovydo psalmes aiškiai matome, koks buvo Dovydo šventumas, ir galime pasvarstyti, ar ta pati dvasia dvelkia tarp mūsų. Skaitydami apaštalų laiškus galime pažinti tikrą Evangelijos dvasią ir palyginti, ar tokia dvasia valdo ir mūsų širdis.
Ar, pagal galimybes, sekate šventaisiais ir imituojate angelus danguje? Jie leidžia laiką šlovindami Dievą, jie myli Jį labiau už visa kita, juos žavi Jėzaus Kristaus grožis, jie be galo myli vienas kitą ir nekenčia nuodėmės. Šventieji žemėje taip pat yra į juos panašūs.
Raginkime vieni kitus šventėti. Jūs girdėjote, kas yra šventumas, ir koks jis reikalingas, gyvybiškai reikalingas, kad išsigelbėtume nuo pragaro. Tai amžinos mirties ir amžino gyvenimo klausimas. Nieko mums taip labai nereikia kaip šventumo. Kiti dalykai gali būti reikalingi, kad atrastume šį gyvenimą, ir žmonės deda visas pastangas, visas jėgas, kad pasiektų tai, ko jiems reikia, jei tik yra galimybė tai gauti. Kaip daug svarbiau ieškoti to, be ko gyventi mums bus žymiai blogiau nei mirti tūkstančiu mirčių!
Šio motyvo, manau, visiškai pakanka. Ar gali būti didesnis motyvas nei būtinybė? Bet jei jis ir nebūtų taip labai reikalingas, pakanka malonios ir puikios šventumo prigimties, kad vertėtų jo kuo uoliausiai ieškoti.
Šventumas yra pats gražiausias ir puikiausias dalykas. Dažnai žmonės keistai įsivaizduoja šventumą, lyg tai būtų melancholiškas, niūrus, rūgštus ir nemalonus dalykas, tačiau jame nėra nieko kito, tik tai, kas yra maloniai ir žavingai puiku. Tai - didžiausias grožis ir malonumas, žymiai gražesnis už kitas grožybes: šventumas atskleidžia dievišką grožį, kuris persmelkia ir nuskaistina sielą. Šis pasaulis yra purvinas, nešvarus ir išniekintas, palyginus su pašventinta siela - šia malonia, puikia, žavinga, giedra, tylia ir ramia prigimtimi. Tai turbūt pati gražiausia kiekvienos būtybės puošmena, kuria ji gali pasidabinti - jos dėka siela tampa nedideliu, maloniu ir žavingu palaimintojo Jehovos atvaizdu. Angelai stovi ir laimingi, sužavėti, šypsodamiesi žvelgia į šventą sielą!
Krikščionių šventumas pranoksta pagonių dorybes, jo prigimtis žymiai šviesesnė ir skaistesnė, jis romesnis, tylesnis, taikingesnis ir malonesnis. Kokia nuostabi ramybė, kokia rami palaima! Suteikite ją sielai! Kokios ramios ir nuolankios prigimties yra tikrasis šventumas, koks jis taikingas ir ramus. Tai pakeičia, nuskaistina sielą, padaro ją nuostabesnę už visas kitas būtybes.
vertė Jurga Domarkaitė
