Kažkas yra pasakęs, jog religija ir tikėjimas - du vienos upės krantai, bet perplaukia ją, deja, ne kiekvienas.
Išties, kad galėtume perplaukti tokią pavojingą ir paslaptingą upę, turime būti nuoga krūtine, turime visus savo rūbus palikti stabiliame krante... Charizmatinis judėjimas Tikėjimo žodis, gyvuojantis Lietuvoje jau 20 metų, tikrai yra tinkamas netradicinio plaukiko tradicinėje Lietuvos religinėje upėje, pilnoje slenksčių ir klampinančio dumblo, pavyzdys. Kita vertus, šio judėjimo identitete esti pakankamai daug gyvos krikščioniškos tradicijos. Vartodami tikros bažnyčios epitetą, anaiptol neketiname sakyti, jog Tikėjimo žodis yra vienintelė tikra krikščionių bažnyčia ar polemizuoti neseniems popiežiaus Benedikto XVI mėginimams eliminuoti visą protestantiškąją tradiciją iš Bažnyčios sampratos.
I amžiuje apaštalas Paulius sveikindamas Korinto bažnyčią palinkėjo jai Viešpaties Jėzaus Kristaus malonės, Dievo meilės ir Šventosios Dvasios bendravimo. Šiame palinkėjime galima įžvelgti tikros Kristaus bažnyčios, kokia korintiečiai dar nebuvo, būdingus ir siektinus bruožus. Visi trys parametrai nuostabūs, retas kuris ginčytųsi dėl jų, tačiau „prietaisų", kurie galėtų tai pamatuoti ar išmatuoti, nėra. Dėl šios priežasties manytume, jog šiuo, dvasiniu aspektu, „tikrų" bažnyčių išskyrimas ir „netikrų" įvardijimas šiandienos krikščioniškame pasaulyje yra visiškai beprasmis ir nepagrįstas.
Tikėjimo žodžio įvaizdis visuomenėje
Tikėjimo žodžio įvaizdį Lietuvos visuomenėje per pastaruosius dvidešimt metų formavo įvairaus plauko žinovai: pradedant nelabai raštingais ar užsakytais žurnalistais, tęsiant pasipiktinusiais tradicinės bažnyčios atstovais ir baigiant humanitarinio profilio analitikais. Tenka pastebėti, jog dažniausiai stokota objektyvios analizės ir žvilgsnio net žinovais save laikančių religijotyrininkų tekstuose. Tikėjimo žodžio įvaizdis dažniausiai pieštas arba negatyviai - iš anksto įvardijant judėjimą kaip destruktyvų - arba „analitiškai įvilkinėjant" jį į tam tikrų religinių-sociologinių definicijų - „nuo sektos iki denominacijos" - rūbus. Vadinamieji sektų tyrinėtojai ir žinovai paprastai nusižengdavo elementariam mokslinio ir žurnalistinio tyrimo kodeksui - susipažinti su pirminiais tiriamo subjekto (šiuo atveju - Tikėjimo žodžio) šaltiniais. Kelių mokslinių darbų apie naujuosius religinius judėjimus bandytojai savo samprotavimus grindė antraeiliais šaltiniais, nemėgindami pažvelgti į judėjimą iš vidaus. Judėjime kritikuojama ir kvestijonuojama buvo viskas: teologija, evangelizacinės veiklos turinys ir būdai, konkretūs renginiai, finansinio funkcionavimo pamatas, tariamas dvasininkų autoritarizmas, „žalingas" Tikėjimo žodžio poveikis visuomenei, mokyklai, jaunimui, šeimoms ir kitiems socialiniams vienetams, bendruomenės narių asmeniniai patyrimai ir liudijimai, net pats judėjimo pavadinimas. Vienas iš naiviausių dalykų, kuriais 20 metų buvo kaltinamas ir kritikuojamas šis judėjimas, - atskirų žmonių, apsilankiusių ar besilankančių Tikėjimo žodyje, poelgiai ir sprendimai. Tokią tariamą negatyvią dokumentiką galima būtų tęsti be galo. Tačiau pakaktų pasakyti antitezę, jog per 20 metų nė vienas Tikėjimo žodžio oponentas neišdrįso stoti į atvirą, rimtą, viešą, sveikų motyvų vedamą disputą, kad ir teologiniais klausimais. Keliais pastaraisiais metais vykstantys ekumeniniai judesiai tarp skirtingų krikščioniškų Lietuvos bažnyčių ir netgi pamažu į pozityviąją pusę besikeičiantis tradicinės bažnyčios atstovų požiūris į Tikėjimo žodį, vis tik kol kas bejėgis iš esmės pakeisti visuomenėje suformuotus neigiamus stereotipus. Gal tam prireiks kitų 20 metų?
Bene objektyviausias ir kompetentingiausias pastarojo dešimtmečio Lietuvos religijotyrininkas pranciškonas Arūnas Peškaitis, kurio objektyvumo ir nuoširdumo kalbamu klausimu, beje, nė kiek nepaveikė ir nesumažino jo asmeniniai dvasiniai ieškojimai (taip tvirtinti drįsčiau, remdamasis ne vienu jo tekstu, parašytu pranciškono plunksna), yra apibūdinęs Tikėjimo žodį kaip „konservatyvios pakraipos charizmatinio judėjimo išpažinimą". Toks apibūdinimas kontraversiškai provokuoja paieškoti šio judėjimo prigimtyje ir veikloje konservatyvių bruožų, krikščioniškos bažnyčios tradicijos, kurios stoka taip dažnai buvo kaltinama minėta netradicinė bažnyčia. Taigi keletu tezių siūlyčiau pažvelgti į kai kuriuos 1988-2008 m. Tikėjimo žodžio istorijos štrichus, labiau atskleidžiančius šios bažnyčios autentišką paveikslą.
Bažnyčios identitetas
Bažnyčios ir sektos sąvokų taikymas Tikėjimo žodžiui visuomet kėlė įvairias kontraversijas. Sekta Tikėjimo žodis dažniausiai vadintas tų autorių, kurie dėmesį fokusavo ne į judėjimo skelbiamos žinios turinį ir veiklos metodus, bet į tariamą institucionalumo stoką. Visgi, Liuterio žodžiais tariant, - Bažnyčia yra ten, kur Dievo žodis mus kalbina, o mes Dievui atsakome mūsų malda ir giesme. Arba: Bažnyčia yra ten, kur skelbiamas Dievo žodis ir juo tikima. Vietų, kur buvo skelbiamas Dievo žodis 1990 m. atsikūrusioje Lietuvos valstybėje, vis daugėjo. Tikėjimo žodis šia prasme tikrai pažymėtinas kaip vieta, kur minėtas žodis ne tik buvo pamokslaujamas, bet kur juo dar buvo ir tikima. Tikėjimo žodžiui dažnai buvo prikišamas negausus narių skaičius Lietuvoje dominuojančios konfesijos atžvilgiu bei menkos istorinės šaknys laiko prasme. Pirma, minėti priekaištai ne visiškai adekvatūs tikrovei, nes tarp netradicinių Lietuvos religijų Tikėjimo žodis kaip tik išsiskiria gausumu, o savo teologinėmis šaknimis neabejotinai siekia ankstyvąją krikščionybę bei pozityviąsias viduramžių erezijas (katarus, valdensus, husitus). Antra, minėtuose priekaištuose maža krikščioniškos logikos. Pasiremkime vienu lietuviškuoju autoritetu. Stanislovas Rapolionis buvo pirmasis lietuvis, apsigynęs daktaro laipsnį užsienio universitete. Ne bet kokiame - o Vitenbergo (Europos Reformacijos širdyje) - ne bet kokia tema, bet viena sudėtingiausių - krikščioniškos atgailos klausimu, ir ne prieš bet ką - prieš patį Martyną Liuterį ir Pilypą Melanchtoną. Šis kuprotas ir paliegęs bajorėlis iš Eišiškių 1545 m. Karaliaučiuje išspausdino traktatą „Disputas dėl bažnyčios ir jos požymių", kuriame svarstė apie tikros bažnyčios bruožus. Jis pabrėžė, kad bažnyčios esmei nebūtini tokie požymiai, kaip narių gausumas ar judėjimo naujumas, pakankamais bažnyčios požymiais nusakė esant Žodį ir teisingą sakramentų teikimą. Stebėtinai panašiai kalbėjo Rapolionio amžininkas, anglų reformatorius Viljamas Tyndeilas (pirmasis išvertė Bibliją į anglų kalbą). Anot jo, Kristaus nuotakos skirtumai nuo paleistuvės nėra senumas ir žmonių skaičius. Tikros bažnyčios ženklais jis laikė teisingą Dievo žodžio pamokslavimą, kuriame Dievas atveria save žmonėms; teisingą sakramentų teikimą; bažnyčios tvarką, kai ydos ir nedorybės yra šalinamos.
Sekant tokiais kriterijais teigtina, kad Tikėjimo žodis nuo pat savo veiklos pradžios buvo ir yra pati tikriausia krikščioniška bažnyčia, o ne, anot kai kurių analitikų, neaiškios sandaros religinis sąjūdis, iš sektos išsivystęs iki denominacijos ir dar vis nepasiekęs bažnyčios lygmens.
Kita vertus, klaustume, ar Tikėjimo žodžiui turėtų būti labai aktualus dalykas siekti valstybinio bažnyčios pripažinimo, juolab, kad nenumaldomai artėja 25 metų bažnyčios gyvavimo cezūra, o Religinių bendrijų ir bendruomenių įstatymo raidė numato tokią galimybę. Šventajame Rašte ne vienoje vietoje galime sutikti kalbant apie PRIPAŽINIMĄ. Dievo, žmonių, valdžios pripažinimą. Savo traktate S.Rapolionis bažnyčiai primena, kad reikia gręžtis į tą Vienintelį, kuris pripažįsta, globoja ir amžinuoju gyvenimu apdovanoja. Tokioje šviesoje argi vertėtų bažnyčiai, kuri, turbūt, yra vienintelė žmonių organizacija žemėje, turinti pradžią, bet neturinti pabaigos, institucijai su amžinybės antspaudu, žūtbūt kovoti dėl valstybinio, žemiško pripažinimo? Juolab, kad valstybė, teikdama tam tikrą pripažinimą ir globą tradiciniams tikėjimams, yra bejėgė užtikrinti trečiąjį apaštalo minimą siektiną dalyką - amžinąjį gyvenimą.
Pamokslaujanti bažnyčia
Tikros bažnyčios bruožų Tikėjimo žodyje pakankamai. Pirmiausia - dėmesys Šventajam Raštui. Čia dera vėl prisiminti Liuterio žodžius: Mes nesiekiame nieko kito, kaip tik to, kad įsiviešpatautų paprastas ir tyras krikščioniškas mokymas, kad būtų atmesta ir nuvertinta viskas, ką sugalvojo žmonės. Tikėjimo žodžio išskirtinis dėmesys Biblijos autoritetui - bene ryškiausia reformacinė judėjimo apraiška. Pradedant technine šio aspekto puse - Tikėjimo žodžio leidyklos parengtas ir išleistas Biblijos leidimas sulaukė jau penkto tiražo, baigiant vidine - Šventasis Raštas buvo ir išlieka kertiniu Tikėjimo žodžio išpažinimo, pamokslų, teologinių ieškojimų, konfesinės literatūros, evangelistinės bei misionieriškos veiklos, liturginių sprendimų akmeniu. Išties Tikėjimo žodžio 20 metų veiklos motyvus ir lyriką įmanu apibrėžti amžinu Liuterio šauksmu - Sola scriptura... Tik Raštas. Tai ne gražus bažnyčios talismanas, bet viską palaikanti konstrukcija.
Antra - dėmesys asmeniniam tikėjimui. Jau pats žmogaus tapimas tikinčiuoju ir tikėjimo bendruomenės nariu Tikėjimo žodyje siejamas su asmeniniu žmogaus patikėjimu Kristaus žinia ir asmeniniu apsisprendimu sekti Juo. Dievas parodė man savo gailestingumą, kai dieną naktį mąsčiau apie Laišką romiečiams. Pasijutau kaip vėl gimęs, kaip įeinantis per atvirus vartus į patį rojų. Nuo tos akimirkos Šventasis Raštas man atsivėrė naujoje šviesoje (Liuteris). Ne kartą klausydamas Tikėjimo žodžio pradininkų liudijimų, aptikau, jog judėjimo genezė nedviprasmiškai sietina pirmiausia su atskirų žmonių aktyviomis dvasinėmis paieškomis ir jų asmeniniais patyrimais. 1517 m. Reformacija Europoje užsiplieskė 95 garsiomis Liuterio tezėmis prieš indulgencijas, iš meilės tiesai ir noro ją išsiaiškinti, kaip jis pats vėliau rašė. Manyčiau, jog Tikėjimo žodžio atsiradimo šerdyje pastarasis veiksnys - vienas esminių. Individualaus tikėjimo paradigma ypač ryški pastoracinėje judėjimo veikloje. Kiekvienas tikintysis mokomas ir raginamas pats gilintis į Šventojo Rašto tiesas, vertybe laikoma ne išorinė pamaldumo forma, bet dievotumo apraiškos kiekvieno kasdienybėje, ne taisyklinga krikščioniška retorika lūpose, bet krikščionio charakterio tobulėjimas. Toks pastoracinis kryptingumas taip pat reiškia, jog bažnyčios vadovai šiandien, lygiai taip pat kaip XV-XVI a., yra atsakingi ne už individualius bendratikių poelgius ir sprendimus, bet už kuo autentiškesnį Dievo žodžio pateikimą ir aiškinimą bendruomenei. Vienas dalykas yra būti nuo bažnyčios, kitas - būti bažnyčioje. Aišku, kad ne visi žmonės bažnyčioje yra nuo bažnyčios. Žinome, jog kartu su javais auga ir piktžolės. Varnas lesa tuos pačius grūdus kaip ir balandis. Vieni žmonės yra bažnyčioje, nes paklūsta Kristui. Kiti esti bažnyčioje, nes yra pagonys be dorybių. Tokie bažnyčioje esti tik dėl pavadinimo, todėl yra veidmainiai (Janas Husas). Bažnyčios uždavinys yra ne pagerinti pasaulį, bet liudyti, kad jo darbai yra pikti. Ji turi ne pasaulį, bet žmones gelbėti iš pasaulio. Ji neturi verstis politika, bet skelbti Evangeliją, taip pat ne jos dalykas auklėti žmones, bet kai kuriuos kaip nuodėgulius ištraukti iš ugnies (Liuteris). Sielos skaistinimo, jos išgelbėjimo bei išganymo klausimai Tikėjimo žodžiui kaip ir Reformacijai visuomet buvo prioritetiniai.
Švietėjiška bažnyčia
Reformacinės krikščionybės ženklu ir pėdsaku neabejotinai dera laikyti krikščionišką mokyklą, kurios steigėja yra Vilniaus bažnyčia Tikėjimo žodis. Švietėjiškoje bendruomenės veikloje ryški nuostata, jog šiuolaikiniame vartotojiškos ir sekuliarios krikščionybės pasaulyje, kuriame žemiškos šlovės ieškodama klaidžioja didžioji jaunimo dalis, tikro krikščioniško vaikų lavinimo klausimas yra nepaprastai svarbus. Jis buvo prioritetinis ir XVI a. Vokietijoje, supratusioje, kad krikščioniško auklėjimo nebuvimas yra viena pagrindinių bažnyčios ligotumo ir valstybės nuosmukio priežasčių, kad šeimos ir bažnyčios institucijų nepakanka, norint visapusiškai išlavinti ir išauklėti vaiką. Tiesiog ortodoksiniu XVI a. liuteronizmu dvelkia Tikėjimo žodžio pozicija, jog vaiko mokyme svarbiausia ne buitinės sąlygos, klasių gražumas, bet mokymo turinys, persunktas krikščioniškomis vertybėmis, bei MOKYTOJAS. Dievotas, sąžiningas, kompetentingas, veiklus ir darbštus. Nereikia būti dideliu pranašu ar giliu tyrinėtoju, kad pastebėtum pakankamai daug sąsajų tarp XVI-XVII a. liuteroniškų ir kalvinistiškų LDK mokyklų ir Tikėjimo žodžio mokyklos Vilniuje: institucionalus veikimas bažnyčios pašonėje, tendencingas ir nuoseklus pasaulietinės žiniasklaidos ir katalikų bažnyčios puolimas, siekiant apsunkinti mokyklos egzistavimą ar išvis ją uždaryti, sudėtingos materialinio gyvavimo sąlygos, objektyvios viešos informacijos apie mokyklą visuomenėje stoka. Valstybinių institucijų požiūris mokyklos veikimo laikotarpiu taip pat labai primena Liuterio laikus: Biurgeriai (šiuo atveju, valstybė - aut. past.) dabar nenori išlaikyti ir palaikyti Dievo duotų gabių, garbingų mokytojų, kurie lavintų jų vaikus Dievo baimėje, drausmėje, mokyme, pagarboje, didžiulio darbo dėka, uoliai ir, be to, su nedideliais ištekliais ir nedideliu atlyginimu. Atrodytų, jog krikščioniškos mokyklos dėl savo ypatingai pozityvaus turinio turėtų būti ypač globojamos valstybės, tačiau dažną kartą atrodo, jog Lietuvos Respublikos valdininkija šiandien švietimo klausimuose yra protingesnė ir ne tiek fanatiškai atsidavusi jaunuomenės ateities konstravimui kaip Martynas Liuteris, yra nuovokesnė savo pedagoginėmis koncepcijomis nei Janas Amosas Komenskis, išmintingesnė vaikų auklėjimo srityje nei žydų karalius Saliamonas ir t. t.
Nepolitikuojanti bažnyčia
Dar XVI a. pabaigoje garsus anglų pamokslininkas Džonas Viklifas teigė, jog bažnyčia nėra klerikalinė organizacija, bet žmonių, tikinčių Dievu, susibūrimas, kurio galva yra tik Kristus. Tikėjimo žodis per visus savo egzistencijos metus laikėsi Reformacijai būdingos nuostatos, jog bažnytinė ir politinė veikla yra autonomiškos sferos, negalinčios daryti tiesioginės įtakos viena kitai, principo, jog Žodžio tarnai labiau turi bendrauti su dangiškuoju sostu nei su žemiškuoju, įsitikinimo, kad ciesoriaus ir Dievo veiklos sritys tikrai netapačios. Periodinėje ar televizinėje žiniasklaidoje neatrasime nė vieno Tikėjimo žodžio adresu mesto kaltinimo, kalbančio apie tai, jog judėjimo atstovai slapta būtų mėginę daryti įtaką kokiems nors politikams, tendencingai ir subjektyviai būtų siekę paveikti konkrečių valstybės įstatymų priėmimą, rūpindamiesi tik savo ir peržengdami kitų pilietines teises ar patys būtų mėginę kurti kokią politinę organizaciją (išvardinti bruožai dažniausiai priskirtini sektantiško tipo judėjimams). Priešingai, Tikėjimo žodžio pėdsakas Lietuvos politinio gyvenimo areale yra gana aiškus: maldos už Lietuvos politines valdžias, dalyvavimas Nacionalinių maldos pusryčių renginiuose, viešos pilietinės pozicijos pareiškimai religines bendrijas liečiančių įstatymų rengimo ir svarstymo metu ir pan. Niekada jokių rinkimų (prezidento, seimo, savivaldybių, europarlamento) metu Tikėjimo žodyje nebuvo vykdoma agitacija už konkrečią politinę jėgą nei individualiai, nei iš sakyklos, paliekant tai kiekvieno tikinčiojo asmeniniam apsisprendimui. Tikėtina, jog nepolitikuojančia bažnyčia Tikėjimo žodis išliks ir šiuolaikinėje Lietuvos visuomeninėje terpėje, kurioje, turbūt, nuo verslininkų iki šou verslo atstovų nebeliko nė vienos socialinės interesų grupės, kurios žmonės nemėgintų prasibrauti į valdžią ir tapti eiliniais mesijais, žadančiais nuvesti tautą į gerovę.
Tarnaujančių tarnų bažnyčia
Čia norėtųsi išskirti ne karitatyvinę Tikėjimo žodžio veiklos pusę, kuri aktyviai lydėjo bažnyčią visus 20 metų, bet kitą, viešai mažai aprašomą ar pastebimą aspektą, kuriuo Tikėjimo žodžio kūdikystės, vaikystės ir paauglystės metai stebėtinai primena XVI a. Reformacijos laikmetį. Tai naujos kokybės dvasininkijos, Žodžio tarnų, atsakingų už tikinčiųjų bendruomenės dvasinį ugdymą ir liturginės tarnystės priežiūrą, ugdymas. Ši nauja kokybė atsispindi ne tik Žodžiu patarnaujančių pamoksluose, bet dar labiau - asmeniniame profesinio pašaukimo pasirinkime. Kaip tarp XVI a. pirmųjų liuteronų, kalvinistų ar arijonų pamokslininkų, taip ir Tikėjimo žodžio judėjimo priešistorėje ir istorijoje atrasime ne vieną krikščionį, priėmusį Dievo pašaukimą tapti Žodžio tarnu ir išlikti juo, nepaisant jokių konfesinių, socialinių, ekonominių ir asmeninių vėjų. Toks pasirinkimas, įstabus ir garbingas Dievo akivaizdoje, reiškė savanoriškai rinktis negarbingą ir neapibrėžtą socialinę padėtį visuomenėje, sociokultūrinius suvaržymus šeimai, neaiškią ir dažnai nepatenkinamą ekonominę padėtį, valstybinių institucijų panieką, ne vienam - kasdienybę provincijoje, paprasčiau kalbant - aklinai uždarytas duris ryškesnei karjerai visuomenėje gerąja prasme ir pakankamai asketišką egzistenciją. Manau, kad protestantų dvasininkijos gyvensenos asketizmas dar labiau gerbtinas nei katalikų, kadangi jis liečia ne atskirų individų, bet ištisų šeimų likimus. Kalbu apie tuos tikėjimo laivo kapitonus, kurie tebetarnauja ištikimai toliau, kurie niekada nepaliko savo komandos ir savo laivo mūsų lietuviškuose ežeruose, kurie netgi ne pamokslais, bet savo šeimomis ir gyvenimu man nuolat primena, kas yra tikras pasiaukojimas, kurie savo laisvalaikio metu klaupiasi maldos kambarėlyje ar kaip tikri dvasiniai speleologai (speleologija - urvotyra; požeminė geografija - aut. past.) pro pasaulio šaltį, purvą ir nežinomybę kasasi į Šventojo Rašto gelmes tam, kad autentiškas ir įkvėptas Dievo žodis pasiektų mane nuodėmingą. Žodžio tarnai buvo ir yra Tikėjimo žodžio judėjimo stiprybė ir galimybė. Jeigu dvasinė Lietuva šiandien rinktų savo garbės nominantus, manau, tarp jų būtų ne vienas pamokslininkas. Jie tikrai yra Kristaus bažnyčios garbė ir pasididžiavimas.
Pabaigai
Liuteris kartą yra pasakęs: Krikščionys neturi nieko žinomesnio ir šlovingesnio, nei įsitikinimai. Atimk įsitikinimus ir tu panaikinsi krikščionybę. Įsitikinimai - pati stabiliausia Tikėjimo žodžio judėjimo per pastaruosius 20 metų identiteto dalis. Įmanoma iš bendruomenės atimti žemę, skirtą maldos namų statybai, uždaryti ar teisiškai varžyti krikščionišką mokyklą, žiniasklaidos pagalba sukurti falsifikuotą ir mistifikuotą, tolimą tikrovei judėjimo įvaizdį, mėginti diskredituoti bažnyčią atskirų personalijų pagrindu, įmanoma atsimušus į žmogiškąjį veiksnį pasipiktinti ir konvertuoti į kitą religinę organizaciją ar bendruomenę, įmanoma pasitraukus iš charizmatinio judėjimo „viešai pamiršti" ir išsižadėti praleistų jame metų, tačiau neįmanoma palaidoti Kristų sutikusių ir paskui Jį tebesekančių žmonių įsitikinimų. Neįmanoma ištrinti ir paskutinių 20 metų iš Tikėjimo žodžio kolektyvinės atminties. Jei manytume, jog Lietuvos krikščionių bažnyčios istorija yra paveikslų galerija, kurioje pilna kopijų ir mažai originalų, tai Tikėjimo žodis tikrai vadintinas vienu tokių originalų...
Išlikime ir toliau paprasta ir tuo pat metu nepaprasta Kristų garbinanti bažnyčia savo kartoje. Tegul per ateinančius 20 metų Jo malonės, meilės ir Šventosios Dvasios bendravimo tarp mūsų tik daugėja...
