Giedrius: Trumpiausias atsakymas būtų labai paprastas: todėl, kad mūsų Viešpats taip įsakė - „Mylėkite vienas kitą, kaip Aš jus pamilau". Mylėti brolį, nereiškia mylėti tik tą, kuris išpažįsta lygiai tokią pačią doktriną kaip aš. Vienybė nėra vienodumas. Bažnyčių ir konfesijų įvairovė nepaneigia vienybės, kuri yra Kristuje, ir būtent įsakymas mylėti, manau, veda mus į tą bendrystės, brolystės ieškojimą drauge su kitais tikinčiais Jėzų Kristų.
Anželika: Aš taip pat pritariu Giedriaus mintims ir dar pridurčiau, kad žvelgdami atgal ir eidami prie krikščionybės ištakų, mes atrandame tą patį tikėjimo šaltinį. Mūsų šaltinis yra tas pats - Viešpats Jėzus Kristus, Jo kančia ant kryžiaus ir Jo prisikėlimas. Visos krikščioniškos bendruomenės turi tą patį tikėjimo pagrindą. Jeigu aš priimu šaltinį, kaip aš nepriimsiu kamieno ir atsišakojimų?
Be to, bendraudami su kitomis krikščioniškomis bendruomenėmis, mes aiškiau suvokiame ir savo tapatybę, tų skirtumų dėka aiškiau suvokiame mums skirtą Viešpaties misiją šiame laike.
Gabrielius: Mes bendraujame su kitomis bažnyčiomis todėl, kad esame krikščionys. Vienybės, tų vidinių ryšių ieškojimas yra neatsiejama nuo krikščionybės sampratos. Ir jeigu tu bendrauji su žmogumi, kuris irgi išpažįsta Jėzų Kristų, bet vilki kitokiais drabužiais, tai kas čia tokio? Man iškilo toks pavyzdys: kol gyveni tik Lietuvoje, gali pamanyti, kad visos mašinos turi vairą tik kairėje pusėje. Bet, kai nuvažiuoji, tarkim, į Angliją, gali labai nustebti. Pasirodo, automobilio vairas gali būti ir kitoje, dešinėje, pusėje. Ir viskas taip pat kuo puikiausiai veikia, nors atrodo labai neįprastai. Kol nepamatai atrodo, kad įmanomas tik vienas variantas, bet išties įmanomas ir kitoks. Panašiai ir su skirtingomis krikščioniškomis konfesijomis - galbūt akcentuojama kažkas kita nei pas mus, puoselėjama kitokia tradicija ar liturgija, bet tai tas pats Kristaus kūnas.
Valdas: Vadinasi, galima pasakyti, kad ekumeninis bendravimas ir praturtina vieni kitus.
Giedrius: Be jokios abejonės.
Gabrielius: Nepamirškime apaštalo Pauliaus diegiamos nuostatos: „Laikykite aukštesniais vieni kitus už save". Jeigu tai suprantame tik vienos bendruomenės ribose, žvelgiame labai siaurai. Nedera kitus laikyti aukštesniais ir gerbti tik savo bendruomenėje, o kitų konfesijų brolius - mažesniais ar niekam tikusiais.
Giedrius: Manyčiau, kad ta kritika, kurią paminėjai,- jog bendrystė su kita konfesija, tarkim, protestantų su katalikais ar evangelikų su katalikais, yra negatyvi ir gali apvogti bendruomenę ar pakenkti jos tapatybei - iš tiesų yra būdinga įvairioms, o gal net kiekvienai krikščioniškai konfesijai tam tikrame raidos etape arba visuomet tam tikrai konfesijos žmonių grupei. Kiekvienoje konfesijoje yra tų fundamentalistų, kurie negatyviai atsiliepia apie kitus arba puoselėja tik savo konfesijos mesijinę viziją, - tai reiškia, kad išgelbėjimas yra tik šitoje bažnyčioje. Už šitos bažnyčios sienų išganymo jau nebėra, nesvarbu, kad kita bažnyčia išpažįsta tą patį Kristų, skaito tą pačią Bibliją, turi kaip pamatą tuos pačius krikščioniškus išpažinimus. Tai fundamentalistinis, aršus vienos konfesijos gynimas kitų sąskaita. Ankstyvajame raidos etape mums irgi buvo būdingas tam tikras uždarumas ne tik nuo kitų bažnyčių, bet ir apskritai nuo visuomenės, ir tai lėmė, kaip jau anksčiau minėjome, mūsų sovietinis sekmininkiškas paveldas, nes pogrindinė sekmininkų bažnyčia, kurioje mes įtikėjome, buvo persekiojama. Mums nelabai rūpėjo Kristus kitur, mums buvo svarbu tai, kad Kristus yra tarp mūsų. Šiuo aspektu ir mes, nors ir nesąmoningai, buvome pakankamai mesianistiniai. Tačiau, pradėję bręsti, štai jau 1994 metais dalyvaujame ekumeniniame renginyje „Dėl tavęs, Jėzau", kurį surengė Religijos tyrimų ir studijų centras Vilniaus universitete. Ir būtent tada, tame renginyje aš labai aiškiai suvokiau ir stipriai išgyvenau, kad ir kitų bažnyčių tikintieji yra mano broliai, mano sesės. Kalbėdamasis su viena tikinčiąja, kuri ruošėsi tapti vienuole, aš staiga pajutau, kad tai tas pats Kristus kalba jos lūpomis, kad tai yra mūsų šeima, tiktai jinai platesnė. Ir būtent tas praturtinimo ir atradimo džiaugsmas buvo labai stiprus, ir nuo tada mes ir patys pradėjom rengti ekumenines šventes per savo konferencijas - ekumeninius vakarus, ir apskritai puoselėti ekumeninę laikyseną.
Gabrielius: Tame renginyje „Dėl tavęs, Jėzau" patirti pergyvenimai man tarsi susišaukė su Apaštalų darbuose aprašytais patyrimais, kai žydų kilmės krikščionys susidūrė su įtikėjusiais iš pagonių. Ir tai jiems buvo taip skirtinga - visiškai kita kultūra, visiškai kitoks supratimas, bet vis dėlto tas pats Dievas.
Valdas: Koks turėtų būti mūsų, tikinčiųjų, santykis su pasauliu? Ar krikščionys, bažnyčia turi būti, kaip šiandien madinga sakyti, „pilietiškai aktyvūs"? Ar atsiriboti nuo vis labiau sekuliarėjančio pasaulio?
Anželika: Aš manau, kad pats Viešpats apibrėžė mūsų santykį su pasauliu, sakydamas: „Jūs esate žemės druska, pasaulio šviesa". Jis mūsų neišplėšia iš žemės konteksto, iš šito pasaulio, bet, atvirkščiai, siunčia gyventi jame. Gyventi dorai, šventai. Sekuliarioje visuomenėje, kurioje moralumas, šventumas yra nevertinamas, tai nemenkas iššūkis.
Gabrielius: Šventajame Rašte matome, kad Dievo žmonės šaukiami įvairiais laikais įvairiems uždaviniams, skirtingiems pašaukimams, tarkim, kažkokiai tarnystei bažnyčioje, taip ir tarnystei visuomenėje. Ir tikintieji ne kartą istorijos eigoje buvo pašaukti dalyvauti ir politiniuose, visuomeniniuose procesuose, ir aš manau, kad tą santykį schematiškai net nelabai išeina apibrėžti. Bet jeigu bendruomenė gyvena su Kristumi, bus tų, kurie bus pašaukti vieniems darbams, kiti - kitiems darbams vienu ar kitu metu.
Nemanau, kad krikščionis turėtų užsidaryti nuo pasaulio, nes būtų nedora, kaip Viešpats ir sakė, uždegtą žiburį pavožti po indu.
Giedrius: Dar XX amžiaus pirmoje pusėje Jeilio universiteto profesorius Reinholdas Niebuhras yra išskyręs penkias bažnyčios pozicijas vyraujančios kultūros, ar visuomenės atžvilgiu. Pirmoji ir antroji pozicija yra kardinaliai priešingos: pirmoji yra „Kristus prieš kultūrą", o antroji - „kultūros Kristus". Tam tikrais savo raidos etapais bažnyčia iš tiesų, puoselėdama šventumo ir pasišventimo Dievui idėją ir tiesą, atsiribodavo nuo kultūros ir joje matydavo daugiau nuodėmingas tendencijas, kurios teršia krikščionių bendruomenės gyvenimą - tai „Kristus prieš kultūrą" pozicija. Paprastai po to santykis į pasaulį keisdavosi: suvokus, kad bažnyčios neįmanoma ištraukti iš pasaulio, neįmanoma pabėgti nuo kultūros, ima formuotis „kultūros Kristus", arba „Kristus kultūroje" pozicija. Pavyzdžiui, vienas iš bažnyčios tėvų, Justinas Kankinys, net pradeda kalbėti apie tai, kad visa, ką geriausia pagonys yra turėję, iš tiesų priklauso mums, krikščionims, arba Kristuje mes matome viso to pilnatvę.
Bet taip pat, anot Niebuhro, galima įžvelgti dar tris pozicijas: „Kristus ir kultūra - paradoksas", „Kristus virš kultūros" ir galiausiai - „Kristus, kaip reformuojantis kultūrą". Aš visų neaptarsiu, bet pastaroji pozicija, manyčiau, mums labiausiai priimtina. Ji reiškia, kad mes Kristų matome kaip kultūros etaloną - Kūrėją, ir krikščionys, dalyvaudami kultūriniame gyvenime, net politikoje ar versle, skleidžia ir įtvirtina kitokias, ne sekuliarias, vertybes. Taip vyksta kultūros reformacija, Kristus suvokiamas ne kaip atsiribojantis nuo kultūros ar su ja susiliejantis, bet kaip keičiantis kultūrą, ir bažnyčia dalyvauja šiame procese.
Valdas: Pastorius Giedrius yra baigęs teologijos magistrantūros studijas viename geriausių universitetų JAV, dabar neakivaizdžiai studijuoja doktorantūroje, jūs, Anželika, su Gabrieliumi mokotės Evangeliniame Biblijos institute Šiauliuose. Ką jums, o po to ir bažnyčiai duoda teologinės studijos?
Anželika: Teologinės studijos man pirmiausia yra asmeninio tikėjimo gilinimas ir, žinoma, jos praplečia krikščionišką pasaulėžiūrą, aiškiau suvoki, kam esi pašauktas, atsiveria ryškesnis tiek šių dienų, tiek istorinės krikščionybės paveikslas. Ir, be abejo, studijos padeda man keistis, tobulėti. O visa tai natūraliai persiduoda ir bendruomenei.
Giedrius: Norėtųsi pacituoti apaštalą Paulių ir jo pastoracinius nurodymus, kuriuos jis palieka savo jaunesniems bendradarbiams - Timotiejui ir Titui. Tuose nurodymuose ne kartą nuskamba raginimas gilintis į mokymą, pavyzdžiui: „Žiūrėk savęs ir mokymo, būk pastovus tai darydamas". Kituose vertimuose - „gilinkis į save ir į mokymą". Todėl teologinės studijos - „gilinimasis" - yra labai svarbios, ypač tiems, kurie pašaukti mokyti kitus, ugdyti, perteikti biblinį pažinimą. Paulius ragina užsiimti skaitymu, pamokslavimu, atsidėti visiškai šitai tarnystei, kad pažanga būtų akivaizdi.
Tradicinėse konfesijose tai jau yra dogmatiška, kad pastorius, ganytojas turi įgyti teologinį išsilavinimą. Jo galbūt nepakanka, reikalingas ir žmogaus pašaukimas, ir pasišventimas, tačiau be šitų žinių, be aiškios pažangos tarnystė susilpnėja, bažnyčios tampa paviršutiniškos ir pažeidžiamos, - pažeidžiamos tiek klaidingų doktrinų, tiek tam tikrų kraštutinumų. Norint to išvengti, manau, yra labai išmintinga gilinti savo pažinimą ir studijuoti.
Gabrielius: Aš irgi visiškai pritariu Anželikai ir Giedriui. Teologinės studijos labai praplečia akiratį.
Valdas: Dar ir šiandien tenka girdėt, kad teologija yra sausa, kad krikščionims svarbiausia yra išgyventi Dievą - tai yra teologija supriešinama su Dvasios išgyvenimu, patyrimu.
Gabrielius: Pasakysiu tiesiai šviesiai - jeigu tai yra mokslas apie Dievą (o teologija reiškia mokslą apie Dievą), tai jame negali būti nieko sauso.
Giedrius: Iš tiesų mes stengiamės šiuos du dvasingumo aspektus - kontempliatyvųjį (patyrimas, išgyvenimas) ir kognityvųjį (pažinimas, studijavimas) suderinti. Nes dažnai istorijoje jie iš tiesų buvo supriešinami ir išskiriami. Kontempliatyvusis dvasingumas ne žiniose, bet patirtyje ir išgyvenime suranda Kristų. O kognityvusis suranda Kristų Šventajame Rašte, istorijoje. Izraelio istorija yra Dievo kelias. Apskritai visų tautų istorija yra Dievo drobė, Dievo apvaizdos tapoma drobė, ir be pažinimo, be žinių įžvelgti tos drobės grožį neįmanoma. Mes stengiamės puoselėti abi šias puses, o nesugebėjimas jų suderinti ir veda prie vieno ar kito kraštutinumo. Vieni gali atmesti tą mistišką patirtį - kalbėjimą kitom kalbom, maldas už ligonius ar maldas, kuriose laukiama Dievo, patiriami Dvasios išgyvenimai. O kiti atmeta kognityvųjį dvasingumą. Tačiau reikia matyti, kad abiejuose pasireiškia Kristus.
Gabrielius: Aš buvau stipriai nustebęs, kai truputį artimiau susipažinau su vienu iš praeities pamokslininkų per jo raštus, per jo paliktą užrašytą palikimą. Tai XIX a. pamokslininkas Čarlzas Finėjus. Buvau skaitęs, kad jo tarnavimus lydėdavo labai stiprūs dvasiniai pasireiškimai, žmonės patirdavo stiprius išgyvenimus. Ir atrodė, kad tai yra tas žmogus, kuris artumą su Dievu, Jo patyrimą turėtų labai akcentuot. O paskui aš ėmiau skaityti jo sistematinę teologiją ir buvau beveik šokiruotas, nes susidūriau su žmogumi, kuris kalba, dėsto mintis taip, kad ne vienas, kaip sakoma, galvą nusilaužtų. Atsiveria proto gelmė ir tas protas - tai Dievo dovana, galingas instrumentas, kuris operuoja sąvokomis, loginėmis išvadomis, istorinėmis žiniomis ir t. t.
Giedrius: Tas pats pasakytina apie Džonataną Edvardsą, kuris laikomas vienu iš pagrindinių didžiojo Amerikos prabudimo, vadinamo Atsinaujinimu, lyderių. Akcentuojama tai, kad žmonės per jo tarnavimus krisdavo į transą, juoko priepuolius ar verkdavo, bet dažnai pamirštama arba tai lieka kaip ir nepasakyta, kad Džonatanas Edvardsas yra vienas didžiausių Amerikos žemyno teologų, palikęs daug raštų, parašęs labai didelės apimties teologinių kūrinių. Ir juos skaitydamas staiga aptinki, kad jis pasisako prieš tuos pasireiškimus ar išgyvenimus, kurie dažnai suprimityvintai iškeliami į pirmą planą.
Anželika: Ir pats Viešpats Jėzus Kristus mus kviečia pašlovinti Dievą abiem pradais - ir racionaliu, ir emociniu: „Mylėkite Dievą visu savo protu, visa savo širdim, visa savo esybe". Jis nesupriešina Dievo pažinimo protu ir jausminio išgyvenimo.
Valdas: Kokią viziją jūs turite mūsų bažnyčios ateičiai? Ko labiausiai siekti? Ko reiktų labiausiai saugotis?
Giedrius: Pasakysiu paprastai: mūsų vizija išlieka ta pati, kokia ir buvo per visus dvidešimt mūsų bažnyčios metų, - pažinti Kristų. Pažinti Kristų - ne įsivaizduojamą, bet gyvą - tokį, koks Jis yra. Jono evangelijoje sakoma, kad amžinasis gyvenimas - tai pažinti Dievą ir Jo Siųstąjį - Jėzų Kristų. Visą amžinybę mes, kaip bažnyčia, pažinsime Jėzų Kristų vis labiau, išvysdami vis kažką nauja Jo veide, Jo charakteryje. Jame telpa visa tobulybė, šventumas, visas gailestingumas, didžiausia meilė, ir todėl Jis vertas viso gyriaus ir šlovės. Visa tai pažinti Kristaus asmenyje ir yra mūsų didžiausias troškimas, mūsų vizija. Man Kristus yra be galo brangus ir aš esu Jam be galo dėkingas, kad Jis mane surado. Be Jo greičiausiai manęs ir tarp gyvųjų nebūtų. Be Jo mano gyvenime nebūtų prasmės, šeimos, vaikų, tarnystės, bažnyčios, draugų.
Gabrielius: Pažinti Kristų ir tuo pažinimu dalintis su kitais. Tai neatsiejami dalykai. Žvelgdamas į priekį, aš matau brandžią, augančią, Dievą ir žmones mylinčią bažnyčią.
Anželika: Pasakysiu tą patį, tik kiek kitokiais žodžiais: sekant Kristumi laikytis autentiškos Evangelijos. Ji yra susijusi su gyvu Asmeniu, su Kristaus pažinimu. Saugotis, kad ji nevirstų sekuliarizuota Evangelija, pritaikyta prie mūsų egoizmo ir nuolaidžiavimo sau, kad ji nevirstų tiktai kultūriniu reiškiniu ar negyva tradicija mūsų ir mūsų vaikų gyvenime.
Valdas: Vadinasi, labiausiai saugotis reiktų susiliejimo su kultūra, su pasauliu ar dar kažko?
Gabrielius: Gal pasakyčiau - visko, kas temdo Kristaus pažinimą. Tai gali būti ir maldingumo formos, ir kultūriniai reiškiniai.
Giedrius: Asmeniniame gyvenime - labiausiai saugotis nuodėmės, nepaklusnumo Dievui.
Valdas: Ko palinkėtumėte „Ganytojo" skaitytojams mūsų bažnyčios 20-ies metų jubiliejaus proga?
Anželika: Ištikimai sekti mūsų vyriausiuoju Ganytoju. To linkiu visiems mums - ir rašantiems, ir besidarbuojantiems „Ganytojuje", ir skaitytojams. Visi mes turime savo iššūkių: rašantiems - atvesti skaitytojus į žalias, nenuganytas Dievo žodžio lankas, o skaitytojams - neprarasti to uolumo, troškimo pažinti Viešpatį, ir priėjus prie gyvojo vandens upės gerti iš jos, o ne stovėti.
Gabrielius: Aš palinkėčiau mums būti Kristaus mokiniais, aiškiau suvokti, kad Kristus yra Tas asmuo, kuris moko mus gyventi. Mes taip pasirinkom. Būti krikščioniu - tai būti tuo, kuris mokosi iš Kristaus.
Giedrius: Tikėjimo, vilties ir meilės. Dabar pasilieka, kaip rašo Paulius, tikėjimas, viltis ir meilė. Tikėti, kad Kristaus pažadai išsipildys, amžinybę mes praleisime su Juo nuostabiame dangiškame mieste. Viltis - tai reiškia nepalūžti sunkumuose, žiūrėti su viltimi. Viltis visuomet laukia geriausio, ir tai ateis - anksčiau ar vėliau. Na, ir mokytis mylėti. Kiekvieną dieną mes turim daugybę galimybių mokytis mylėti.
Valdas: Ačiū už pokalbį.
