Šiais laikais matome žymiai daugiau nelaimingų atsitikimų nei anksčiau, pasaulį krečia įvairios stichinės nelaimės: siaučia potvyniai, uraganai, gaisrai, sausros, cunamiai, žemės drebėjimai...
Turiu galvoje ir baimę bei neviltį dėl žmonių sukeltų katastrofų: rugsėjo 11-osios įvykiai JAV, konfliktas tarp Izraelio ir Libano, ginklai piktų žmonių rankose. Musulmonų tautos grasina sunaikinsiantys krikščionybę. Neseniai viešėdamas Londone girdėjau per radiją kalbančius du jaunus musulmonus: „Mūsų religija nepanaši į krikščionybę. Mes neatsuksime kito skruosto, mes nukirsime galvą," - sakė jie. Skeptiškiausiai nusiteikę žmonės sako, jog esame ant Trečiojo Pasaulinio karo slenksčio.
Klausiu jūsų: ar gali bažnyčia ką nors padaryti tokiu pavojingu metu kaip šis? Ar mes tik sėdėsime ir lauksime Kristaus grįžtant? O gal esame šaukiami imtis drastiškų veiksmų? Kai aplink mus pasaulis dreba, kai žmonių širdys virpa iš baimės, ar nesame šaukiami imtis dvasinių ginklų ir kovoti su priešais?
Pasaulis puola į neviltį, nes nežino, kaip spręsti tokias dideles problemas. Daugelis mano, jog jau pasiekėme beviltiškumo viršūnę. Alkoholizmo problema pasaulyje vis gilėja; šiame liūne skęsta vis daugiau jaunų žmonių. Didelę problemą matau ir bažnyčioje - krikščionys vis labiau linksta į materializmą. Tai mane neramina. Savo gyvenimu jie pamokslauja: „Vilties nebeliko. Dievas pasidavė."
Ar toks turi būti krikščionio vaidmuo sunkiais laikais? Ar Kristaus sekėjai turi susitapatinti su pasauliu, kad pagriebtų skanesnį pyrago kąsnelį? Žinoma, ne!
Pranašas Joelis matė artėjant panašią „tirštos tamsos ir nerimo" dieną. Ir ta diena žadėjo būti tokia, kokios niekas dar nebuvo matęs, todėl pranašas šaukė: Viešpaties diena arti! Kaip sunaikinimas ji ateis nuo Visagalio (Jl 1, 15).
Ką tamsos valandą Joelis patarė Izraeliui? Jis sakė: „Todėl dabar, - sako Viešpats, - gręžkitės į mane visa širdimi, pasninkaudami, verkdami ir dejuodami". Persiplėškite savo širdis, ne rūbus! Gręžkitės į Viešpatį, savo Dievą, nes Jis yra maloningas ir gailestingas, lėtas pykti ir didžiai geras bei susilaikantis nuo bausmės. Kas žino, gal Jis sugrįš, pasigailės ir paliks palaiminimą - duonos auką ir geriamąją auką Viešpačiui, jūsų Dievui? (Jl 2, 12-14).
Skaitant šias eilutes, mane labiausiai jaudina žodis „dabar". Kai tiršta tamsa apgaubė Izraelį, Dievas kreipėsi į savo žmones: „Todėl dabar, mano keršto valandą - kai jūs išstūmėte mane iš savo visuomenės, kai malonė atrodo neįmanoma, kai žmonės šaiposi iš mano perspėjimų, kai baimė ir tamsa gaubia žemę - dabar kviečiu jus sugrįžti pas mane. Aš esu lėtas pykti ir visi žino, kad tam tikrą laiką Aš sulaikau bausmes. Mano žmonės gali melsti ir permaldauti širdį, prašydami malonės. Tačiau, jei jūs sakysite, jog nėra malonės, pasaulis neatgailaus."
Ar suprantate, jog tai yra Dievo žinia mums? Mes, kaip Jo žmonės, galime melsti, ir Jis mus išgirs. Mes galime permaldauti Jį - juk žinome, kad Jis atsakys į nuoširdžias, veiksmingas, karštas savo šventųjų maldas.
Noriu įspėti bažnyčią: „Saugokitės! Tamsos valandą, kai branduolinės nelaimės grėsmė tvyro virš žemės, kai pagonys niršta ir baugina tautas, velnias žino, kokie pažeidžiami esame, ir nuolat meluoja: „Ir ką gi gero galite padaryti? Kam reikia skelbti Evangeliją musulmonams, kai jie tik ir mąsto, kaip jus nužudyti? Tu negali nieko pakeisti. Pasiduok nuodėmingam pasauliui. Nėra prasmės melsti, kad Dievas išlietų savo Dvasią. Jūsų atgaila - beprasmiška."
Tačiau pranašo Joelio lūpomis Dievas kalba mums: „Yra viltis ir malonė, netgi dabar. Aš esu maloningas ir lėtas pykti. Todėl dabar tau laikas atsigręžti į mane ir melstis. Aš galiu sulaikyti bausmes ir netgi palaiminti tave."
Todėl dabar - kai vyksta tiek daug musulmonų ekstremistų suplanuotų išpuolių, kovojama už homoseksualų teises, kai vis labiau nepaisoma moralės normų, kai Dievas išstumiamas iš visuomenės, kai visą žemę užvaldo baimė - dabar laikas grįžti pas Viešpatį ir melstis. Nors Jo teismai pastebimi tai vienur, tai kitur, Šventoji Dvasia vis tiek iki pat paskutinės dienos paskutinės minutės kviečia žmones gręžtis į Jį.
Ko konkrečiai turėtume melsti?
Štai ką niūrią ir tamsią dieną Joelis įsako Izraeliui: Trimituokite Sione, paskelbkite pasninką, sušaukite iškilmingą susirinkimą, sukvieskite tautą ir vyresniuosius, atgabenkite vaikus ir žindomus kūdikius. Jaunavedžiai teišeina iš savo kambarių. Tarp prieangio ir aukuro tegul rauda kunigai, Viešpaties tarnai, sakydami: „Viešpatie, pasigailėk savo tautos, neatiduok savo paveldo pagonių paniekai ir pajuokai! Kodėl tautos turėtų sakyti: ‘Kur yra jų Dievas'? (Jl 2, 15-17).
Štai kam Dievas kvietė bažnyčią: „Nebijokite ir nepasiduokite nevilčiai. Netikėkite velnio melu, kad nebėra vilties pabusti". Joelis sako, jog žmonės turėtų šaukti: „Viešpatie, neleisk jiems niekinti Tavo vardo. Neleisk jiems daugiau šaipytis iš Tavo bažnyčios. Neleisk pagonims daugiau mums viešpatauti, erzinti ir klausti: „Kur yra jūsų Dievas?"
Galbūt galvojate: „Sakydamas, jog gali sulaikyti bausmes, Dievas mums siūlo tik galimybę. Tai nieko daugiau nereiškia, kaip tik „galbūt" arba „gal". Visa tai, kam Jis šaukia savo žmones, gali būti bergždžia." Tačiau aš netikiu, kad Dievas erzintų savo bažnyčią. Ir Jis tikrai nesiųstų savo žmonių į kvailas misijas. Kai Abraomas meldė Dievą pasigailėti Sodomos (kur gyveno jo sūnėnas Lotas), Viešpaties širdis buvo sujaudinta ir Jis pažadėjo išsaugoti tą miestą, jei ras bent dešimt ten gyvenančių teisiųjų. Abraomas meldė šito, kai angelai naikindami jau vaikščiojo po miestą. Esu tikras, kad Dievo žmonės šiandien taip pat gali permaldauti Viešpatį.
Kaip sako pranašas Zacharijas, Dievas numatė savo žmonėms maldai tris vietas: 1) Dievo namus (bažnyčią), 2) bet kuriuos namus ir 3) slaptą kambarėlį. Viešpats kalbėjo Zacharijui: O Dovydo namams ir Jeruzalės gyventojams išliesiu malonės ir maldos dvasią. Jie <...> apraudos, kaip aprauda vienintelį sūnų, ir liūdės, kaip liūdi, netekę pirmagimio. Visas kraštas liūdės, kiekviena šeima atskirai: Dovydo namų (rodo į bažnyčią), <...> Levio namų šeima (šeima arba namai) ir jų moterys (atskiri asmenys) (Zach 12, 10. 12-13).
Kai Zacharijas kalbėjo šiuos žodžius, Izraelį buvo apsupę juos sunaikinti nusiteikę priešai. Visi buvo labai išsigandę ir drebėjo, tačiau staiga atėjo nuostabus žodis: „Dievas ateina susidoroti su prieš jus nusiteikusiomis blogio jėgomis. Tad pradėkite nuoširdžiai melstis šventykloje. Pradėkite melstis namuose. Melskitės ir slaptoje. Šventoji Dvasia suteiks jums maldos ir malonės dvasios, kuri padės jums melstis."
Ar šiose eilutėse įžvelgiate Dievo žinią mums? Jis sako bažnyčiai: „Teroro siautėjimo ir sukrėtimo laikais Aš noriu išlieti ant jūsų savo Dvasią. Bet man reikia žmonių, kurie to melstų."
1. Pirmiausia malda ima kilti Dievo namuose.
Visi Senojo Testamento pranašai kvietė Dievo žmones susijungti ir melstis. Pats Jėzus sakė: Parašyta: ‘Mano namai vadinsis maldos namai' (Mt 21, 13). Pasaulio istorija kinta ir dėl Kristaus bažnyčios maldų.
Pagalvokite: Šventoji Dvasia pirmiausia buvo išlieta Dievo namuose, aukštutiniame kambaryje, kur mokiniai ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai (Apd 1, 14). Skaitome ir apie tai, kad ilgą laiką tikintieji vieningai meldėsi, kad Petras būtų paleistas, ir angelas paleido Petrą iš kalėjimo, kai daug susirinkusiųjų meldėsi (Apd 12, 12).
Dėl bažnyčios maldų Dievas išlieja daugiau jėgos, tad svarbu tinkamai įvertinti kvietimą tokiai maldai. Žinome, kad bažnyčios paskirtis yra laimėti sielas, daryti labdaringus darbus, būti vieta, kur yra pamokslaujamas Dievo žodis. Tačiau svarbiausia - bažnyčia turi būti maldos namai. Tai pagrindinis bažnyčios pašaukimas. Maldos metu gimsta visi kiti bažnyčios gyvenimo aspektai.
Tačiau bendrą maldą riboja laikas ir maldos tipai (kartais Dievas kviečia melstis skirtingomis maldomis). Pavyzdžiui, bažnyčia nėra vieta išsakyti nesėkmes ir nusivylimą, kai išpažįstame Viešpačiui savo nuodėmes ir dėl jų atgailaujame. Kartais bendra malda gali būti siekiama pateisinti individualios maldos, kai yra tiriama širdis, vengimą. Galbūt sakote: „Ką tik grįžau iš dviejų valandų maldos susirinkimo" arba „Tris dienas pasninkavau drauge su bažnyčia ", tačiau tai nėra vienintelis maldos būdas, kurio Viešpats iš mūsų laukia.
2. Mūsų namai taip pat turi būti maldos vieta.
Ir dar sakau jums: jeigu du iš jūsų susitars žemėje prašyti bet kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks (Mt 18, 19). Kai kurie krikščionys vadina tai susitarimo malda. Esate labai palaimintas, jei turite dievotą brolį ar seserį, su kuriais galite melstis. Iš tiesų stipriausi man žinomi užtarėjai yra besimeldžiantieji dviese ar trise. Jei Dievas laimina mane šiame gyvenime, jei Jis naudoja mane savo šlovei, žinau, kad taip yra dėl kelių užtarėjų, kurie kasdien už mane meldžiasi.
Vieta, kur meldžiamasi pačiomis efektyviausiomis susitarimo maldomis, yra namai. Mano žmona Gven ir aš kasdien kartu meldžiamės ir aš tikiu, kad būtent todėl mes vis dar esame kartu. Meldėmės už kiekvieną mūsų vaiką jiems augant, kad nė vienas jų nepaklystų, meldėmės už jų draugystes ir santykius, kad Dievas apsaugotų juos nuo netinkamų merginų ir vaikinų, meldėmės ir už jų sutuoktinius, o dabar meldžiamės už savo anūkus.
Liūdna, tačiau nedaug krikščionių šeimų namuose meldžiasi. Tačiau galiu paliudyti, kad vis dar tarnauju tik dėl šeimos maldų. Kiekvieną dieną, nesvarbu, kur kartu su broliais ir seserimis žaisdavome, tam tikru metu mama visus sukviesdavo: „Deividai, Džeri, Džuanita, Rūta! Laikas melstis!".
Visi kaimynai žinojo apie mūsų šeimos maldos laiką. Kartais nekęsdavau šito mamos kvietimo, niurzgėdavau ir dejuodavau dėl to, tačiau tų maldų metu kažkas tikrai vykdavo. Dievo Dvasia veikdavo šeimoje ir prisiliesdavo prie mūsų sielų.
Galbūt jūs nesimeldžiate drauge su namiškiais. Galbūt tam nepritaria jūsų sutuoktinis ar sukilęs vaikas. Mylimieji, nesvarbu, kad jie nesimeldžia kartu. Jūs vis tiek galite sėsti prie stalo, nulenkti galvą ir melstis. Tai bus jūsų šeimos maldos laikas ir kiekvienas šeimos narys tai žinos.
3. Trečioji maldos vieta, kur melsdavosi Jėzus ir kur Jis siūlė melstis savo mokiniams, - slaptoje.
Slaptoje meldžiamės, kai esame vieni. Kai meldiesi, eik į savo kambarėlį ir, užsirakinęs duris, melskis savo Tėvui, kuris yra slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins viešai (Mt 6, 6).
Pastaruoju metu Šventoji Dvasia man kalba apie šį maldos tipą. Praeityje mokiau, kad dėl gyvenimo keliamų reikalavimų mūsų „maldos kambarėlis" gali būti bet kur: mašinoje, autobuse, darbe pertraukos metu. Ir iš dalies tai - tiesa. Tačiau yra žymiai daugiau nei tai. Graikiškas žodis, šioje eilutėje išverstas žodžiu „kambarėlis", reiškia „asmeniškas kambarys, slapta vieta". Jėzaus klausytojai tai labai gerai suprato, kadangi jų kultūroje namuose būdavo aukštutiniai kambariai, kurie atlikdavo sandėlio funkcijas. Jėzus įsakė eiti į slaptą kambarėlį ir užsidaryti duris. Šis įsakymas skirtas kiekvienam asmeniškai, o ne bažnyčiai ar kai meldiesi susitaręs su kitu žmogumi.
Jėzus parodė pavyzdį - Jis vienas eidavo į nuošalias vietas melstis. Šventajame Rašte dažnai skaitome, kad jis pasitraukė į nuošalią vietą melstis. Niekas nebuvo labiau užsiėmęs nei Jėzus - Jį nuolat spaudė aplinkinių poreikiai, tad Jam pačiam likdavo nedaug laiko. Vis tik skaitome: Anksti rytą, gerokai prieš aušrą, Jėzus atsikėlęs nuėjo į nuošalią vietą ir ten meldėsi (Mk 1, 35). Paleidęs minią, Jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Atėjus vakarui, Jis buvo ten vienas (Mt 14, 23).
Pagalvokite apie įsakymą, duotą Sauliui Apaštalų darbų knygoje. Kai Kristus „sugavo" šį bažnyčios persekiotoją, Saulius nebuvo nusiųstas į bendrą bažnyčios susirinkimą ar pas didį maldos karį Ananiją. Ne, tris dienas Saulius praleido vienas, nuošaliai melsdamasis ir pažindamas Jėzų.
Visi turime pasiteisinimų, kodėl nesimeldžiame slaptojoje. Teisinamės, jog neturime privačios erdvės ar laiko tam. Dievotas puritonų rašytojas Tomas Mantonas apie tai sako: „Sakome, jog neturime laiko melstis slaptojoje, tačiau turime laiko kitiems dalykams: turime laiko valgyti, gerti, turime laiko vaikams, bet neturime laiko Tam, kas visa tai palaiko. Sakome, jog neturime privačios erdvės, bet Jėzus kopė į kalną, Petras - ant stogo, pranašai eidavo į dykynes. Jei ką nors myli, tikrai rasi vietą, kur pabūti kartu su tuo asmeniu."
Raštas sako, jog Dievas dažnai sukelia kančias, kurios grąžina mus atgal į maldos kambarėlį. Dovydas liudija: Nuklydęs ir pažemintas buvau, bet dabar klausau Tavo žodžio (Ps 119, 67). Jis pripažino, kad kai viskas ramu ir tylu, kai susiduriame tik su menkais sunkumais, mes daromės abejingi ir mūsų maldos atšąla. Sakome, kad mylime Dievą, tačiau, kai viskas gerai, atitolstame nuo Dievo, apleidžiame bendravimą su Viešpačiu. Todėl kartais Dievas ir leidžia mums patirti aštrių strėlių dūrius, kad pabustume iš miego.
Apie tai kalbėjo daug dievotų žmonių ir bažnyčios tėvų. Jonas Kalvinas sakė, jog mes niekada patys nepaklūstame Dievui, kol Jo šventumas nepriverčia mūsų to padaryti. C. S. Lewisas rašė: „Dievas šnabžda, kai viskas gerai, tačiau šaukia, kai mus užklumpa skausmas. Tai yra Jo garsiakalbis, kad pažadintų kurčią pasaulį. Skausmas nuima šydą."
Kartais mes meldžiamės labai atsainiai, nepastoviai. Tačiau, kai užklumpa sunkumai, kasdien kovojame maldoje, kol įgyjame užtikrintumą, kad Jis viską kontroliuoja. Kuo labiau norime būti tuo tikri, tuo dažniau einame į savo maldos kambarėlį.
Tiesa yra tai, kad Dievas niekada nesiunčia mums nelaimių šiaip, - Jis daro tai tik iš meilės. Tai galima pailiustruoti situacija su Efraimo gimine Izraelyje. Žmonės patyrė didelių nelaimių ir sielvartaudami šaukėsi Dievo. O Jis atsakė: Aš girdžiu, kaip Efraimas dejuoja (Jer 31, 18).
Panašiai kaip Dovydas, Efraimo giminė tvirtino: Nuplakei mane kaip nesuvaldomą veršį. Sugrąžink mane, ir aš sugrįšiu, nes Tu esi Viešpats, mano Dievas! (Jer 31, 18). Kitais žodžiais galima pasakyti: „Viešpatie, Tu nuplakei mus, nes tam buvo priežastis. Mes buvome kaip jauni, nelavinti, energingi veršiai, ir Tu nuplakei mus, kad palenktum mus tarnauti Tau. Tu paėmei mus savo valdžion."
Efraimo giminei Dievas turėjo didelių ir vaisingų, pasitenkinimą teikiančių planų, tačiau pirmiausia jie turėjo būti apmokyti ir ištreniruoti. Todėl Efraimas skelbė: Kai buvau pamokytas - mušiausi į krūtinę, atgailavau (Jer 31, 19). Išties jie sakė: „Praeityje, kai Dievas mus ruošė savo tarnavimui, mes nepriimdavome Jo pataisymų. Mes bėgdavome šalin, šaukdami: „Tai - nepakeliama". Buvome užsispyrę, nuolatos nusimesdavome Jo mums uždėtą jungą. Tad Dievas uždėjo mums dar tvirtesnį jungą ir su meile panaudojo rykštę, kad palaužtų mūsų užsispyrusią valią. Dabar mes nešame Jo jungą."
Mes esame tokie, koks buvo Efraimas, - lyg jauni veršiai, mąstantys tik apie save ir nenorintys būti įkinkyti į jungą. Mes vengiame darbo, esame plakami rykštėmis ir patiriame skausmą. Mes tikimės viską - pergalę, palaiminimus, vaisius - turėti dabar tik išpažindami Dievo pažadus ar „paimdami juos tikėjimu". Mes nervinamės, kai esame lavinami melsdamiesi slaptoje, kovojame su Dievu, kad Jo pažadai išsipildytų mūsų gyvenime. O kai ateina sunkumai, galvojame: „Dievas mus išsirinko. Kodėl tai vyksta?"
Maldos kambarėlis yra mūsų mokykla. Ir jei neturime laiko, kurį asmeniškai leistume kartu su Jėzumi, jei vengiame artimo bendravimo su Juo, - užklupus potvyniui mes nebūsime pasiruošę.
Ne visos nelaimės mūsų gyvenime yra Dievo pamokos. Yra ir kitų priežasčių, kurių negalime suvokti. Tačiau žinome, kad kai mus ištinka nelaimės, Jo meilė visada padeda. Dievas mums sako: „Kai tu kenti, Aš galvoju apie tave. Tu esi mano brangus vaikas. Jaučiu tavo skausmą ir, žinoma, lieju tau savo malonę."
Kai patiriame stipriausią sielvartą, Jis siunčia mums Guodėją: O Guodėjas - Šventoji Dvasia <...> mokys jus visko ir viską primins, ką jums sakiau. Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę (Jn 14, 26-27).
Kaip gi mums kenčiant Viešpats atneša paguodą ir ramybę? Jis veda mus į slaptą, artimam bendravimui su Juo skirtą kambarėlį. Ten, kaip primena Jėzus, Tėvas prisiliečia prie mūsų asmeniškai: Kai meldiesi, eik į savo kambarėlį ir, užsirakinęs duris, melskis savo Tėvui, kuris yra slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins viešai (Mt 6, 6).
Neseniai keistomis aplinkybėmis žuvo vienas brangus mano draugas, sekmininkų vyskupas Vengrijoje. Netikėtai užsidegė jo grilis ir mano draugas stipriai apdegė. Jį gydė, buvo manoma, kad jis pasveiks, tačiau po kelių dienų jis staiga mirė dėl susiformavusių kraujo krešulių. Visame pasaulyje draugai meldžiasi už jo našlę ir ją palaiko, tačiau tikras nusiraminimas jai gali ateiti tik iš aukštybių. Jokie psichologai negali padėti jai iškęsti šio skausmo. Guodėjas yra pasiruošęs susitikti su ja slaptoje, Jis - ištikimas.
Pažįstu kitą tarnautoją ir jo žmoną, kurie vadovauja vaikų namams Centrinėje Amerikoje. Prieš keletą metų jie paėmė auginti beveik kurčią kūdikį. Tas berniukas tapo mylimu „mažuoju vaikų namų princu". Tačiau įvyko nelaimingas atsitikimas - mažylį suvažinėjo sunkvežimis. Ši pora nepaprastai sielvartauja dėl jo mirties. Kenčia ir kiti tą įvykį matę vaikų namuose augantys vaikai. Ką jiems pasakyti, kad nors kiek numalšintume jų baisų skausmą? Iš savo penkiasdešimties metų tarnavimo patirties sakau, kad niekas negali jų paguosti. Juos apkabina mylinčios rankos, tačiau tikra ramybė ateina tik iš Tėvo, kuris mato jų skausmą slaptoje.
Suvokiu, kad negaliu padėti tūkstančiams mums rašančių tikinčiųjų. Yra vienintelis dalykas, kurį kiekvienas kenčiantis brolis ar sesuo gali padaryti: atiduokite visą skausmą ir vargą Jėzui, užsidarykite su Juo slaptoje ir raskite nusiraminimą būdami su Juo. Viešpats sako: Aš atgaivinsiu pailsusią sielą, o suvargusią - pastiprinsiu (Jer 31, 25). Kaip Dievas tai daro? Jis susitinka su kenčiančiais slaptojoje: Tas, kuris gyvena Aukščiausiojo globoje, Visagalio šešėlyje pasilieka (Ps 91, 1).
Ar matote, kaip svarbu yra išlieti širdį meldžiantis slaptoje? Kalbu ne apie įstatymo raidės laikymąsi ar apie vergiją, bet apie meilę. Kalbu apie Dievo gerumą mums. Jis mato, kas mūsų laukia ateityje ir žino, kad mums kasdien reikia daug jėgų ir atgaivos. Visa tai yra atrandama slaptumoje... su Juo.
Galbūt galvojate, kad nežinote, kaip melstis. Galite pradėti paprasčiausiai garbindami Jį. Svarbiausia, kad esi savo maldos kambarėlyje tikėdamas, paklusdamas iš meilės, o Tėvas pamatys tave ten. Jis parodys savo meilę tau slaptoje ir viešai apdovanos savo Karalystės vaisiais. Šventoji Dvasia pamokys jus, kaip reikia melstis, ir melsis per jus.
Iš http://www.tscpulpitseries.org/languages.html
vertė Asta Glinskaitė
