Tame pačiame mieste gyveno našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo: ‘Apgink mane nuo mano priešininko!' Jis kurį laiką nenorėjo, bet po to tarė sau: ‘Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu, vis dėlto, kai šita našlė neduoda man ramybės, apginsiu jos teises, kad ji, vienąkart atėjusi, man akių neišdraskytų' ". Ir Viešpats tarė: „Įsidėmėkite, ką pasakė tas neteisusis teisėjas. Tad nejaugi Dievas neapgins savo išrinktųjų, kurie Jo šaukiasi dieną ir naktį, ir dels jiems padėti? Sakau jums: Jis apgins jų teises labai greitai. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą? (Lk 18, 1-8).
Viena didžiausių paslapčių, kalbant apie maldą, yra atkakli malda. Neįmanoma taip paprastai suprasti, kodėl kartais Viešpaties, kuris myli ir trokšta mus palaiminti, reikia melsti ilgai, kartais metų metus, kol gauname atsakymą. Kai mūsų nuolatinės maldos lieka be atsako, tingiam mūsų kūnui (nors išoriškai mes ir atrodome pamaldžiai) ateina pagunda nustoti melstis, nes Dievas greičiausiai turi slaptų priežasčių, kodėl sulaiko atsakymą į mūsų prašymą. Tik tikėjimas gali įveikti visas kliūtis. Jeigu mūsų tikėjimas remiasi Dievo žodžiu, Jėzaus vardu bei Dvasios vedimu ir mes melsdamiesi ieškome Dievo valios, tuomet dėl užtrukusio atsakymo nereikėtų nerimauti.
Šventajame Rašte parašyta, jog tikėjimo maldos galia yra labai didelė; tikro tikėjimo niekada nenuvilsi. Jeigu norime patirti tikėjimo jėgą, reikia tikėjimą kaupti, kaip vandenį, kol srovė prasiverš didžiule versme. Dažnai prieš ateinant atsakymui, reikia „sukaupti" tam tikrą maldų saiką. Panašiai kaip kiekviena iš dešimties tūkstančių sėklyčių yra derliaus dalis, taip ir dažnos, atkaklios maldos reikalingos, kad gautume trokštamą palaiminimą. Svarbi kiekviena tikėjimo malda - jos tarsi tiesia kelią atsakui, kuris ateina atitinkamu laiku, kurio turime išlaukti. Žmogiškos mintys ir galimybės su tuo nesusijusios, čia svarbiausią vaidmenį atlieka gyvojo Dievo žodis. Nesant jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi ir liko tvirtas tikėjime, kol galiausiai tikėjimu ir kantrybe paveldėjo pažadą. Lauk ir dažnai melskis, kad Viešpats išpildytų savo pažadus.
Kai atsakas į mūsų maldas neateina iš karto, turėtume ir toliau atkakliai melstis, būti kantrūs, ištvermingi ir džiaugsmingai pasitikėti Viešpačiu. Kad galėtume tokie būti, turime pasistengti pažinti mūsų Dievo ir Tėvo charakterį bei suprasti, kaip Jis elgiasi su tais, kurie šaukiasi Jo dieną ir naktį: „Tad nejaugi Dievas dels jiems padėti? Jis apgins jų teises labai greitai".
Čia Jėzus pavartojo žodį „greitai". Palaiminimas yra paruoštas. Tėvas ne tik nori, bet ir nepaprastai trokšta duoti tai, ko jie prašo. Jo nesibaigianti meilė dega troškimu visiškai apsireikšti savo numylėtiniams ir patenkinti jų reikmes. Dievas neužtruks nė minutės ilgiau nei reikalinga, savo jėga Jis padarys viską, kad pagreitintų atsakymą.
Tačiau jeigu tai yra tiesa, ir Dievo galia - beribė, kodėl dažnai taip ilgai tenka laukti atsakymo į maldą? Ir kodėl konflikto ir kančių sūkuryje Dievo išrinktieji taip dažnai turi melsti dieną ir naktį?
Būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo. Antai žemdirbys ilgai ir kantriai laukia brangaus žemės vaisiaus, kol šis gauna ankstyvojo ir vėlyvojo lietaus (Jok 5, 7). Žemdirbys visuomet laukia derliaus, bet jis žino, jog tam, kad derlius sunoktų, reikalinga saulė, lietus, todėl reikia būti kantriam. Vaikai dažnai nori nuskinti pusiau prinokusį vaisių, tačiau ūkininkas žino, jog reikia laukti atitinkamo laiko.
Savo dvasine prigimtimi žmogus taip pat nuolat auga. Šiam augimo dėsniui paklūsta visa kūrinija. Tik augdamas, lavėdamas žmogus gali pasiekti Dievo jam numatytą likimą. Ir tik Tėvas, kuris nustato laikus ir sezonus, žino, kada siela ar bažnyčia yra kupina tikėjimo, subrendusi priimti ir mėgautis palaiminimu. Kaip tėvas, kuris trokšta pamatyti savo vienintelį vaiką sugrįžusį iš mokyklos, kantriai laukia, kol pasibaigs pamokos, taip su savo vaikais elgiasi ir Dievas.
Šios tiesos suvokimas turėtų padėti tikinčiajam ugdyti kantrybę, tikėjimą, mokytis laukti bei šlovinti. Tai padės jam būti ištvermingam. Tikėdami Dievo pažadu mes žinome, kad turime tai, ko Jo prašėme. Tikėjimas priima atsakymą kaip nematomą dvasinį turtą, nes tiki pažadu. Jis juo džiaugiasi ir šlovina Dievą už tai. Bet toks tikėjimas skiriasi nuo aiškesnio, „labiau prinokusio" tikėjimo vaisiaus, kuris priima pažadą kaip jau esamą patyrimą. Tai pasiekama su pasitikėjimu šlovinant Viešpatį ir atkakliai meldžiantis - būtent tada siela auga, susijungia su Viešpačiu ir paveldi palaiminimus.
Galbūt yra dalykų, kurie dar prieš ateinant atsakymui turėtų būti ištaisyti ir tam reikalingos maldos. Šventajame Rašte rašoma, jog tas, kuris tiki, kad yra gavęs tai, ko prašė, leidžia Dievui veikti savo metu, nes yra tikras, kad tai tikrai ir įvyks. Tikintis žmogus ramiai, bet atkakliai ir ryžtingai meldžiasi ir dėkoja, kol ateina palaiminimas. Taigi čia matome tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti prieštaringai: tikėjimą, kuris džiaugiasi Dievo atsakymu, lyg jį jau turėtų, ir kantrybę, kuri dieną naktį meldžia, kol ateina atsakymas. Laukiantis vaikas sutinka Dievą tikėdamas, džiūgaudamas ir kantriai laukdamas.
Didelis pavojus yra pagundymas galvoti, kad ne Dievo valia duoti mums tai, ko mes trokštame. Tačiau jei mūsų malda sutinka su Dievo žodžiu ir esame vedami Dievo Dvasios, tuomet nėra priežasties bijoti. Mokykimės duoti Dievui laiko. Kasdien bendraudami su Juo mes turime Jam duoti laiko, kad Jo artumas keistų mus, darytų mums įtaką. Kai ko nors diena iš dienos laukiame, labai svarbu įsišaknyti tikėjime. Dievas ves mus nuo tikėjimo prie regėjimo; mes tikrai matysime Jo šlovę.
Te vėluojantys atsakymai nesudrebina jūsų tikėjimo, nes tik dėl tikėjimo atsakas ateina laiku. Kiekviena tikėjimo malda yra žingsnis į svarbiausią pergalę! Tikėjimas brandina vaisių, nugali kliūtis nematomame pasaulyje ir pagreitina pabaigą.
Dievo vaike, duok Tėvui laiko! Jis yra labai kantrus tau. Jis nori, kad tu būtum gausiai ir užtikrintai palaimintas. Duok Jam laiko, bet melskis dieną bei naktį. Ir visuomet atmink pažadą: Sakau jums: Jis apgins jų teises labai greitai.
Tokios atkaklios maldos yra nenusakomas palaiminimas. Niekas taip gerai neištiria širdies kaip tikėjimo malda. Ji moko atpažinti, suprasti ir atsisakyti visko, kas kliudo palaiminimui ateiti - visko, kas nedera su Tėvo valia. Tikėjimo malda padeda artimiau bendrauti su Tuo, kuris vienintelis gali išmokyti jus melstis. Visiškai atsiduoti Jam įmanoma tik tada, kai esi nuplautas krauju ir vedamas Dvasios. Krikščioni, duok Dievui laiko! Jis atliks tai, kas tave neramina! Nesvarbu: ar melstumėtės dėl savęs ar dėl kitų, visada išsaugokite tokį požiūrį.
Bet koks fizinis ar protinis darbas reikalauja jėgų ir laiko. Turime save tam aukoti. Gamta atskleidžia savo paslaptis ir lobius tik tiems, kurie atkakliai ir kruopščiai dirba. Kad ir kaip nedaug tai suprantame, „dvasinėje žemdirbystėje" veikia tie patys principai: sėkla, kurią sėjame į dangaus žemę, pastangos, kurias įdedame, ir įtaka, kurią norime daryti pasauliui, reikalauja mūsų atsidėjimo maldai. Išlaikykime pasitikėjimą Dievu ir savo metu pjausime derlių, jei nepailsime (Gal 6, 9).
Išmokime šią pamoką ir turėkite tai omenyje ypač tada, kai meldžiamės už Kristaus bažnyčią. Greičiausiai dėl gailestingumo stokos ir bejėgiškumo ištaisyti situaciją, ji yra kaip vargšė našlė, šalia kurios nėra Viešpaties. Kai meldžiamės už Jo bažnyčią ar už keletą bažnyčios narių, kurie yra pasaulio valdžioje, prašykime Dievo, kad Jis aplankytų ją savo Dvasia ir paruoštų ją savo atėjimui. Melskitės ir tvirtai tikėkite, kad malda gelbsti. Nuolatinės maldos sulauks atsakymo, tik duokime Dievui laiko. Ir nei dieną, nei naktį nepamirškite: Įsidėmėkite, ką pasakė tas neteisusis teisėjas. Tad nejaugi Dievas neapgins savo išrinktųjų, kurie Jo šaukiasi dieną ir naktį, ir dels jiems padėti? Sakau jums: Jis apgins jų teises labai greitai.
Viešpatie, išmokyk mus melstis.
O, Viešpatie, mano Dieve! Išmokyk mane atpažinti Tavo kelius ir tikėjimu suprasti, ką mokė Tavo mylimas Sūnus: Jis apgins jų teises labai greitai. Te švelni Tavo meilė ir didybė, kurią Tu teiki išklausydamas ir laimindamas savo vaikus, padeda mums priimti pažadą, jog jau turime tai, ko prašėme, ir kad atsakymas ateis savo laiku. Viešpatie, mes suprantame metų laikus, žinome, jog turime laukti taip norimų vaisių. Suteik mums užtikrintumą, kad Tu neuždelsi nė minutės ilgiau nei tai būtina ir kad mūsų tikėjimas pagreitins atsakymą.
Palaimintasai Šeimininke! Esi sakęs, kad Dievo išrinktieji šaukiasi Tavęs dieną ir naktį. Prašau, padėk mums tai suprasti. Tu žinai, kaip greitai mes pavargstame. Kartais mums atrodo, kad didis dangiškasis Tėvas yra taip toli, jog mūsų maldos Jo nepasiekia, ar kad mūsų maldos Jam jau įkyrėjo. O Viešpatie! Išmokyk suprasti, koks iš tiesų svarbus darbas yra malda! Žinau, kad čia, žemėje, net ir suklydus, man gali vėl pasisekti, jeigu atnaujinsiu ir sustiprinsiu pastangas, skirsiu tam daugiau laiko ir minčių. Parodyk man, kaip galiu gauti tai, ko prašiau, labiau atsidėdamas maldai, nuolatos melsdamasis.
Be to, palaimintasis Mokytojau, Kūrėjau ir mano tikėjimo Ištobulintojau, padėk man gyventi tikint Dievo Sūnumi, kuris pamilo mane ir atidavė save už mane! Tavyje mano malda įgauna prasmę ir aš esu tikras, kad gausiu atsakymą. Taip tikėdamas visada melsiuos ir niekada nepaliausiu. Amen.
Autoriaus pastaba
Gali atrodyti, kad atkakli malda tarsi prieštarauja tikėjimui, kuris žino, kad yra gavęs tai, ko prašė (Mk 11, 24). Harmonija tarp staigaus aprūpinimo bei lėto, netobulo įsisavinimo ir yra viena iš dieviškojo gyvenimo paslapčių. Atkakli malda yra tarsi mokykla, kurioje siela sustiprinama tikėjimo drąsa.
Dievo Dvasia veikia skirtingai, todėl gali būti žmonių, kurių tikėjimas pasireiškia ištvermingu laukimu, o kitiems atrodo, jog tik džiaugsmingas dėkojimas yra vienintelis tinkamas užtikrintumo, kad yra išgirsti, liudijimas.
Iš kn. „With Christ in the School of Prayer"
vertė: Jurgita Tirūnienė
