Paėmusi svarą labai brangaus tepalo iš gryno nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namuose pasklido tepalo kvapas. Vienas iš Jo mokinių, Simono sūnus Judas Iskarijotas, kuris turėjo Jį išduoti, pasakė: „Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir neatiduoda vargšams?" Jis taip sakė ne todėl, kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas kasą, grobstė įplaukas. O Jėzus tarė: „Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai. Vargšų jūs visada turėsite su savimi, o mane ne visuomet turėsite" (Jn 12, 1-8).
Du žmonės. Dvi pasaulėžiūros. Dvi skirtingos kryptys. Kiekvienas, kuris laikysis gyvenime tos krypties, kurios laikėsi Marija, elgsis panašiai kaip ji. Einantis kita kryptimi galiausiai pasielgs kaip Judas.
Kai skaitome šį apaštalo Jono liudijimą, tiek Marijos pasiaukojimas, tiek Judo egoizmas atrodo tolimi. Vienas - nepasiekiamai tobulas, kitas - perdaug bjaurus. Kyla mintys, jog niekada nepajėgsime būti tokie pasiaukojantys Kristui kaip Marija ir kaip nors įstengsime netapti tokie niekingi kaip Judas. Žiūrėdami į Naujajame Testamente aprašytus žmones, dažnai matome juos kaip kokius nekintamus simbolius, statiškas figūras, kurios arba nukrito iš dangaus, arba išlindo tiesiai iš pragaro. Tačiau Šventasis Raštas mums pasakoja apie realius žmones, kurie gyvendami vadovavosi savo supratimu, rinkosi konkrečius tikslus ir dėl tų pasirinkimų įgijo vienų ar kitų charakterio bruožų, kurie nulėmė tolimesnius jų poelgius.
Marija, Mortos sesuo
Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama ši Evangelija, jos atminimui bus pasakojama ir tai, ką ji padarė (Mk 14, 8).
Taigi ar įmanoma mums, paprastiems šiandienos tikintiesiems, pasiekti Marijos pasiaukojimo aukštumas? O dar tiksliau, ar mes galime pažinti Kristų, kaip Jį pažino Marija (juk visus mūsų poelgius lemia vidinė nuovoka)? Norint atsakyti į šį klausimą, reikia atidžiau pasižiūrėti į tai, ką Evangelijos sako apie Mariją, Mortos seserį, ir kodėl ta moteris sugebėjo pasielgti taip, jog kur tik skelbiama Evangelija, minimas ir jos poelgis.
Šventojo Rašto tyrinėtojai kalbėdami apie Mariją, Mortos ir Lozoriaus seserį, daro įvairių prielaidų. Daugelis gana pagrįstai mano, jog Marija, Mortos sesuo, ir Marija Magdalietė tai tas pats asmuo. Tokios prielaidos visiškai suprantamos, nes natūralu galvoti, jog taip stipriai mylint Kristų, kaip Jį mylėjo Marija, Mortos sesuo, neįmanoma nebūti šalia Viešpaties Jo kančios valandą. Tačiau Kristaus kančios aprašymuose nė puse lūpų neužsimenama apie Mariją, Mortos seserį, bet ypatinga šviesa nušvinta Marijos Magdalietės asmuo. Vis dėlto pačiuose evangelijų tekstuose niekur tiesiogiai nepasakoma, kad Marija Magdalietė yra Mortos sesuo.
Kaip Mortos sesuo ši moteris paminima dviejų evangelistų. Lukas mums papasakoja, kaip Marija klausėsi Jėzaus sėdėdama prie Jo kojų kai jos sesuo Morta ruošė maistą. Evangelijoje pagal Joną seseris Mariją ir Mortą sutinkame pasakojime apie jų brolio Lozoriaus prikėlimą iš numirusių ir šiame straipsnyje pacituotoje ištraukoje. Galime drąsiai tvirtinti, kad apie ją (nors ir neįvardindami kaip Mortos sesers) taip pat rašė Matas ir Morkus, pasakodami apie moterį, kuri patepė Viešpatį brangiu aliejumi likus kelioms dienoms iki Jo mirties.
Trumpai žvilgtelėkime į evangelisto Luko liudijimą: Jiems keliaujant toliau, Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė Jį į savo namus. Ji turėjo seserį, vardu Marija. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi Jo žodžių. O Morta rūpinosi visokiu patarnavimu ir stabtelėjusi pasiskundė: „Viešpatie, Tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Pasakyk jai, kad man padėtų". Tačiau Viešpats atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir nerimauji dėl daugelio dalykų, o tereikia vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta" (Lk 10, 38-42).
Aišku, jog Marija nevengė padėti savo seseriai. Skaitant šį liudijimą, gali pasirodyti, kad Marijai pasilikti arti Kristaus nieko nekainavo. Ar galėjo būti kas puikesnio, negu sėdėti prie Jėzaus kojų ir Jo klausytis? Tačiau, mano giliu įsitikinimu, pasilikdama prie Jėzaus kojų Marija įveikė daug tokiam poelgiui prieštaraujančių minčių. Taip teigti drįstu atsižvelgamas į kasdienę šių dienų tikinčiųjų patirtį. Nors žinome, kad dėmesingai įsigilinti į Kristaus žodžius yra nuostabus dalykas, savaime tai nesigauna. Gyvenant šiame pasaulyje visuomet tiek mūsų sielose, tiek supančioje aplinkoje iškils daugybė įvairių kliūčių, bandančių sutrukdyti mums pasilikti arti savo Gelbėtojo ir Viešpaties. Tam, kad nepaisant visų kasdienybės rūpesčių, galėtume skirti dėmesį Kristui, turime labai aiškiai matyti Jo sakomų žodžių vertę. Tai įmanoma tik tuomet, kai mūsų širdys sudužusios Jo akivaizdoje. Kieta širdis nemato Viešpaties žodžių vertės ir net nesistengdama randa pakankamai svarių priežasčių skirti laiką bei dėmesį įdomesniems arba svarbesniems dalykams. Tik nuolankus, minkštos širdies žmogus gali atvira siela sėdėti prie Viešpaties kojų ir dėmesingai Jo klausytis.
Šis evangelisto Luko papasakotas epizodas leidžia mums suprasti vidinę Marijos raidą. Jos širdis buvo kaip ta gera dirva iš Viešpaties palyginimo apie sėjėją. Savo širdies akimis Marija matė Kristaus vertę ir pažino gyvybę teikiančią Jo žodžių galią. Ji brangino Viešpaties žodžius ir nešiojo juos savo širdyje.
Kuo paprasčiau mes atsiveriame mūsų Viešpaties žodžiams, tuo labiau esame apšviečiami Jo šviesos ir geriau suvokiame Jo troškimus bei siekius.
Marija pažino savo Viešpatį, nes jos širdis buvo atvira Jo žodžiams. Tie žodžiai kaip kviečio grūdas augo joje, brandindami vaisių. Numanau, kad ji ėmė vis aiškiau pažinti Kristaus Dvasią. Man atrodo, kad jos sieloje sklaidėsi kažkas panašaus į tamsią miglą ir ji pradėjo suvokti tai, ko anksčiau net neįtarė esant. Dievo gailestingumas ir pasiaukojimas užliejo jos sielą. Ji ėmė suprasti tai, ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo.
Nemanau, kad žmogui, kurį labai branginame, gerbiame ir mylime, mums būtų sunku atiduoti ką nors labai brangaus. Mes visi taip elgiamės su tais, kuriuos iš tiesų gerbiame ir mylime. Jiems atveriame savo širdį, neveidmainiškai ruošiame geriausias vaišes ir visuomet esame pasiryžę aukoti savo laiką bei jėgas. Tie žmonės ir yra tikrasis mūsų turtas. Mums būtų tiesiog nesuprantama, kad galima su jais elgtis kaip nors kitaip.
Taigi grįždamas prie pradžioje iškelto klausimo, - ar mes galime elgtis taip, kaip Marija? - atsakysiu: jeigu iš tiesų paprastai, nuolankiai ir nuoširdžiai būsime dėmesingi Kristaus žodžiams, net patys nepastebėsime, kaip vieną dieną padarysime tai, kas iš šalies atrodys kaip stulbinantis pasiaukojimas. Būdami atviri savo Viešpačiui ir Mokytojui, tapsime Jo atspindžiu.
Judas Iskarijotas
Tada vienas iš dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus ir tarė: „Ką man duosite, jeigu Jį jums išduosiu?" Tie suderėjo su juo trisdešimt sidabrinių. Ir nuo to laiko jis ieškojo progos išduoti Jį (Mt 26, 14-16).
Dabar pažvelkime į kitą galimybę. Galvojant apie Judą Iskarijotą, kaip gyvenimo galimybę, darosi baisu. To žmogaus poelgis įėjo į istoriją kaip didžiausia niekšybė. Judas tapo išdaviko sinonimu, bendriniu žodžiu, kuris vartojamas ne visada pagalvojant apie Kristaus išdavėją. Kaip sunoko šitas nuodingas vaisius?
Judas Iskarijotas buvo vienas iš Viešpaties mokinių, Kristaus apaštalas. Jis daug laiko praleido būdamas kartu su Kristumi, klausydamas Jo pamokslų ir matydamas didingus stebuklus. Jis pats skelbė Evangeliją ir gydė ligonius bei išvarinėjo demonus. Jam buvo patikėta tvarkyti Kristui paaukotus pinigus. Kaip tas žmogus taip baisiai krito, išduodamas savo Mokytoją?
Atsakymą galime rasti Jėzaus žodžiuose: Juk kiekvienas geras medis duoda gerus vaisius, o blogas medis - blogus (Mt 7, 17). Kitaip sakant, su kuo žmogus tapatinasi, kaip save suvokia, kuo tiki, ko siekia, tokius vaisius ir neša, taip ir elgiasi.
Jeigu Marija buvo visiškai atvira Kristui ir Jo Dvasiai, tai Judas - priešingai: beveik nuolatos būdamas šalia Jėzaus, širdyje jis puoselėjo savo siekius ir planus. Nors išoriškai Judas Iskarijotas buvo labai arti Kristaus ir nešė ypatingai garbingą tarnystę, iš tiesų jis nepažino ir nesuprato savo Mokytojo. Jam, kaip niekam kitam, tinka kalno pamoksle Viešpaties pasakyti žodžiai: Ne kiekvienas, kuris man sako: „Viešpatie, Viešpatie!", įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje. Daugelis man sakys aną dieną: „Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!" Tada Aš jiems pareikšiu: „Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!" (Mt 7, 21-23).
Šiandien daugelis svarsto, ar šie Jėzaus žodžiai skirti krikščionims, ar su krikščionybe nieko bendro neturintiems žmonėms. Sunku pagalvoti, kad jau tuomet tarp pačių artimiausių Viešpaties mokinių buvo tų, kurie atitiko sakomus žodžius. Vienas iš jų - Judas Iskarijotas. Jis klausė Viešpaties žodžių, bet nedarė to, ką Viešpats kalbėjo, ir jo gyvenimas galiausiai visiškai sugriuvo.
Kai stebime iš šalies, mus stulbina Judo dvasinis aklumas ir jo bjaurus poelgis, panašiai kaip Marijos - pasiaukojimo didingumas. Tačiau, kaip Marija negalvojo apie savo poelgio didybę, taip Judas negalvojo apie savo poelgio bjaurumą. Kaip einant į šviesą, viskas matosi vis aiškiau, taip einant į tamsą, su kiekvienu žingsniu matomumas mažėja. Vis sunkiau darosi teisingai vertinti tai, kas vyksta tavo viduje ir šalia tavęs.
Judas savo vidinėje raidoje pasiekė tą ribą, kai šėtono mintys ir siekiai jam tapo artimi ir priimtini. Jis visą laiką turėjo savo siekių ir ateities planų, kurie prasilenkė su Viešpaties brėžiama kryptimi. Galima numanyti, kad Judui jo troškimai bei siekiai buvo tokie svarbūs, jog jis neleido Viešpaties žodžiams savęs keisti. Giliai savyje jis pasiliko atsiribojęs nuo Kristaus, puoselėdamas mintis apie savo naudą bei sėkmę. Tai sunoko jame ir užvaldė jo sielą. Užsidaręs nuo Kristaus žodžių, Judas tapo atviras velniškam įkvėpimui. Jėzaus išdavimas jam tapo patrauklus ir priimtinas. Jam atrodė, kad tai jo paties sumanymas. Judas manė, kad turi pakankamą pagrindą taip elgtis.
Nors tokia mintis labai gąsdina, tenka pripažinti, kad jeigu diena iš dienos rinksimės savanaudiškus siekius, galiausiai net patys nepastebėsime, kaip pasielgsime be galo baisiai.
Todėl, kol užtenka nuovokos ir šviesos matyti bei įvertinti savo kasdienybę, siekime Kristaus pažinimo ir Jo žodžio šviesos, kad eitume paprastos, nuolankios ir atviros moters parodyta kryptimi, vedančia į šlovingą ateitį, ir saugokimės kitos krypties, kuri atveda į siaubingą pražūtį.
