Mes su vyru manome, kad mūsų šeima yra dvasiškai sveika. Mes matome būtinybę kiekvieną dieną kartu melstis, kas vakarą skaityti Bibliją bei kiekvieną trečiadienio vakarą lankyti šeimoms skirtas Biblijos studijas.
Sekmadieniais po bažnyčios susirinkimo mes paprastai einame pietauti, aptariame pastoriaus pamokslą ir mąstome, kaip pritaikyti girdėtas tiesas savo gyvenime.
Na, gerai... Atgailauju. Viskas, ką pasakiau, yra netiesa! Į tiesą panašiau būtų štai kas: mes su vyru manome, kad mūsų santuoka dvasine prasme yra gana sveika. Meldžiamės vienas už kitą, kai yra poreikis, dažnai diskutuojame apie dvasinius dalykus, tarnaujame kaip vyresnieji savo bažnyčioje bei konsultuojame dar nesusituokusias poras.
Tačiau taip būdavo ne visada - tam mes pribrendome.
Žurnalo „Marriage Partnership" darbuotojai neseniai JAV apklausė beveik 2600 vedusių žmonių, kad išsiaiškintų, kokioje dvasinėje veikloje jie sąmoningai (štai kas svarbu!) dalyvauja kartu su sutuoktiniu. Nekalbu apie kasdienį maldos sukalbėjimą prieš valgį. Turiu galvoje apgalvotą, sąmoningai skirtą laiką maldai, bažnyčios lankymą, aukas, Biblijos skaitymą, Biblijos studijų lankymą, dvasinių dalykų aptarimą, tarnavimą, davimą... kartu.
Apklausus 40-ies metų amžiaus krikščionių poras, kurios santuokoje išgyveno vidutiniškai 14 metų, sužinojome, kad daugelis jų vienaip ar kitaip yra dvasiškai aktyvūs. 9 iš 10 (90 proc.) teigiančių, kad yra patenkinti savo santuoka dvasine prasme, yra labai patenkinti savo santuoka apskritai. Tai nestebina nuolatinio žurnalo „Marriage Partnership" bendradarbio ir daugelio krikščioniškų knygų, skirtų ir šeimoms, autoriaus Gario Thomaso. Jis rašo: „Pamąstykime apie santuokos realybę. Žmogus, kuris daug kur nusižengia (Jok 3, 2), veda kitą, taip pat daug kur nusižengiantį asmenį. Be Dievo malonės ir Jo artumo, tai juk užkoduota katastrofa! Jeigu sutuoktiniai nepaisytų Dievo požiūrio į savo partnerį, greitai jie prarastų pagarbą ir meilę vienas kitam. Jeigu pora neugdo dvasiško artumo, jų bendravimas iškrypsta: užuot drąsinę ir guodę vienas kitą, jie pradeda kritikuoti ar net kaltinti".
Kaip poros gali vystyti ir puoselėti dvasinį artumą?
Kartu lankyti bažnyčią
Žurnalo „Christianity Today" („Krikščionybė šiandien") vyr. redaktorius Markas Gali pastebi: „Nėra nieko svarbiau už tai, kad sutuoktiniai drauge priklauso krikščioniškai bendruomenei ir drauge tarnauja bažnyčioje. Mūsų, kaip krikščionių, gyvenimas visų pirma yra bendruomeninis, todėl ir mūsų, kaip sutuoktinių, dvasinis gyvenimas taip pat turėtų būti bendruomeninis - mes turime įsilieti į bažnyčią".
Malda kartu
Beveik pusė apklaustųjų meldžiasi 2-3 kartus per mėnesį ir tik trečdalis (35 proc.) sakė, kad drauge su sutuoktiniu meldžiasi bent kartą per savaitę. „Mano sutuoktinis ir aš sutariame, kad malda labai padeda stiprinti ir vystyti mūsų santuokos ryšius, - sako vienas iš apklaustųjų. - Artėdami prie Dievo, artėjame ir vienas prie kito!"
Tačiau daugelis apklaustų krikščionių išsakė troškimą melstis kartu dažniau. Kiti pripažino, kad melsdamiesi kartu jaučiasi per daug pažeidžiami ar jaudinasi.
Knygos „Maldos menas" autorius Timotis Džounsas įvardija kelias priežastis, kodėl poros nesiryžta melstis kartu: „Mus sulaiko keletas dalykų. Pirma, bijome, kad nesugebėsime; manome, kad malda yra sudėtingas dalykas ir gerai melstis sugeba tik ypatingi žmonės. Tačiau iš tikrųjų malda - tai pati paprasčiausia kalba pasaulyje. Dievas girdi mūsų nuolankiai tariamus paprastus žodžius. Meldžiantis, nesvarbu, melstumeis vienas ar su savo sutuoktiniu, svarbiau yra širdis, o ne vaizdingas žodynas. Pradėkite nuo mažų žingsnelių: drauge garsiai melskitės malda Tėve mūsų arba galite pradėti paprastais žodžiais išpažinti savo klaidas ir kaltes, atgailauti ir dėkoti. Melsdamiesi neskubėkite, leiskite, kad jūsų maldos laikas plėstųsi ir ilgėtų savaime".
Kasdienių skaitinių ir Biblijos skaitymas
Tik ketvirtadalis (26 proc.) apklaustųjų sakė, jog kasdieną skiria laiko dvasiniams dalykams, ir tik trys iš dešimties (30 proc.) drauge skaito ar studijuoja Bibliją. Galbūt tai kalba apie skirtingus požiūrius, o ne apie dvasinio artumo trūkumą. Pamokslininkė ir bažnyčios konsultantė Nancy Ortberg pastebėjo: „Gerai, jeigu jūs kartu kasdieną įsitraukiate į tam tikrą dvasinę veiklą arba tokiu pačiu būdu studijuojate Bibliją, bet mes su vyru supratome, jog negalima versti savo sutuoktinio mąstyti taip, kaip mąstai tu, nes svarbiausia yra ne padaryti sutuoktinį panašų į save, bet drauge augti dvasiškai".
G. Thomas sutinka: „Kiekvienas iš mūsų ieškome Dievo skirtingai, pagal savo dvasinį temperamentą. Tuo remdamasis, manau, kad išmintinga daugeliui porų suprasti, jog vyro požiūris į artumą su Dievu gali visiškai skirtis nuo žmonos požiūrio. Todėl mūsų, kaip sutuoktinių, kasdieną Dievui skirtas laikas turėtų praturtinti mūsų dvasinį gyvenimą. Tikėtis, kad entuziastas ir mąstytojas (ekstravertas ir intravertas) visuomet ar reguliariai domėsis ta pačia dvasine veikla yra taip kvaila, kaip prašyti mano žmonos bėgti drauge su manimi maratoną".
Keletas iš mūsų apklaustųjų sakė, kad jie šeimoje mieliau meldžiasi, skaito kasdienius skaitinius ar studijuoja Bibliją atskirai, o po to pasidalija vienas su kitu tuo, ką sužinojo. Tačiau dauguma teigė šeimos gerovės vardan drauge dalyvaują mažose grupelėse arba Biblijos studijų grupėse, ir mano, kad jiems labai naudinga bendrauti su kitais žmonėmis, pasimokyti iš kitų vedusių porų.
Dievas kalba
Pusė apklausoje dalyvavusiųjų sakosi bendraują su savo sutuoktiniu dvasinėmis temomis mažiausiai kartą per savaitę. Nancy Ortberg užtikrina, kad pokalbiai dvasinėmis temomis gali būti viena labiausiai praturtinančių veiklų, kai abu sutuoktiniai laisvai gali aptarti skirtingas nuomones, tiesas. „Gali sakyti savo sutuoktiniui: „Noriu, kad mes daugiau kalbėtume apie dvasinius dalykus", bet ar esate pasiruošę išgirsti jį, sakantį: „Aš ieškau Dievo visur, bet pastaruoju metu, atrodo, negaliu Jo rasti". Jūs turite leisti vienas kitam būti nuoširdiems ir vienas kito neteisti, nekritikuoti".
Žurnalo „Christianity Today" vyr. redaktorius sako: „Mes pripažįstame faktą, jog esame pažeidžiami ir skirtingi, bet savo skirtumų bijome. Bijome, jog kai suvoksime, kokie esame skirtingi, mūsų santuoka suirs. Todėl ir gyvename, pasitenkindami išorine, dirbtina vienybe. Tačiau tai netikra.
Vyrai ir moterys iš esmės yra skirtingi. Ir kol nepriimsime to, kaip natūralaus dalyko - kol nepriimsime savęs ir savo sutuoktinio tokių, kokie esame - nematysime pažangos artimame bendravime. Kuo labiau skiriamės vienas nuo kito, tuo artimesni galime tapti, nes tik todėl, kad esame skirtingi, galime pasiūlyti vienas kitam kai ką unikalaus. Tai - auksinė artimų santykių taisyklė."
Kai kurie apklaustųjų nerimauja dėl savo sutuoktinio dvasios būklės: dauguma moterų nori, kad jų vyrai labiau įsitrauktų į dvasinę veiklą, o vyrai mano, kad prie jų per dažnai kimbama, jaučiasi teisiami bei kritikuojami. Nancy Ortberg siūlo švelnų požiūrį: „Kiekvienas, kuris yra ar buvo verčiamas ką nors daryti, žino, kad tai tik dar labiau skatina atsitraukti." O Gary Thomas priduria: „Moterys turėtų suprasti, jog kai vyrai jaučiasi nekompetentingi, jie liaujasi net mėginti. Jeigu (žodžiais arba veiksmais) prisidedi prie to, kad tavo vyras jaučiasi dvasiškai „nekompetentingas", tu trukdai jam augti šioje srityje. Jeigu jis priverstas jaustis netinkamu, natūrali jo reakcija bus apskritai išvengti atsakomybės. Daugeliu atvejų nėra taip, kad vyrai nenorėtų būti dvasiniais vadovais, jie tiesiog jaučiasi nekompetentingi. Todėl, geriausia būtų, jei moteris padrąsintų savo vyrą ir paprašytų jo daryti tai, ką jis sugeba".
Kokius žingsnius reiktų žengti? Užuot sakius: „Mums reikia dažniau drauge melstis", G. Thomas siūlo pradėti melstis dėl konkretaus dalyko. Pavyzdžiui, žmona gali sakyti: „Aš iš tiesų nerimauju dėl to, kaip mūsų dukra renkasi draugus. Gal galime dėl to drauge pasimelsti?" Leiskite jam daryti ką nors svarbaus. Pavyzdžiui: „Mūsų sūnui dešimt metų ir greitai jis susidurs su geiduliais. Ar galėtum pakalbėti su pastorium ir kitais vyrais bažnyčioje, kaip jie sprendžia tokias problemas su savo berniukais?" Kuo užduotys bus konkretesnės, kuo tikslas bus aiškesnis, tuo noriau jūsų vyras jų imsis. Kai tik vyras pradės jausti dvasinio vadovavimo svarbą, jis pradės toje srityje augti. Žmonos tikslas - užvesti jį ant kelio ir leisti Dievui toliau jį vesti".
Kas yra dvasinis aktyvumas?
Vienas iš apklaustųjų turbūt už daugelį pareiškė: „Norėčiau, kad mes drauge būtume dvasiškai aktyvesni. Bet nežinome, nuo ko pradėti ir ką daryti." Nancy Ortberg įspėja: „Nedarykite dvasinių dalykų vien tam, kad tai darytumėte. Izaijo pranašystėje Viešpats sako: Ši tauta artinasi prie manęs savo burna ir pagerbia mane savo lūpomis, bet jų širdis yra toli nuo manęs. Jie mokosi bijoti manęs (mane garbinti - angl. vert.), klausydami žmonių priesakų (Iz 29, 13).
Jeigu melsimės kiekvieną dieną, bet mūsų širdis tame nedalyvaus, net malda gali tapti vienu iš „žmonių priesakų". Pradėkite nuo širdies, veiksmai seks po to. Inicijuokite pokalbius, kurie jaudintų širdį. Išeikite pasivaikščioti su savo sutuoktiniu ir paklauskite: „Kada buvai arčiausiai Dievo?" ir iš tiesų įsiklausykite, ką jis ar ji sako."
Markas Gali įspėja nesusiaurinti dvasinės veiklos: „Mums reikia praplėsti savo supratimą apie tai, kas yra dvasinis aktyvumas. Pietauti drauge Dievo meilės kupinoje aplinkoje gali būti labai dvasinga, net jei nieko ypatingai dvasiško ir nevyksta. Nors jeigu mums rūpi tik prikimšti pilvus, tai gali būti ir paprasti pietūs".
Iš žrn. „Marriage Partnership" (2007m., ruduo)
vertė Jurgita Tirūnienė
