Tačiau pagalvokime, ar tai tiesa? Tik ne mūsų gyvenime. Mes visi daugiau ar mažiau dėl ko nors rūpinamės. Tiesą sakant, gali būti, kad savo nerūpestingu elgesiu žmogus siekia nuslėpti jį kamuojančius rūpesčius. Net jei mes ir negrąžome rankų dėl rūpesčių, mūsų visų gyvenime yra dalykų, kurie mums kelia nerimą. Pavyzdžiui, apaštalas Paulius rašė: Neminint viso kito, kas atsitinka kasdien, rūpinuosi visomis bažnyčiomis (2 Kor 11, 28).
Jeigu esate krikščionis ilgesnį laiką, jūs, be abejo, esate skaitę ir šią Biblijos eilutę: Meskite ant Jo savo rūpesčius, nes Jis jumis rūpinasi (1 Pt 5, 7). Daug krikščionių mintinai moka šią eilutę, skelbia ją savo gyvenime ir persako ją kitiems, atsidūrusiems sunkiose situacijose. Tai nuostabi eilutė, tačiau, deja, per daug dažnai mes ją ištraukiame iš konteksto, kuriame ji parašyta. Tiksliau sakant, pernelyg dažnai mes atskiriame ją nuo 6 eilutės, su kuria ji susijusi ir nuo kurios priklauso.
Kodėl mes taip elgiamės su Dievo žodžiu? Pirma, todėl, kad nesame dėmesingi Dievo žodžiui, kaip turėtume būti. Mes linkę ištraukti Biblijos eilutes iš konteksto ir pritaikyti jas savo situacijai, - ir tai darome neatsižvelgdami į tos eilutės kontekstą ar pastraipos, kurioje ji buvo užrašyta, tikslą. Antra, mes visi norime, kad Dievas mumis rūpintųsi, tačiau per dažnai Jam nustatome savo sąlygas. Esame linkę atskirti Jo pagalbą nuo Jo tikslų ir planų. Šiuolaikinėje vartotojiškoje visuomenėje mes pradedame žiūrėti į Dievą kaip į prekybos automatą, į kurį įmetę monetą pasirenkame, ko mums reikia, kad numalšintume alkį. Mąstome taip: „Jei tik aš turėčiau tai ar tai, būčiau saugus, pasitenkinęs ar reikšmingas". Tačiau į pažadą, užrašytą pirmojo Petro laiško 5 skyriaus 7 eilutėje, neturėtume žvelgti tik iš tokios perspektyvos.
Mąstant apie šias eilutes (1 Pt 5, 6-7), apžvelgsime keturis dalykus, kurie, mano giliu įsitikinimu, yra itin svarbūs, siekiant tinkamai suprasti ir taikyti šias eilutes.
Pirmoji problema
Vienas didžiausių Dievo tikslų, kad tu ir aš taptume panašūs į Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus atvaizdą ir įgytume Jo charakterį. Apie tai aiškiai kalbama laiške Romiečiams: Be to, mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems. O kuriuos Jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į Jo Sūnaus atvaizdą, kad šis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių (Rom 8, 28-29).
Dievas neabejotinai nori, kad taptume panašūs į Jo Sūnų. Ir šie pokyčiai yra geros ir tobulos Dievo valios, kurią Jis numatęs kiekvienam iš mūsų, dalis (Rom 12, 1-2). Kodėl? Todėl, kad tik tai yra ramybės oazė, džiaugsmas, tikroji gyvenimo prasmė ir vaisingumas. Tik taip žmonės gali atrasti Dievo planą savo gyvenimui.
Vis dėlto dažnai labiau rūpinamės savo valia, kuri paprastai yra susijusi su mūsų asmeniniais troškimais, planais, mūsų gyvenimo kokybe ir malonumais. Mes norime, kad Dievas mus globotų, tačiau norime, kad Jis tai darytų pagal mūsų dienotvarkę ir mums patogiu laiku. Užuot siekę Jo vedimo, kad įvykdytume Jo tikslus, mes prašome Dievo palaiminti mūsų planus.
Antroji problema
Tikriausiai niekas nesiginčys, jog žmonija yra kritusi - tai vis dar tiesa net kalbant apie atgimusius žmones, - akivaizdus žmonių pasiryžimas veikti nepriklausomai nuo Dievo. Bet kaip tai pasireiškia? Siekdami susitvarkyti gyvenimą - surasti laimę, svarbą, saugumą, pasitenkinimą ir išspręsti tas problemas, kurios kėsinasi į mūsų dienotvarkę arba kurios stovi mums kelyje, siekiant užsibrėžto tikslo, - mes vis dar pasitikime savo pačių galimybėmis ir jėgomis.
Senojo Testamento pranašai dažnai pabrėždavo tai, naudodami vaizdinius, apibūdinančius šį kiekvieno mūsų įgimtą polinkį. Štai keli pavyzdžiai, kalbantys apie tai, kaip pripildome savo gyvenimą pasaulietiniais pakaitalais. Tam, kad patenkintume savo poreikius, užuot pasitikėję Dievu ir pripildę savo gyvenimą Juo bei Jo žodžiu (Iz 2, 5-12), dažnai mes norime savy juntamą tuštumą užpildyti pasaulietiniais pakaitalais. Tu atmetei savo tautą, Jokūbo namus, kad jie pasidarė kaip rytiečiai (pasidavė rytiečių įtakai, - angl. vert.), jie turi burtininkų kaip filistinai. Jie susideda su svetimaisiais (Iz 2, 6). „Pasidavė įtakai" rodo, jog jie siekė išspręsti juntamos asmeninės tuštumos problemą, tačiau tą tuštumą gali užpildyti tik Dievas. Žodis, čia išverstas „pasidavė įtakai", gali būti verčiamas ir „buvo pripildytas", kalbant apie ąsočio ar kito indo pripildymą tam tikru turiniu. Jis vartojamas ir evangelijos pagal Joną 7 skyriaus 37-39 eilutėse.
Antras pavyzdys apie tai, kaip siekiame uždegti savo ugnį, kuri turėtų nušviesti mums kelią. Užuot pasitikėję Dievu ir vaikščioję Jo žodžio šviesoje, dažnai mes stengiamės susikurti savo šviesos šaltinius (Iz 50, 10-11).
Trečias pavyzdys galėtų būti avis, nuėjusi klaidingu keliu, nes turėjo polinkį klajoti, o ne sekti Viešpatį, kuris yra mūsų Ganytojas (Iz 53, 6; Ps 23).
Ketvirtu pavyzdžiu galėtų būti eilutės, kalbančios apie tai, jog, užuot gėrę iš Dievo - kaip vienintelio gyvojo vandens šaltinio, mes kuriame savo rezervuarus. Tačiau visuomet paaiškėja, kad mūsų rezervuarai yra kiauri ir nesulaiko vandens (Jer 2, 13).
Penktas pavyzdys - apie kūniškus ginklus. Taip sako Viešpats: „Prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmogumi ir laiko kūną savo stiprybe, kurio širdis nutolsta nuo Viešpaties (Jer 17, 5). Ką reiškia, kai žodis „kūnas" yra vartojamas metaforiškai, kaip ir šioje eilutėje? Tai kalba apie žmogiškų išteklių pasirinkimą vietoj Dievo išteklių. Ši idėja aptinkama ir visuose anksčiau minėtuose pavyzdžiuose.
„Kūnu" gali būti vadinamas stiprus ir maištingas žmogaus būdas, siekiant valdyti savo išteklius, įgyvendinti savo troškimus ir poreikius, siekiant įgyti daiktus, kurie suprantami kaip būtini, norint jaustis reikšmingam ir saugiam. Užuot pasitikėjęs Dievu, kūnas siekia veikti nepriklausomai, yra apsisprendęs siekti užsibrėžto tikslo savais būdais, naudojant nuosavus išteklius ir darant tai, kas jam patinka. Kūnas atspindi žmogaus siekį surasti saugumą, savo vertę, reikšmę, ramybę ir pasitenkinimą bei tikslą be Dievo arba bent jau ne visiškai priklausant nuo Jo. Kaip kitaip galime pavadinti šį kūnišką polinkį eiti savo keliu ir pačiam tvarkyti savo gyvenimą?
Trečioji problema
Siekimą gyventi pasikliaunant savo jėgomis ir ištekliais Biblija vadina išdidumu arba arogancija! Kas yra išdidumas? Tai žmogaus pastangos tapti pačiam sau dievu, o tai yra tikra stabmeldystė. Išdidumas yra perdėtas savo galimybių, išteklių ir galių vertinimas, vienaip ar kitaip ignoruojant Dievą.
Čia reikėtų prisiminti keletą Biblijos eilučių: Saugokis, kad neužmirštum Viešpaties, savo Dievo, nesilaikydamas Jo paliepimų, įsakymų ir įstatymų, kuriuos tau šiandien skelbiu. Kai sotus būdamas pasistatysi gerus namus, juose gyvensi ir turėsi galvijų bandas, avių būrius, aukso ir daugybę visokių dalykų, saugokis, kad nepasididžiuotum ir neužmirštum Viešpaties, savo Dievo, kuris tave išvedė iš Egipto, iš vergijos namų, kuris vedė per didelę ir baisią dykumą, kur buvo nuodingų gyvačių ir skorpionų, kur buvo sausra ir nebuvo vandens. Jis leido iš kiečiausios uolos vandens srovei tekėti, maitino tave dykumoje mana, kurios nepažino tavo tėvai, kad pažemintų tave ir išmėgintų tave ir kad galiausiai darytų tau gera. <...> Atsimink kelią, kuriuo Viešpats, tavo Dievas, vedė tave keturiasdešimt metų per dykumą, kad palenktų ir išmėgintų tave, ir sužinotų, kas yra tavo širdyje, ar tu vykdysi Jo paliepimus. Jis pažemino tave alkiu ir davė valgyti maną, kurios nepažinai nei tu, nei tavo tėvai, kad suprastum, jog žmogus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu Dievo žodžiu (Įst 8, 11-16. 2-3). Aš esu Viešpats, tavo Dievas nuo dienų Egipto krašte. Tu nepažinsi kito dievo, tik mane, nes be manęs nėra gelbėtojo. Aš pažinau tave dykumoje, išdžiūvusioje žemėje (Oz 13, 4-5). Pasipūtėlio siela nėra dora, bet teisusis gyvens savo tikėjimu. Kaip vynas yra apgaulingas, taip išdidus žmogus - besotis. Jo gerklė kaip mirusiųjų buveinė, nepasotinama kaip mirtis, jis pavergia tautas ir gimines (Hab 2, 4-5).
Pasipūtėlis negyvena tikėjimu, bet savo paties sprendimais kaip stipriu gėrimu slopina tuštumą ir skausmą. Jo apetitas įvairioms smulkmenoms vis auga, bet jos niekada iš tikrųjų neužpildys širdy juntamos tuštumos. Nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo išdidumas, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio (1 Jn 2, 16).
Graikiškas žodis, verčiamas kaip „gyvenimas", yra bios, kuris rodo į gyvenimui būtinus išteklius. Frazė „gyvenimo puikybė" kalba apie maištingą ir tuščią užtikrintumą, pasitikint savo paties, o ne Dievo ištekliais ir galia.
Ketvirtoji problema
Nežiūrint Dievo išminties, meilės, malonės ir gailestingumo, Dievas trokšta mus patraukti prie savęs kaip prie gyvojo vandens šaltinio, vienintelės tikros atgaivos, gyvenimo ir vaisingumo ištakų. Tačiau dėl mūsų polinkio eiti savo užsibrėžtu ir nepriklausomu keliu, Dievui belieka veikti kaip dangiškajam Tėvui, kuris siekia pamokyti savo sūnus, arba kaip sodą prižiūrinčiam vynininkui, kuris, nugeni šakeles, kad jos būtų sveikos ir neštų vaisių.
Ko Dievas siekia genėdamas ar mokydamas? Jis daro mus nuolankius. Jis siekia, jog mes atsisakytume išdidumo, teisumo savo akyse, kurie ragina eiti savo pačių pasirinktu keliu, naudojant savo išteklius, ir pradėtume tikėti Dievu, pripažintume savo priklausomybę nuo Jo (Įst 8, 2. 16).
Kaip geras vynininkas Dievas geni mus, kad mes pasiliktume Vynmedyje, kuris yra vaisingumo ir palaiminimo vieta. Kaip mūsų mylintis Tėvas, Jis pratina mus vis labiau pasitikėti Juo (Hbr 12, 5-7. 14-15; 3, 7; 5, 11; 10, 24-25).
Prisimindami šias problemas, pažiūrėkime į Pirmojo Petro laiško 5 skyriaus 6-7 eilutes ir pamąstykime apie tris dalykus: 1) Tad nusižeminkite po galinga Dievo ranka - įsiparegojimas arba nurodymas; 2) Meskite ant Jo savo rūpesčius - receptas arba veikimo būdas; 3) Nes Jis jumis rūpinasi - paaiškinimas arba paskatinimas.
Įsipareigojimas arba nurodymas
Tad nusižeminkite po galinga Dievo ranka. Pirmasis šios eilutės žodis „tad" atkreipia mūsų dėmesį į prieš tai ėjusią 5 eilutę: Nes Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę. Dievas nori mums pasakyti, kad Jis neleis mums išdidiems eiti savo tariamo teisumo keliu ir nesulaukti iš Jo pasipriešinimo.
Kodėl? Pasiūlysiu jums keletą versijų: pirmiausia dėl to, kad išdidus žmogus rodo nepagarbą Dievui. Išdidus žmogus nepripažįsta, kad viskas, kas jis ar ji yra ar ką turi, visiškai priklauso nuo Dievo.
Štai iliustracija: rytiniam pamokslui pasibaigus ūkininkas pasikvietė atvykusį pamokslininką pietų. Po labai skanių pietų, pagamintų iš paties ūkininko užaugintų produktų, jis pasisiūlė pamokslininkui aprodyti savo nuostabų kalvoto reljefo ūkį, kurio žaliose ganyklose ganėsi riebūs, gerai numitę gyvuliai. Pamokslininkas matė eiles vaismedžių, javų laukus ir sodą, kuris atrodė kaip ne iš šio pasaulio. Besigrožėdamas ūkiu, pamokslininkas nusistebėjo: „Jūs su Viešpačiu iš tiesų čia turite nuostabų ūkį". O ūkininkas atsakė: „O taip, bet kad jūs būtumėt matę šį ūkį, kai čia šeimininkavo vienas Viešpats".
Antra, išdidus žmogus negerbia ir žeidžia kitus žmones, gali sugriauti ir savo paties gyvenimą. Kad ir kas būtų išdidus - asmuo, bažnyčia ar tauta, - galų gale išdidumas pasireiškia kritimu. Prisiminkime, kokiame kontekste yra mūsų aptariamas nurodymas: lyderiai įspėjami neviešpatauti savo avių kaimenėje, jaunuoliai raginami gerbti vyresniuosius ir visiems yra metamas iššūkis - apsirengti nuolankumu (1 Pt 5, 6-7). Išdidumas yra žalingas ir labai trukdo efektyviai tarnauti.
Patarlių knygos 16 skyriaus 18-19 eilutėse rašoma: Išdidumas eina sunaikinimo priekyje, puikybė - prieš žlugimą. Geriau būti nuolankios dvasios su romiaisiais, negu dalintis grobį su išdidžiaisiais.
Pateiksiu iliustraciją mongolų pasakėčios apie varlę pagyrūnę motyvais. Dvi žąsys kaip ir kasmet rudenį ruošėsi skristi į pietus, kai varlė pradėjo maldauti pasiimti ją drauge. Žąsys sutiko ją paimti, nors neturėjo supratimo, kaip jos galėtų ją skraidinti. Varlė buvo išradinga: ji išrovė ilgą ir tvirtą žolės stiebą, įdavė kiekvienai žąsiai po stiebo galą, o pati įsikando per vidurį. Taip jos pradėjo savo kelionę į pietus. Žąsis ir varlę pastebėję žmonės pradėjo garsiai stebėtis, kas gi buvo toks protingas ir sugalvojo tokį nešimo būdą. Čia varlė neištvėrė - ji pravėrė savo burną, kad sušuktų: „Tai - aš!". Nereikia nė sakyti, kad tai buvo ne tik varlės kelionės pabaiga, bet ir jos galas. Išdidumas iš tikrųjų eina prieš sunaikinimą.
Nusižeminkite - gal kiek tikslesnis vertimas iš graikų kalbos būtų - „leiskis pažeminamas". Ką reiškia leistis pažeminamam? Prisiminkite: Dievas nori mus nuvesti į nusižeminimo vietą, kur, užuot pasikliovę savo jėgomis, būtume priklausomi nuo Jo. Taip yra todėl, kad pripažindami savo priklausomybę nuo Dievo mes pagerbiame Dievą ir atrandame palaiminimų ir vaisingumo vietą. Tai puikiai iliustruoja vynmedžio šakelė - ji priklauso vynmedžiui.
Viena svarbiausių Pirmojo Petro laiško temų yra kentėjimas. Žodis „kentėti" arba pati kentėjimo tema šiame laiške minima 15 kartų. Petras mato kentėjimus (išbandymus) kaip būtiną gyvenimo elementą. Kaip kentėjimai veikia mus? Kaip mylintis tėvas, pasitelkdamas kentėjimus ar išbandymus, Dievas nori atkreipti mūsų dėmesį į save ir paskatinti augti. Kentėjimai mus nukreipia nuo gyvenimo, remiantis savo pačių resursais, prie gyvenimo pasitikint Dievu. Tai priverčia mūsų tikėjimą pakilti, pradėti veikti, tai jį išgrynina, apvalo nuo troškimo gyventi taip, kaip nori tu pats (1 Pt 1, 6-9. 13-21).
Kentėjimai padeda mums pamatyti savo silpnybes ir mūsų planų nepilnavertiškumą, kad galėtume atsakyti į Dievo didybę!
Iliustracija: lankydamasi viename Bonos muziejuje jauna amerikietė studentė susižavėjo pianinu, kuriuo skambin-damas Bethovenas sukūrė keletą geriausių savo kūrinių. Ji pasiteiravo apsaugos darbuotojų, ar negalėtų šiuo instrumentu paskambinti. Norėdama paveikti apsauginius, ji dosniai davė jiems „arbatpinigių". Galiausiai apsaugos darbuotojai sutiko, tad mergina nuėjo prie pianino ir sugrojo nedidelę dalį „Mėnesienos sonatos". Išeidama ji apsaugos darbuotojams tarė: „Tikriausiai kiekvienas čia apsilankantis žymus pianistas nori paskambinti šiuo pianinu..." Apsaugos darbuotojai tik pakraipė galvą ir atsakė: „Prieš kelerius metus čia buvo žymus lenkų pianistas Paderewskis. Jis sakė, kad yra nevertas net paliesti šį instrumentą".
Mergina norėjo paskambinti pianinu, kuriuo skambino Bethovenas, bet gavo vertingą nuolankumo pamoką.
Kas yra nuolankumas? Nuolankumas yra tinkama reakcija į didingumą. Kalbu ne tik apie reakciją į Bethoveną ar kitus, kalbu apie tai, kaip mes turime reaguoti į Dievą.
Dabar atkreipkime dėmesį į pirmojo Petro laiško 5 skyriaus 6 eilutėje aptinkamą frazę po galinga Dievo ranka, ypač į prielinksnį „po". Šis prielinksnis primena mums, kas mes esame. Mes esame Visagalio Kūrėjo kūriniai ir tarnai. Nesvarbu, kokie visagaliai žmonės gali jaustis, ar kiek daug turėti jėgos, tačiau jie negali kontroliuoti savo likimo, nes visus mus valdo Dievas. Pranašas Izaijas įdomiai ir blaiviai parodo žmogaus menkumą, palyginus su Dievo didingumu, ir kaip kvaila pasitikėti žmogumi ar savo pačių sprendimais, siekiant surasti gyvenimo prasmę ir laimę. Pranašas sako: Atsitraukite nuo žmogaus, kurio (gyvenimo) kvėpavimas šnervėse; kokia yra jo vertė? (Iz 2, 22).
Po galinga Dievo ranka - čia pabrėžiama, koks yra Dievas. Jis yra Visagalis, valdantis visą visatą, o tai, žinoma, reiškia, jog Jis valdo ir mūsų asmeninį pasaulį.
Viešpats danguje pastatė savo sostą, Jo karališka valdžia valdo viską (Ps 103, 19). Mūsų Dievas danguje, Jis padarė visa, kas Jam patiko (Ps 115, 3). Taip sako Viešpats: Dangus yra mano sostas ir žemė - mano pakojis (Iz 66, 1).
Tai kur gi mes esame? Žemėje, po Dievo dangumi, po Jo valdžia.
Frazėje „Po galinga Dievo ranka" vartojamas graikų kalbos žodis krataios. Krataios reiškia stiprybę, kuri yra pakankamai efektyvi, lemianti pabaigą, dominuojanti ir ugdanti. Be to, Senajame Testamente posakis Dievo ranka kalba apie Jo discipliną (Iš 3, 19; 6, 1; Ps 32, 4) ir Jo išlaisvinimą (Įst 9, 26; Ez 20, 34). Šie du žodžiai pakartoja du jau minėtus dalykus: 1) primena, kad esame silpni ir negalime suvaldyti savo pačių gyvenimo. Viešpatie, aš žinau, kad ne žmogaus rankose yra jo keliai. Nė vienas negali pakreipti savo žingsnių, kaip jis nori (Jer 10, 23). 2) Jie primena mums, kad Dievas yra visagalis ir Jis parūpina visko, ko reikia gyvenime. Dievo ranka yra galinga, stipri, ir ji gali mus vesti, pakreipti mūsų gyvenimo kelią ir atsakyti į mūsų poreikius.
Taigi, tai yra įsakymas, paklusti ir leisti Dievui būti Dievu, daryti tai, ką Jis mano esant būtina, nors mums tai gali atrodyti ir sudėtinga. Dievas yra didis, ištikimas ir išmintingas, ir Jam padedant viskas gali išeiti į gera, o mūsų charakteris panašėti į Kristaus.
Frazė - kad Jis išaukštintų jus metui atėjus - parodo, kokį tikslą Petras turėjo omenyje. Žodis „išaukštinti" reiškia „pakelti, paaukštinti". Nesu tikras, ką dar Petras turėjo omenyje, bet tikrai kalbėjo apie mūsų pakėlimą iš įvairiausių kančios ir persekiojimo vietų, skausmo ir širdgėlos, kurią patiriame šiame gyvenime. Kartais tai gali būti paaukštinimas, kai patiriame Dievo padrąsinimą, išlaisvinimą, sėkmę darbe ar tarnavime, bet kartais tai būna visai kitaip.
Nesvarbu, kiek Dievas delstų, nesistenkime visko perimti į savo rankas ir nesiekime patys save pakelti ir apsisaugoti žmogiškomis jėgomis. Turime leisti Dievui mus pažeminti, kad Jis keistų mus ir mes panašėtume į Jo Sūnų.
Paaukštinimo procesas visų pirma yra pažeminimo procesas. Kelias aukštyn visada veda žemyn. Tai mirties kelias, savitvardos mirtis, tačiau tai ir gyvenimo kelias. Tai - būdas tapti nusižeminusiu tarnu, kuris atiduoda savo gyvenimą kitiems, kaip Gelbėtojas atidavė savąjį dėl mūsų (1 Pt 2, 19-25).
Metui atėjus arba tinkamu metu kalba apie Dievo numatytą laiką. O, kaip mums reikia mokytis laukti Viešpaties! Išdidžiai vadovaudamiesi savo pačių strategijomis, mes dažnai užbėgame į priekį. Norime viską, ko mums reikia, gauti tuoj pat ir būdami nekantrūs elgiamės pagal savo supratimą.
Bet kaip aš galėčiau kitaip elgtis, kai atrodo, jog viskas aplinkui eina tik blogyn, kai Merfio dėsniai tampa taisykle, o ne išimtimis? Atsakymą randame kitoje eilutėje.
Receptas arba veikimo būdas
Meskite ant Jo savo rūpesčius. Ši sakinio dalis nėra kitas įsakymas ir veiksmažodis „meskite" nėra šiose dviejose eilutėse pagrindinis. Nors šis sakinys pasakytas liepiamąja nuosaka, tačiau graikiškame tekste imperatyvas čia nevartojamas. Čia nurodoma, kaip mes turėtume paklusti 6 eilutėje užrašytam įsakymui. Žodis „meskite" yra priklausomas nuo prieš tai einančio sakinio ir aiškina mums, kaip reikia nusižeminti. Būtų galima versti taip: „numesdami ant Jo visus savo rūpesčius".
Veiksmažodžiu „meskite" yra išverstas graikų kalbos veiksmažodis epiripto, kuris vartojamas kalbant apie drabužių užmetimą ant nešulinio gyvulio. Prisiminiau 68 psalmę, kurioje sakoma: Tebūna šlovinamas Viešpats kasdien! Jis naštas mūsų neša, Jis mūsų išgelbėjimo Dievas (Ps 68, 19).
Esmė ta, kad mes turime liautis pasitikėti savo pačių jėgomis ir savo „išgyvenimo strategijomis" ir pradėti
gyventi pasitikėdami Dievu ir Jo aprūpinimu.
„Rūpestis, sunkumas, nerimas" graikiškai yra merimna. Šis žodis vartojamas tiek teigiama (dieviškas rūpestis), tiek neigiama (nerimas, sunkumas) prasme. Jis vartojamas ir kalbant apie „pasaulio rūpesčius ir sunkumus", kurie atitraukia žmones nuo dvasinių vertybių ir prioritetų, skatinančių juos gyventi tikėjimu, gyventi su Dievu (Mk 4, 19; Lk 8, 14. 21, 34; Mt 13, 22).
Veiksmažodinė šio žodžio forma merimnao yra vartojama evangelijos pagal Luką 10 skyriaus 41 eilutėje, kalbant apie Mortą. Priešingai Marijai, kuri sėdėjo prie Jėzaus kojų ir atidžiai klausėsi Žodžio, Morta buvo labai susirūpinusi visokiu patarnavimu (40 eil.). Nors tai irgi buvo svarbu, tačiau ne svarbiausia.
Tas pats žodis vartojamas ir antrame laiške Korintiečiams, kur Paulius dieviškai susirūpinęs dėl bažnyčių (2 Kor 11, 28).
Pirmojo Petro laiško 5 skyriuje vartojamas žodis kalba apie bet kokį rūpestį, su kuriuo susiduriame gyvendami: ar tai būtų dievotas rūpestis, ar slegiantis nerimas.
(Visus) savo rūpesčius - šią frazę geriau versti taip: „savo sunkumų visumą", - tai labiau atitiktų graikiškąjį tekstą.
Čia pabrėžiama, jog svar-bu ant Viešpaties mesti ne atskirus, individualius rūpesčius, bet visą gyvenimą - visiškai viską. Ši mintis veda mus į tašką, kur suvokiame, kad Gelbėtojo visiškai pakanka, o mes esame riboti (suvokiame, kad be Viešpaties mes patys negalime suvaldyti savo gyvenimo), ir metame visą savo gyvenimą ant Jo. Padarykime Dievo žodį savo prioritetu, kaip tai padarė Marija (Lk 10, 39-42).
Turime viską atiduoti Jam, ne tik kaip mūsų naštų Nešėjui, bet kaip savo Mokytojui, Aprūpintojui, Instruktoriui, Vynmedžiui ir dangiškajam Tėvui. Nesvarbu, su kuo mes susidurtume: susierzintume dėl uodo ar pavojų keltų liūtas ar dramblys, - turime mesti ant Jo visą savo gyvenimą.
Bet kaip tai padaryti? Kas turėtų mus įkvėpti tai daryti? Kokia čia slypi paslaptis?
Paaiškinimas arba paskatinimas
Nes Jis jumis rūpinasi - veiksmažodis „rūpinasi" yra pavartotas esamuoju tęstiniu laiku, kas neabejotinai atskleidžia pagrindinę tiesą apie Dievą - Dievas visada, nuolatos mumis rūpinasi. Tai primena mums apie nekintamą Dievo ištikimybę ir meilę. Gyvenimas keičiasi ir, atrodytų, yra nepaprastai nepastovus, tačiau galime pasikliauti Dievu, kad Jis pasirūpins, nes iš tiesų Jo malonė atsinaujina kiekvieną rytą (Rd 3, 21-23).
Graikiškame tekste sakoma: nes Jis susidomėjęs rūpinasi jumis. Jis rūpinasi mumis kaip savo vaikais: Jam rūpi visi mūsų rūpesčiai, todėl Jis nori, kad mestume juos Jam, - tai jaudina Jį asmeniškai.
Kaip rašo Kenetas S. Vestas, mintis štai kokia: „Rūpinimasis, nerimas yra priešinga tikram nusižeminimui. Iš esmės tai yra netikėjimas, savęs aukštinimas prieš Dievą, pasikliaujant savimi ir nepasitikint Dievu. Kam rūpintis, jei Jis mumis rūpinasi? Jis labiau susirūpinęs mūsų gerove nei mes patys". Dar daugiau, Jis sugeba mumis pasirūpinti geriau nei mes patys.
Evangelijos pagal Matą 6 skyriuje (Mt 6, 25-34) Viešpats Jėzus pateikia iš esmės tą patį argumentą, kad nesirūpintume ir neteisingai nesudėtume prioritetų, - mes esame linkę rūpintis, nerimauti ir pasitikėti savo jėgomis. Čia Jėzus mums primena, kad jeigu Dievas taip rūpinasi dangaus paukščiais ir laukų lelijomis, tai kaip žymiai labiau Jis rūpinasi mumis - Jis juk dangiškasis mūsų Tėvas. Svarbu, kad tai, kas turi turėti pirmumą, būtų iškelta į pirmąją vietą, - ieškokime Dievo karalystės ir Jo teisumo, ilsėkimės mylinčio Tėvo globojami ir nesirūpinkime rytdiena. Rytojus yra Dievo rankose.
Tam, kad mestume visus savo rūpesčius ant Viešpaties, svarbu ne tik žinoti, kad Dievas rūpinasi kiekvienu iš mūsų, bet ir suprasti, kad rūpindamasis mumis Jis keičia mūsų charakterį, daro mus panašius į savo Sūnų (Jok 1, 2-4; 1 Pt 1, 6). Sunkumų metu Dievas nori mus pažeminti, kad perkeltų mus iš pasitikėjimo savimi ir savo pačių jėgomis į vis aukštesnį tikėjimo lygį, nes Dievo planas yra, kad teisusis gyvens tikėjimu.
Skaitydami Bibliją atrasime daugybę priežasčių, kodėl mes kenčiame ir esame išbandomi, bet beveik visuomet Dievas nori parodyti mums, kokiose sferose turėtume labiau Juo pasitikėti, kur mes iš tikrųjų gyvename tikėdami aplinkybėmis ir stengiamės patys susitvarkyti gyvenimą.
Apibendrinimas
Jei savo gyvenime patiriame tam tikrų audrų, gali būti, kad taip Dievas nori mums parodyti, kuriose sferose mes dar pasitikime savo pačių jėgomis ir gyvename sau. Gali būti, kad bandome rasti pasitenkinimą kur nors kitur, ne Viešpatyje. Tačiau tiesa yra tai, kad pasitenkinimas be Dievo, kuris yra tikro pasitenkinimo šaltinis, yra tik miražas arba, geriausiu atveju, lyg garai, akimirkai pasirodantys ir greit išnykstantys.
Dievas pataria mums nesirūpinti todėl, kad Jis rūpinasi. Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, - kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo? (Rom 8, 32). Taigi turime mesti visus savo rūpesčius ant Jo - ne tik tam tikrus dalykus, kitus pasiliekant spręsti patiems. Svarbu, kad mes nusižemintume ir leistume visagaliui Dievui mus keisti, kad panašėtume į Jo Sūnų. Dievas nori, kad mes vis labiau priklausytume nuo Jo, kad, užuot pasitikėję savimi, pasitikėtume Juo, kad neieškotume džiaugsmo ir laimės, saugumo, reikšmingumo ir pasitenkinimo pasaulyje, bet priimtume tai iš Dievo.
Pavesk Viešpačiui savo kelią, pasitikėk Juo, ir Jis veiks. Jis padarys tavo teisumą kaip šviesą ir tavo teisybę kaip vidudienį! (Ps 37, 5-6). Atkreipkite dėmesį į tris svarbiausius elementus - pavesk (mesk, perduok), pasitikėk (gyvenk tikėjimu) ir Jis veiks - atneš dvasinius pokyčius.
vertė Dalius ir Agnė Mockevičiai ir Ramunė Janušaitienė
