Mes visi žinome, jog paukščiai - ne žmonės. Net jei ir norėtų, jie negalėtų rūpintis ir nerimauti, nes neturi tam gebėjimų.
Tačiau kai, būdamas ant kalno, Jėzus kalbėjo minioms, Jis ragino pažiūrėti būtent į paukščius: Pažvelkite į padangių paukščius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per sprindį pridėti sau ūgio? Todėl nesirūpinkite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?', arba: ‘Ką gersime?', arba: ‘Kuo vilkėsime?' Visų tų dalykų ieško pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai užtenka savo vargo" (Mt 6, 26-27. 31-34).
Jėzus žino, kad mes linkę rūpintis, todėl kvietė pažvelgti į tuos iš kūrinių, kurie gali mus pamokyti gyventi be rūpesčių. Jis nori, jog mes gyventume Dievo akivaizdoje pasitikėdami, būdami visiškai tikri, kad Jis yra tobulas mūsų Aprūpintojas.
Kaip to pasiekti? Kaip susidoroti su patiriamu stresu? Kaip įveikti artėjančių nelaimių baimę, nepaprastai greitai besikeičiančių aplinkybių keliamą sumaištį ir elgtis ramiai, lyg nieko nevyktų?
Kai kurie psichologai populiariosios psichologijos knygose ir seminarų „Padėk sau" metu gina „don't worry, be happy" (nesijaudink, būk laimingas) požiūrį, teigdami, jog tereikia pakeisti savo mąstymą. Kitais žodžiais tariant, problema iš tiesų nėra problema, jei tik „tinkamai" į tai žiūrėsi ir jei rasi būdų pakeisti neigiamą situaciją taip, kad tai išeitų tau į naudą. Deja, tuo besivadovaujantys bus sudrebinti, kai susidurs su problema, kurios negalima paneigti ar pakeisti.
Kodėl? Šiame kritusiame pasaulyje, kuriame gyvename, problemos yra realybė. Nuodėmė veši ir jos poveikį matome visur. Tačiau Dievas tikisi, kad problemos, su kuriomis susiduriame, pastūmės mus prie Jo, prie Jo šaltinių, ir mes nesiblaškysime ieškodami savo sprendimų.
Nereikia elgtis taip, lyg mes niekada neturėtume jokių problemų, lyg visuomet būtume laimingi. Tai - netikra. Vienos knygos autorius sako, jog kartais realybės neigimas atspindi paslėptą nepasitikėjimą Dievu: „Už daugumos mūsų religinių pareiškimų slypi bailumas, liudijantis, kiek mažai mes pasitikime Kristumi. Mes tikime, kad Jis atleidžia mūsų nuodėmes, išlaiko mus daugiau ar mažiau tarp padorių žmonių, bet ar Jis gali padėti išspręsti iškylančias problemas?
Ar mes žinome, kaip sutikti sumaištį, kai sukyla gerų tėvų vaikai ar blogų tėvų vaikai tampa atsidavusiais misionieriais? Ar mes galime gilintis į nerimą keliančius faktus ir nebūti jų sužlugdyti? Ar galime, kaip 73 psalmės autorius, pakilti naujai atradę pasitikėjimą Dievu ir labiau trokšdami Jo?
Nuostabu, kai žinai, ką daryti, jog reikalai pagerėtų. Tačiau, kaip siaubinga, kai žiūri į problemą ir nežinai, ko griebtis...
Dievas nori, kad mes taptume tikrai garbingais, dorais žmonėmis, kurie pasitiki Dievu, tiki, kad Jis padeda sutikti visa, su kuo mes gyvenime susiduriame, ir visuomet lieka ištikimas.
Dievas nori, kad mes būtume drąsūs žmonės, kurie yra sąžiningi ir susidūrę su sunkumais, kurie nors ir atrodo nugalėti to, ką mato, tačiau pakyla pasiruošę gyventi.
Tik tuomet, kai ieškodami tobulo džiaugsmo kreipiamės į Tėvą, išmokstame vis daugiau pasitikėti Juo ir esame laisvi gyventi dėl kitų, nors ir patiriame skausmą".
Būtent taip Viešpats ragina tave tikėti dėl šios dienos ir dėl rytdienos. Ateitis nėra bauginanti. Tamsūs debesys pradeda sklaidytis, kai suvoki, jog Jis viską kontroliuoja ir Jis veikia taip, kad viskas išeitų į gera (Rom 8, 28). Tai nereiškia, jog jei pasitikėsime Juo, nieko blogo neįvyks. Pasitikėti Juo reiškia tikėti, jog net ir sunkiu metu Jis teiks tau malonę, stiprybę, ištvermę ir viltį, reikalingą tuo nelengvu metu, ir tu visuomet galėsi liudyti apie Jo gerumą.
Kaip išsaugoti tokį pasitikėjimą? Žvelgti į gyvenimą pasitikint Viešpačiu nėra natūralu ir paprasta net ir tuomet, kai patikėjai Kristumi kaip savo Gelbėtoju. Vis daugiau pasitikėti Dievu, „statydinti" savo tikėjimą Juo - tai kasdienis procesas ir čia nėra jokių formulių, kaip pagauti sėkmę. Pasitikėjimas Dievu yra artimo bendravimo su Juo, Jo pažinimo pasekmė. Jei tik liautumės ugdyti šiuos santykius ir artėti prie Jo, mūsų tikėjimas pradėtų svyruoti.
Štai kodėl Jėzus, lankydamasis Betanijoje, švelniai parodė Mortai, jog ji vadovaujasi neteisingais prioritetais (Lk 10, 38-42). Ar galite įsivaizduoti, kas tuomet vyko?
Į svečius pas Mortą ir Mariją užsuko Jėzus. Reikėjo padaryti daugybę darbų, paruošti maistą. Morta vos spėjo suktis virtuvėje. Jai nepaprastai buvo reikalinga sesers pagalba, bet Marija sėdėjo, klausėsi Jėzaus ir niekuo nesirūpino. Gali būti, jog Morta nuėjo į kitą kambarį ir iš ten pažvelgė į seserį, tarsi sakydama: „Greičiau eikš čia", tikėdamasi, jog Jėzus to nepastebės. O gal ji sukėlė virtuvėje triukšmą, tikėdamasi, jog tai padės Marijai susiprasti?
Galiausiai ji nuėjo tiesiai pas Jėzų, kaip verkšlenantis vaikas pas mamą ar tėtį, ir pasakė: „Viešpatie, ar Tau nerūpi, kad sesuo paliko mane vieną tvarkytis? Liepk jai man padėti." Jėzaus atsakymas ją nustebino. Jis pasakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi tokia daugybe dalykų, bet iš tiesų svarbu tik viena, ir Marija pasirinko tą geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta."
Kaip tai susiję su rūpesčiais ir nerimu? Atkreipkite dėmesį, jog Morta buvo labai susirūpinusi ir veikė neturėdama aiškių prioritetų, o tai ir sukėlė įtampą. Pamėginkime įsivaizduoti, kaip viskas galėjo vykti, jei Morta drauge su Marija kurį laiką būtų sėdėjusi prie Jėzaus kojų, o po to sugrįžusi į virtuvę. Tada galbūt jai būtų padėjusi ir Marija...
Teisingai surikiuoti prioritetus reiškia šį tą daugiau nei „iškelti Jėzų į pirmą vietą". Jėzus nėra tik šiaip pirmas; Jis yra viskas. Ir artimai bendraujant su Juo visa kita natūraliai sustoja į vietas.
Tu negali būti tikras dėl rytdienos, jei šiandien nepatiri iš Jo ateinančios ramybės, kai rūpesčiai po truputį vis auga.
Jėzus supranta, jog mes nė dienos nepaneštume savo naštos. Ar pamenate, kiek kartų Jėzus yra palyginęs mus su avimis? Avys nėra nešuliniai gyvuliai. Joms svarbu, kad jas mylėtų ir švelniai nukreiptų tinkama kryptimi. Štai kodėl laiške Filipiečiams yra užrašytas šis nurodymas: Niekuo nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, saugos jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje (Fil 4, 6-7).
Pasitikėk Juo kiekvieną akimirką, ir matysi, kaip Jo išmintis pasireiškia tavo gyvenime.
Iš žrn. „In Touch" (1997 m. sausis)
vertė Žaneta Lazauskaitė
