Judas
30 metų
Jeruzalė
Čia mes susiduriame su turbūt daugiausia teologinių debatų per visą krikščionybės istoriją sukėlusiu klausimu - Dievo numatymo ir laisvo žmogaus pasirinkimo santykiu. Vieni mano, jog Dievo numatymas savaime reiškia, kad iš žmogaus atimama laisvė rinktis. Kaip jis pasirinks gera, jeigu Dievas yra numatęs, jog jis pasirinks bloga? Kiti su tuo nesutinka. Žmogui Dievas yra suteikęs galimybę laisvai rinktis, tačiau, būdamas visa žinančiu Dievu, Jis žino, kaip žmogus pasirinks. Apie kai kuriuos pasirinkimus Jis iš anksto paskelbė Šventajame Rašte. Būtent taip yra su Judu Iskarijotu. Apie tai, kad jis išduos Jėzų Kristų pranašiškai jau buvo užrašyta Senajame Testamente. Taigi, viena vertus, Judo poelgis išpildo Raštus, kaip ir skaitome Jono evangelijoj: „Kol buvau su jais pasaulyje, Aš išlaikiau juos Tavo vardu; Aš išsaugojau tuos, kuriuos man davei, ir nė vienas iš jų nepražuvo, išskyrus pražūties sūnų, kad išsipildytų Raštas" (Jn 17, 12). Tačiau, kita vertus, tai tikrai nereiškia, kad Judas negalėjo kitaip pasirinkti.
Judas Iskarijotas nėra didvyris, išpildęs Dievo valią, ar dar daugiau - mylimiausias Jėzaus mokinys, padėjęs Jam atpirkti pasaulį. Dievo valia buvo, kad visi patikėtų Jo Sūnumi: „Tokia mano Siuntėjo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki Jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; ir Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną" (Jn 6, 39). Tačiau Judas su šia Dievo valia iš esmės prasilenkė. Dar daugiau - jis pasielgė niekšiškai, parduodamas Jėzų Kristų už trisdešimt sidabrinių. Naujasis Testamentas Judą vadina „Jėzaus suėmėjų vadovu, nedorybės kainą įsigijusį sklypą, nuklydusį nuo apaštališkos tarnystės" (Apd 1, 16-25); Judo išdavystę įkvėpė ne Šventoji Dvasia, bet šėtonas (Lk 22, 3; Jn 13, 2, 26-27).
Nuodėmių atpirkimas tiek Senajame Testamente, tiek Naujajame iš tiesų siejamas su kraujo praliejimu. Apie tai galima būtų labai daug kalbėti, tačiau formatas mus riboja. Bene lakoniškiausiai apie nuodėmių atleidimą kraujo dėka ir apie ST bei NT aukų skirtumus yra parašyta Laiške hebrajams. Baigsiu ištrauka iš šio laiško, bet siūlyčiau perskaityti jį visą:
„Štai kodėl ir pirmoji Sandora nebuvo patvirtinta be kraujo. Paskelbęs visai tautai visus įstatymo nuostatus, Mozė, paėmęs veršių bei ožių kraujo su vandeniu ir purpurinės vilnos su yzopu, apšlakstė pačią knygą ir visą tautą, sakydamas: "Tai yra kraujas Sandoros, kurią įsakė jums Dievas!" Jis taip pat apšlakstė krauju palapinę ir visus tarnavimo indus. Taip pat beveik viskas pagal įstatymą apvaloma krauju, ir be kraujo praliejimo nėra atleidimo. Todėl dangiškųjų dalykų atvaizdai turėjo būti šitaip apvalomi, o patys dangaus dalykai - geresnėmis aukomis negu šitos. Mat Kristus įžengė ne į rankų darbo šventyklą - tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad dabar pasirodytų už mus Dievo akivaizdoje. Ir ne tam, kad pakartotinai aukotų save, kaip daro vyriausiasis kunigas, kuris kasmet įeina į Švenčiausiąją su svetimu krauju, - tuomet Kristui būtų reikėję daugelį kartų kentėti nuo pasaulio sutvėrimo. Bet dabar Jis vieną kartą pasirodė amžių pabaigoje, kad savo auka sunaikintų nuodėmę. Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti, o po to - teismas, taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad pasiimtų daugelio nuodėmes, antrą kartą pasirodys be nuodėmės Jo laukiančiųjų išgelbėjimui". (Hebrajams 9, 18-28)
Pastorius Giedrius Saulytis
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas
