Neturėjo dingti. Jėzus
Kristus kalba apie atkaklias užsispyrimo nuodėmes, kurios neatleidžiamos nei šiame, nei būsimame gyvenime (plg. Mt 12,32), taigi leidžia nuvokti, kad esama atleidimo būsimame gyvenime, tik, suprantama, ne atkaklių sunkių nuodėmių. Apaštalas Paulius rašo: „Teismo diena jį (žmogaus darbą) iškels aikštėn, nes ji pasirodys ugnimi ir ugnis ištirs, koks kieno darbas. Kieno darbas ant to pamato (Kristaus) išliks, tas gaus užmokestį, o kieno darbas sudegs, tas praras užmokestį; jis pats išsigelbės, bet tartum per ugnį" (1 Kor 3,13-15). Kilnusis Bažnyčios rašytojas Origenas apie 250 m. po Kr. liudija, kad Katalikų Bažnyčioje nuo seniausių laikų gyvuoja įsitikinimas, jog mirusio, ne visais atžvilgiais švento, žmogaus vėlė patenka į dangaus palaimą tik perėjusi skaistyklos būseną.
Oi, blogai mums būtų, jei neliktų pomirtinio apsivalymo galimybės! Apreiškimo Jonui knyga (21,27) skelbia apie dangų: „Ten niekada nepateks, kas netyra". Kur reikėtų dėtis man ir milijonams žemės keleivių, jos dulkėmis apsinešusių, jei nebūtų galimybės nusiskaistinti po mirties? Dievo malonės įkvėptas tobulos meilės aktas gali visiškai apvalyti sielą paskutiniu gyvenimo momentu, bet ar daugelis esame pribrendę tobulos Dievo ir artimo meilės proveržiui tokią valandą?
Girdžiu klausimą: „Ar dera gerajam Dievui siųsti kažkokią ugnį, kuri ‚nusvilintų‘ vargšę sielą?" Visiškai nereikia Dievui „siųsti" ugnį. Iš gėdos mes degsime, „iš sarmatos", amžinybės šviesoje pamatę, kaip blogai naudojomės Dievo ir žmonių gerumu, kokie buvome ištižę ir egoistai, kaip tarnavome tuštybei, tingumui, godumui... Kartu su gėda degins mus ir Dievo meilės troškulys, kai nebeliks turto, didybės ir kūno vilionių. Vokiečiai taikliai vadina skaistyklą: „Fegefeuer - šluojanti ugnis". Skaistykloje sudegs mūsų gyvenimo šiukšlės!
Kaip ilgai reikės mums svilti iš gėdos dėl savo klaidų ir iš Dievo ilgesio? Maldingi žmonės dažnai spėlioja: turbūt už tokias klaidas tiek, už kitokias dar tiek ir t. t. Mano gimtajame Dzūkijos kaime sklido pasakojimas: miręs toks padauža, nespėjęs priimti ligonių sakramentų, ir pamaldi kaimynė gailaujanti, kad jo siela bus pražuvusi amžinai, tai mirusysis pasirodęs sapne ir pasakęs: „Aš ne pragare, aš skaistykloje iki Paskutinio teismo dienos"... Toks originalus skaistyklos suvokimas. Iš tiesų neverta skaičiuoti ir matuoti, nes „viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų - kaip viena diena" (2 Pt 3,8), ir suprantama, kad abiem atvejais „tūkstantis" reiškia ne vienetą su trimis nuliais, o apskritai kokį nors labai didelį mastą. Yra žinoma nemaža regėjimų, kuriuose šventi žmonės skaičiuoja valandomis, dienomis ir metais pomirtinio nu(si)skaistinimo trukmę, bet tai greičiausiai palyginamai rodo tos būsenos įtampą, ne laiką.
Daugelyje pasaulio religijų stengiamasi padėti mirusiesiems maldomis, apeigomis, aukomis. Vienoje vėlyvųjų Senojo Testamento knygų (2 Mak 12,43) giriamas kariuomenės vado Judo Makabiejaus poelgis, kai jis, iš savo karių surinkęs stambią pinigų sumą, nusiuntė į Jeruzalę, kad būtų parūpinta šventykloje auka už kovose kritusiųjų nuodėmes. „Tai darydamas, jis elgėsi gerai bei kilniai ir turėjo mintyje mirusiųjų prisikėlimą". Šv. Bažnyčios mokytojas Augustinas (+430) taip kalba apie pagalbą mirusiesiems: „Minint mirusiuosius, jiems galima pagelbėti tik darant arba altoriaus (šv. Mišių), arba maldų, arba išmaldų iškilmingas aukas. Jos, tiesa, nevisiems, už kuriuos aukojamos, padeda, o tik tiems, kurie, žemėje gyvendami, nusipelnė, kad jiems būtų galima padėti". Kadangi nežinome, kuriems mūsų pagalbos dar reikia ir kuriems ji įmanoma, tai dera siųsti ją visiems.
Taip, tikrai yra gera ir išganinga mintis stengtis padėti mirusiesiems, bet dar svarbiau padėti gyviesiems pakilti iš nuodėmių, bent išmelsti jiems tai, ką Bažnyčia vadina „laimingos mirties malone". Laiminga mirtimi daugelis suprantame mirimą be skausmų, bet religine prasme laiminga mirtis yra tada, kai miršti neturėdamas sieloje sunkios nuodėmės, taigi nepateksi į amžinąją pražūtį, bet būsi priimtas į dangų ar iškart, ar ištobulėjęs skaistyklos būvyje. Darome nedovanotiną klaidą, kai savo artimiesiems, artėjantiems prie mirties slenksčio, neparūpiname sakramentų pagalbos, o tik paskui įrodinėjame savo meilę ir rūpestingumą, suruošdami puošnias laidotuves ir iškilmingas metines.
Bijantiems kviesti kunigą prie sunkaus ligonio liudiju iš 64-erių kunigo tarnybos metų, kad nė vienas ligonis nė viena valanda negyveno ilgiau todėl, kad nepriėmė/negavo sakramentų, ir nė vienam ligoniui ar seneliui sakramentai nė viena valanda nesutrumpino gyvenimo. Atvirkščiai, sakramentais gauta sąžinės ramybė pašventina, papuošia ligos metą, palengvina paskutines gyvenimo dienas ir valandas. Atsimenu iš ligonių lankymo Kauno „Raudonojo kryžiaus" ligoninėje 1945 m. pradžioje, kai buvo daug nukentėjusių nuo karo paliktų minų ir kt., kaip jaunas chirurgas paprašė: „Kunige, suteikite patepimą šitam silpnam jaunuoliui. Aš pastebėjau, kad, gavus sakramentus, visada ligoniams palengvėja".
Tikra meilė su tikėjimu yra išradinga ir geba peržengti nepagrįstos baimės, ligos ir mirties slenksčius.
Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija
