Kaip aš galiu mokyti kitus esminio krikščioniško požiūrio - dėkingumo Dievui, jei pats jo neugdau?
Tarnaujant dėkingumas reiškia labai daug. Kai esu dėkingas už žmones, kurie suteikia man galimybę padėti jiems šlovinti, tada ir aš būnu patenkintas, ir jie būna labiau atsivėrę priimti skelbiamą žinią. Tačiau kai šeštadienio vakarą praleidžiu gailėdamas savęs, o sekmadienį tarnaudamas bandau įkvėpti žmones, tarnystė nebūna vaisinga.
Esu girdėjęs pastorius skundžiantis dėl visko - nuo per mažo atsidavimo iki per mažo atlyginimo, - ir jų susirūpinimas turbūt nėra be pagrindo, tačiau supratau, jog nei atsidavimas, nei atlyginimas nepadidės, jeigu aš nebūsiu nuoširdžiai dėkingas už savo bendruomenę. Kyla klausimas: kaip tapti dėkingam?
Būk dėkingas ir patirdamas sunkumus
Praėjus metams po mūsų vestuvių ir pusantrų metų po mano tarnavimo pastoriumi pradžios, su žmona išvykome dviejų savaičių atostogų. Grįžome šeštadienio vakarą. Maniau, kad sekmadienio tarnavimas buvo gana neblogas, bet prie durų mane sutiko šalti skubančiųjų išeiti žvilgsniai.
„Kažkas negerai", - pasakiau savo žmonai. Tik kitą dieną sužinojome, kas atsitiko: kol buvome išvykę, viena šeima vaikščiojo iš namų į namus pas bažnyčios narius, nuteikinėdama juos prieš vieną iš mano sprendimų. Tą pačią savaitę, man ruošiantis patarnauti laidotuvėse, atėjo penki vyrai ir paskelbė ultimatumą: jei bažnyčia nebalsuos už tai, ko jie nori (su mano pritarimu), jie ir jų šeimos - iš viso dvidešimt penki žmonės - pasitrauks iš bažnyčios. Man apsispręsti buvo duotos trys dienos.
Tada prasidėjo keturi sunkiausi mano gyvenime mėnesiai. Man atsisakius vykdyti jų ultimatumą, tos šeimos išėjo iš bažnyčios. Bendruomenėje, kurioje sekmadieniais vidutiniškai susirinkdavo apie šešiasdešimt žmonių, pasitraukusios grupelės nebuvimas buvo pastebimas. Ne, aš nesididžiavau savimi kaip tobulu pastoriumi. Atvirai pasakius, ne visada buvau dėkingas už savo pareigas, savo bažnyčią ar susiklosčiusias aplinkybes.
Paminėsiu keletą aplinkybių, kuriomis būti dėkingam yra sunku, bet nėra neįmanoma.
Nesutarimai bažnyčioje. Net nesutarimų metu yra dėl ko būti dėkingam. Mano atveju, didelės bendruomenės dalies pasitraukimas buvo skausmingas, bet aš esu dėkingas, kad šiuos sunkumus patyriau tada, kai turėjau jėgų ir užsispyrimo pastovėti už tai, kas, tikėjau, yra teisinga.
Tos žmonių grupės išėjimas atnešė į bažnyčią didžiulių pokyčių: žmonės, kurie niekada anksčiau nebuvo aktyvūs, netrukus pradėjo lankyti mokytojų užsiėmimus ir įsitraukė į tarnavimą jaunimui. Į bažnyčią atėjo naujų žmonių, kai kurie jų tapo krikščionimis.
Praėjus septyneriems metams po tos grupelės išėjimo iš bažnyčios, matau, kaip Dievas moko mane pasitikėti Juo, net kai ateitis atrodo neaiški. Dabar galiu pasakyti, kad esu dėkingas už patirtį, kad ir kokia sunki ji buvo, nes Dievas panaudojo ją, kad pakeistų mane ir paruoštų bažnyčią tarnauti.
Dvasinė kova. Kai man ima daryti įtaką pasaulio vertybės, atrodo, kad yra šimtai dalykų, kuriuos mielai daryčiau, užuot buvęs pastoriumi; tada pradedu kritikuoti bažnyčią ir savo pašaukimą. Tačiau būtent tada susimąstau apie Jėzaus elgesį paskutinės vakarienės metu. Jis paėmė duoną, laužė ją ir dėkojo! Kažkodėl mane tai visada žavėjo labiau nei pats ritualas prieš valgį. Ta duona ir vynas simbolizavo jo kančią ir pasiruošimą mirčiai- paklusnumą Tėvo valiai jo gyvenimui žemėje.
Bandau prisiminti, kad būtent tada, kai man pabosta tarnauti pastoriumi, privalau dėkoti Dievui už šį pašaukimą, nes Jis pašaukė mane pažinti Jo pergalę kovojant šias dvasines kovas.
Prastas bažnyčios lankomumas. Galbūt pasirodysiu nedvasingas, bet aš skaičiuoju žmones sekmadienio rytą, ir kai pastebiu, kad jų susirenka mažiau nei įprastai, tai veikia mano nuotaiką. Tokioje situacijoje turiu prisiminti keletą dalykų: pirma, jei bažnyčioje mažai žmonių, tai slegia ir tą dieną susirinkusius žmones. Todėl tokiu atveju labiau nei bet kada, reikia šlovinti Dievą, sutelkiant dėmesį į Dievą, o ne į bendruomenės dydį. Antra, turiu būti dėkingas už tuos, kurie ateina į bažnyčią. Galbūt ir jie norėjo turėti laisvą sekmadienį, bet visgi nusprendė ateiti į bažnyčią. Na ir trečia, galiu dėkoti ir už tuos, kurie šįkart neatėjo į susirinkimą: gal jie nepraleido nė vieno susirinkimo per pastaruosius tris mėnesius? Juk jie nežinojo, jog būtent tą dieną bažnyčioje nebus ir daugiau žmonių. Tie žmonės, kaip ir aš pats, nusipelno atostogų. Juk bažnyčiai yra naudingos naujos idėjos, kurios gimsta tiems žmonėms pailsėjus, apsilankius kitur.
Nesusipratimai dėl algos. Niekas, jei aš neleisiu, negali pavogti mano tarnavimo džiaugsmo. Visgi mane liūdina žmonių nusiskundimai dėl mažos algos, nors ji dažnai ir didesnė už manąją. Vienas bažnyčios narys kartą pasakojo, kaip jo darbdavys jam pasiūlė labai nedaug padidinti algą, o jis atsakė: „Joks žmogus, turintis šeimą, negalėtų iš to išgyventi", nors jo atlyginimas viršijo manąjį keturiais tūkstančiais dolerių!
Suvokiau, kad turiu atsikratyti godumo ir pavydo jausmo. Priešingu atveju mano tarnavimas bus bevertis. Aš pasirinkau būti dėkingas, kad Dievas materialiai laimina mūsų bažnyčios žmones, dėkoti už galimybę, kurią jų gerovė suteikia jiems mėgautis gyvenimu ir remti Viešpaties darbą.
Neužmirštu dėkoti ir už tai, kad Viešpats laimina ir mane. Nors ir nesu turtingas, tačiau esu patyręs daugiau dvasinių palaiminimų. Valandų valandas galiu leisti studijuodamas Dievo žodį ir skaitydamas dvasiškai praturtinančias knygas. Matau, kaip mano tarnavimas keičia vienišų, sergančių, gedinčių, paklydusių žmonių gyvenimą, ir žinau, kiek žmonių pažino Viešpatį man tarnaujant. Tai yra turtai, kurių aš niekada neprarasiu.
Ar tai vien tik pozityvus mąstymas? Nemanau. Dėkingumas yra neatsiejama krikščionio gyvenimo dalis, kuri padeda nugalėti godumą.
Paskatinimai pastoriui
Kai būnu prislėgtas, man nuolat reikia sustoti ir pamąstyti apie tam tikrus savo tarnavimo palaiminimus.
Dievo pašaukimas. Žinodamas, kad Dievas myli mūsų bendruomenės žmones, jaučiuosi pagerbtas, kad Dievas patikėjo man, kaip pastoriui, jais rūpintis. Nors mūsų bažnyčioje yra bėdų ir ji nėra didžiausia pasaulyje, visgi tai yra Dievo bažnyčia, o ją lankantys žmonės - Dievo žmonės. Pašaukimas būti dvasiniu jų prižiūrėtoju yra vertas mano dėkingumo.
Žmonės. Kai dar buvau studentas, vienas mūsų bendruomenės žmogus kiekvieną savaitę patarinėdavo man, kaip tarnauti. Mane tai pradėjo erzinti. Papasakojau apie tai vienam iš dekanų. „Kodėl tai tave erzina? Jis yra vienas didžiausių tavo gerbėjų! - atsakė man dekanas. - Jis aiškina tau, ką daryti, nes nori, jog darytum tai, ką tu gali daryti geriausiai, tai, kas tau labiausiai sekasi. Ir ragina tau nedaryti kai kurių dalykų todėl, kad jis mano, jog mes tau užkrauname per daug darbų".
Mano požiūris visiškai pasikeitė. Nuo tada pradėjau vertinti tą vyrą. Dėkojimas už žmones padeda man išvengti nesusipratimų ir mėgautis bendryste su tais, kurie yra kitokie nei aš.
Dvasinės dovanos. Man patinka pamokslauti. Kas gali būti puikiau, nei matyti, kaip po tarnavimo žmogus atiduoda savo gyvenimą Jėzui Kristui? Kas yra geriau nei pamokslaujant jausti Šventosios Dvasios artumą? Esu dėkingas Dievui už galimybę naudoti man suteiktas dovanas.
Tarnavimo rezultatai. Praėjus nepilniems metams po to, kai pradėjau tarnauti, pakrikštijau šešis naujus tikinčiuosius. Vėliau mačiau ir daugiau nusprendusių viešai patvirtinti savo atsidavimą Dievui, tačiau mano džiaugsmas nesumažėjo. Kiekvienas gyvenimas yra Dievo malonės išraiška.
Neseniai kalbėjau su vyresnio amžiaus moterimi, kuri prieš kelerius metus su manimi vargu ar būtų kalbėjusi. Tačiau dabar ji atvėrė man tokius dalykus, apie kuriuos, abejoju, ar yra kam nors pasakojusi. Galiausiai ji pasakė: „Žinote, jaučiuosi taip, lyg galėčiau jums papasakoti viską". Mūsų bendravimas padėjo dvasiškai augti ne tik jai, bet ir man.
Tarnavimo iššūkiai. Netgi sunkumai subrandino mane, kaip asmenybę ir kaip pastorių. Išmokau įveikti stresą, analizuoti ir tinkamai reaguoti į problemas. Išmokau pasikliauti Dievu.
Pavyzdžiui, kai dar buvau studentas, man būdavo baisu tarnauti laidotuvių metu. Aš karštai melsdavausi už ligonius iš dalies dėl to, kad nežinojau, kaip juos palaidoti! Vis tik, kai neišvengiamai teko dalyvauti pirmose laidotuvėse, buvau palaimintas tarnaudamas artimojo netekusiems žmonėms. Panašiai buvo ir kitose srityse: tai, kas kadaise keldavo baimę, atvėrė galimybę būti palaimintam ir augti.
Bažnyčios kaimynystėje ir jų pastoriai. Nesunku pradėti pavydėti kaimyninių bažnyčių pastoriams. Dar lengviau yra juos kritikuoti. Džiaugiuosi supratęs, kad tos bažnyčios ir pastoriai praturtina mano gyvenimą bei daro teigiamą įtaką mūsų bendruomenei.
Kai peržvelgiu visus šiuos paskatinimus, sunku yra būti nedėkingam.
Dėkojimas - tai gyvenimo būdas
Būti dėkingam yra viena, bet gyventi taip, kad šis požiūris būtų pastebimas, akivaizdus, yra visai kas kita. Kaipgi išreikšti savo dėkingumą?
Maldoje. Visų pirma svar-bu išreikšti savo dėkingumą Dievui. Jis yra Tas, kuris gali pakeisti mūsų požiūrius. Mokydamasis Dievui išreikšti savo dėkingumą už žmones ir situacijas, išmoksiu geriau išreikšti savo padėką ir kitiems.
Bendruomenėje. Esu girdėjęs, kaip bažnyčią paliekantys tarnautojai skųsdavosi, kokie siaubingi tą bažnyčią lankantys žmonės, o ten atvykę nauji tarnautojai tuos pačius žmones girdavo. Įdomu, ar pirmieji mano paminėti tarnautojai buvo nedėkingi dėl to, kad jiems nesisekė, ar jiems nesisekė dėl to, kad jiems trūko dėkingumo?
Bendruomenė pastebi, kai pastorius yra patenkintas, būdamas bažnyčios dalimi. Jei girsiu savo bendruomenę, tai pastebės ir netikintieji. Kai dėkojame ir giriame, nutinka keistas dalykas: mylimoji tampa dar gražesnė.
Bažnyčioje. Šeimų konsultantai ragina vyrus ir žmonas dažniau vienas kitam sakyti: „Aš tave myliu". Pastorius ir bažnyčia taip pat gali iš to pasimokyti. Būdami pastoriais mes galime tai pasakyti viešai. Galime dėkoti žmonėms ne vien už tai, ką jie daro, bet ir už tai, kokie žmonės jie yra.
Stengiuosi girti bažnyčią iš sakyklos. Ir tai darydamas pastebėjau, jog kuo labiau dėkoju už bažnyčią, tuo labiau bažnyčia dėkoja už mane.
vertė Romualda Mekšaitė
Nuotraukos autorius Rimantas Bikulčius
