Vienintelis atsakas į šią jo maldą - tyla. Tačiau jis vis tiek meldžiasi. Vieną vakarą jam taip meldžiantis, tylą sudrumstė Dievo balsas: „Aš išgirdau tavo maldą. Tu pamatysi Pažadėtąjį".
Nebūdamas tikras, jog išgirdo teisingai, senasis žmogus ir kitą vakarą ilgesingai meldėsi. Ir vėl nuskambėjo, tik šįkart stipriau: „Tu Jį pamatysi, paliesi Jį, Tu laikysi Mesiją savo rankose".
Simeonas labai džiaugėsi. Kai Dievas pasakė jam, kad jis nemirsiąs, kol nepamatysiąs Mesijo, Simeonas turbūt jau buvo senas. Gelbėtojo atėjimas pažadėtas buvo labai seniai ir tik nedaugelis tuo iš tiesų dar tikėjo. Simeono amžiaus sulaukusiam žmogui tai buvo pernelyg didelė viltis, tačiau Dievas pasakė, jog tai įvyks, ir pažadėtoji diena atėjo.
Šventykloje Simeonas paėmė į rankas kūdikėlį Jėzų ir pasakė: Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį Tu paruošei visų tautų akivaizdoje (Lk 2, 29-32).
Simeono patyrimas yra tikro dėkingumo pavyzdys. Ar yra geresnė priežastis dėkoti Dievui, nei faktas, kad mums visiems suteikta galimybė išvysti Gelbėtoją? Mes nelaikėme kūdikėlio Jėzaus savo rankose, bet esame apdovanoti džiaugsmu „nešioti" Jį savo mintyse ir širdyje. Net jei visose kitose gyvenimo sferose mums nesiseka - jei esame neturtingi, benamiai ar neturime draugų, - yra priežastis, dėl kurios mes turime būti dėkingi, - dėl Jėzaus Kristaus.
Deja, labai dažnai mums to nepakanka, kad išlaikytume dėkingumo nuostatą, - tokia jau yra mūsų žmogiška prigimtis. Dėkingumas yra viena sunkiausiai išreiškiamų ir išsaugomų emocijų.
Galbūt dėl to iš dalies kalta ir mūsų kultūra. Ypač sunku dėkoti, kai viskas įgyjama lengvai, kai mūsų gerovė verčia mus mąstyti, jog dėl savo prigimtinės teisės ar savo pačių prakaitu mes galime gauti viską, ko mums reikia. Kodėl turime būti dėkingi, jei viską pasiekėme patys?
Krikščionims vadovams ši problema dar sudėtingesnė. Vadovai patiria ne tik nedėkingos pasiturinčios visuomenės spaudimą, bet ir kaip pagalbą teikiantys profesionalai susiduria ir su tų, kuriems tarnauja, - tiek su bažnyčios lankytojų, tiek su savo kolegų, - nedėkingumu. Krikščionys vadovai yra puolami iš dviejų pusių: persisotinusios visuomenės ir dažnai nedėkingos krikščionių bendruomenės.
Klestėjimo aukos
Gerovė nėra pasaulinio masto reiškinys. Daug tautų iki šiol sunkiai triūsia, kad užsidirbtų kasdienės duonos, kad aprūpintų savo šeimas. Vakariečiai, kurie nors trumpą laiką gyveno tose skurstančiose šalyse, iš naujo atranda žodžio „dėkingumas" prasmę.
Tai itin dažnai išgyvena misionieriai. Franklinas ir Phileda Nelsonai nuvyko į Birmą kaip misionieriai 1940-aisiais. Jie tarnavo ten aštuonerius su puse metų, kol vyriausybė nutarė neįsileisti į šalį misionierių. Tada jie grįžo į Jungtines Amerikos Valstijas, kur Franklinas tarnavo kaip pastorius.
Birmoje jiems darbuojantis atokiuose kaimuose gyvenančiose gentyse Franklino dėkingumo jausmas dėl Dievo aprūpinimo buvo ypatingai sužadintas: „Šiose kalvotose Birmos vietovėse pasiekti tolimus kaimus buvo įmanoma tik pėsčiomis. Sausojo sezono metu buvau įpratęs kasdien nueiti per trisdešimt kilometrų. Grįžus į Valstijas ir dirbant pastoriumi bei bažnyčios vadovu man retai tenka nueiti bent kilometrą per dieną: daug reikalų galima sutvarkyti telefonu arba galima sėsti į automobilį ir nuvažiuoti, kur reikia, todėl vaikščioti nebūtina.
Jei Birmoje kas nors susirgdavo, artimiausia ligoninė buvo už dešimties dienų kelio, o Jungtinėse Amerikos Valstijose medicininės pagalbos laukiame vos kelias minutes. Birmoje mėnesius gyvendavome be duonos. Kartą, dar gyvendami Birmoje, paprašėme savo dukros Karenos padėkoti už maistą, o ji atsakė: „Kodėl aš turiu dėkoti už kasdienę duoną, jei niekada jos negaunu?" Aš dažnai pagalvoju, jog norėčiau, kad tai patirtų ir mūsų jaunesnioji dukra, kuri niekada nesusimąsto, kaip ant mūsų stalo atsiranda maistas. Sunku suvokti savo bejėgiškumą ir nusižeminti, o tai gyvybiškai būtina meldžiantis, kai visuomet turi kasdienės duonos ir net nesusimąstai, kaip ją gavai.
Jokiu būdu nenoriu nieko kaltinti - mes esame savo klestėjimo aukos. Tačiau kartais aš noriu, kad ateitų šiek tiek sunkesni laikai, kad žmonės galėtų patirti, kaip nuostabu yra visiškai priklausyti nuo Dievo".
Nedėkingi pasekėjai
Vienos denominacijos tarnautojas skundėsi, jog vienas sunkiausių dalykų jam yra mokyti tarnautojus, nes vos tik pradėję savarankiškai darbuotis jie greitai pamiršta, „iš kur atėjo jiems pagalba", ir savo geradariams atgręžia nugaras.
Paklausiau savo tėvo, kuris trisdešimt penkerius metus mokė krikščioniškame koledže ir neseniai išėjo į pensiją, ar jis mąstydamas apie vaisingą savo, kaip profesoriaus, karjerą gali kuo nors skųstis.
„Turbūt labiausiai trūko studentų dėkingumo, - atsakė jis. - Aš niekada neturėjau pernelyg didelių lūkesčių, jog jie man dėkos. Jie mokosi sunkiausiu savo amžiaus periodu - baigiantis paauglystei ir prasidedant jaunystei. Išgyvenant tapatybės krizę jiems psichologiškai sunku išreikšti dėkingumą. Tačiau aš pastebėjau, jog bėgant metams studentai tampa vis labiau nedėkingi. Atrodo, jog jų niekas niekada ir nemokė būti dėkingų. Ir nors niekada pernelyg nesitikėjau jų dėkingumo, visgi aš jo pasigedau".
Dėkingumas yra viena iš tų retų emocijų, kurių augimas ar silpnėjimas tiesiogiai proporcingas tam, kiek jo mes patiriame iš kitų. Atrodo, jog pastoriai yra tarsi patekę tarp dviejų ugnių: viskuo pasisotinusi mūsų visuomenė atima drąsą darbuotis ir pats pastoracinis darbas dažnai atrodo beviltiškas ir nedėkingas.
Pasikeitė vos viena ar dvi kartos ir nežymus pastoriaus vaidmens nuvertėjimas pradėjo tarsi konkuruoti su dolerio nuvertėjimu. Panašiai, kaip krito dolerio perkamoji galia, atrodo, taip ar net daugiau per tą patį laikotarpį sumažėjo ir vietinės bendruomenės pastoriaus vaidmuo. Kadaise natūraliai rodyta pagarba šiandien - jau praeities dalykas. Dėkingumas, einantis kartu su pagarba, - dar mažesnis.
Tačiau įdomu pastebėti, jog dauguma pastorių ar kitų bažnyčiose tarnaujančių žmonių viešai nerauda dėl sumenkusio savo vaidmens. Tačiau kalbant apie jų veiklą bendruomenėje, jų dvasinį gyvenimą, kyla pavojus, jog nepastebimai įslinkti ir dėkingumo šaknis gali pakirsti ciniškas požiūris į savo darbą.
Dieve įsišaknijęs dėkingumas
Kokia išeitis? Galbūt padėtų, jei sutelktume dėmesį į natūralias krikščioniško vadovavimo galimybes, o ne į trūkumus. Pašaukimas tarnauti skiriasi nuo kitų profesijų pasirinkimo. Dievas veda savo išrinktuosius sudėtingais keliais. Kartais jaučiamės nusivylę dėl savo nesugebėjimo įžvelgti Dievo valią savo gyvenimui. Tokiais atvejais dažniausiai pamirštame, jog dėkodami už Dievo vedimą matome jį ryškiau. Pripažinimas, kad Dievas vedė mus praeityje, padeda aiškiau girdėti Jo balsą ir ateityje.
Keletą naudingų įžvalgų apie dėkingumą galime rasti Pakartoto Įstatymo knygos 26 skyriuje, kuris išryškina tris padėkos elementus. Pirmasis yra konkretus dėkojimas: Pridėk pintinę visų savo pirmojo derliaus vaisių ir nunešk ją į vietą, kurią Viešpats, tavo Dievas, pasirinks. <...> Kunigas, paėmęs pintinę, padės ją prie Viešpaties, tavo Dievo, aukuro (Įst 26, 2. 4). Dievas sako, jog izraelitams atvykus į pažadėtąją žemę, ją užėmus ir joje apsigyvenus, jie privalės atnešti Viešpačiui pirmuosius kiekvienų metų derliaus vaisius. Jie turės sukrauti juos į pintinę ir paduoti kunigui šventykloje. Paradoksas, tačiau tai tinka ir šiandien - davimas padidina dėkingumą.
Psichologai sako, jog žmogaus protas daug lengviau suvokia konkrečius dalykus nei abstrakčius. Konkrečiai išreiškiant dėkingumą abstrakti realybė (mūsų dėkingumo jausmas), nepaprastai svarbi dalis, tampa mums realesnė.
Kartais ta konkreti dovana yra malda. Vašingtono Trejybės bažnyčios Buriene pastorius Gibas Martinas kartą pasakė: „Bonhoefferis rašė, jog Psalmės yra Dievo dovana bažnyčiai, ir, kai neturime, ką duoti Dievui, mes galime grąžinti jas Jam savo maldose. Aš išbandžiau tai, ir tai padėjo".
Antra, svarbu atsiminti sunkumus, kuriuos Dievas padėjo tau ištverti. Toliau, tame pačiame skyriuje sakoma, jog po to, kai kunigas priims žmonių dovaną Dievo vardu, jie turės prisiminti istoriją, kaip jie buvo išlaisvinti iš Egipto ir kaip jiems buvo duota nauja derlinga žemė. Izraelio vaikai turėjo prisiminti, ką reiškė gyventi Egipte. Na o mes turėtume pamąstyti ir pripažinti, kas mes būtume be Dievo. Tai nepaprastai svarbus dalykas. Ką reiškia savo širdyje ir prote neturėti Mesijo? Mus lydėtų nykuma, tuštuma, neviltis.
Viena krikščionių vadovė sako, jog sunkiausi gyvenimo laikotarpiai praeityje padeda jai įveikti dabartines krizes: „Aš visados turiu paruošusi planą B ar C, jei kartais planas A nesuveiktų. Manau, jog išsiugdyti tokią nuostatą mane privertė patirtis. Kartą per tris mėnesius man teko išgyventi tris sudėtingas operacijas. Tada buvau bejėgė sukontroliuoti tai, kas vyksta mano gyvenime. Tų dienų prisiminimas padeda man suvokti Dievo visagalybę ir puodžiaus bei molio santykius".
Manau, šių dienų krikščionims vadovams itin svarbus yra bendravimas. Daugelyje vietinių bažnyčių yra vienas pastorius ir daugeliui jų vadovaujama kaip versle. Tokiomis sąlygomis draugystė silpsta. Nėra jokios bičiulystės su komanda, negali su darbdaviu pasidalinti atsakomybe, nėra aptarimų, kurių metu būtų aptariama, kaip sekasi. Tarnautojų susirinkimai paprastai virsta pasigyrimų, o ne kolektyviniu naujų idėjų svarstymu. Tarnautojai nebesulaukia savo kolegų palaikymo...
Ir vėl prisiminkime pamokančią Franklino Nelsono patirtį misijų laukuose: „Kaip ir tarnaudamas pastoriumi JAV, taip ir misijose gali jaustis labai vienišas. Prisimenu, kaip tik gimus mūsų pirmajai dukrai, po kelių dienų turėjau aplankyti keletą kaimų. Tai turėjo užtrukti porą savaičių. Vos išvykęs, po kelių dienų pradėjau savęs gailėtis: buvau vienišas, kopiau stačiomis kalvomis ir neturėjau, su kuo pasikalbėti apie savo ką tik gimusią dukrą.
Paprašiau Viešpaties, kad Jis duotų man ženklą, jog Jis yra su manimi. Nežinojau, ko noriu, kad Jis padarytų, nes nežinojau, kas tuo metu man galėtų padėti. Žinojau tik viena, jog tuo metu niekas manęs nebūtų pradžiuginę. Tačiau aš vis vien paprašiau Dievo ką nors padaryti.
Dienai įpusėjus pasiekiau kaimą. Tai buvo krikščionių kaimelis, kurio gyventojai ką tik pradėjo stiprėti dvasia, todėl nesitikėjau šilto senų draugų priėmimo. Tačiau, mano nuostabai, jie atėjo į susirinkimą giedodami sveikinimo giesmę. Neplanavau ten pasilikti nakvoti, tačiau jie paprašė pasilikti ir nuvedė mane į labai gražiai sutvarkytą trobelę. Toks visiškai nelauktas, stulbinamas svetingumas ir meilė buvo atsakas į mano maldą. Tai buvo paprasta ir šilta, to mes paprastai tikimės grįžę namo, ir tai buvo būtent tai, ko man tuo metu itin reikėjo".
Kai prisimename gerais ir blogais laikais patirtą Dievo meilę, tie prisiminimai sužadinama mūsų dėkingumą.
Trečia, būkime dėkingi už tai, ką Viešpats padarė iš mūsų. Kai prisimename, jog kadaise buvome prarasti, bet dabar esame Jo atrasti, Viešpats sako: Tada džiaugsiesi, drauge su levitu ir ateiviu, gyvenančiu su tavimi, visomis gėrybėmis, kurias Viešpats, tavo Dievas, duoda tau ir tavo namams (Įst 26, 11). Kaip džiaugėsi Simeonas, laikydamas kūdikėlį Jėzų, taip ir mes, galbūt net labiau, turėtume būti tikri, jog Dievas veikė, veikia ir toliau veiks mūsų gyvenime.
Krikščionys neturėtų rem-tis neužtikrinta gerove, klestėjimu ar tų, kuriems tarnauja, permainingu dėkingumu. Tarnaujančių krikščionių dėkingumas turėtų kilti iš pasitenkinimo, jog ištikimai tarnauja ir vykdo Dievo valią.
Gordonas Džonsonas tarnavo pastoriumi vienoje bažnyčioje San Diege. Prieš atvykdamas į Kaliforniją Gordonas buvo krikščioniško koledžo dekanas. Štai ką jis pasakoja: „Kai sutelkiu dėmesį į tai, ką Dievas padarė mano gyvenime, jaučiuosi nepaprastai dėkingas. Pavyzdžiui, aš meldžiu Dievo vedimo daug dažniau nei ko nors kito, ir Dievas visuomet atsako. Kai tarnavau bažnyčioje Čikagoje, vienu metu gavau du darbo pasiūlymus. Mane kvietė tapti krikščioniško koledžo dekanu. Jie pateikė pasiūlymą pirmieji ir po pokalbio aš buvau beveik tikras, jog turiu ten eiti, jei koledžo vadovybė tai patvirtins. Sekmadienio rytą pamokslavau savo bažnyčioje Čikagoje. Po tarnavimo priėjo kitos šios apylinkės bažnyčios atstovas ir pakvietė mane su žmona pietų. Neturėjome kitų planų, todėl sutikome. Pietų metu jis paklausė, ar nenorėčiau tarnauti pastoriumi jų bažnyčioje. Galvoje kilo sumaištis. Kodėl Dievas tai daro? Ką Jis nori man pasakyti?
Per savaitę gavau du oficialius pasiūlymus - iš bažnyčios ir iš koledžo. Ilgai meldžiausi ir galiausiai parašiau, jog priimu kvietimą dirbti koledže ir atsisakau bažnyčios pasiūlymo. Mano žmona atspausdino abu laiškus. Pamenu, kaip tą vakarą sėdėjau ant savo lovos krašto ir žiūrėjau į juos abu, kankinamas vidinių dvejonių. Jaučiausi blogai. „Tu pernelyg emocingai į tai reaguoji, - pasakiau sau. - Reikia išsiųsti juos, tada atgausi ir ramybę".
Nuėjau iki pašto dėžutės ir įmečiau laiškus. Tačiau grįžęs namo jaučiausi vis blogiau. Apie vienuoliktą valandą vakaro paskambinau į paštą, norėdamas sužinoti, ar galiu susigrąžinti tuos laiškus. „Per vėlu, - atsakė man, - jie jau išsiųsti".
Kitą rytą paskambinau koledžo prezidentui ir paprašiau, kad jie nekreiptų dėmesio į mano jiems išsiųstą laišką. Tą patį pasakiau paskambinęs ir į bažnyčią. Tada sėdau į traukinį ir nuvažiavau į koledžą dar kartą apsidairyti. Prieš išvykdamas iš ten nusprendžiau, jog būti studentų dekanu - ne man ir atmečiau jų kvietimą. Atmečiau ir iš kitos bažnyčios gautą kvietimą.
Žvelgdamas atgal galvoju, jog Dievas panaudojo bažnyčios pasiūlymą tam, kad aš iš naujo apmąstyčiau būdą, kaip Jis veikia mano gyvenime".
Ar neturėjo Gordonas kelti to esminio klausimo: Ką Dievas nori man pasakyti? Jo malda dėl krypties galėjo būti dar labiau koncentruota į save: „Dieve, kuris iš šių pasiūlymų bus man geriausias?"
Jei matuosime savo dėkingumą pagal pasaulio turtus ir galimybes, vieną dieną atsidursime Franklino Nelsono kailyje Birmoje, kur nebuvo pasaulio turtų, kuriais būtų galima džiaugtis. Jei mūsų dėkingumas augs ar mažės pagal mus supančių žmonių dėkingumą, žmogiška prigimtis mus nuvils, - devyni iš dešimties išgydytų raupsuotųjų nubėgo tolyn, net nepadėkoję Jėzui.
Bet jeigu būsime dėkingi už tai, ką Dievas padarė mūsų gyvenime, niekas pasaulyje negalės sustabdyti mūsų dėkojimo ir mes net džiūgausime, kai kiti murmės dėl smulkmenų, nes galėsime sakyti: „Viešpatie Jėzau, dėkoju už galimybę dirbti su Tavo vaikais, kuriems taip reikia Tavo meilės".
Tiems, kurie ieško, Dievas teikia malonę būti gailestingiems.
Maldos svarba
„Tik padaręs visa, ką galiu, maldoje galiu ramiai priimti nesėkmę ir sėkmę ir, kaip sakė Kiplingas, suvokiu, jog ir sėkmė, ir nesėkmė - abi yra apgavikės" - Fredas Smitas.
Vien tik malda neišugdys tarnautojo ar vadovo. Tačiau be maldos niekas negali būti kompetentingas krikščionių vadovas. Kaip sveikiems augalams reikia lietaus, taip ir norint sėkmingai vadovauti reikalingos maldos. Malda ir krikščioniškas vadovavimas, papildantys vienas kitą, atneš Dievo palaiminimus.
vertė Lina Tamonytė
