Žinau, kad prieš tapdama pastore ir pradėdama tarnauti bendrijoje, daugiau nei 10 metų buvai anglų kalbos mokytoja. Kaip jautiesi pakeitusi „ profesiją"?
Pirmiausia iškyla Ekleziasto žodžiai: Viskam yra laikas, metas kiekvienam įvykiui po dangumi (Ekleziasto 3, 1). Šį pasikeitimą priimu kaip mylinčio dangiškojo Tėvo vedimą gyvenimo keliu. Mokytojos darbą vertinau kaip Dievo pašaukimą būti arti jaunosios kartos, mokyti juos, dovanoti dėmesį, besąlygišką meilę, patarimą ar paguodą, pasėti į jų širdis tikrų vertybių ilgesį. Man patiko šis darbas, ypač laikas, praleistas su mokiniais, tačiau mano darbo etika ribojo mane - neleido su mokiniais kalbėti dvasinėmis temomis, nes turėjau jiems perduoti dalyko žinias.
Viena vertus, tarnavimo bendrijoje nelaikau dramatišku profesijos pasikeitimu. Juk ir toliau lieku kartu su paaugliais ir šį gyvenimo etapą vertinu kaip natūralų Dievo įdėto pašaukimo vystymąsi. Tik dabar man yra suteikta nuostabi galimybė daugiau gilintis į vaikų ir paauglių dvasinio brendimo ypatumus, esu labiau prieinama bažnyčios jaunimui, nes manęs nebekausto mokykliniai įsipareigojimai ir darbai.
Kita vertus, tapimas pastore yra visiškai naujas gyvenimo etapas su didžiule dvasine atsakomybe Dievo ir žmonių akivaizdoje. Čia turiu išmokti visiškai pasikliauti Dievu ir Jo pagalba tarnystėje.
Žodis „pastorius" mums, protestantams, yra gerai žinomas. Dažniausiai asocijuojasi su bendruomenės vadovu. Rasa, ką tau tavo tarnystėje reiškia žodis „pastorė"?
Man žodis „pastorius" reiškia ganytoją, kuris už savo avis guldo gyvybę. Tai yra tarnas, pasišventęs rūpintis jam patikėtųjų dvasine gerove, sveikata. Tai yra dvasininkas, kuriam saugiai gali atsiverti kiekvienas suklupęs, ieškantis pagalbos žmogus.
Kaip tu supranti tarnavimą vaikams ir paaugliams?
Pirmiausia suprantu, kad patį svarbiausią vaidmenį vaiko dvasiniame ugdyme vaidina tėvai, o bendruomenės tarnystė vaikams ar paaugliams yra pagalba tėvams, sėjant, laistant dievotumo sėklas vaikų širdyse.
Antra, manau, kad vaikai ir paaugliai yra neatsiejama ir labai gyva visos bendruomenės dalis, todėl visa tikinčiųjų bendruomenė, kiekvienas jos narys, daro įtaką mažutėlių dvasinei brandai, jų atvirumui Dievui ir žmonėms.
Nuo pat gyvavimo pradžios viena iš tarnavimo vaikams ir paaugliams išraiškų mūsų bendruomenėse yra sekmadieninės vaikų Biblijos mokyklos. Jose vaikai jiems suprantamu būdu yra supažindinami su savo Kūrėju, Jo žodžiu, mokomi pažinti Dievą ir drąsinami tuo pažinimu dalytis su kitais. Vyresnieji paaugliai gali tęsti pažintį su Dievu ir bendraamžiais lankydami namų grupeles, dalyvaudami jaunimo sąskrydžiuose, stovyklose bei kituose jaunimo susirinkimuose. Tarnystė vaikams ir paaugliams apima ne tik tikinčiųjų vaikus, bet yra atvira ir jaunuoliams iš netikinčiųjų šeimų.
Vaikai, paaugliai yra ne tik tėvų, bet ir bendruomenės, visuomenės džiaugsmas ir viltis, todėl taip norisi jų gyvenimo pavasarį praturtinti Dievo asmeniniu pažinimu, kad jie galėtų skleisti tą pažinimą ateinančioms kartoms, atsispirti masinei kultūrai bei daryti įtaką visuomeninio gyvenimo sritims.
Kaip manai, kokie gali būti sunkumai, iššūkiai šio tarnavimo pradžioje?
Šis laukas toks platus, kad vidinį drebulį kelia žmogiškas ribotumas. Suprantu, kad reikia išmokti pasikliauti Dievo pagalba, Jo vedimu ir teikiamais dvasiniais bei žmogiškaisiais ištekliais. O jų tikrai yra.
Daugelis esame pirmos kartos krikščionys ir mums iškyla uždavinys perduoti tikėjimą mūsų vaikams. Kaip manai, ar vaikai ir paaugliai geba tikėti Dievu? Kuo vaikų tikėjimas skiriasi nuo paauglių tikėjimo?
Tyrimai rodo, kad dažniausiai žmonės pasitiki Kristumi 4-14 savo gyvenimo metais. Minkšta vaiko širdis yra pati geriausia dirva Dievo žodžio sėklai. Suaugusiųjų širdis stelbia rūpesčių, turtų apgaulės rūpesčiai, o vaikams dar šio pasaulio realumas negožia antgamtinio pasaulio tikrovės. Vaikas yra imlus bet kokiam pažinimui ir jis priims Dievo žodį iš bet ko, kas nuoširdžiai ir draugiškai skirs laiko pamokyti jį, arba jie išmoks nuodėmiauti, patirdami abejingumą ir atmetimą.
Paauglystėje yra natūralu išdrįsti suabejoti vaikystėje išgirsta tiesa - ji turi naujai pasiekti širdį ir protą bei tapti bręstančios asmenybės savastimi.
Kokie bus pirmieji tavo žingsniai šioje tarnystėje?
Pirmiausia manęs laukia susitikimai su bendruomenių vadovais, vaikų bei paauglių tarnautojais. Norisi dar iš arčiau susipažinti su jau esama tarnyste vaikams ir paaugliams skirtingose bendruomenėse. Drauge pasidalyti šios tarnystės džiaugsmais ir iššūkiais, drąsinti, suburti žmones, kurie nėra abejingi jaunajai kartai - nes tikiu, kad drauge visada galima daugiau nuveikti nei po vieną.
Ačiū, Rasa, už pokalbį.
Teisingai pastorė Rasa pastebėjo, jog drauge visada galima daugiau nuveikti nei po vieną, todėl ne veltui Viešpats savo mokiniams sakė: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Todėl melskite pjūties Viešpatį, kad siųstų darbininkų į savo pjūtį" (Mato 9, 37-38).
