Kaip krikščionis evangelikas esu įsitikinęs, jog skaistyklos dogma yra svetima Šventajam Raštui ir buvo formuojama kur kas daugiau remiantis filosofinėmis Antikos sistemomis, o ne sukrikščionintu judaistiniu paveldu.
Jos atsiradimą nemaža dalimi lėmė ir politiniai bei ekonominiai motyvai. Šios dogmos ištakų kritinė analizė suponavo tai, kad XVI a. jos atsisakė ne kuri nors viena, o visos protestantiškos bažnyčios. Dogminį pavidalą bažnytinių tekstų dėka įgavusi tik XIII-XIV a., skaistyklos doktrina natūraliai aplenkė ir Rytų ortodoksiją. Mokymas apie skaistyklą išlieka katalikiškos eschatologijos dalimi, nors palyginus, tarkime, tridentinę ir šiuolaikines jos formuluotes, esama esminių skirtumų. Dogmų sudabartinimas ir jų apmąstymas šiuolaikinės kultūros kontekste, pavyzdžiui, skaistyklos kančioms suteikiant egzistencinį, o ne laikinį (nuo mirties iki paskutinio teismo) aspektą, kelia pasipiktinimą ir daliai pačių katalikų. Skamba raginimai apskritai atsisakyti II Vatikano reformų ir sugrįžti prie iki tol puoselėtos lotyniškos tradicijos.
Be abejo, kiekviena konfesija pati sprendžia, kuriuos doktrininius dalykus reikia akcentuoti ir kiek juos akcentuoti. Tačiau savo konfesinio tapatumo teigimas, kad ir išimtinai teologiniais klausimais, nepaisant daugiakonfesinio konteksto, mano galva, neturi perspektyvos. Jei seksime mūsų Viešpaties nuolankumo pavyzdžiu ir didžiuoju Jo įsakymu, surasime tai, kas mus vienija, o ne skiria. Turtingas krikščioniškas paveldas, bendri tikėjimo išpažinimai ir bendražmogiškų vertybių puoselėjimas suteikia vientisumo daugialypei krikščionijai. Ekumeniška laikysena turėtų skatinti pagarbą tiek istoriškai susiformavusioms konfesinėms tradicijoms, tiek besiformuojantiems krikščioniškiems judėjimams, įkūnijantiems Reformacijos maksimą eclesia reformata semper reformanda („reformatų bažnyčia nuolatos reformuojasi"). Šioje vienybėje konfesinė įvairovė išlieka, tačiau skirtumai suvokiami ne kaip savo viršenybės ar neklystamumo prezumpcijos, bet kaip daugianario Kristaus kūno pilnatvė. Žinoma, galima pasukti ir kitu keliu: tarpkonfesinio dialogo ieškoti tik tarp Vakarų ir Rytų Bažnyčių, o protestantiškas bažnyčias apskritai eliminuoti, kaip nepasiteisinusį eksperimentą. Tačiau ar tokia arogancija nepamėtėtų dar daugiau malkų ir į taip vis smarkiau įsiliepsnojantį laicistinės neapykantos laužą? Ar tokį kelią laimins Kristus?
Ryždamasis rašyti skaistyklos tema nesiekiau mesti iššūkio Romos katalikų dogmatikai, o norėjau atkreipti dėmesį į daugialypį krikščionišką kontekstą Lietuvoje. Pradėti polemiką šiuo klausimu mane paskatino įsitikinimas, kad šiandien viešoje erdvėje nebegalima kalbėti taip, tarsi apskritai nebūtų krikščionių, savo tapatybę atrandančių nekatalikiškoje tradicijoje. Šalia Romos katalikų mūsų tautoje Viešpačiui Jėzui Kristui tarnauja ir Evangeliją skelbia daug įvairių krikščioniškų bažnyčių. Dauguma jų atmeta skaistyklos dogmą kaip svetimą evangeliniam mokymui, nors remiasi skirtingomis teologinės minties mokyklomis ir puoselėja savitas liturgines tradicijas.
Savo straipsniuose koncentravausi tik į tas Rašto vietas ir Bažnyčios tėvų citatas (ir tai ne visas), kurias pateikė kun. Vaclovas Aliulis ir Tomas Viluckas. Giliau panagrinėti šio klausimo neleido nei šios polemikos formatas, nei tikslas, kurį ką tik paminėjau. Neturėjau galimybės paanalizuoti skaistyklos dogmos santykio su kitais eschatologiniais aspektais. Neliko vietos paaiškinti, kodėl atgailos anapus prielaida kelia pavojų individo sielos išganymui. Skaistyklos dogmos nesuderinamumas su Naujojo Testamento mokymo dvasia ir kai kuriais esminiais soteriologiniais teiginiais taip pat liko nepaliestas. Ši „mini" teologinė polemika internetinėje erdvėje parodė, kad susikalbėti trukdo ir bendros terminologijos stoka, ir kai kurie aprioriniai teiginiai. Džiaugiuosi bent tuo, kad neturėdami sektinų teologinės polemikos pavyzdžių, su gerbiamu Tomu Vilucku bandėme atsisakyti Reformacijos ir kontrreformacijos laikotarpiams būdingo nepakantumo savo oponento nuomonei, įžeidinėjimo, nekalbant jau apie grasinimus inkvizicija. Tad ir aš pagarbiai spaudžiu Tomui man ištiestą dešinę internetinėje erdvėje ir viliuosi kada nors, jei Dievas duos, tai padaryti akis į akį. Šie straipsniai netikėtai susilaukė tokio didelio komentatorių aktyvumo. Vadinasi, tikėjimo klausimai nėra nuobodūs ar atgyvenę.
