Kaimynės gerai nepažinojau. Kartais pasikalbėdavome, bet ne per dažnai, dažniausiai apie orą ar kokius kitus ne itin svarbius dalykus. Mūsų kvartale buvo įprasta, kad kiekvienas gyvena savo gyvenimą ir su kaimynais bendrauja tik paviršutiniškai.
Sugrįžusi iš parduotuvės, svarsčiau, ką daryti: aplankyti kaimynę ar apsimesti, kad nieko nežinau, ir gyventi lyg nieko nebūtų nutikę?
Savo vaizduotėje mačiau ją vieną, sėdinčią virtuvėje prie stalo. Ji buvo apie penkiasdešimt metų amžiaus, jau užauginusi vaikus.
Galiausiai sukaupusi drąsos nuėjau jos aplankyti. Jai atidarius duris, pasakiau: „Girdėjau, kad vakar tave paliko vyras. Gal aš galiu kuo nors padėti?" Ji iškart pravirko. „Užeik, užeik," - pakvietė ji. Visą rytą praleidau su ja. Sėdėjau apsikabinusi ją, klausiau ir gėriau kavą. Bet tai buvo mūsų bendravimo pradžia.
Kartais, galvodami apie kenčiantį pasaulį, mes galvojame apie tolimus šiltus kraštus ir minias žmonių beviltiškose situacijose, tačiau labai dažnai realybėje mūsų „kenčiantis pasaulis" gali būti už gretimų durų.
Apsidairyk
Jeigu norime padėti kenčiančiam pasauliui, visų pirma turime atrasti, kokiomis problemomis Dievas nori, kad mes pasirūpintume. Bet kurią dieną vos atmerkę akis aplink save galim pamatyti daugybę poreikių.
Nesvarbu, kokio dydžio yra poreikis. Jeigu tu nepamokslauji 500 žmonių, tai dar nereiškia, kad negali reikšmingai pasidarbuoti. Neleiskime mažiems skaičiams nuslopinti mūsų susidomėjimo. Jei negalime padėti minioms, galbūt galime padėti keliems paprastiems žmonėms, tokiems kaip mano kaimynė? Kartais ir vienas žmogus turi tiek problemų ir poreikių, kad, atrodo, jų užtektų visai miniai.
Kai Jėzus su mokiniais tik pradėjo viešai tarnauti, aplink juos jau rikiavosi žmonės, turintys poreikių. Jeigu būtume tokie jautrūs, koks buvo Jėzus, ir mums nereikėtų ilgai ieškoti, kur ir kam patarnauti. Pradėti tarnauti galima apsidairius savo kaimynystėje, rajone, savo bendruomenėje, aplinkiniuose miesteliuose ir kaimuose. Kai Jėzus su mokiniais ruošėsi pamaitinti 5000 žmonių minią, Jėzus pasivedė į šalį Pilypą ir jo paklausė: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?" Betsaida buvo Pilypo gimtasis miestas ir šiuo klausimu Jėzus tarsi sakė Pilypui: „Tu esi atsakingas už šią minią. Kas geriau gali pasirūpinti Betsaida nei tu? Tu turėtum būti tas, kuris sako: turėtume juos pamaitinti". Panašiai ir mums Jėzus gali pavesti pasirūpinti šalia esančiais žmonėmis, mūsų bendruomenės žmonėmis.
Rask savo nišą
Istorija, pasakojanti apie duonos padauginimą ir Jėzaus klausimą Pilypui, užrašyta evangelijos pagal Joną 6 skyriaus 1-15 eilutėse ir yra daugeliui iš mūsų gerai žinoma. Jėzus ten padarė stebuklą: turėdamas tik penkis duonos kepaliukus ir dvi žuvis, kurias jam davė mažas berniukas, Jis pamaitino minią.
Mes kaip ir Jėzus turime pasirūpinti, pamaitinti stokojančius. Manau, kad toje minioje buvo daug žmonių, turinčių pačių įvairiausių poreikių - neseniai išsiskyrusių, skurstančių, skeptikų, - panašiai kaip ir tose miniose, kurias sutinkame mes. Šventasis Raštas moko mus nesulaikyti to, ką pagal savo galimybes galime skirti stokojantiems. Evangelijoje pagal Matą Jėzus sako: Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte (Mt 25, 40).
Kaipgi mums nuspręsti, į kuriuos poreikius mes pašaukti atsakyti? Pradėjusi tarnauti moterims, netikėtai užtikau šią eilutę: Aš liūdžiu dėl savo miesto dukterų (Rd 3, 51). Planavau tarnauti vaikams, bet pamačiau, kas vyksta Amerikoje, ir mano širdis nuliūdo. Dievas įdėjo man užuojautą moterims - štai kur aš suradau savo „minias", kurioms galiu patarnauti.
Jei neturite užuojautos vargstantiems, prašykite Dievo suteikti tokią širdį, kokią turi Jis. Tie, kuriems tarnaujate, jaučia, rūpi jie jums ar ne. Aš supratau, jog tik Dievas gali pakeisti širdį ir įdėti troškimą daryti tai, ką Jis nori, kad mes darytume.
Būtent taip buvo ir mano atveju. Maža Biblijos studijų grupelė, kurią aš pradėjau, greitai išaugo. Aš leisdavau laiką su moterimis, norėdama jas pažinti, išgirsti jų širdies plakimą. Pajutau, kad jos vis labiau man rūpi. Aš daug laiko praleisdavau padėdama našlėms, jaunoms mamoms, skriaudžiamoms moterims, verslininkėms. Mano širdis nerimo dėl moterų likimų ir aš pradėjau ieškoti, kaip galėčiau padėti joms atrasti Viešpatį ir mokytis Jam tarnauti. Jei Dievas nebūtų į širdį įdėjęs šio troškimo, tai nebūtų buvę įmanoma. Tik Dievas gali tai suteikti, tad jeigu dar nežinai, kur ir kam patarnauti, - prašyk Dievo nukreipti tave.
Kai negali padaryti visko
Poreikių aplink tikra gausybė, todėl tai, ką mes darome, gali atrodyti labai nedaug. Ačiū Dievui, Jėzus paliko mums puikų pavyzdį, kaip turėtume vertinti net ir nedidelius dalykus, kuriuos mes galime padaryti. Evangelijoje pagal Matą skaitome, kaip prieš Paschą, Jėzui esant Betanijoje, Jį aplankė moteris, nešina brangaus tepalo indu. Sudaužiusi indą, ji išpylė tepalą Jėzui ant galvos. Nors kai kurie murmėjo dėl tokio švaistymo, Jėzus ją pagyrė, nes ji padarė, ką galėjo (Mk 14, 3-12).
Iš mūsų niekada neprašoma daryti to, ko mes padaryti negalime. Viešpats nesitiki iš kiekvieno mūsų, jog aukosime kaip milijonieriai. Jeigu auginate mažus vaikus, Jis nesitiki, kad jūs skirsite tiek pat savo laiko bažnyčiai ar bendruomenei, kiek jo gali skirti jau pensijoje esantis žmogus. Jis nesitiki iš mūsų to, ko mes neturime. Ir neverta savęs lyginti su kitais, - taip jus gali apimti neteisingos kaltės jausmas, kuris ateina dėl klaidingo mąstymo.
Ir tapusi krikščione aš dažnai jaučiuosi kalta. Turiu pripažinti, jog kol nebuvau krikščione, šį jausmą patirdavau retai! Šventoji Dvasia, veikdama žmogaus gyvenime, uždeda ir atsakomybės naštą. Mane visada kviesdavo pamokslauti, liudyti, rašyti, kurti, organizuoti, vadovauti... Man nereikėdavo melsti: „Viešpatie, atverk duris". Dažnai turėdavau prašyti, kad Jis uždarytų kelerias duris, ir man būtų lengviau pasirinkti, kuo užsiimti. Visgi man teko kovoti su kaltės jausmu, kurį patirdavau, jei nebandydavau eiti visur, kur tik „atviros durys".
Žinau, kad kvaila manyti, jog kiekvienai galimybei aš turiu sakyti „Taip", bet net ir šis suvokimas nesumažina mano kaltės, kai nusprendžiu sakyti „Ne". Vis turiu sau priminti Jėzaus žodžius: Mano maistas - vykdyti valią To, kuris mane siuntė, ir baigti Jo darbą (Jn 4, 34). Jėzus pabaigė darbą, kurį turėjo atlikti, ir sugrįžo į dangų po trijų trumpų tarnystės žemėje metų. Jis nepasiliko baigti ne Jam skirtų darbų. Mums taip pat reikia stengtis atskirti, kas yra „mūsų" darbas, ir nesijausti kaltiems, kai sakome „Ne" dalykams, už kuriuos atsakingi kiti. Šventoji Dvasia, mūsų Patarėja, padės mums nuspręsti, kada pasakyti „Taip", o kada - „Ne".
Ar kaltės jausmas teisingas, ar neteisingas, galime nustatyti melsdamiesi ir klausdami savęs: „Ką aš darau dėl tų poreikių, kuriuos matau? Ar darau tiek, kiek galiu? Ar darau tai, ko Dievas iš manęs tikisi?"
Mes neturime bijoti tikros kaltės. Kartais mes jaučiame sveiką vidinį apkaltinimą, kuris veikia panašiai kaip sąžinė. Dievas gali panaudoti tai, kad atvestų mus atgal pas save ar paragintų daryti Jo darbus. Jeigu jauti kaltės jausmą, paklausk savęs: „Ar Dievas nori, kad į šį poreikį atsakyčiau būtent aš? Ar Dievas man patiki šią naštą?" Ir vėl melskis, lauk Dievo atsakymo. Kaltės jausmas, kaip ir skausmas, gali būti mums palaiminimas, padedantis suprasti, jog kažkas yra negerai. Mes, aišku, negalime išspręsti viso pasaulio rūpesčių, bet turime klausytis Dievo ir paklusti Jo vedimui.
Sustok, padėk ir keliauk toliau
Jėzus ir Jo mokiniai, keliaudami į Betsaidą, galėjo tikėtis tam tikrų trumpų atostogų. Tačiau vietoj atokvėpio jie sulaukė minios įvairiausių poreikių turinčių žmonių. Mūsų natūrali reakcija, kaip matome ir iš Pilypo žodžių, yra pasiųsti juos šalin, paleisti juos. Pilypas nematė galimybės, kaip su turimais pinigais įmanoma būtų pamaitinti tokią didelę minią.
Iš tiesų poreikių gausybė gali slėgti. Mes galime pasitraukti į nuošalią vietą. Pamenu, kaip kartą atostogaudama pastebėjau po paplūdimį vaikštančią grupę žmonių - jie liudijo apie Kristų. Aš apsisukau ir nubėgau priešinga kryptimi, sakydama: „Aš atostogauju!"
Jėzus parodė mokiniams, kaip elgtis tokiais atvejais, - Jis gailėjosi minios, Jis buvo kupinas užuojautos. O mokiniai planavo, kaip jos atsikratyti, kad nereikėtų maitinti tokios daugybės.
Mes negalime, kaip pašte ar kur kitur, nusistatyti darbo valandų, kada padėsime žmonėms. Jeigu tarnystę suvoksime kaip 24 valandų per parą užsiėmimą, mūsų nenuliūdins vėlyvas draugo vizitas ar skambutis septintą valandą ryto.
Net jeigu turi nedaug...
Prie Galilėjos ežero Jėzus pamaitino minią, nors pradžioje turėjo labai mažai - tai, ką buvo gavęs iš mažo berniuko - penkis kepaliukus miežinės duonos ir dvi žuvis. Panašiai ir mes, galime pradėti nuo mažo ir pasitikėti, kad Dievas pasirūpins tolesniais reikalais. Kiekvienas iš mūsų turi išgirsti kenčiančio pasaulio šauksmą ir nuspręsti, kaip į tai reaguosime.
Labai svarbu pripažinti, kad mūsų priemonių, sugebėjimų, resursų nepakanka patenkinti viso pasaulio poreikius. Iš mūsų prašoma tai, ką turime nedaug, patikėti dideliam Dievui. Mažas berniukas prie Galilėjos jūros ne tik šiaip pasidalijo savo priešpiečiais su Jėzumi, - jis atidavė viską, ką turėjo. Jo auka Jėzaus rankose virto stebuklu. Dievas palaimina tai, ką mes aukojame, ir panaudoja tai pamaitinti alkstantį pasaulį.
Ką daryti?
1. Su kokiais poreikiais susiduria aplinkiniai, gali sužinoti ir skaitydamas vietinį ar bažnyčios laikraštį. Išsikirpk tavo dėmesį patraukusias pastraipas, įvertink, kiek tam gali skirti savo laiko, gabumų ir pinigų. Paskirk laiką rytą ar vakarą melstis ir atnešti tuos poreikius Viešpaties akivaizdon. Prašyk, kad Jis padėtų suprasti, kurie iš daugelio poreikių, turėtų tapti tavo našta.
2. Jeigu nori patarnauti ne tik tave supantiems, bet ir toliau gyvenantiems žmonėms, pasidomėk organizacijomis, kurios jau dirba tave dominančioje srityje. Pastudijuok tų organizacijų siūlomą literatūrą, kad geriau suprastum poreikius ir kaip juos efektyviau patenkinti. Nesuprasdami daug nepadarysime.
3. Neskirk per daug laiko planavimui. Nors planavimas ir labai vertingas, tačiau dažnai tai gali privesti prie neveiklumo. Jeigu Viešpats tave paragino, eik ir daryk!
4. Mąstydamas, kaip tu gali padėti žmonėms, būk realistas. Mūsų tarnavimas - padėti kitiems yra mūsų, kaip Kristaus ambasadorių, darbo dalis. Siek pusiausvyros savo gyvenime. Žavu, jei pasiryžai kiekvieną šeštadienį skirti labdaros tarnavimui, bet jeigu tai neigiamai veikia tavo šeimos santykius, laikas pergalvoti, kaip geriausiai paskirstyti Dievo tau duotą laiką ir talentus. Galbūt gali paieškoti tarnystės, kur galėtum tarnauti kartu su šeima?
Iš knygos „Can a Busy Christian Develop Her Spiritual Life?"
vertė Dalius ir Agnė Mockevičiai
Tomo Piliponio nuotrauka
