Ponia Džordan mūsų Biblijos studijų grupei papasakojo, kaip ji lankė nuo vėžio mirštantį žmogų. „Buvau vieniša, išsigandusi ir pavargusi, - sakė ji, - bet žinojau, kad būdama šalia savo draugės Bekės, būsiu ten, kur Dievas nori, kad aš būčiau.
Vienas prasmingiausių išgyvenimų mano gyvenime buvo tai, kad Dievas leido panaudoti man savo balsą, kad sakyčiau Jo žodžius, ir savo rankas, kad perduočiau Bekei Jo paguodą".
Jai kalbant, prisiminiau ir sunkų savo pačios gyvenimo periodą. Kai mintyse iškyla visi žmonės, kurie man padėjo krizės laikotarpiu, suvokiu, kad jie iš tiesų patarnavo man kaip Dievo balsas ir Jo rankos.
Savo knygoje „Tiesiog krikščionybė" C. S. Lewisas rašo: „Jis (Jėzus) veikia mus visaip, ne tik per vadinamąjį mūsų „religinį gyvenimą". <...> Bet visų pirma Jis veikia mus per vienas kitą. Žmonės yra Kristaus veidrodžiai arba Jo „nešėjai" kitiems žmonėms. Kartais jie tai daro nesąmoningai".
Ponia Džordan buvo Kristaus „nešėja" savo draugei Bekei. Ir mano gyvenime buvo laikas, kai Dievas panaudojo daugelį žmonių, kad perduotų man guodžiantį Kristaus prisilietimą.
Dievo rankos
Prieš septynerius metus man buvo diagnozuota išsėtinė sklerozė. Kai ši krizė ištiko mūsų šeimą, man buvo 33 metai, auginome 4-erių ir 6-erių metų sūnus. Mane kankino svaigulys, nuovargis bei sustingimas. Po daugybės atliktų tyrimų gydytojas abejingai pareiškė: „Man atrodo, kad jūs sergate išsėtine skleroze". Staiga iškilo daugybė poreikių. Bet atsirado ir padedančių žmonių. Ekleziasto knygoje tiksliai nusakyta, ką man tai reiškė: Du yra geriau negu vienas <...>. Jeigu vienas kristų, kitas jį pakeltų (Ekl 4, 9-10). Ačiū Dievui, tos moterys ne tik mane pakėlė, kai kritau, bet jos mane ir nešė.
Karolina pati augino du vaikus, tačiau, kai man reikėjo atlikti dar daugiau tyrimų, ji pasirūpino mano berniukais. Žinojau, kad Karolina labai užimta, bet ji apie tai net neužsimindavo ir neklausinėdavo, kiek aš užtruksiu. Ji dirbo atsakingą darbą, bet dažnai atnešdavo mūsų šeimai pietus, nepamiršdavo ir gražiai įpakuotos šokolado plytelės.
Po kurio laiko daugelis liovėsi manimi domėtis, bet mano draugė Džeinė skambindavo kasdien. Tai padėdavo, nes nors aš ir nesijausdavau geriau, vis tiek norėjau bendrauti. Dėl mane varginusio svaigulio bijodavau išeiti iš namų, bet Karolina primygtinai kviesdavo mane išeiti kur papietauti. Daryti įprastus dalykus su žmonėmis, kurie mane mylėjo, buvo labai naudinga.
Mano mama ir sesuo taip pat rado laiko pasirūpinti manimi ir mano šeima. Jos darydavo tai, ko kitiems negalėdavau leisti: mama šveitė vonią ir tualetą, sesuo vėl ir vėl masažuodavo mano sustingusias galūnes.
Dievas naudojo ne tik tuos žmones, kurie jau buvo mano gyvenime, bet Jis panaudojo ir moterį, kurios beveik nepažinojau. Rožė su šeima buvo naujokai mūsų bažnyčioje, - mes buvome kalbėjusios tik kartą. Vieną rytą, kai suskambus telefonui atsiliepiau, Rožė pasisiūlė: „Norėčiau šiandien visai dienai pasiimti tavo berniukus į savo namus". Kai nusakiau jai berniukų dienotvarkę ir kai kurias detales, Rožė paprasčiausiai tarė: „Tu prigulk, pailsėk ir visai nesirūpink". Ir ji darė tai dažnai. Neįtikima, kaip tiksliai ji žinojo, ko man reikia. Mano vyras Markas juokaudavo, kad Rožė yra mano angelas sargas. Viską supratau tuomet, kai Rožė papasakojo pati neseniai išgyvenusi sunkų laikotarpį - jai buvo diagnozuotas smegenų auglys. Rožės elgesys puikiai iliustravo antrojo Laiško Korintiečiams eilutę: (Jis) guodžia mus kiekviename mūsų sielvarte, kad mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kuria patys Dievo guodžiami (2 Kor 1, 4).
Dievo balsas
Širlė, pagyvenusi moteris iš mūsų bažnyčios, taip pat sirgo išsėtine skeroze, bet buvo nusprendusi niekam apie tai nepasakoti. Taigi, kai ji paskambino man ir pasakė: „Niekam bažnyčioje nepasakojau, kad ir aš sergu šia liga, bet noriu su tavimi apie tai pasikalbėti", jaučiau tarsi pats Dievas maloniai kalbėtų per ją.
Širlė atrodė šauni ir mylėjo gyvenimą. Ji buvo tas žmogus, su kuriuo tikrai galėjau atvirai kalbėtis. Daug kartų ėjau pas ją į namus ir valandų valandas bėriau jai klausimus apie ligą, apie kurią nieko nežinojau, išskyrus tai, kad nėra jokio gydymo! Širlė kantriai pasakojo man istoriją ir kiek daug jėgų ši liga kasdien iš jos pareikalauja. Ji pasiūlė man knygų, kurias perskaičiau iškart. Ji skambindavo pasiteirauti, kaip man sekasi, ir leisdavo kalbėti apie keistus mano kūne vykstančius dalykus, apie kuriuos niekam nedrįsau pasakoti. Širlei tariant padrąsinančius žodžius, visuomet girdėdavau švelnų Dievo balsą.
Tuo laikotarpiu Dievas kalbėjo man, panaudodamas daug žmonių, bet atsimenu ir balsą, kurio beveik negirdėjau. Kartą mūsų pastorius Bilas paklausė, ar mes norėtume, kad bažnyčios vyresnieji ateitų ir už mane pasimelstų. Sutikti, kad jie ateitų, reiškė pripažinti, kad man tikrai yra blogai. Negalėjau su tuo susitaikyti. Tada pastorius paklausė, gal ateiti galėtų jis vienas. Aš buvau sutrikusi, bet jis buvo atkaklus.
Mes sėdėjome virtuvėje prie stalo. Tvyrojo nejauki tyla. Tada pastorius švelniai tarė: „Norėčiau perskaityti keletą eilučių, jeigu neprieštarausi". Padėjau savo galvą ant stalo, o Dievo žodis iš pastoriaus lūpų teikė man viltį. 119 psalmėje sakoma, kad vienas iš būdų, kaip Dievas mus guodžia, yra Biblija: Tai yra paguoda mano varge, nes Tavo žodis mane atgaivino (Ps 119, 50). Dėl svaigulio aš pati nebegalėjau skaityti. Nesuvokiau, kaip buvau ištroškusi Dievo žodžio, tad pastoriui skaitant skruostais pradėjo riedėti ašaros. Tai buvo balsas, kurį troškau išgirsti.
Dievo ausys
Dievas panaudojo ir žmones, kurie tarnavo man netiesiogiai. Tai buvo, anot C. S. Lewiso, nesąmoningi Kristaus „nešėjai". Tai buvo draugai, kurie rūpinosi mano vyru Marku. Tas, kuris mato, kaip kenčia jo mylimas žmogus, išgyvena kitokią kančią. Nors Markas laikėsi tvirtai ir visuomet mane palaikė, žinojau, kad savo viduje jis bijo. Daug žmonių girdėjo jo neišsakytus dūsavimus ir jį rėmė.
Kai Širlė pasakodavo man apie savo ligą, jos vyras Denas drąsindavo Marką: „Tu tai ištversi. Minutės virs valandomis, valandos - dienomis, ir net nepastebėsi, kaip prabėgs ir keli mėnesiai". Denas buvo patyręs tai, ką dabar išgyveno mano vyras, ir vis tiek mylėjo Dievą, savo žmoną ir gyvenimą. Tai teikė Markui vilties dėl neaiškios mūsų ateities.
Kartą, mūsų draugas Gregas pakvietė Marką į kiniečių restoraną ir visą laiką klausėsi Marko, kai šis liejo širdį. Draugas neskubėjo patarinėti, tiesiog klausėsi, kas Marką neramina, dėl ko jis yra nusivylęs.
Mano vyras yra vienas iš pastorių mūsų bažnyčioje, ir mes jautėme visų tarnautojų paramą. Iki šios akistatos su klastinga liga Markas ir aš buvome stipri, savarankiška pora. Tačiau ištikus nelaimei, jautėmės taip lyg tarp mūsų būtų siautęs maras, bet niekas nenorėjo apie tai kalbėti. Tačiau Marko sekretorė Judita kiekvieną dieną klausinėjo, kaip mums sekasi. Ji turėjo gailestingumo ir įžvalgumo dovanas, kurių dėka prakalbino Marką ir padėjo jam susivokti. Markas labai dažnai cituodavo Juditos žodžius. Jis sakydavo: „Judita sako...", ir tai mus abu guosdavo.
Markui padėjo ne tik išsikalbėjimas, bet ir kiti dalykai. Vyresnysis mūsų pastorius pakvietė Marką kasdien po darbo eiti į sveikatingumo centrą. Fizinė iškrova padėjo Markui atsipalaiduoti, išlieti susikaupusius jausmus.
Esu dėkinga, kad po beveik šešių savaičių pradėjau atgauti jėgas ir mane varginęs svaigulys sumažėjo. Nenorėjau puoselėti tuščių vilčių, bet pradėjau jaustis žymiai „normaliau". Po šešių mėnesių ligos simptomai dingo, o po dvejų metų jaučiau tik nežymų sąstingį rankose.
Tačiau vienas baisiausių dalykų, kuriuo pasižymi išsėtinė sklerozė, yra tai, kad po remisijos periodo ji vėl gali atsinaujinti, paprastai dar labiau vargindama. Todėl, kai nuėjau pasitikrinti pas neurologą, paklausiau ir apie šią galimybę. Daktaras atsakė: „Liaukitės nerimauti. Mes turbūt suklydome diagnozavę jums išsėtinę sklerozę. Tai turbūt kažkas kita..." Bet kuriuo atveju, man tai kalba apie tą pačią pamoką: gyvenimas - tai kasdienis gyvenimas tikėjimu. Galbūt niekada tiksliai ir nesužinosiu, kuo sirgau, bet tikrai žinau, kad mačiau Dievo ranką, kuri rūpinosi manimi per Kristaus „nešėjus", Jo siųstus į mano gyvenimą.
Jei mano liga ir pasikartotų, tikiu, kad Jis vėl manimi rūpinsis.
Geresni „nešėjai"
Neseniai skaičiau Dytricho Bonhoeferio knygą „Gyvenimas drauge". Šie žodžiai, atrodo, iššoko iš puslapio: „Gyvenimas drauge (kalbant apie krikščionis) išliks sveikas ir normalus tik, kai ... aktyviai ir pasyviai dalinsimės visos bažnyčios kentėjimais ir kovomis". Draugai, nepažįstamieji ir tikintieji, kuriuos Dievas siuntė į mūsų gyvenimą, aktyviai padėjo mums kovoti, todėl, anot Bonhoeferio, mes ir likome tvirti.
Stebėdama, kaip Dievas per savo žmones rūpinasi manimi, supratau, jog aš taip pat galiu tapti Kristaus „nešėja". Visada svarsčiau, ar tai, ką darau dėl kitų, yra vertinga. Dabar pati su tuo susidūriau ir tai mane sujaudino.
Yra dalykų, kuriuos dabar geriau darau dėl kitų. Pirma, konkrečiai pasiūlau, ką galiu padaryti. Užuot sakiusi „Paskambink, jei ko nors reikės", paklausiu: „Ko norėtum: vištienos troškinio ar jautienos kepsnio? Norėtum šiandien ar rytojaus popietei?"
Antra, išmokau klausytis. Iš žmogaus akių, daromų pauzių ar net to, ko jis žodžiais nepasako, stengiuosi suprasti, ko žmogui reikia. Žinau, kad žodžiai „Mums viskas gerai" kartais reiškia „Nenoriu tavęs varginti", ir skubu padėti.
Trečia, labai rimtai žiūriu į galimybę paguosti. Aplink mus daug įskaudintų žmonių, todėl prašau, kad Dievas kasdien man parodytų, kam Jis nori per mane kalbėti ar prie ko prisiliesti.
Prieš keletą dienų, pakalbėjusi telefonu su moterimi, kuri nuolatos verkė, tariau savo vyrui: „Manau, kad turiu pas ją nueiti". Markas ir aš drauge pasimeldėme, kad galėčiau perduoti jai gydančius Dievo žodžius. Išmokau teisingai reaguoti, o rezultatu leisti pasirūpinti Dievui.
Tie išgyvenimai, kuriuos patyriau, turėjo įtakos ir mane supantiems žmonėms. Mano draugė Džeinė sako: „Niekada nesu draugavusi su ilgai sergančiu žmogumi. Supratau, kad kai kurios krizės neturi laiko ribų. Nors ir buvo baisu, norėjau padėti tau, kad ir kiek reikės".
Kita draugė vėliau atsiprašė: „Nežinojau, ką daryti, todėl nieko nedariau". Vėliau ji pati išgyveno savų sunkumų ir suprato, kuo galėjo būti man naudinga.
„Kol tu nesusirgai, visuomet maniau, kad gera sveikata yra savaime suprantamas dalykas, - sakė Karolina, - bet dabar dėkoju Dievui už kiekvieną dieną".
Mano vyras Markas kalba apie šį mūsų išbandymo laiką labai rimtai, nes tai pakeitė jo požiūrį į gyvenimą ir į Dievą. Dabar jis turi naują gyvenimo motto ir aš šypsausi, kai išgirstu jį pamokslaujant apie tai žmonėms: „Gyvenimas yra dovana, todėl nešvaistykime nė minutės".
Markas dabar yra žymiai gailestingesnis kenčiantiems. Jam sunku būti prie žmonių, kurie susiduria su rimtomis sveikatos problemomis, nes tai iškelia nemalonius prisiminimus, bet jis būna su jais, nes prisimena, kaip jam pačiam reikėjo paguodos.
Ir galiausiai, Markas išmoko pamoką - kaip gyventi tikėjimu: „Tuo metu suvokiau, kad nekontroliuoju savo gyvenimo. Tai daro Dievas. Suvokiau, kad mano planai gali neatitikti Dievo planų, todėl turiu išmokti geriau pasitikėti Juo".
Liga iš tiesų buvo tamsus mano gyvenimo laikotarpis, bet ponios Džordan pasako-jimas, kaip ji padėjo vėžiu sergančiai savo draugei, privertė mane sustoti ir padėkoti Dievui už visus man patarnavusius Kristaus „nešėjus". Tai privertė mane rimčiau pažiūrėti ir į man skirtą vaidmenį būti Dievo balsu ir perduoti žmonėms Jo prisilietimą.
Jeigu išgyveni krizę
1. Priimk pagalbą. Aš esu stiprios valios žmogus ir man nelengva buvo atsikratyti minčių: „Galiu pati". Tačiau liga išmokė mane pasakyti „Taip". Dabar žymiai geriau jaučiuosi priimdama pagalbą ir net jos prašydama.
2. Carpe diem. Iš lotynų kalbos išvertus tai reiškia: „Džiaukis šia diena. Negaišk laiko. Brangink kiekvieną dieną". Kai sirgau, šis posakis tapo mano motto. Dėvėjau net marškinėlius su šiuo užrašu, kad jie primintų man šią nesenstančią tiesą. Kaip sakoma Laiško efeziečiams 5 skyriuje, turime žiūrėti, kaip gyvename ir gerai išnaudoti laiką.
3. Dėkokite žmonėms. Būkite nuolankūs ir nuoširdūs dėkodami. Konkrečiai įvardinkite žmonėms, ką jie padarė ir kuo jums padėjo. Užuot sakę: „Ačiū už pietus", geriau ištarkite: „Dėkui. Tai pirmas karštas patiekalas, kurį valgiau šią savaitę".
4. Niekada nepamirškite. Visada atsiminsiu, ką Dievas padarė dėl manęs, kai sirgau. Pakartoto įstatymo knygoje (Įst 5, 15) Dievas liepia izraelitams atsiminti savo praeitį ir kaip Jis juo vedė. Pirmojoje Kronikų knygoje sakoma: Atsimink stebuklus, kuriuos Jis padarė (1 Krn 16, 12). Krizės metu natūralu norėti atsikratyti skausmo, bet kai jis liaujasi, nepamiršk šlovinti Dievą už tai, ką Jis padarė, vesdamas per skausmo slėnį.
Jei pažįsti sunkumų varginamą žmogų
1. Nusiųsk laišką. Nepasitenkinkite tik pokalbiu telefonu, kartais nusiųskite jam ir laiškutį. Laišką galima skaityti ir skaityti, kai reikalingas padrąsinimas. Keletą laiškelių, ypač tuos, kuriuose buvo cituojamas Šventasis Raštas, laikiau ant stalelio prie savo lovos ir prieš eidama miegoti juos skaitydavau.
2. Palydėk tą žmogų pas gydytoją. Pirmajam tyrimui pas gydytoją ėjau viena. Tai buvo didelė klaida. Gydytojas kalbėjo greitai ir vartojo terminus, kurių nesupratau. Antrąjį kartą pas gydytoją drauge su manimi ėjo mama ir vyras. Sėdėjau sustingusi, kai jie uždavinėjo gydytojui klausimus ir rašėsi viską, ką jis sakė. Dabar, kai kas nors pasako, kad eina sužinoti tyrimų rezultatų, visada paklausiu: „Kas eis su jumis?"
3. Pasamdykite namų prižiūrėtoją ar padėjėją. Mano draugė Karolina pardavinėjo savo namą. Ji augino tris mažas mergaites, o jos vyras jau buvo persikraustęs į naująjį jų būstą. Karolinai vienai buvo sunku išlaikyti namą tvarkingą, kad nekilnojamojo turto agentas galėtų bet kada atvesti pirkėjus. Kelios Karolinos draugės sutarė pasamdyti namų prižiūrėtoją, kol ji su mergaitėmis išsikraustys. Tokia praktinė pagalba labai jiems padėjo.
4. Darykite, kas svarbiausia. Peržiūrėkite žmogaus gyvenimą ir pasiūlykite padėti, kur labiausiai to reikia. Jei reikia nupjauti veją kieme, tai ir padarykite. Kai sirgau, abu mūsų vaikai buvo ikimokyklinukai - reikėjo jais pasirūpinti. Tai buvo akivaizdu. Mums buvo didelė pagalba, kai žmonės nusivesdavo mūsų vaikus kur nors papietauti ar nusiveždavo į bažnyčią.
5. Nepaliaukite domėtis tuo žmogumi. Atrodė neįprasta, kai manęs vėl ir vėl klausdavo, kaip jaučiuosi. Iš tiesų turėjo praeiti daug laiko, kol sveikata visiškai atsistatė. Tie, kurie ištikimai domėjosi manimi, labai mane padrąsindavo. Nuo to laiko aš užsirašau į kalendorių žmonių, patiriančių ilgalaikes krizes, vardus, kad nepamirščiau bent kartą per savaitę jiems paskambinti.
Iš žrn. „Moody" (1999 m. kovas/balandis)
vertė Jurgita Tirūnienė
dail. Stefanas Vitale
