Bet, pasirodo, Jobo knygoje, vienoje seniausių ir galbūt paslaptingiausių Biblijos knygų, juodu ant balto užrašytas Viešpaties ginčas (lažybos!) su Šėtonu dėl dievobaimingojo Jobo tikėjimo. Kokios tų neįtikėtinų lažybų pasekmės ir vaisiai žmogaus gyvenime? Kaip šio gyvenimo paslaptys ir kančia paveikia žmogaus pasaulėžiūrą bei tikėjimą? Ar tikrai aiškūs atsakymai yra geriau už sunkius, prislegiančius, bet verčiančius ieškoti tiesos klausimus? Šiame straipsnyje mėginsiu ieškoti atsakymų į Jobo dramoje iškeliamas tikėjimo ir gyvenimo problemas bei viliuosi, kad drauge su kenčiančiu, sielvartaujančiu, klausinėjančiu ir galiausiai nusižeminančiu Jobu suprasime, jog ištiesta Viešpaties ranka ir Jo artumas yra pats didžiausias žmogaus turtas. Pradėkime nuo pradžių.
Gyvenimo scena ir užkulisiai
„Uco krašte gyveno vyras, vardu Jobas. Jis buvo tobulas ir teisus vyras, bijojo Dievo ir vengė pikto" (Jobo 1,1). Jis turėjo gausią šeimyną ir „buvo žymiausias vyras Rytuose" (1, 2-3). Jobo sūnūs dažnai keldavo vaišes savo namuose, tačiau vaišių dienoms pasibaigus, Jobas šventindavo savo vaikus, aukodamas deginamąsias aukas, nes bijojo Viešpaties. „Taip Jobas visuomet darydavo" (1, 4-5).
Toliau įvykiai nuo scenos trumpam persikelia tarsi į užkulisius, neregimą tikrovę, apie kurią žino tik šios knygos skaitytojas. „Vieną dieną Dievo sūnūs susirinko pas Viešpatį; atėjo ir šėtonas. Viešpats klausė šėtoną: „Iš kur ateini? Šėtonas atsakė Viešpačiui: „Aš vaikštinėjau po visą žemę". Viešpats vėl klausė šėtoną: „Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Juk žemėje nėra nė vieno jam lygaus. Jis yra tobulas ir teisus, bijo Dievo ir vengia pikto". Šėtonas atsakė Viešpačiui: „Ne veltui Jobas bijo Dievo. Juk Tu saugoji jį, jo namus ir viską, ką jis turi! Jo darbus Tu laimini ir jo turtas didėja. Bet ištiesk savo ranką ir paliesk tai, ką jis turi, ir jis keiks Tave į akis" (1, 6-12). Šėtonas suabejoja Jobo dievobaimingumu, nes tai esą neįrodo tikėjimo tikrumo. Pasak Dievo priešininko, Jobo tikėjimas yra egoistiškas, nes tikima tik dėl to, kad gerai sektųsi, t.y. dėl palaiminimo ir gero gyvenimo. Vos tik Jobas susidursiąs su išmėginimu, jo dievobaimingumas išgaruos, religinis fasadas suirs ir Dievas nebebus reikalingas. Kitaip tariant, šėtonas siūlo Dievui kirsti lažybų iš Jobo tikėjimo. Viešpats sutinka: „Visa, ką jis turi, atiduodu tavo valdžion, bet prieš jį neištiesk rankos" (1,12) - it koks piktas šuo, šėtonas paleidžiamas nuo grandinės, kad kenktų Jobui. Ši užkulisiuose piktojo išsiderėta licencija kenkti nekaltam žmogui, gyvenimo scenoje virsta didele tragedija: šebiečiai ir chaldėjai plėšia kaimenes ir žudo tarnus, stichija šėlsta ir sunaikina Jobo namus ir vaikus (1,13-19). „Jobas atsikėlė, persiplėšė savo apsiaustą, nusiskuto plaukus ir, puolęs ant žemės, pagarbino, tardamas: „Nuogas gimiau, nuogas ir mirsiu. Viešpats davė, Viešpats ir atėmė; tebūna palaimintas Viešpaties vardas". Visu tuo Jobas nenusidėjo ir nekalbėjo kvailai prieš Dievą" (1, 20-22).
Atrodo, kad pirmą lažybų raundą laimi Dievas, tačiau piktasis neatlyžta ir reikalauja leidimo atimti Jobo sveikatą, kenkti jo kūnui. „Vieną dieną Dievo sūnūs vėl susirinko Viešpaties akivaizdoje; šėtonas atėjo su jais ir stojo prieš Dievą. Viešpats paklausė jo: „Iš kur ateini?" Šėtonas atsakė Viešpačiui: „Aš vaikštinėjau po visą žemę". Viešpats klausė šėtoną: „Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Juk žemėje nėra jam lygaus. Jis yra tobulas ir teisus, bijo Dievo ir vengia pikto. Jis ir toliau lieka man ištikimas, nors tu mane sukurstei prieš jį, kad be priežasties jam kenkčiau". Šėtonas atsakė Viešpačiui: „Oda už odą, bet žmogus viską atiduos, kad liktų gyvas. Bet ištiesk savo ranką ir paliesk jo kaulus ir kūną, ir jis keiks Tave į akis" (2,1-5). Ar Dievas kirs lažybų dar kartą? Viešpats, kuris „neleidžia gundyti daugiau nei jėgos leidžia" (1 Kor 10,13), žinojo, kiek jo teisusis gali atlaikyti, todėl lažinasi dar kartą, - Jis įsitikinęs, kad Jobo tikėjimas laikosi ne žmogiškais išskaičiavimais, bet meile pačiam Dievui, todėl sutinka: „Jis tavo rankose. Tik nepaliesk jo gyvybės" (2, 6). Šio gyvenimo scenoje Jobo išmėginimo žaizdras dar stipriau įsiliepsnoja, kai šėtonas ištinka Jobą skaudžiomis votimis nuo kojų padų iki viršugalvio (2,7). „Jis sėdėjo pelenuose ir, paėmęs šukę, gramdė pūlius" (2, 8), o jo žmona pratarė: „Ar tu vis dar laikaisi savo ištikimybės? Prakeik Dievą ir mirk" (2,9). Vis dėlto Jobas nepasiduoda netikėjimui ir atmeta šį kvailą pasiūlymą teiginiu, jog iš Dievo turime priimti tiek gera, tiek bloga - taip kalbėdamas Jobas nenusideda (2,10).
Po to ateina trys Jobo draugai ir pamatę jį iš tolo neatpažįsta nelaimės suniokoto ir sielvarto prislėgto savo draugo. „Jie persiplėšė savo apsiaustus, balsiai verkė ir mėtė dulkes virš savo galvų link daugaus. Septynias dienas ir septynias naktis jie sėdėjo su juo ant žemės; nė vienas nepratarė žodžio, nes jie matė, kad jo kančia labai didelė" (2,11-13). Nors ir atrodo, kad Dievas laimėjo lažybas - Jobas lieka ištikimas, tačiau drama ir tikėjimo kova tik prasideda. Jobą kankina klausimas „kodėl"? Jis nežino ir vėliau taip ir nesužinos apie užkulisines lažybas, nes, atrodo, jog anapusybės paslaptys turi ir likti paslaptimis mums, gyvenanties šiapus uždangos. Net jei mes, skaitytojai, tarsi žinome Jobo kančios priežastis (lažybos), tačiau savo gyvenime esame priversti sutikti, jog kaip ir Jobas, esame palikti nežinioje. Deja, negalime kyštelėti galvos į užkulisius ir paklausti, kokie yra „šios dienos statymai", sužinoti iš ko ir už kiek susilažino Dievas... Gal taip ir geriau?
Dramos veikėjų paveikslai
Po ilgo ir skausmingo tylėjimo Jobas galiausiai praveria burną ir prakeikia savo gimimo dieną. Gyvenimas jam atrodo toks apkartęs ir beprasmis, jog nebūtis ir mirtis atrodo žymiai patrauklesnė. „Kodėl nemiriau gimdamas ir kodėl neatidaviau dvasios, išeidamas? <...> Kodėl šviesa duodama tam, kuris kenčia, ir gyvybė apkartusiai sielai? <...> Kodėl duota šviesa žmogui, kurio kelias paslėptas ir kurį Dievas spaudžia iš visų pusių?" (3,11. 20. 23) Jobui skauda ne tik dėl to, kad neteko viso savo turto, visuomeninės padėties ir savo vaikų, bet ir todėl, jog intuityviai supranta, jog ši nelaimė kažkaip užklupo nuo paties Dievo (1, 21; 2,10). Jobas tvirtai (beje, pagrįstai) yra įsitikinęs, jog jo kančia negali būti teisingas atlygis ir bausmė už nuodėmes. Kodėl tada Dievas, kurio bijojau, kurį garbinau ir mylėjau, taip elgiasi su manimi? Jobas išgyvena ne tik fizinį, bet ir psichologinį, dvasinį skausmą ir to „nevynioja į vatą".
Išgirdę Jobo skundą, jo draugai nusprendžia, jog tylios paguodos šaltinis išsemtas ir išmušė valanda pamokyti nebesusivaldantį draugą tikrosios išminties. Visi trys, temanas Elifazas, šuachas Bildadas ir amatietis Cofaras, kalba po du kartus (diskusija nutrūksta trečiajame rate), o Jobas jiems atsikirtinėja. Trumpai apie kiekvieną iš jų. Elifazas ne veltui kartais vadinamas „mistiku", besivadovaujančiu ne protu, o savo naktinėmis vizijomis arba „apreiškimais" (4,12-21), kurie šioje situacijoje netinka ir yra lyg „šuniui penkta koja". Besiskundžiantis Jobas yra toks blogas, jog Elifazui labai lengva būti geram, jo žodžiai tokie „teisingi", kad net apaštalas Paulius juos cituos (Job 5,13 - 1 Kor 3,9), tačiau teisingos teologinės tiesos nederamai pritaikomos. „Pagalvok, kas būdamas nekaltas pražuvo? Ar teisusis buvo sunaikintas?" (4,7). Kitaip tariant, - Jobai, jei tu prisipažinsi nusidėjęs ir kreipsiesi į Dievą prašydamas pasigailėjimo, Jis tave vėl pastatys ant kojų. Kaip paprasta!
Kitas „guodėjas", Bildadas, savo „išmintį" semia ne iš naktinių regėjimų, bet iš tradicijos: „Patyrinėk ankstesnius laikus ir sužinok, ką patyrė jų tėvai" (8, 8). „Tradicionalistui" Bildadui nė motais Jobo pagalbos ir užuojautos maldavimas (6,13-14. 26), jis eina tiesiai prie reikalo: „Jei tavo sūnūs Jam nusidėjo, Jis juos atidavė jų nusikaltimams" (8, 4). Trumpai tariant, - tavo vaikai gavo tai, ko nusipelnė, o ir tu pats, Jobai, esi vertas savo likimo (8, 3-6).
„Dogmatikas" Cofaras, tapantis grandiozinio, tanscendentinio Dievo paveikslą (11, 7-11), eina dar toliau: „O kad Dievas, pravėręs lūpas, prabiltų prieš tave. Jis apreikštų tau išminties paslaptis, ir tu pamatytum, kad du kartus daugiau (!) turėtum kentėti. Žinok, kad Dievas iš tavęs reikalauja mažiau, negu verta tavo neteisybė"(11, 6-11).
Apibendrinant „guodėjų" teologiją galima pasakyti, jog Jobo draugai, norėdami iš „keblios padėties išsukti Dievą" pasako nemažai gerų dalykų, tačiau klysta manydami, jog gyvenime nėra jokių neatsakytų klausimų, ir padeda lygybės ženklą tarp kaltės ir kančios. Anot jų, Jobas kenčia dėl savo nuodėmių, ir taškas.
Jobas kategoriškai atmeta savo draugų kaltinimus: „Taip nebus, kad aš pateisinčiau jus. Savo nekaltumo neatsisakysiu iki mirties" (27, 5). Nors ir nusėtas votimis, pažinimu jis nė kiek nemenkesnis už savo savo pašnekovus (13, 2), kuriuos sarkastiškai vadina „netikusiais guodėjais" ir net atvirai pasityčioja iš jų pasipūtėliško žinojimo: „Iš tikrųjų jūs esate žmonės, su kuriais išmintis mirs!" (12, 2). Jobas provokuoja ir kviečia savo draugus įrodyti, jog jis yra neteisus (6, 24), tačiau ir maldauja jų žmogiškos užuojautos (6, 14. 28). Deja, jos nesulaukia: jie yra „klastingi" (6, 14-23), net negailestingi ir žiaurūs (6, 27-30), išsigandę Jobo nelaimės akivaizdoje (6, 21), jų žodžiai buvo lyg netikę vaistai ir blogas maistas (6, 7-8).
Jobas užsipuola ne tik savo draugus, bet ir Dievą, pateisindamas savo pyktį nežmoniškai didele kančia (6, 3; 7,11). Jis mato Dievą kaip savo nelaimės priežastį, nes pradeda (6, 4) ir užbaigia (7, 20) įvaizdžiu Visagalio, pervėrusio jį savo strėlėmis. Jobui gyvenimas - tai beprasmiška kankynė - jo kančia tokia didelė, kad mirtis būtų tarsi išgelbėjimas (6, 8-10). Nedaugelis žmonių kenčia kaip Jobas, todėl nelengva įsijausti į jo padėtį (jis laikosi nuostatos kalbėti tik tai, ką asmeniškai išgyvenąs) ir suprasti jo pyktį. Kita vertus, tiems, kurie išgyvena ką nors panašaus, bet nedrįsta atvirai išreikšti savojo įniršio, Jobo žodžiai tampa didele paguoda ir pagalba, ieškant išeities. Vis dėlto mūsų herojus stokoja pažinimo (38, 2) ir kai kada peržengia ribas, pavyzdžiui, apkaltindamas Dievą neteisingumu. Nepaisant to, Jobas kalba ne kaip ateistas ar agnostikas (jis nė karto nesudvejoja Dievo buvimu!), bet kaip Dievą pažįstantis žmogus. Būtent tikėjimas Dievo buvimu, Jo meile ir teisingumu sukelia jam vidines kančias, skatina klausti, provokuoti ir kovoti sunkią tikėjimo kovą, grumiantis su Dievu. Jobui nereikia išprotauto atsakymo ir dogmų, jis nori, jog jį išteisintų ir atstatytų pats Dievas - Jobas maldauja susitikimo su pačiu Dievu!
Jobo ir jo draugų ginčas - tai išminčių debatai, kuriuose, mano manymu, susiduria skirtingos išminties sampratos. A. Rubšys knygoje „Raktas į Senąjį Testamentą" pastebi, jog išminties raštiją Biblijoje galima skirstyti į dvi grupes: pirma, sveikos nuovokos raštiją, kuri apima patarimus kaip rasti laimę ir sėkmę gyvenime. Joje pabrėžiama, jog gyvenimas yra dėsningas ir logiškas. Antra, žmogaus nerimo raštiją, kuri apima kančia persmelktą žmogaus nerimą, ieškant gyvenimo prasmės. Nerimo raštija tampa iššūkiu sveikos nuovokos raštijai, nes juk gyvenimas yra daugiau nei logika - vietoj laukto dėsningumo dažnai susiduriame su tragedija. Pavyzdžiui, patarlėse ir kai kuriose psalmėse atsikartoja Įstatymo reikalavimai ir sakoma daryti tai, nedaryti ano, tada seksis; tačiau teisiajam Jobui, gyvenusiam tobulą gyvenimą (apie jo moralinius standartus galima pasiskaityti 31skyriuje), viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Nerimo raštijai, be abejo, galima priskirti didžiąją dalį Ekleziasto knygos, kurioje abejojama, nerimaujama ir apmąstoma. Šį išminties raštijos dvilypumą patvirtina ir psalmės: vienos (pavyzdžiui, 1, 11, 15) yra aiškiai pamokančios, nukreipiančios (orientacijos), o kitos (pavyzdžiui 12, 13), atvirkščiai, - išreiškiančios nerimą, šauksmą į Dievą, abejonę, ieškojimą (dezorientacijos). Akivaizdu, kad Jobas atstovauja nerimo arba dezorientacijos pozicijai, kuri galiausiai, (kad ir kaip sunku būtų tuo patikėti) sugrąžins jį į artimą santykį su Gyvuoju Dievu. Jobas bendrauja ne su sustabarėjusia Dievo samprata ar dogmomis, bet su pačiu Dievu, įkūnydamas autentišką tikėjimo patirtį. Galiausiai Jobas pažins Dievą, kuris įprasmina žmogaus kančią.
Atomazga ir moralas
Prieš lemtingą Dievo apsireiškimą Jobui (38 - 41 sk.), sutinkame dar vieną kalbėtoją, Elihų, kuris ir skiriasi nuo anksčiau kalbėjusių, ir kartoja kai kurias jų klaidas. Dr. D.A. Carsonas pastebi, jog Elihus atsiriboja nuo anų trijų teologijos ir daro prielaidą, jog galbūt Jobas yra nekaltas, tačiau pataria jam prikąsti liežuvį (33,12), be to, Dievas, pasak jo, gali drausmindamas kalbėti per kančią. Kita vertus, Elihus yra pernelyg savimi pasitikintis, net išdidus, bei šiek tiek perlenkia lazdą, gindamas Dievo teisingumą, o svarbiausia, kaip ir kiti kalbėtojai, akivaizdžiai stokoja užuojautos.
Po Elihaus kalbos Jobui apsireiškia Dievas; Jis nepateikia kokių nors tiesioginių atsakymų, bet kalba klausimais. Viešpats neprikiša Jobui dėl nuodėmės ar dėl to, kad šis gynęs savo dorumą. Vis dėlto „aptemdyti patarimą neprotingais žodžiais" (38, 2) - neišmintinga, o iškelti save aukščiau Dievo - pasipūtėliška. Nors Jobas negauna informacijos iš „užkulisių" (kančia taip ir lieka paslaptinga), kad pasakytų „dabar suprantu", tačiau pasitenkina maloningu Dievo apsireiškimu - būti arti Dievo yra pats didžiausias žmogaus turtas! Jobas apgailestauja, jog kalbėjo išdidžiai ir neigė Dievo teisingumą. Be to, hebrajiškas žodis, dažniausiai verčiamas kaip „atgailauju" (42,6), pasak dr.W.VanGemereno, daugiau nusako „susitaikymą su dulkėmis ir pelenais", t.y. savo ribotumo pripažinimą, o ne tradicinę atgailą už nuodėmę. Taigi Jobas nusižemino, o ne prisipažino nusidėjęs ir atgailavo dėl nuodėmės. Rodos, tai patvirtina ir tolimesnis 42 skyriaus kontekstas, kuriame Viešpaties rūstybė užsidega prieš Elifazą ir du jo draugus, o Jobas išaukštinamas: „Mano rūstybė užsidegė prieš tave ir abu tavo draugus, nes jūs nekalbėjote teisingai apie mane kaip mano tarnas Jobas. Dabar imkite septynis jaučius bei septynis avinus, eikite pas mano tarną Jobą ir juos aukokite kaip deginamąją auką už save, o mano tarnas Jobas melsis už jus. Aš išklausysiu jo maldas ir nebausiu jūsų, kaip esate nusipelnę, nes jūs nekalbėjote apie mane teisingai kaip mano tarnas Jobas" (42, 7-8). Kodėl Viešpatį taip užrūstino Jobo draugai? Jau minėjome, kad „guodėjai" dėjosi žiną visus atsakymus ir kančią žmogaus gyvenime tiesmukiškai siejo su nuodėme, be to, anot dr. D.A. Carsono, Jobo draugai, taip uoliai gynę Dievą, užbaigia piktosios dvasios įkvėptu pasiūlymu: „Susitaikyk su Juo ir nusiramink; tuomet ateis tau gerovė. Priimk Jo pamokymus ir įsidėk Jo žodžius į širdį. Jei grįši prie Visagalio, būsi sutvirtintas ir pašalinsi nedorybę iš savo palapinių, tada krausi auksą kaip dulkes, Ofyro auksą kaip upelių akmenis. Visagalis bus tau apsauga ir tu turėsi gausybę sidabro" (22,12-25). Kitais žodžiais tariant, Jobai, pripažink kaltę (nors jos ir nebuvo!), tada klestėsi. Jei Jobas sutiktų, būtų įrodyta, kad jo tikėjimas iš esmės yra savanaudiškas, o šėtono prielaida apie mūsų herojaus tikėjimo nenuoširdumą būtų teisinga (1, 9-11; 2, 4) - Jobui iš tiesų labiau rūpėtų jo sveikata bei gerovė, o ne tiesa (Dievas). Nors ne toks atviras kaip žmonos patarimas „prakeikti Dievą ir mirti" (2, 9), šis pasiūlymas kyla iš tos pačios gyvenimo sampratos: tikėti verta tik dėl to, kad Dievas saugotų ir laimintų. Vis dėlto Jobas ištveria ir įrodo, jog tiki vardan paties Dievo - Jo artumas ir bendrystė su Viešpačiu visų brangiausia.
Ko galėtume pasimokyti iš šios istorijos? Pirma, kaip kenčiančiųjų guodėjai nesame neklystantys, tobuli ir šventi. Guosdami kitus, turime mokytis įsiklausyti ir suprasti, jog Dievo veikimas savo kūrinių gyvenime yra apgaubtas paslapties. Kaip Jobas, turime susitaikyti su tuo, jog esame tik dulkės ir pelenai, todėl ne visada žinosime tikrąsias dalykų priežastis. Antra, Jobas priekaištavo savo draugams, jog šie „pamatę jo pažeminimą išsigando" (6, 21) - tai primena, jog tikras tikėjimas neturėtų vengti akistatos su skaudžia ir kartais labai nepatogia tikrove. Deja, tenka pripažinti, jog kartais esame pernelyg paviršutiniški ir vengiame sunkių temų, tarsi tai neegzistuotų... Trečia, Jobo istorija moko, kad sunkūs, neatsakyti klausimai kartais yra geriau nei dogminis aiškumas ir pasitenkinimas savo pažinimu. Atrodo, kad klausti ir abejoti yra pavojinga, tačiau kartais net pačios patikimiausios dogmos, patirtis bei tradicijos gali pakišti koją. Visi esame tikėjimo kelionėje, kurioje nėra saugių užutekių, todėl turime nuolat pasitikėti Viešpačiu. Ketvirta, Dievas nedavė jokių garantijų, jog mūsų gyvenime neįvyks kokių nors „lažybų" ir iš mūsų tikėjimo, juolab, kad šėtonas vis dar yra linkęs prašyti persijoti Kristaus mokinius (Lk 22, 31-32). Patinka tai ar ne, tikėjimas išgryninamas ir jo esmė išryškėja išmėginimų žaizdre. Galiausiai Jobo istorija mus moko, jog kančia visada bus persmelkta paslapties, tačiau Dievas neleidžia mėginti žmogaus daugiau, nei jis gali ištverti. Guoskimės, kad Dievas Kristuje atėjo į šią ašarų pakalnę, kad gyventų, kentėtų, net mirtų su mumis ir už mus.
