Jis - išgydytas
Viešpats Jėzus prakalbo mano širdžiai 1990 metais, kai žiūrėjau filmą „Jėzus". Tuo metu šį filmą rodė Vilniaus kino teatruose. Išėjus iš kino salės šaligatvis, gatvė ir visa aplinka atrodė kitokie.
Vykintas su mama Eimute. „Dievas išgydė Vykintą nepalikdamas ligos nė pėdsako."
Ausyse aidėjo žodžiai, kuriuos filmo pabaigoje kalbėjo Jėzus: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos" (Mt 28, 20). Išgyvenau nenuginčijamą Jėzaus buvimą ten su manimi, gatvėje.
Po metų Jėzus įsiviešpatavo ir mano vyro Giedriaus širdyje.
Kai mūsų pirmagimiui Vykintui buvo ketveri, pastebėjome, kad jis šlubčioja. „Gal jis apsimeta, nes nenori eiti į vaikų darželį", - aplankė mintis. Vis dėlto kreipėmės į gydytojus. Vykintui buvo diagnozuota dešinio klubo sąnario Perteso liga. Šlaunikaulio sąnarinė galvutė ėmė irti, pusę jos sudarė kremzlinė masė (tokį vaizdą rodė rentgeno nuotrauka). Berniukui einant šlaunikaulis iššokdavo iš reikiamos padėties sąnario duobėje ir todėl atsirado šlubčiojimas, o sąnaryje vystėsi uždegimo procesas.
Gydytojai liepė Vykintui gulėti. Sėdėti irgi nebuvo galima, nes sėdint remiamasi klubo sąnariais. Turbūt suprantate, ką reiškė ketverių metų vaikui nuolatos gulėti. Gulint jam nieko neskaudėjo. Vykintas norėjo judėti, veikti, žaisti. Energija trykšte tryško. Jis išmoko gudriai ropoti: iš kambario į kambarį, nuo žaislo prie žaislo jis nusigaudavo aukštielninkas, besiremdamas į grindis alkūnėmis ir pėdomis. Ėjo mėnesiai, gydytojai kas tris mėnesius paskirdavo 10 dienų masažų ir fizioterapijos gydymą. Tačiau rentgeno nuotraukos nerodė pagerėjimo, tik, deja, tolimesnį kaulo irimą.
Mus, tėvus, slėgė skausmas. „Ko mes nepadarėme, kad taip atsitiko?" Net mūsų tėvai papriekaištavo, kad nemokame auginti vaikų. O gydanti gydytoja „guodė", kad liga yra neišgydoma. Dvejus metus ji gali dar progresuoti, o po to galbūt sustos. Savo rankose turėjome invalido pažymėjimą su mūsų mažojo Vykinto nuotrauka.
Nuo pirmųjų nelaimės dienų su vyru kėlėme balsus į Viešpatį. Besimeldžiant apimdavo ramybė, nors situacija nesikeisdavo. Gulėjau su Vykintu ligoninėje, naktimis vis melsdavausi be žodžių. Širdyje prieš Viešpatį buvo padėta ta liga ir sūnaus situacija, o gelmė šaukė gelmę.
Rentgeno nuotraukoje pagerėjimą gydytoja aptiko maždaug po metų. Ir nuo to laiko įvyko tartum lūžis. Sąnario galvutė ėmė formuotis, vidiniai audiniai atsistatinėjo ir vystėsi. Sūnui buvo leista vaikščioti su ramentais. Vykintas kieme su ramentais judėdavo taip vikriai, kad su kiemo vaikais žaisdavo gaudynių. Praeiviai keistai palydėdavo akimis penkiametį su ramentais.
Penkiametis Vykintas vaikščiodavo su ramentais
Po pusantrų metų nuo ligos pradžios gydytoja, žiūrėdama į rentgeno nuotrauką, nustebusi pasako: „Jei nežinočiau, kur žiūrėti, tai nematyčiau net rando. Tu visiškai sveikas!"
Dabar Vykintui 17 metų. Jis jums galėtų parodyti daugybę medalių ir kelias taures, kurie gauti už pasiekimus ginant mokyklos vardą įvairiose sporto šakose, rajone ir respublikoje. Jam patinka žaisti krepšinį, o ir su mokslais nesipyksta.
Viešpats buvo šalia, kaip ir pažadėjo tą pirmąją aplankymo dieną: „Per visas dienas aš esu su jumis". Jis juk ir nori, ir gali Dievą mylinčiųjų sunkias situacijas paversti į gerą. Jis išgydė Vykintą nepalikdamas ligos nė pėdsako.
Atleidimo stebuklas
„Kaip visą gaują nenorinčių mokytis, neišauklėtų, televizoriaus prisižiūrėjusių padaužų sudominti vokiškojo idealizmo prakilnumu, kai tie nenaudėliai tik ir galvoja, kaip šauniau išsityčioti iš mokytojo? Kas nedirba mokykloje, net neįsivaizduoja tos kasdieninės kovos su atvira begėdyste, piktybiniu sadizmu ir dvasios šiurkštumu. Ir štai kas pikčiausia: mokytojas turi pats prisiimti kaltę dėl savo mokinių neišsiauklėjimo ir storžieviškumo - tai jis nesuvaldąs klasės, jo dėstymas neprikaustąs vaikelių dėmesio, priešingai - jie bodisi jo pamokomis.<...> Dėl jų elgesio kaltinamas tik mokytojas, nors iš tiesų vaikų nemokėjimas susikaupti ir auklėjimo spragos atsirado šeimoje".
Ši ištrauka iš Dietrich Schwanitz knygos „Ką turi žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus" puikiai apibūdina ne tik Vokietijos mokytojų padėtį, bet ir Lietuvos. Lietuvoje šios problemos dar aštresnės. Kuo gi gali sudominti mokytojas devintoką, kuris „neįsijungia" į pamoką, nes draugams neišpasakojo, kiek vakar išgėrė stipriųjų gėrimų (deja, gana dažnai sugėrovas būna tėtis arba motinos sugyventinis). Tai ne pavieniai atvejai. Tai kasdieninės mokyklų problemos.
Dirbau netoli Širvintų esančioje kaimo pagrindinėje mokykloje. Tie vaikai penktoje ir šeštoje klasėje buvo puikūs. Bet štai apie septintos klasės vidurį juos ėmė keisti tartum nematoma jėga. Jie tapo tiesiog laukiniai. Ką gi - paauglystė. Jų klasės auklėtoja laikinai paliko mokyklą, nes išėjo auginti mažo vaikelio. Septintokų auklėtoja paskyrė mane. Bet čia pat vasaros atostogos.
Rugsėjo pirmoji prasidėjo nuo įtampos, nes į pirmąją pamoką su klasės vadove (manimi) aštuntokai susitarė neateiti. Prasidėjo mano sunkieji mokslo metai. Aštuntokai buvo maištingai nusiteikę prieš viską, leido sau nežmoniškai stūgauti ne tik per pertraukas, bet ir per pamokas. Jei norėdavo, vartydavo suolus. Kartą jie nuplėšė klasės lentos viršutinį paviršių. Ūkvedys kantriai pataisė. Po to aštuntokai nusprendė, kad spinta, stovinti jų klasėje, tik be reikalo užima vietą. Ją jie išvilko į koridorių. Direktoriaus pavaduotoja kantriai spintą pasiėmė į savo kabinetą. Ji jai buvo reikalinga.
Aštuntokų šiurkštus elgesys kėlė problemų visiems mokytojams, bet, rodos, ypač įžūliai jie elgėsi su manimi. Ieškojau būdų, kaip rasti ryšį su savo auklėtiniais. Skaičiau psichologines pedagogines knygas, su desperacija šaukiausi Viešpaties. Meldžiausi už kiekvieną. Aš juos nuoširdžiai mylėjau. Bet atėjus į pamoką, manęs laukdavo nauji iššūkiai. Mokiniai buvo nutaikę į mane savo „nematomus šautuvus", o man jų nepavyko nuleisti ir užmegzti pagarbių santykių. Į tėvus pagalbos kreiptis negalėjau. Neformalus klasės lyderis Edvardas gyveno dažniausiai vienas. Jo tėvai buvo išsiskyrę. Berniukas augo pas tėtį, o šis dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, todėl dažnai būdavo išvykęs. Austros, Ingridos, Artūro tėvai nuolat girtaudavo ir savo atžalomis nesirūpino. Kito Edvardo motina gūžčiojo pečiais: „Aš pati su sūnumi nesusitvarkau. Darykit ką norit". Mane slėgė liūdesys. Aš bijodavau naujos dienos, kai turėsiu vesti pamoką aštuntokams. O pamokų jiems vesdavau daug: chemiją, biologiją, geografiją ir klasės valandėlę. Padėtis, rodos, nepakenčiama. Vis aplankydavo mintys apie išėjimą iš darbo. Bet man patiko mano darbas, su kitomis klasėmis puikiai sutariau. Pasitaikydavo sunkumų, bet padėtį valdžiau.
Vieną šeštadienio rytą raudojau prieš Viešpatį. Mano širdį slėgė aštuntokų mesti įžūlūs, žeminantys žodžiai. Mintyse bėgo žlugusios pamokos, kurioms daug ruošiausi, kad jos būtų įdomios. Galima būtų viską pamiršti, bet tuoj ir vėl nauja savaitė. Jaučiausi kažkuo kalta. Nieko negalėjau pakeisti, padėtis buvo nepakenčiama. Viešpats prabilo man per Žodį: „Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu" (Jn 16, 20). Aš patikėjau, kad ši mano sielos kančia nėra beprasmė. Už šiuos brangius jaunuolius išliejau daugybę maldų. Aš už juos nebūčiau tiek meldusis, jei jie man nebūtų sukėlę liūdesio ir skausmo. Galbūt taip Viešpats nukreipė mane už juos mokėti maldų kainą. Tikiu, kad kada nors gyvenime man teks išgirsti apie buvusius mokinius kaip apie puikius žmones, mylinčius Dievą.
Bet eime prie atleidimo stebuklo. Iki šiol pasakojau priešistorę, kad suprastumėte kas vyko mano sieloje. Dėl užsitęsusių sunkumų mano viduje kažkas kaupėsi. Stengiausi neleisti širdyje įsišaknyti kartėliui ir nuoskaudoms. Prieš Viešpatį išpažindavau, kad atleidžiu už įskaudinimus. Bet mano jaunystės iliuzijos, kad galėsiu suvaldyti šiurkščią ir atšiaurią aplinką, blėso.
Mano klasė jau - devintokai. Per pamokas pasipylė chuliganiškos patyčios mano atžvilgiu. Kreipiausi pagalbos į mokyklos vadovus. Galbūt ir jie nežinojo, kaip elgtis, bet negi išmesi mokinį iš mokyklos. Juk ir taip „mokinio krepšelio" trūksta mokyklai. Taigi buvau pati kalta, kad nemoku pasinaudoti psichologijos ir pedagogikos žiniomis, kad neturiu pedagoginio talento. Tuo metu dar prisidėjo nesutarimai su vyru. Rodos, tamsu iš visų pusių. Jaučiau ir skausmą, ir gėdą dėl tokios padėties. Įmanoma patirti kančią ne tik kūnu, bet ir siela. Per pastaruosius dvejus metus daug skaičiau ir mąsčiau apie Jobo kančią. Klausiau Viešpaties, kodėl užsitęsė šį tamsa mano gyvenime? Ką turiu taisyti? Gal kažkur mano pasirinkimai buvo neteisingi? Ar tai slėnis, kurį tiesiog turiu pereiti? Su šia našta širdyje ėjau ankstų rytą į vietą, iš kur mes su kolegomis turėjome važiuoti į mokyklą. Neskubėjau, nes buvo ankstoka. Buvo šviežiai pasnigę, Širvintos tiesiog šventiškos. Bet mane smaugė visi susiklostę įvykiai. Iš akių byrėjo ašaros. Prašiau Viešpaties, kad Jis man padėtų tobulai visiems atleisti. Ir staiga... aš viską pamiršau. Su ryto sniegu tapo šviesu ir lengva mano sieloje. Mane užplūdo neapsakomas džiaugsmas. Aš pamiršau viską, kas mane slėgė, visus nemalonius įvykius. Šviesiausiomis spalvomis mačiau devintokus, mokyklos vadovus, vyrą. Visus norėjosi tik laiminti. Tai atleidimo stebuklas! Mano sieloje susikaupusios naštos negalėjau pati nusimesti. Bet Viešpats ją numetė ir pavertė džiaugsmu. Tai taip stipru! Atsitinka taip, kad sąmoningai mes atleidžiame savo kaltininkams, bet dar reikia Viešpaties prisilietimo prie mūsų širdžių, kad visiškai atleistume ir širdys būtų išgydytos. Esu labai dėkinga Viešpačiui už dovanotą tobulą laisvę. Su šia Dievo jėga dabar galiu iš tiesų mylėti tuos, kurie, rodos, neteisingai su manimi elgiasi.
