Artėja Kalėdų laikas, kai vėl, kaip ir kiekvienais metais, skaitome ir apmąstome Jėzaus gimimo istoriją. Dažnai būna taip, jog visas mūsų dėmesys nukrypsta į tvartelyje apsistojusią jauną šeimą ir ką tik gimusį, ėdžiose paguldytą kūdikį.
Sąmonėje lieka tik gražus kalėdinis vaizdelis. Nebematome nei tūkstantmetinio lūkesčio, nešioto Izraelio vaikų širdyse, nei žmonijos gyvenimo mirties šešėlio žemėje, nei baisios tamsos, kuri alino žmonių sielas.
Kalėdas daugelis žmonių vertina panašiai kaip mūsų vaikai Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo minėjimą - kaip kasmetinę kalendorinę šventę. Gimusiems nepriklausomoje Lietuvoje labai sunku paaiškinti, kokie buvo sąžinės prievartavimo dešimtmečiai. Tačiau žmonėms, kurie sovietiniais dešimtmečiais spaudžiami abejonių tamsos širdies gilumoje svajojo apie nepriklausomą tėvynę, laisvės atgavimo diena nėra vien tik kalendorinė šventė.
Aušros vizija
O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes eisi pirma Viešpaties veido Jam kelio paruošti; tu mokysi Jo žmones pažinti išgelbėjimą per jų nuodėmių atleidimą ir širdingiausią mūsų Dievo gailestingumą, su kuriuo aplankė mus aušra iš aukštybių, kad apšviestų esančius tamsoje ir mirties šešėlyje, kad pakreiptų mūsų žingsnius į ramybės kelią (Lk 1, 76-79).
Šiemetinius kalėdinius pamąstymus norisi pradėti nuo prieškalėdinių įvykių - pagalvoti apie kunigą Zachariją - Jono Krikštytojo tėvą. Šis dievobaimingas senyvo amžiaus žmogus iškyla tarsi Dievui tarnaujančios tautos simbolis. Ilgus metus jie su žmona troško vaikų, bet jų nesulaukė. Tačiau, kai galiausiai Zacharijas išgirdo jį aplankiusio angelo žodžius, jis nepatikėjo ir devyniems mėnesiams tapo nebyliu iki pat angelo išpranašauto sūnaus gimimo dienos, kurią atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis kalbėjo, šlovindamas Dievą. Zacharijas tapo pilnas Šventosios Dvasios ir pranašavo.
Skaitant apie jį Luko evangelijoje, lyg panašaus kontūro vaizdas iškyla Izraelio tautos istorija su daugelio pranašų balsais, šlovingos Dievo Karalystės lūkesčiu ir trimis šimtais metų tylos nuo paskutinio Senojo Testamento pranašo iki Jono Krikštytojo gimimo.
Atsivėrė ne tik senojo kunigo lūpos. Dvasios akimis jis išvydo nuostabią aušrą, apšviečiančią žmones, tūkstantmečius skendėjusius dvasinėje tamsoje.
Pabandykime įsivaizduoti, kaip atrodytų mūsų gyvenimas nuolatinėje fizinėje tamsoje. Nesibaigianti naktis, kai nėra elektros apšvietimo ir viskas apčiuopiama apgraibomis. Jokių vaizdų ir spalvų. Žmonės, su kuriais kalbiesi - tik nujaučiami siluetai. Nei veido bruožų, nei išraiškos, nei grožio. Aišku, visą laiką gyvenančiam tokioje tamsoje ir niekada nemačiusiam dienos šviesos ar net ryškaus dirbtinės šviesos šaltinio, kalbėti apie šviesą greičiausiai yra tuščias užsiėmimas. Tačiau kartą išvydusiam saulės apšviestą gamtovaizdį taps akivaizdu, kokia baisi ta nesibaigianti naktis.
Dvasinė tamsa baisesnė už fizinę. Ji visa savo esme pikta ir nedora. Joje nėra tiesos, meilės, ramybės. O Dvasios šviesa įkvepia labiau už gražiausią saulėtą dieną. Bandant ją nusakyti žodžiais, net pats įspūdingiausias šio pasaulio reginys yra tik labai silpnas palyginimas.
Ir štai senasis Zacharijas stovi prie savo gimusio sūnaus Jono ir Dievo apšviestomis širdies akimis mato ilgus amžius trukusią tamsos pavergtų žmonių kančią ir artėjančią jos pabaigą. Prieš jo pamatytą dvasinės tikrovės vaizdą nublanksta džiaugsmingiausi, žmonijos istorijoje buvę, jėga pavergtų žmonių išlaisvinimai. Iki pirmųjų patekančios saulės spindulių liko visai nedaug. Dar šeši mėnesiai ir gims Tas, kuriam kelio paruošti į šį pasaulį atėjo Jonas Krikštytojas.
Gimė Gelbėtojas
Štai kitas epizodas mūsų šiemetiniam kalėdinio laiko apmąstymui.
Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, ji tapo nėščia iš Šventosios Dvasios. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti. Kai jis nusprendė taip padaryti, sapne pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys Sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes Jis išgelbės savo tautą iš jos nuodėmių" (Mt 1, 19-21).
Marija buvo susižadėjusi su Juozapu. Galime numanyti, kad Juozapo sužadėtinė sužavėjo jį savo širdimi - nenykstančia, romia ir taikinga dvasia.
Nemanau, jog tokia prielaida būtų klaidinga. Dievą mylintys žmonės nesunkiai atpažįsta vienas kitą. Juos vieną prie kito traukia ne išorė, bet Tas, kuriam jie yra atsidavę.
Juozapas ir Marija būtent tokie ir buvo. Todėl žinia apie Marijos nėštumą Juozapą turėjo ypatingai sukrėsti, nes visiškai nesiderino su jo širdyje turėtu Marijos paveikslu - visa širdimi Izraelio Dievą mylinčia mergina.
Sunku įsivaizduoti, kokį vidinį skausmą išgyveno Juozapas, išgirdęs sukrečiančią žinią. Tačiau jis buvo tikrai doras, gailestingas ir susitvardantis. Jo širdies skausmas neišsiliejo pykčio pagimdytu kerštingu elgesiu. Juk to meto visuomenėje apgautas sužadėtinis savo būsimą žmoną visai teisėtai galėjo atiduoti viešai užmėtyti akmenimis.
Dabar sunku pasakyti, kokia Juozapo vidinė kova slepiasi už šių Rašto žodžių: nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė ją tylomis atleisti. Aišku, kad būta svarstymų ir galiausiai apsispręsta, kaip pasielgti. Apie tai liudija evangelisto Mato žodžiai: sumanė atleisti. Galima spėti, kad Juozapas galutinai nusprendė atleisti Mariją vakare, prieš užmigdamas. Tikriausiai kitą dieną jis jau būtų savo sprendimą įgyvendinęs. Ir tuomet sapne jam pasirodė Viešpaties angelas.
Juk atleisdamas Mariją, Juozapas būtų prasilenkęs su Dievo jam skirtu pašaukimu ir didžiausia garbe - tapti teisėtu paties Kristaus tėvu.
Tik pagalvokime apie angelo žodžius: Ji pagimdys Sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus. Juozapas buvo tas žmogus, kuriam skirta duoti vardą gimusiam Mesijui. Visas jo likimas tarsi kabojo ant plauko, bet Viešpats yra gailestingas nuoširdžiai klystantiems tikintiesiems. Jis žino, kaip juos sulaikyti nuo pražūtingų žingsnių ir tai padaro pačiu laiku.
Trumpai pagalvoję apie Juozapui suteiktą Dievo malonę, atkreipkime dėmesį į paskutinius šitame Šventojo Rašto kalėdinės istorijos epizode jam pasakytus angelo žodžius - Jis išgelbės savo tautą iš jos nuodėmių. Šiemet būtent ši mintis mane ypatingai sujaudino.
Tai, jog Kristus gelbsti mus iš nuodėmių, daugeliui krikščionių tampa tokia nuvalkiota tiesa, kad atrodo, jog tai savaime suprantama ir nebeįdomu. Teoriškai - puikiai žinoma, o praktiškai - neveiksminga, nes nesuvokiama šios begalinės Dievo malonės didybė ir svarba.
Pati baisiausia žmogaus nelaisvė - jo nuodėmės. Nuo jų negali pabėgti net užsimerkęs ir užsikimšęs ausis. Net mirtis nuo jų neišlaisvina. Nuodėmės mumyse įsirėžia kaip neišdildomos žymės, kaip mūsų veido bruožai, kaip neišgydomas sielos luošumas, kurio nepanaikina net kūno mirtis. Liaudyje apie luošą žmogų sakoma - „Jį tik karstas ištiesins" - o čia ir karstas nepadės. Žmonės, esantys šalia, gali apie mūsų nuodėmes nieko nežinoti, bet mes patys neturime galios jomis atsikratyti. Jos ne tik palieka praeityje įrėžtą pėdsaką, bet mūsų sąmonėje įkyriai piešia nuodėmingos ateities vizijas, gundydamos vėl ir vėl ragauti uždraustus vaisius. Norėdami pasislėpti nuo savo nuodėmių, vadiname jas nekaltais priklausomybių vardais, jų sąrašą sutrumpiname iki vieno, dviejų ar trijų punktų. Sąraše lieka tik žmogžudystė, na, dar vagystė ir gal koks nors didelis melas bei vaikų tvirkinimas. Netikėjimo savo Kūrėju bei stabų garbinimo iš viso nebedera prisiminti kaip nuodėmių - juk tai gali įžeisti kieno nors savigarbą. Nepagarba tėvams, palaidumas, valstybinio turto grobstymas, „buitinis" melas ir svetimo gero geidimas - anokios čia nuodėmės, tai - šiaip kasdieniai nesusipratimai bei poreikių tenkinimas. Tačiau nuo tokios sąrašo korektūros nesidaro lengviau. Blogio nuosėdos renkasi sieloje ir tenka vis dažniau užsimiršti naudojant svaigalus bei raminamuosius.
Nuodėmės - kaip ligos. Ar pripažįstame jas ar ne, jos vis tiek ėda sveikatą ir griauna gyvenimą. Vergystė niekur nedingsta, jeigu pakeičiame jos pavadinimą.
Šiandien daugelis žmonių įsižeidžia, jeigu jų elgesį pavadiname nuodėmingu, nors iš tiesų jis toks ir yra. Tačiau jų įsižeidimas nekeičia esmės. Dėl to, kad žmogus ignoruoja nuodėmes, jos nenustoja tokios būti. Mat ne žmogus nusprendžia, koks poelgis yra nuodėmė, o koks - ne. Tai įvardijo mūsų Kūrėjas.
Praeityje žmonės nesuprato daugelio gamtos dėsnių, tačiau tie dėsniai visą laiką valdė materialųjį pasaulį. Taip yra ir su nuodėme. Niekur nedingsi: atpildas už nuodėmę - mirtis. Dievas nubrėžė ribas ne tik materialiajam pasauliui. Jis nubrėžė ir sąmoningo žmonių gyvenimo kryptis, o sukurdamas žmogų suteikė jam pakankamai jėgų bei nuovokos tų krypčių laikytis. Tačiau mūsų protėviai nusprendė elgtis kitaip, ir visa žmonių giminė pateko į nuodėmės vergystę, iš kurios pati nebegali išsivaduoti. Tai akivaizdžiai liudija visa žmonijos istorija. Kad ir kokį praeities ar dabarties pasakojimą skaitytume, čia pat sutiksime melą, išdavystes, žudynes, vagystes ir begalę kitų nedorybių. Žmones valdanti dvasinė tamsa matoma visur. Žmonija atsiduoda įvairiausioms beprotiškoms idėjoms, karta po kartos darydama tuos pačius baisius nusikaltimus. Todėl angelo pasakytas pažadas - Jis išgelbės savo tautą iš jos nuodėmių - visus žmones turėtų pripildyti tikru džiaugsmu bei dėkingumu.
Kas nors galbūt paprieštaraus: „Na ir kas, jog užrašytas pažadas? O ar matome istorinėje krikščionybės praeityje žmones, laisvus nuo nuodėnių?"
Į tokį klausimą tenka atsakyti: „Taip! Matome!" Tai buvo tie žmonės, kurie atviromis širdimis priėmė Dievo malonę. Panašiai kaip viena, Naujajame Testamente aprašyta, moteris, ilgą laiką sirgusi vidiniu kraujavimu. Ji prasibrovė pro minią ir, palietusi Kristaus rūbo kraštą, pasveiko. Mat ji pati sau sakė, kad palietusi nors Jo drabužio kraštą, pasveiks. Jėzus pajuto, jog iš Jo išėjo jėga, ir ėmė klausinėti, kas prie Jo prisilietė. Mokiniai ėmė stebėtis tokiu Jo elgesiu, nes Jėzus iš visų pusių buvo spaudžiamas minios. Jiems pasirodė keistas toks jų Mokytojo jautrumas prisilietimams. Daugybė žmonių Jį lietė ir nieko ypatingo nepajuto, nes lietė tik kūnais, be jokio vidinio užtikrintumo.
Stebint tą minią buvo labai lengva prieiti prie išvados, kad prisilietimas prie Kristaus nieko nekeičia, ir paviršutiniška statistika tokią išvadą būtų parėmusi.
Panašiai atsitinka ir žiūrint į krikščionybės istoriją. Joje labai daug paviršutiniško deklaravimo, daug žmonių, panašių į tą minią, stumdžiusią Kristų. Tačiau jei vadovausimės tokia statistika, prasilenksime su pačia didžiausia Dievo malone - realiu išgelbėjimu iš nuodėmių, pagrindiniu Jėzaus gimimo tikslu.
Jeigu žmogus netiki tikru, Kristaus atneštu išgelbėjimu iš nuodėmių, Kalėdos jam yra tik kalendorinė proga gauti kokį nors suvenyrą bei nupirkti dovanėlių giminėms - nieko daugiau. Jis prasilenkia su pačia didžiausia dovana - Dievo suteikta laisve.
Melskimės, kad Kristaus atneštas išgelbėjimas iš nuodėmių nė vienam tikinčiajam netaptų tik teoriškai išpažįstama tiesa. Branginkime dangišką malonę. Nuoširdžiai džiaukimės ja kiekvieną dieną.
Tegul Kalėdos niekada jums netampa tik kalendorine švente.
