Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas, teisus ir dievobaimingas vyras, kuris laukė Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo ant jo. Jam buvo apreikšta Šventąja Dvasia, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Kristų. Dvasios paragintas, jis atėjo į šventyklą. Įnešant tėvams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų su Juo, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas paėmė Jį į rankas, laimino Dievą ir tarė: „Dabar, Valdove, leidi, kaip žadėjai, savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį paruošei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir Tavo Izraelio tautos šlovę". Juozapas ir Jėzaus motina stebėjosi tuo, kas buvo apie Jį kalbama. Simeonas palaimino juos ir tarė Marijai, Jo motinai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, - ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, - kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys". Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. <...> Ir ji, tuo pačiu metu priėjusi, dėkojo Dievui ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės atpirkimo (Lk 2, 25-36. 38).
Izraelis laukė Mesijo. Narsaus kaip Dovydas. Išmintingo kaip Saliamonas. Laukė Jo karalystės - didingos ir amžinos. Vargšai bus pasotinti, kenčiantys - paguosti. Romėnai daugiau nebesityčios iš šventyklos. Pagonys geležine lazda bus sutramdyti, o nepaklūstantys Kristui - sudaužyti kaip moliniai indai (Ps 2, 8-9). Valdžia iš nedorėlių bus atimta ir perduota teisiesiems. Jie valdys drauge su Kristumi. Liausis vargai ir kančios. Jeruzalė bus paguosta kaip motinos žindomas kūdikis (Iz 66, 10-13). Štai tokios karalystės valdovą savo rankose laikė Simeonas, laukęs Izraelio paguodos. Tokių kaip jis šventykloje buvo ir daugiau, nes pranašė Ona apie gimusį Kristų kalbėjo visiems, kurie laukė Jeruzalės atpirkimo. Kūdikėlis Jėzus naujai įžiebė šių teisių ir dievotų žmonių širdyse gyvą viltį. Jei ne jiems patiems, tai jų vaikams tikrai „patekės teisumo saulė su išgydymu po jos sparnais" (Mal 4, 2).
Adventas
Vis dėlto Nuostabiojo atėjimo laukė ne visi. Jo artėjanti karalystė ne visiems žadino padėką Dievui ir džiaugsmą. Karalius Erodas, išgirdęs apie Mesijo gimimą, „sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė" (Mt 2, 3). Graikiškas šios ištraukos tekstas atskleidžia, kad nerimas buvo atmiežtas nemaža baime. Nedoras valdytojas Kristuje regėjo savo varžovą. Konkurentams Erodas buvo negailestingas. Tiek daug paklojęs, kad įsiteiktų Oktavianui ir Markui Antonijui bei pelnytų Romos senato suteiktą žydų karaliaus titulą, Erodas jį išsaugoti buvo pasiruošęs bet kokia kaina. Tikriausiai dėl to jis nužudė tris savo sūnus ir jų motiną. Likus kelioms dienoms iki savo mirties įsakė nužudyti visus savo rūmų kilminguosius, kad per jo paties laidotuves nepritrūktų raudotojų. Mato evangelijoje aprašytas mažamečių Betliejaus berniukų išžudymas nebuvo vienintelis Erodo įniršio protrūkis esamų ar įsivaizduojamų konkurentų atžvilgiu. Tik Kristaus mirties valanda dar nebuvo išmušusi. Jį mirčiai atiduos kitas romėnų valdytojas, Poncijus Pilotas. Tačiau pirma žinia apie Mesijo atėjimą turės pasklisti po visą Izraelį, idant laukiantys Jo karalystės ne tik Jeruzalėje, bet ir kituose miestuose šlovintų Dievą už Jo neaprėpiamą gailestingumą ir begalinę, visa ištveriančią meilę.
Matas mums pasakoja, jog su Erodu sunerimo visa Jeruzalė. Taigi galima daryti prielaidą, jog Jeruzalės gyventojai ne tik nelaukė Kristaus atėjimo, bet, kaip ir Erodas, buvo priešiški Ramybės kunigaikščio atėjimui į valdžią. Greičiausiai evangelistas pavartojo hiperbolę, ir visas miestas buvo tik didžioji jo dalis. Tačiau aišku viena, kad laukiančių ir garbinančių Dievą už kūdikio gimimą Jeruzalėje buvo mažuma. Pasak Jono, „Jis atėjo pas savuosius, ir savieji Jo nepriėmė" (Jn 1, 13). Tik laukiantys išvydo Amžinojo Tėvo Sūnų, patikėjo Galingojo Dievo pasirodymu, o vėliau ir sekė Juo kaip gyvenimo Patarėju. Štai koks paradoksalus buvo Kristaus adventas [1], tapęs, kaip Simeonas ir žadėjo, prieštaravimo ženklu bei atskleidęs daugelio širdžių mintis.
Paruzija
Naujasis Testamentas atskleidžia, jog Kristus į žemę ateis dar kartą. Jo antras adventas, kurį įprasta vadinti ne lotynišku, bet graikišku žodžiu paruzija [2], bus kitoks ir sykiu panašus į pirmąjį. Kitoks, nes pirmą kartą Kristus į žemę atėjo kentėti, o sugrįš teisti ir valdyti. Anuomet nuolankus Jėzaus gyvenimas ir mirtis priminė romų ėrytį, Jis taip ir vadinamas - Dievo avinėliu. Tačiau antrą kartą į žemę Jis jau ateis kaip Judo liūtas atlyginti visiems nedorėliams (Apr 5, 5; 2 Tes 1, 6-10). Adventą vainikavo kryžius, o paruziją - amžinos šlovės sostas. Anuosyk dar įmanoma buvo Kristų persekioti, su Juo kovoti, net nužudyti. Tačiau kai Viešpats ateis antrą kartą, Jis „paguldys visus priešus po savo kojomis", net pačią mirtį (1 Kor 15, 25-26). Per adventą nuskriaustoji Rachelė raudojo savo vaikų, paruzijos metu raudos jos ir visų kitų skriaudėjai (Apr 1, 7; Mt 24, 30). Dievo karalystė, prasidėjusi adventu, visiškai atsivers paruzijoje. Tuomet ir išsipildys visa tai, ko laukė Simeonas ir Ona drauge su visu Izraelio šventųjų likučiu (Sof 3, 13; Rom 11, 5).
Adventas ir paruzija turi panašumų, ne tik skirtumų. Visų pirma dėmesį patraukia tai, kad Mesijas ateina pas tuos, kurie ilgisi Jo karalystės, laukia tiesos ir teisingumo triumfo, suprasdami, kad joks žmogus savo galia to neįgyvendins, - tik Kristus. „Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti, o po to - teismas, taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad pasiimtų daugelio nuodėmes, antrą kartą pasirodys be nuodėmės Jo laukiančiųjų išgelbėjimui" (Hbr 9, 27-28). Ir pirmą, ir antrą kartą Jėzus Kristus ateina Jo laukiančiųjų išgelbėjimui. Tąkart išgelbėjimas, kaip ir karalystė, dovanojamas tik dalinai. Todėl tikintieji vėl laukia: „<...> ir mes dejuojame, kantriai laukdami įsūnijimo, mūsų kūno atpirkimo," - rašo apaštalas Paulius (Rom 8, 23). Jau minėjome, kad Sūnaus pasirodymas Jo laukiantiesiems atnešė malonę ir džiaugsmą. Likusiems - nerimą ir išgąstį. Tačiau Simeono, Onos ir kitų Dievo karalystės laukiančiųjų džiaugsmas buvo nedidelis palyginus su tuo, kokiu džiūgaus Dievo vaikai, kai Jėzus Kristus vėl ateis (Jn 16, 22). Panašiai ir Erodo bei Jeruzalės gyventojų baimė buvo nedidelė lyginant su ta, kuri apims žmoniją prieš antrąjį Viešpaties atėjimą: „Žmonės sustings iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sudrebintos. Tada jie išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su jėga ir didžia šlove" (Lk 21, 26-27). Kaip anuomet, taip ir tądien žmonių širdies slėpiniai bus atskleisti. Skirtumas tik tas, kad iki Kristaus sugrįžimo yra galimybė gręžtis į Dievą, atgailauti už savo nuodėmes ir tikint Jėzumi Kristumi dovanai priimti atleidimą, pelnytą Jo pralieto kraujo kaina. O tą dieną jau bus vėlu, kaip pamatysime iš palyginimo apie dešimt mergelių, išėjusių pasitikti jaunikio.
Tarp Advento ir Paruzijos
Kalėdų šventė mums byloja, jog gyvename tarp advento ir paruzijos. Švęsdami Kalėdas, paprastai prisimename tik vieną iš jų. Svarbu mintimis sugrįžti prie prakartėlės ir drauge su Betliejaus piemenimis išvysti kūdikėlį Jėzų, idant suvoktume, jog Dievo didybė žemėje slepiasi po silpnumo skraiste. Tačiau nemažiau svarbu nukreipti žvilgsnį į ateitį ir pasistengti išvysti Jėzų kaip visatos valdovą, sugrįžtantį „debesyse su galybe ir didžia šlove" teisti žmonijos (Mt 24,30). Tai, kas dabar paslėpta, vieną dieną taps regima. Šiandien Dievo šlovė slepiasi moliniuose induose, tačiau jiems sudužus, ji taps regima. Jei tikime adventu, turime ruoštis ir paruzijai. Naujasis Testamentas įspėja, jog šlovingas Jėzaus Kristaus sugrįžimas žemės gyventojus užklups netikėtai, kaip vagis naktį (Mt 24, 42-44; 2 Pt 3, 10). Turime budėti, nes nežinome, kada ateis mūsų Viešpats.
Evangelistas Matas, aprašydamas Kristaus grįžimą, pateikia įvairius paties Jėzaus papasakotus palyginimus (Mt 24-25 sk.). Vieną jau paminėjome - Viešpats ateis kaip vagis, „tą valandą, kurią nemanome". Antras palyginimas kalba apie Kristų kaip šeimininką, paskyrusį tarnus maitinti jo šeimyną, kai jo paties nebus. Kai kurie tarnai, matydami, jog jų ponas neskuba grįžti, pradeda smurtauti ir palaidai gyventi. Kiti - ištikimai tarnauja, atlikdami jiems patikėtas užduotis. Pastariesiems sugrįžęs šeimininkas duoda „valdyti visus savo turtus", o nelaukiantiems jo sugrįžtančio nedorėliams skirta dalis su veidmainiais, kur „bus verksmas ir dantų griežimas".
Kiti trys palyginimai žmones taip pat padalina į dvi grupes. Palyginime apie dešimt mergelių, išėjusių pasitikti jaunikio, penkios yra kvailos, o penkios protingos. Kvailosios nepasiima alyvos savo žibintams ir, pasiklydusios naktyje, pavėluoja į vestuvių pokylį. Palyginime apie tarnus, kuriems šeimininkas padalino talentus, du tarnai leidžia į apyvartą jiems patikėtą turtą ir susilaukia palaiminimo, kai šeimininkas sugrįžta, o tas, kuris talentą užkasė, yra pasmerkiamas ir jam skirta ta pati vieta, kur „bus verksmas ir dantų griežimas". Palyginimu apie dešimt mergelių mokoma, kad Kristaus atėjimui nepavyks paskubomis pasiruošti. Aliejaus neišeis pigiai nusipirkti. Panašūs į Kristų netapsime per dieną. Tam duotas visas gyvenimas. Jei tik jo tuščiai nešvaistome. Palyginimas apie talentus įspėja, kad už Dievo dovanas teks atsiskaityti.
Paskutinis palyginimas atskleidžia didingą Paskutinio teismo sceną (Mt 25, 31-46). Visa žmonija yra surenkama prieš šlove spindintį sugrįžusio Jėzaus Kristaus sostą. Skaitant šį tekstą nekyla dvejonių, kad tądien Jo akivaizdoje stovėsime ir mes. Kai Jis kaip piemuo padalys tautų žmones į dvi kaimenes, atskirdamas avis nuo ožių, vienoje iš jų būsime ir mes. Girdėsime, kaip Jis ištars: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!" Išgirsime ir kitą nuosprendį: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri paruošta velniui ir jo angelams!" Vienas iš šių dviejų verdiktų bus adresuotas mums. Kuris? Tikrai nustebę klausime: „Viešpatie, kada gi matėme Tave alkaną, ištroškusį, keliaujantį ar nuogą, ligonį ar kalinį?" Nes manėme, kad Jėzaus Kristaus žemėje nėra. Tačiau, pasirodo, klydome. Turėjome apsčiai progų susitikti su Viešpačiu. Galėjome Jam pasitarnauti. Tačiau kaip? „Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priėmėte, buvau nuogas, ir mane aprengėte, buvau ligonis, ir mane aplankėte, buvau kalinys, ir atėjote pas mane".
Palaimintais Viešpats pavadins tuos iš mūsų, kurie mylėjo savo artimą, kaip save patį. Dievo karalystę paveldės tie, kurie žemėje tarnavo silpniesiems, atstumtiesiems. Tik meilė skatina tokiais rūpintis. Neieškanti atlygio meilė. Nors bus ir atlygis. Ir ne bet koks, o pats didžiausias - nuo pasaulio sukūrimo paruošta karalystė! Bet ne dėl atlygio triūsė ją paveldėsiantys. Dėl to, kad, patys susilaukę gailestingumo ir malonės, patyrę Jo atleidimą ir meilę, kitaip negalėjo. Siekdami savo naudos, emigrantų nepriimsime, vargšų neaprengsime, ligoniais nesirūpinsime ir kalinius pamiršime. Tačiau, negyvenę meile, kaip Viešpatį pažinsime? Tą dieną tuščiai skambės bandymai charizmomis įrodyti savo dvasingumą: „Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!" (Mt 7, 22). Šiems, kaip ir toms penkioms kvailoms mergelėms, nuskambės lemtingi žodžiai: „Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!" (Mt 7, 23; 25, 12). Stebuklus daryti galima siekiant galios. Net vargšais rūpintis galima ieškant savo naudos (1 Kor 13, 1-13). Tik Kristaus meilė - dovanota, priimta ir dovanojama - apsaugos nuo šito. Viešpaties kaimenės ženklas yra meilė. Iš jos visi ir pažins, kad esame krikščionys.
Paradoksalu, tačiau vienas didžiausių mums iššūkių tarp advento ir paruzijos - santykis į žmogų, ne tik į Dievą. Viešpaties laukimas nėra pasyvus. Laukiantiesiems Kristaus nesvetimas vargas, jie išgirsta dejones ir, būdami patys silpni, visgi drįsta atsiliepti.
