Nors kai kurios krikščioniškos bendruomenės laikosi požiūrio, kad Šventąją Dvasią tikintysis gauna kaip atskirą, vėliau po atsivertimo sekantį palaiminimą, visgi teisingiau, manau, yra teigti, jog kiekviename iš aukšto, arba, dar kitaip tariant, iš Dvasios gimusiame krikščionyje per tikėjimą Kristumi ir atgailą Šventoji Dvasia apsigyvena atgailos akimirką. Juk Šventoji Dvasia aktyviai dalyvauja žmogaus įtikėjimo procese: daugybę kartų ir įvairiausiais būdais kviesdama jį gręžtis į Dievą, įtikinėdama dėl nuodėmingumo, apreikšdama Dievo meilę ir Kristaus auką, kaip vienintelę susitaikymo su Dievu galimybę. Be Jos įkvėpimo, nė vienas neįstengtų šauktis Gelbėtojo vardo. O žmogui atvėrus savo širdį Dievui, priėmus Šventosios Dvasios liudijimą, Ji pripildo jį iš vidaus. Apaštalas Paulius Korinto tikinčiųjų klausia: „Ar nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir Dievo Dvasia gyvena jumyse?" (1Kor 3, 16). Nors korintiečiai tuomet dar buvo pakankamai kūniški, ne visi meldėsi kitomis kalbomis, tačiau Paulius tvirtina kaip savaime suprantamą dalyką, kad jie yra gavę Dvasią.
Tad turbūt teisingiau būtų teigti, jog Dvasios gavimą pirmiausia liudija ne jausmai, o nuoširdus tikėjimas ir atgailos. Jei esama tikėjimo, turima ir Šventosios Dvasios. Tačiau ir jausmai gali liudyti apie Dvasios gavimą. Aiškiausiai Dvasios apsigyvenimą žmoguje rodo jame kylantis iki tol nepatirtas noras skaityti Šventąjį Raštą, melstis, bendrauti su tikinčiais žmonėmis, palikti nuodėmingus įpročius, netikintiems žmonėms pasakoti apie išgyventą Dievo meilę, laisvę nuo slėgusios nuodėmingumo naštos ir kiti panašūs išgyvenimai. Tokius jausmus sužadina Šventoji Dvasia.
Pastorius Mindaugas Sakalauskas
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas
