Pamenu, kaip vaikystėje klausdavau mamos:
- Mamyte, o kada žmonės miršta? Ar tai priklauso nuo amžiaus, ar...?
- Tai priklauso tik nuo Dievo...
Metai, kuriuos palydėjome, mano gyvenime buvo ypatingi. Galėčiau juos pavadinti maldos metais, nes Viešpats atsakė į kelias ypatingas maldas. Tik vienų atsakymus buvo žymiai lengviau priimti...
Vasarą maldoje jutau paskatinimą pakeisti darbo vietą. Aiškiai supratau, jog Dievas mane nori palaiminti, vesdamas kitur. Atrodė, lyg čia jau būčiau viską padariusi. Pamenu meldžiausi: Jei tai Tavo valia, aš išeisiu iš šio darbo, bet prašau atsiųsti man kitą, kad būčiau užtikrinta, jog tai - Tu. Kitą dieną man paskambino brangi draugė: - Jūrate, turiu Tau puikų pasiūlymą.
Truputį dvejojau prieš sutikdama, bet staiga iškilo maldoje ištarti žodžiai: Jei tai Tavo valia... Dievas nuostabiai mane laimina ir naudoja naujoje darbo vietoje. Nors pradžioje ne kartą klausiau: Dieve, kodėl taip sunku išeiti ir palikti? Mintyse vis iškildavo Senojo Testamento vietos, kai izraelitai pakluso Dievui išeidami į Pažadėtąją žemę, nors ilgai jie blaškėsi, kovodami su Jo valia, vis prisimindami Egiptą, galų gale jie matė palaiminimus. Taip jaučiausi ir aš, kol nepamačiau...
Rudenį švenčiau 27 - ąjį gimtadienį, o viduje vis klausiau savęs: Kodėl taip tuščia? Atrodo, turėčiau būti pati laimingiausia: turiu mylimą vyrą, puikų darbą, nuostabius draugus, brangią bažnyčią, gerą sveikatą, patinkančias studijas... Bet pastaruoju metu vis stabtelėdavau mintyse... Toks jausmas apimdavo, lyg matyčiau savo gyvenimo traukinį, vis nespėdama į jį įlipti. Taip, aš puikiai žinojau... puikiai supratau... Santuokoje gyvenome jau šešerius metus ir vis kažką planavome: studijos, darbai, dabar dar ir namo statybos, bet ne vaikai... Visą laiką galvojau, kad žmonės, pasiekę 24 metų amžiaus ribą turi viską, ko reikėtų gyvenime siekti: šeimą, karjerą ir pan. O man - jau pasibeldė 27- eri, ir laikas - tarytum byrantis pro pirštus smėlis... Atrodė, šeimai kurti netinkamas metas... Atsimenu gimtadienio metu ištartą maldą: Dieve, jei tai Tavo valia, prašau, sugriauk visus mūsų planus, palaužk savanaudiškumą, viską, kas mus stabdo nuo Tavo palaiminimo, kurį davei pirmiesiems žmonėms - Adomui ir Ievai: „Eikite ir pripildykite šią žemę Mano palikuonimis".
Ir Jis atsakė!!! Tai buvo nuostabiausios palaimos akimirkos, kai sužinojau, kad laukiuosi. Norėjau tai pasakyti visam pasauliui, užlipti į bokštą ir šaukti! Dėkojau Dievui, kad Jis turi visus mūsų laikrodžius ir žino, kas mums geriausia!
Mama, mamyte, sveikinu Tave su gimtadieniu! Turiu Tau dovaną - aš laukiuos!!! Pavasarį Tu tapsi močiute! Taip, Ji buvo laiminga! Ir nors visi mus gąsdino krize, Ji verkė iš džiaugsmo, kad greitai Jos mažoji dukrytė taps MAMA.
Kaip gaila, jog mes nepajėgiame pasukti laikrodžio atgal... Tąkart nė vienas mūsų net nenujautėme, kad kito pavasario Mama taip ir nesulauks...
Susitikome ligoninėje. Visi tikėjomės, kad po Kalėdų Ji vėl grįš namo. Ne, nesitikėjome, mes tiesiog žinojome, kad Ji sugrįš! Kiekvienas brandinome savas svajones, idėjas ir neatrodė, kad Mamos būklė tokia rimta, lankėme Ją ligoninėje, juokavome. Nebuvo jokios nuojautos... Tik tą naktį sapnavau baisų sapną, pabudau, meldžiausi ir nurimau.
Pamenu paskutinius Jos žodžius, ištartus mums su vyru, kai kilome: Kokia Jūs nuostabi pora !!!
Žinojau, kad Mama labai džiaugiasi mūsų santuoka! Ji visada sakė: Privalai atsiimti už mus abi! Taip, už abi. Už save - Pelenę, ištekėjusią už Princo, ir Ją - moterį, išgyvenusią sunkią santuoką...
Tąkart išeidama iš ligoninės nesupratau, kad tie žodžiai buvo paskutiniai - amžinas palaiminimas mūsų santuokai. Mama, aš rytoj pas Tave atbėgsiu!
Deja, deja... Tas keistas laikas... Taip, aš Ją aplankiau... Tik ne tądien, kai žadėjau...
O tą rytą... Džiugi skubėjau į ligoninę. Atėjusi į skyrių, koridoriuje matau Ją, gydytoją. Ir taip norėjosi sušukti: Mamyte, aš atėjau!!! Tik... Supratau, kad apsipažinau: ne Jos plaukai ir eisena ne ta... O palatoje tuščia vieta...
Jūsų Mama reanimacijoje, nueikite, Jums paaiškins Jos būklę - išgirdau gydytojo balsą.
O, Dieve! Pamenu tą ilgąjį koridorių ir tūkstančius minčių: kokią būklę? kas atsitiko? čia pokštas? ką reiškia „reanimacijoje? ... Dieve, suteik stiprybės! Viskas sukosi kaip kokiame filme, baisiame filme: Dieve, juk tai tik - filmas! Pasakykite kas nors, kad tai tik - filmas!!! Taip, tai buvo filmas, tik šįkart mes tapome ne žiūrovais, o pagrindiniais aktoriais...
Mamyte, aš užaugusi noriu būti aktore... - minčių virtinė skriejo nežmonišku greičiu.
Paskambinau į reanimacijos duris. Išėjo gydytojas ir berte pabėrė: Prastai, labai prastai, jai susikomplikavo... Ir t.t., ir t.t.
- Dieve, ką reiškia „prastai"? Galvoje sukosi vienintelė mintis, kuriai niekada nebesuteikiau žodinio pavidalo: Ar tai mirtina?
Rašiau visiems krikščionims, draugams, prašydama maldos ir palaikymo. Vėliau žmonės pasakojo, kad maldoje jautė ramybę, užtikrintumą, kad viskas jau nuspręsta...
Stengiausi būti budri, kad sveika grįžčiau namo. Grįžusi suklupau: Dieve, juk Tu juokauji! Tik ne dabar, kai laukiuosi, tik ne dabar!!! Juk žinai, kad to nepakelsiu!!! Bandžiau Jam įrodyti, kad tai pats netinkamiausias metas Ją pasiimti. O tada mane apgaubė ramybė: Jei tai Tavo valia... Tik paimk Ją susitaikiusią su Tavimi. Jei tai tikrai Tavo Valia, tada suteik mums stiprybės ir ramybės... Maldoje tarsi girdėjau: Tai pats tinkamiausias laikas Jai.
Ir vėl dėkojau Jam, kad valdo mūsų gyvenimo laikrodžius, kad vienintelis viską kontroliuoja. Raminau save mintimi: Jis geriausiai viską žino, Jo meilė begalinė.
Naktį, prieš Mamytės mirtį, sunkiai begalėjau užmigti, įsivaizdavau Dangų, laiką, kai bėgsiu ir ieškosiu Jos. Mintyse Ją piešiau pasidabinusia dailia balta suknele ir be galo laimingą. Suvokiau, kad mes vieni kitų nepažinsime, kaip byloja Raštas, bet taip buvo lengviau...
Tą dieną, kai sužinojome, kad Mama jau Amžinybėje, mane gaubė labai keista ramybė. Vis iškyla prieš akis akimirka, kai džiūgaudama atėjau reanimacijon Jos lankyti. Seselė prieš akis uždaro duris ir tas keistai nuskambėjęs „palaukite" priverčia širdį plakti nežmonišku greičiu... Atsisuku į vyrą... Jaučiame abu... Laukiame, o laikrodis piktdžiugiškai sustoja... Tai buvo tik kelios skausmingo laukimo minutės, slinkusios kaip ilgos kančių valandos... Išėjo gydytoja, klausinėjo įvairių dalykų, lyg nujausdama, jog vėliau nesugebėsiu atsakinėti. O tada širdį pervėrė žodžiai: Ji mirė...
Stengiausi atsiremti į sieną... Prieš akis mačiau save besimeldžiančią: Jei tai Tavo valia... Bet tąkart sunkiai begalėjau suvokti, kad taip ir įvyko... Dieve, juk tai tik filmas! Meldžiu, pasakykite kas nors, kad tai tik - filmas... Deja, pagrindiniai aktoriai...
Kiek tomis dienomis sukosi minčių... Valandos tarytum virto apmąstymų mėnesiais... O kiek jausmų susitikdavo tomis dienomis! Negalėjau patikėti, kad jų tiek daug telpa manyje: ramybė ir liūdesys, skausmas ir viltis, tikėjimas, meilė ir pyktis, neapykanta, kartėlis, apmaudas, džiaugsmas ir baisi palydovė KALTĖ: kiek dar daug nepasakyta, nepadaryta... Jei tik būtume žinoję... Puikiai suvokiau, kad Mama mus be galo mylėjo ir tikrai nepyko, jei nesuspėjome kažko atlikti... Žinojau, kad Ji dabar LAIMINGA! Laiminga ir laisva Danguje!
Buvo Naujųjų Metų vakaras... O aš vis nuklysdavau... Dieve, kokie metai! Nė neįtariau, kad vieną artimą žmogų Tu pasiimsi, o kitą po pusmečio atsiųsi...
Kadangi buvo šventės, nepavyko Jos palaidoti anksčiau. Laukėme, tylėjome... Tai buvo pati sunkiausia savaitė mano ir brolio gyvenime. Esame palaidoję tik keletą tolimų giminių, visi artimieji tebesupo mus. Ir čia staiga susitinkame tą skaudžią akimirką... Akimirką, kai nebelieka žodžių, kai skausmas netelpa širdyje, kai norisi užmigti kaip Miegančiai Gražuolei ir nebeatsikelti...
Tik tomis dienomis aš suvokiau kartą vyro ištartus žodžius: Tik atsistojus prie artimo žmogaus kapo, suvoki, kas yra skausmas, netektis, problema, sunkumai...
Aš žinojau, kad žmonėms tokiais laikotarpiais labai sunku. Stengiausi „padėti" tiems, kurie keliavo per šį ašarų slėnį, deja, mano pagalba tebuvo savanaudiškumo išraiška. Tik tada, kai atsistojau pati, kai pačiai teko eiti tuo nevilties slėniu, tik tada... Aš suvokiau, kokį skausmą patiria žmonės, suvokiau, kas yra problema, suvokiau, kad nėra nieko skaudesnio gyvenime... Tai laikas, kurio negali grąžinti atgal... Gyvenime būna daug galimybių, kurias mes švaistome: galimybė apsikabinti ir atsiprašyti, atleisti, padėti, ištaisyti klaidas... O mirus artimam žmogui - galimybė įsileisti Dievo išgydymą širdin.
Tikiu, kad Mama Danguje... Tai guodžia ir ramina, tačiau tenka čia, žemėje, viską iškęsti...
Šiandien meldžiu Dievo, kad tokią akimirką suteiktų mums stiprybės, ramybės, Jo begalinės išminties, kaip pasiekti žmones, jiems padėti. Vis prašau ir beldžiu, kad būtų atidarytos naujų galimybių durys ir šią akimirką žmonės susitaikytų su Juo. Tikiu, kad Dievas mums turi ypatingą pašaukimą ir meldžiu, kad padėtų man Jį suvokti.
Viešpatie, tebūnie Tavo valia...
Juk aš žinau, kokius planus turiu Jūsų labui ir ateitį su viltimi!
Lydint Mamytę į kapus, prisiminiau vieną istoriją. Tą dieną jaučiau, kad nepaeinu ir Viešpats mane neša.
Dievas visada mylėjo žmogų. Todėl vieną kartą net suteikė jam galimybę antrą kartą nueiti savo gyvenimo keliu. Kelionė prasidėjo pajūryje, kur bangos duždavo į krantą ir vėlei grįždavo į jūrą. Kelionės pradžioje smėlyje žmogus matė mažas savo pėdeles, o šalia dar porą pėdų. Paklaustas, kieno čia pėdsakai, Dievas žmogui paaiškino, kad tai Jis ėjo šalia jo.
Vaikas augo, jo žingsniai tapo vis didesni. Jo kelias nebebuvo toks tiesus kaip vaikystėje. Dažnai pasukdavo į šoną, tačiau visuomet Dievo pėdos būdavo šalia. Kelionė vis sunkėjo. Kelias nebevedė minkštu smėliu, jame vis dažniau atsirasdavo aštrių akmenų. Kelias suko aukštyn į kalnus, kur jų buvo dar daugiau. Tada vienos pėdos ėmė nykti... Darėsi vis mažiau ir mažiau matomos... Žmogus prisiminė tuos savo gyvenimo etapus, kaip jam buvo sunku. Galų gale jis pastebėjo, kad kelyje teliko viena pėdų pora... Tada vėlei paklausė Dievo: „Kodėl palikai mane tada, kai man buvo taip sunku?"
Dievas pažvelgė į žmogų ir pasakė: „Aš niekada Tavęs nepalikau. Tada tau buvo taip sunku, kad Tu nebenorėjai toliau eiti. Aš paėmiau Tave ant pečių ir nešiau tolyn... Tai Mano pėdas dabar matai smėlyje..."
Tai buvo paprasta diena,
Mes kėlėmės, juokavom,
Kaskart vis tyliai meldėm:
- Tebus valia Tava!
Kai mus pasiekė ta liūdna žinia.
Tu nedelsei Jai atsakyti.
Mamyte, šiandien Tu esi laisva!
Ramybės slėny, apsupta palaimos,
Šlovingų Viešpaties giesmių.
O mes čia, žemėje,
Išliksime tvirti,
Kokiais mus visąlaik
Matyt norėjai.
Ir mūsų nepalikt žadėjai,
Tad virski angelu tyliu.
