Pasilikite manyje, ir Aš jumyse. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, - taip ir jūs, jei nepasiliksite manyje. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir Aš jame, tas duoda daug vaisių; nes be manęs jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs. Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, - jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums duota. Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai. Kaip mane Tėvas pamilo, taip ir Aš jus pamilau. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip Aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku Jo meilėje. Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse liktų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų. Tai yra mano įsakymas, kad mylėtumėte vienas kitą, kaip Aš jus pamilau. Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda. Jūs esate mano draugai, jei darote, ką jums įsakau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus Aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką iš savo Tėvo girdėjau. Ne jūs mane išsirinkote, bet Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, - kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, Jis jums duotų. Aš jums tai įsakau: mylėkite vienas kitą! (Jn 15, 1-17)
Džiaugsmas
Šiuos žodžius Viešpats Jėzus pasakė sėdėjusiems su Juo prie paskutinės vakarienės stalo, tačiau ne tik jiems, bet ir visiems, kurie per juos įtikės. Taigi - visiems tikintiesiems. Ko Jis siekė kalbėdamas apie save kaip vynmedį, o apie savo mokinius - kaip apie šakeles? Kad jumyse liktų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.
Pastebėjau, jog labai dažnai skaitant šį Viešpaties palyginimą lieka tarsi nepastebėtas paties Jėzaus įvardintas kalbėjimo motyvas. Išgąsdina žodžiai apie išpjaunamas ir apvalomas šakeles. Ypač tuomet, kai atidžiau pasidomi vynmedžių priežiūra ir supranti, jog šakelių apvalymas - tai naujų ūglių ir lapų apkarpymas tam, kad visos šakelių gyvybinės jėgos būtų sutelktos vaisių auginimui. Nerimą kelianti nuojauta pradeda kuždėti, kad Dievo planų neatitinkančių siekių apkarpymas bus labai skausmingas, ir tai vienintelė išeitis, nes išpjovimas iš viso pražūtingas. Taigi, kuo čia džiaugtis?
Tačiau pabandykime įsivaizduoti visą Viešpaties tapomą vaizdą. Vynmedis... (Mums, gyvenantiems Lietuvoje, vynmedžiai nėra gerai žinomi, tačiau tai irgi medžiai. Savo išvaizda jie skiriasi nuo obelų ar kitų mums įprastų medžių, tačiau esmė ta pati - kamienas ir šakos.) Kai žiūrime į bet kurį medį, paprastai negalvojame atskirai apie kamieną ir šakas. Juk nesakome - štai čia medis, o čia jo šakos. Taigi Viešpats save ir mus parodo kaip vientisą visumą - medį. Jis - kamienas, o mes - šakelės. Tik pagalvokime - kiekvienas tikintysis yra Kristaus šakelė. O jeigu kiekvienas, tai ir tu, ir aš. Mes esame vienas medis su Kristumi. Juk žmonės, rinkdami vynuoges, nesako - štai kekė nuo tos šakelės, o čia nuo kitos. Vaisiai, kuriuos neša šakelės, yra vynmedžio vaisiai. Jų gausa bus pašlovintas Tėvas. Kaip nesidžiaugti būnant tokio šlovingo vynmedžio dalimi?
Vaisiai
Galvojant apie Jėzaus rodomą paveikslą natūraliai iškyla klausimas - ką Viešpats turi omeny, kalbėdamas apie vynmedžio vaisius? Apaštalai savo laiškuose krikščioniško gyvenimo vaisiais vadina daugelį dalykų - žmones, kurie įtiki išgirdę skelbiamą Evangeliją, tikinčiųjų šventumą, įvairias charakterio savybes, mini teisumo ir gerų darbų vaisius. Manau, kad jų visų esmę geriausiai išreiškia apaštalo Pauliaus Laiške galatams išvardinti Dvasios vaisiai: Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas (Gal 5, 22-23). Be šių savybių tikras gyvenimas neįmanomas. Jis neįmanomas nei šeimoje, nei visuomenėje, nei bažnyčioje. Pabandykime įsivaizduoti, kaip pasijustume aplinkoje, kurioje nėra nė trupučio meilės, džiaugsmo, ramybės, kantrybės, gerumo, ištikimybės ir kt. Būtų nepakeliamai sunku, jeigu mus suptų tik neapykanta, liūdesys, stresas, nekantrumas, blogumas, įžūlumas, neištikimybė ir nesivaldymas. Neturint nors trupučio apaštalo išvardintų savybių, neįmanoma gyventi net atsiskyrusiam nuo kitų žmonių. Visos blogybės draskytų vidų. Ko verta būtų krikščionybė be šitų vaisių? Net didžiausios minios žmonių, garsiai deklaruojančių savo tikėjimą Kristumi, tačiau neturinčių Dvasios vaisių, būtų tik siaubinga krikščionybės parodija. Jokiu būdu nenoriu supriešinti Pauliaus išvardintų vaisių ir Evangelijos skelbimu laimėtų sielų. Šie dalykai tarpusavyje tampriai susiję. Jei netrokštame Dvasios vaisių savo ir kitų gyvenime, o norime tik didesnių tikėjimą deklaruojančių minių, faktiškai nesame krikščionys. O matydami šių vaisių vertę ir siekdami jų sau, negalime nesidalinti tikėjimo žinia su kitais.
Ten, kur apstu Dvasios vaisių, norisi būti ir pasilikti. Todėl teisinga ir gera jų trokšti tiek sau, tiek kitiems.
Bevaisių šakelių likimas
Visų pirma noriu priminti, jog Raštas mums liudija, kad Viešpats neskuba išpjauti tų šakelių, kurios neneša vaisiaus. Tai ypač aiškiai galime matyti Jėzaus žodžiuose apie nedorus vynuogyno nuomininkus, Izraelio tautos vyresniesiems pasakytame palyginime (Mt 21, 33-40). Vynuogyno šeimininkas daugybę kartų siuntė savo tarnus atsiimti jam priklausančią vaisių dalį, o sunaikino tuos nuomininkus, kurie paniekino ne tik visus jo siųstus tarnus, bet nužudė ir jo sūnų. Kai skaitai tokį Jėzaus pasakojimą, negali atsistebėti begaline Dievo kantrybe. Viešpats išpjauna vaisiaus nenešančias šakeles, tačiau ne tai Jį džiugina. Tėvas nori, kad kiekviena šakelė būtų vaisinga. Kristaus žodžiai apie rūpestingą ir mylintį vynininką nėra skirti sukelti panišką prietaringą baimę. Jie tik parodo, kad mūsų Dievas yra teisingas. Kaip kitaip elgtis su tuo, kuris priėjo prie gyvybės vandens, bet užsispyręs jo negeria? Kol kalbame tik apie šakeles, toks vynininko elgesys gali pasirodyti perdėm praktiškas ir negailestingas. Tačiau kaip ilgai mes pakęstume šalia savęs žmogų, kurio gyvenime nesimato nė mažiausių Dvasios vaisių apraiškų? Jis visuomet piktas, nesivaldantis, įžūlus, nuolatos keliantis sąmyšį, apgaudinėjantis, grubus ir pan. Manau, kad labai greitai pradėtume reikalauti, jog toks būtų „išpjautas" iš mūsų aplinkos ir perkeltas į kokią kitą vietą. Juolab, jeigu žinotume, kad tas žmogus turi realią galimybę būti kitoks, bet ja nesinaudoja.
Kurios šakelės neneša vaisiaus? Nepasiliekančios vynmedyje. Kitaip sakant, nenorinčios pasilikti meilėje, džiaugsme, ramybėje ir t.t. Kodėl turėtume stebėtis, kad jas išpjauna, jeigu jos pačios nenori pasilikti?
Vaisingumo paslaptis
Ką turiu daryti, kad neščiau daug vaisiaus, kad mano gyvenimas būtų pilnas meilės, džiaugsmo, ramybės ir kitų nuostabių vaisių, kad manyje bręstančių Dvasios vaisių kvapas įkvėptų kitus žmones? Atsakymas, rodos, labai paprastas - pasilik Kristuje ir Jo žodžiai tegul pasilieka tavyje.
Tačiau galvodami apie tai, jog turime pasilikti Jėzuje Kristuje, susiduriame su vienu baisiausių šio pasaulio melų - pasilikti Jame neva sunku ir nuobodu. Šis melas kartais visai nejučia apnuodija mūsų sielas ir kažkur sąmonės gelmėse pasėja požiūrį, kad būti su Kristumi yra arba neįdomu, arba pavojinga, arba neįmanoma dėl mūsų netobulumo. Ima atrodyti, kad Jame gali pasilikti tik tobuli žmonės, kad Viešpats ne kviečia, bet verčia mus pasilikti Jame. Iš tiesų taip nėra.
Viešpats atėjo tam, kad žmonės turėtų apsčiai gyvenimo. Jis pats yra gyvenimo duona ir šaltinis. Daugybe įvairiausių vaizdinių Šventojo Rašto autoriai siekia perteikti Viešpaties gerumą, kad Dievo pažinimo šviesa pasiektų žmonių širdis ir jie suprastų - Dievas yra visų didžiausių vertybių šaltinis. Jis yra ta gyvybė, kuri mumyse augina Dvasios vaisius. Jame - Dvasios vaisių pilnatvė. Jaukiausi namai yra tik labai menkas Viešpaties atspindys.
Manau, kad kiekvienas, mąstydamas apie tą vietą, kur norėtų pasilikti, galvoja apie meilę, jaukumą, ištikimybę, džiaugsmą, ramybę bei kantrybę. Kitokioje aplinkoje pasilikti būtų sunku. Tačiau ten, kur apstu Dvasios vaisių, pasilikti lengva ir paprasta. Žiūrėdami į apaštalo pateiktą sąrašą, turėtume suvokti, kad Paulius visų pirma pristato mūsų Viešpatį, o jau po to sako, kokie būsime mes visi, atidengtu veidu lyg veidrodyje regėdami Viešpaties šlovę, ir keičiami į tą patį atvaizdą iš šlovės į šlovę, veikiami Viešpaties, kuris yra Dvasia (2 Kor 3, 18). Mums svarbu iš tiesų patikėti, kad pamatę Viešpatį, pamatysime meilę, džiaugsmą, ramybę, kantrybę, malonumą, gerumą, ištikimybę, romumą ir susivaldymą. Būtent toks yra mūsų Viešpats, kuris kviečia mus pasilikti Jame.
Jau Senojo Testamento laikais žmonės, kurie suvokė, koks yra jų Dievas, troško nuolatos pasilikti Jo akivaizdoje: Vieno dalyko prašau, Viešpatie, ir to vieno trokštu - gyventi Viešpaties namuose per visas savo gyvenimo dienas, stebėti Viešpaties grožį ir lankyti Jo šventyklą (Ps 27, 4); Kokios mielos Tavo buveinės, kareivijų Viešpatie! Alpsta mano siela ir ilgisi Viešpaties kiemų. Mano širdis ir kūnas šaukiasi gyvojo Dievo (Ps 84,1-2). Tuo labiau mes, Naujojo Testamento žmonės, tikrojo vynmedžio šakelės, Kristaus veide matydami apreikštą Dievo malonės ir šlovės pažinimą ir Jo kviečiami pasilikti Jame, nepaniekinkime šio kvietimo. Mums nereikia savęs varginti nuolatiniu rūpesčiu, kaip nelikti bevaisiams. Pasilikime Kristuje tikėjimu bei mintimis ir vaisiai tikrai sunoks.
O kaip su Jėzaus žodžiais, kurie turi pasilikti mumyse?
Kiekvienas nešiojamės savyje įvairių žodžių. Vienus pasakė mus mylintys, brangūs žmonės, ir tie žodžiai, iškilę mūsų atmintyje, suteikia mums jėgų ir džiaugsmo. Kiti yra kaip peilio dūriai, kaip kraujuojančios žaizdos - pajuokos, paniekinimo, neapykantos žodžiai. Su jais mes kovojame diena iš dienos, kol žaizda gyja ir galiausiai lieka tik randas, nebeskausmingas buvusios žaizdos prisiminimas. Tačiau ir pačių brangiausių žmonių labiausiai jaudinantys žodžiai yra tik Jėzaus žodžių atšvaitas. Kristaus žodžiai - gydantis aliejus, gyvybę teikianti duona, sielos troškulį malšinantis vanduo. Jokie tėvai, sutuoktiniai ar draugai niekuomet nekalbėjo taip, kaip Jis. Viešpaties žodžiai yra didžiausias turtas. Jėzus žino, jog tai, ką Jis kalba yra Dvasia ir gyvybė, kad paklusti Jam yra pati geriausia dalis. Ir jeigu mes pasirenkame geriausią dalį, esame Jo draugai.
Kristaus žodžiai mus trikdo, kol matome tik raidę, tačiau nepagauname Dvasios, kuria jie buvo pasakyti. Raidė žudo. Todėl, kol turime tik raidę, nenorime kad ji pasiliktų mumyse ir kovojame su ja kaip su mano minėtais skaudinančiais žodžiais.
Tačiau išgirdę Viešpaties balsą, nešiojame Jo žodžius savyje kaip patį brangiausią turtą.
Baigdamas dar kartą pakartosiu jau cituotus Viešpaties žodžius: Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse liktų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.
Nuotrauka Vaidės Šeškauskienės
