Tačiau vėliau bendruomenė ėmė žvelgti į priekį, persikraustė į naują vietą, pakeitė pavadinimą ir peržiūrėjo struktūrą, kad būtų lengviau pasiekti žmones. Bet pats ryškiausias pasikeitimas buvo tai, kad žmonių akys nukrypo nuo praeities į ateitį, t.y. žmonės pradėjo kalbėti ne apie tai, kokia puiki kažkada buvo bažnyčia, bet apie tai, kokia ji galėtų būti ateityje.
Kaip tai įvyko? Čia ir aptarsime veiksnius, kurie padeda žvelgti pirmyn.
Įėjus į bažnyčią, iškart gali pasakyti, į ką ji labiau orientuojasi: į praeitį ar į ateitį. Kai lankausi kokioje nors bažnyčioje, visuomet klausausi, ką žmonės sako apie vieną dalyką - kada buvo nuostabiausios bažnyčios dienos. Kartą vienoje bažnyčioje nugirdau: „Pamenu, kai žmonės laukė eilėje, kad patektų į vakarinius tarnavimus... Kokios šlovingos buvo dienos..." Dažnai po tokio pokalbio nuliūsta ir klausytojas, ir kalbėtojas.
Kai atvykau į bažnyčią, kur tarnauju ir dabar, žmonės kalbėjo panašiai: „Pamenu, kai mes... Pamenu, kai žmonių daugėjo, o ne mažėjo". Man buvo emociškai sunku įsitraukti į tokius pokalbius, kuriuose žmonės cituodavo senus pamokslus, giesmių žodžius ar geresnius tarnavimus ir pabrėždavo, kad praeitą savaitę buvo daugiau žmonių nei šią.
Visi pastoriai žino, kaip svarbu, kokia kryptimi žmonės žvelgia. Tačiau kaip mums nebesigręžioti į praeitį, bet pradėti žvelgti į ateitį? Kaip nukreipti ilgesio pilnus žmonių žvilgsnius nuo praeities į ateitį?
Dievo laikas neriboja
Norint nukreipti žmonių žvilgsnius kita kryptimi, reikia daug tikėjimo ir drąsos. Tam reikia laiko ir daug darbo. Tačiau Dievo laikas neriboja! Taip, Jis yra praeities Dievas, bet Šventajame Rašte pasakyta, kad Jis yra ir ateities Dievas. Mums reikia sutelkti savo dėmesį į tai, kas Jis yra ir ką Jis nori daryti.
Biblija nėra tik teologinių doktrinų rinkinys, tai ir Dievo apsireiškimo istorijoje aprašymas. Tikėkime, kad Dievas apreikš mums save ir ateityje. Negalime gyventi tik praeitimi, nes Dievas turi mums pašaukimą, kviečia mus veikti.
Haris Trumanas aplankė teisėją Oliverį Vendelį Holmsą, kai šiam buvo per aštuoniasdešimt metų. Kai Trumanas įėjo į kambarį, senolis skaitė Platono „Valstybę". Trumanas jo paklausė: „Pone teisėjau, kodėl šiame gyvenimo laikotarpyje jūs skaitote tokį veikalą?" Oliveris Holmsas atsakė: „Galbūt aš pasenau, tačiau vis nenustoju augti".
Jei yra žmonių, kurie taip mąsto apie teisę ir filosofiją, argi mes neturėtume iš tokios perspektyvos žvelgti ir į Jėzaus Kristaus bažnyčią? Toks bendrinis Dievo tikslų regėjimas turėtų tapti konkrečiu tikslu vietinei bažnyčiai: kokią misiją Dievas skyrė atlikti būtent mūsų bendruomenei?
Mąstydami apie bažnyčios tikslus, dažniausiai suvokiame tai tik kaip žmonių skaičiaus augimą. Tačiau net jei žmonių skaičius ir mažėja, ne visada tai yra tragedija. Pavyzdžiui, natūralu, kad mieste, kur sparčiai didėja nedarbas ir žmonės priversti keltis kitur, mažėja ir bažnyčia. Kita vertus, mūsų mieste per pastaruosius penkerius metus gyventojų skaičius išaugo, tad jei bažnyčia neaugtų, būtų sunku tikėtis įvykdyti Dievo mums suteiktą misiją.
Bet kuriuo atveju, svarbu žinoti, jog Dievas veda savo žmones į priekį.
Dabarties poreikiai, ne praeities sėkmė
Praeityje patirta sėkmė gali tapti našta. Dažnai bažnyčia pradeda gręžiotis į praeitį ne tiek dėl dabar patiriamų sunkumų, kiek dėl praeityje išgyventos sėkmės. Juk paprastai su ilgesiu prisimename ne praeities pralaimėjimus ir konfliktus; nostalgiją sukelia praeityje iškovotos pergalės ir augimas. Tačiau nesustokime čia.
Prisiminkime Joną Salką, vykdžiusį novatoriškus medicinos tyrimus, tobulinant vakciną nuo poliomielito. Jo pasiekimai jį įamžino. Atrodo, to ir gana. Tačiau vėliau ir vėl girdėjome apie jį, ieškantį būdų, kaip išgydyti AIDS. Tai buvo žmogus, kuris sakė: „Taip, praeityje aš patyriau sėkmę, tačiau ir dabar yra įvairių poreikių". Jis naudojo praeityje įgytus įgūdžius, kad padėtų tobulėti dabar gyvenančiai kartai.
Panašiai ir bažnyčia pakelia praeities sėkmės naštas, kai sutelkia dėmesį į dabarties poreikius: ko reikia žmonėms šioje bendruomenėje ir šiame pasaulyje? Kaip mes galime jiems padėti?
Manau, jog matydami dabartinius žmonių poreikius ir tai, kaip jie gali padėti, 99 procentai bažnyčią lankančių žmonių sakys, jog geriausios bažnyčios dienos dar ateityje.
Vienas mūsų bažnyčios jaunimo tarnautojas išvyko tarnauti kaip misionierius. Toje šalyje iš trisdešimties milijonų gyventojų tik šimtas buvo krikščionys. Per du su puse šio vyro tarnavimo metų, pas Kristų atėjo dar keturiolika žmonių. Tai puiku! Sugrįžęs į bažnyčią jis sakė: „Tai įvyko ne dėl to, kad aš gražiai kalbėjau, bet dėl to, kad jūs meldėtės" ir paskaitė keletą laiškų, kuriuos gaudavo iš bažnyčios žmonių: „Aš kasdieną meldžiuosi", „Kas rytą bėgu penkias mylias ir bėgiodamas meldžiuosi už toje šalyje, kur tu esi, gyvenančius žmones". Štai ką rašė vienuolikmetis berniukas: „Kas vakarą atsiklaupiu ir meldžiuosi už tos šalies žmones".
Mūsų bažnyčią lankantys žmonės tiki, kad per kitus dešimt metų Kristui bus laimėti trisdešimt milijonų tos šalies gyventojų. Jie nekalba apie vakar dieną; jie kalba apie rytdieną. Kodėl? Jie suvokė tų žmonių poreikius. Praeities sėkmė nublanksta dabarties poreikių ir galimybių šviesoje.
Regėjimo svarba
Daug žmonių neturi regėjimo. Bažnyčiose, kuriose yra šimtai ar tūkstančiai narių, paprastai yra tik keli tikri lyderiai. Iš dalies tai yra kartų problema. Karta, gimusi po antrojo pasaulinio karo, iki šiol orientuota tik į dabartį. Ši karta nedaug dėmesio kreipia į tradicijas ar ateitį. Tačiau įžvalgumas nebūtinai ateina iš senesnės kartos, kartais ir vyresni žmonės labiau linkę prisiminti praeities sėkmes.
Kai kurie lyderiai sielojasi dėl regėjimo neturinčių žmonių. Bet tam, kad pajudėtume pirmyn, pakanka ir kelių regėjimą dėl ateities turinčių žmonių. Robertas Kenedis yra pasakęs: „Kai kurie žmonės žiūri, kaip viskas vyksta, ir klausia - kodėl; kiti gi mato, kaip viskas galėtų būti, ir klausia: O kodėl gi ne?"
Paprastai bažnyčiose trūksta ateities viziją turinčių žmonių, tačiau jei atsiranda vienas ar keli žmonės, kurie žvelgia plačiau, palaipsniui jie gali savo vizijas perteikti kitiems. Viziją turintys žmonės neprivalo bažnyčioje diegti radikalių naujovių. Kaip ir dauguma terapeutų nėra tyrinėtojai (dauguma ligoninių nėra eksperimentinės taip pat). Dauguma gydytojų gydo savo pacientus pagal tai, ko jie išmoko studijuodami, dalyvaudami įvairiuose seminaruose ar perskaitė žurnaluose. Panašiai ir bažnyčiose: ne visi ieško naujovių, kuria naujas struktūras, evangelizavimo būdus ir metodus. Dauguma tarnauja naudodamiesi tuo, ką išmoko seminaruose ar perskaitė knygose. Žmonės, turintys viziją, neprivalo būti radikalūs, bet jei jie sieks ko nors išmokti, mokės kurti planus ir suvoks, kaip juos įgyvendinti, jie gali išjudinti bažnyčią.
Lyderio vaidmuo
Prieš kelerius metus viename žurnale pastebėjau paveikslėlį, vaizduojantį vyrą, stovintį savo darbo kabinete ir žiūrintį pro langą. Užrašas po paveikslėliu skelbė: „Kodėl kompanija turėtų mokėti šiam vyrui 100 000 dolerių per metus, jei jis tik žiūri pro langą?" Mintis štai kokia: kiekvienai organizacijai reikia žmogaus, kuris žiūrėtų pro langą - už organizacijos ribų, žvelgtų į pasaulį, į ateitį. „Žvelgdamas pro langą" lyderis padeda bendruomenei.
Tačiau kiek laiko lyderis turėtų skirti svajojimui apie ateitį, kai yra tiek daug neatidėliotinų reikalų? Žinoma, atsakymas priklauso nuo situacijos, tačiau daug priklauso ir nuo to, kaip ilgai tas žmogus vadovauja tai konkrečiai bendruomenei. Dažniausiai nauji lyderiai ne taip greitai įsitraukia į įvairias programas, todėl jie gali būti objektyvūs. Galbūt jis pastebės, kad šiuo metu reikia nesiblaškyti ir sutelkti dėmesį į vieną kurį dalyką ar, pavyzdžiui, vasaros Biblijos mokyklą būtų galima organizuoti kitaip. Nauji žmonės pradžioje trykšta energija, mato, kaip viskas turėtų atrodyti. Tačiau naujų vadovų mintys ne visada yra mielai priimamos. Net ir geras regėjimas gali žūti, jei žmonės tuo nauju vadovu nepasitikės.
Tačiau, jei žmogus vadovauja penktus ar šeštus metus, daugelyje programų bus galima rasti jo minčių. Dažnai jo dienotvarkė perpildyta, tad jis neturi daug laiko svajoti apie ateitį.
Pradėdami naujai darbuotis kurioje nors srityje, didžiausią dėmesį skiriame jau pradėtoms programoms, dabarčiai, o ne žiūrėjimui į priekį. Ir tik vėliau palaipsniui vis daugiau laiko skiriame ateities vizijoms. Kodėl? Todėl, kad žmonės neseks lyderiu, kol juo nepasitikės, o norint įgyti pasitikėjimą reikia laiko.
Žinau vieną pastorių, kuris pradėjo vadovauti augti ir plėstis pasiruošusiai bažnyčiai. Pirmaisiais metais jis nuveikė daugiau nei aš per septynerius ar aštuonerius metus. Tačiau taip atsitinka ne dažnai.
Daugelis naujų vadovų pradėję darbą susiduria su situacijomis, kai žmonės prisimena praeitį ir mato tik egzistuojančias problemas. Tuomet jie turi auginti patikimumą. Geriausias būdas yra susikoncentruoti ties egzistuojančiomis problemomis. Jei vadovas visą širdį įdės triūsdamas tose situacijose, bendruomenė vis daugiau juo pasitikės, ir vėliau tai padės jam vesti žmones į priekį.
Kad tai pasiekčiau man prireikė ketvirtadalio gyvenimo, tačiau dabar daugiau laiko galiu praleisti mąstydamas apie ateities galimybes nei dabarties programas. Pavyzdžiui, šią savaitę aš daug svajojau: apie dukterinę bažnyčią, kaip padėti naujiems misijų projektams. Šiuo metu tai yra įgyvendinamos užduotys, bet tik pradėjus tarnauti šioje bažnyčioje apie tai negalėjo būti nė kalbos.
Vadovams reikia žvelgti pro langą, tačiau pirmaisiais metais vertingiau pasėdėti palinkus prie stalo.
Siekite tikslo
Aišku, nepakanka tik žiūrėti į ateitį. Regėjimas turi virsti konkrečiais planais. Veiklos planavimas į priekį palengvina tarnavimą ir veda bendruomenę pirmyn. Gyvenant tik šia diena dažnai išeikvojama per daug energijos. Skausminga nežinoti, ką darysi kitą savaitę.
Aš nemąstau apie save kaip apie futuristą. Labiau esu linkęs mąstyti apie save kaip apie tikslo vedamą žmogų. Siekti tikslo reiškia žvelgti į ateitį. Tačiau orientuotis į ateitį dar nėra viskas, tai - tik priemonė įvykdyti konkrečią misiją. Mūsų bažnyčios misija - pagarbinti Dievą, gyvenant harmonijoje su Juo ir vienam su kitu.
Pagalvokite, kas būtų, jei Jungtinės Valstijos patirtų branduolinę agresiją ar kiltų visuotinė krizė. Gali nebebūti jokios ateities arba ji būtų labai sunki. Tam, kad įvykdytume Dievo mums duotą tikslą, mes galėtume dalinti žmonėms maistą ar kaip kitaip jiems padėti. Tai ir būtų tikslingas žvelgimas į ateitį.
Motina Teresė orientavosi į ateitį, nors daug žmonių gatvėse, kuriems ji stengėsi padėti, mirė. Tačiau ji buvo vedama tikslo. Ji darė viską taip, lyg pats Jėzus Kristus būtų gyvenęs Kalkutos gatvėse.
Karlas Bartas sako, kad krikščionys turi būti kaip laikinai čia gyvenantys naujos, ateities kartos atstovai. Mes esame pašaukti gyventi kaip nauja tikinčiųjų karta.
Mes orientuojamės į ateitį ir tikslas mus įkvepia.
Paruošta pagal str., spausdintą http://www.ctlibrary.com/
Vertė Asta Glinskaitė
Nuotrauka Justino Baltreno
