Aš aiškiai matau, kokiose gyvenimo srityse man trūksta tikėjimo, kur turėčiau labiau pasitikėti Dievu, drąsiau skelbti Jo žodį ir siekti Jo tikslų. Toks tikėjimas, pasitikėjimas ir drąsa turėtų kilti iš švento gyvenimo būdo.
Visa širdimi trokštu, padedant Šventajai Dvasiai ir Dievo malonei, panašėti į Jėzų. Suvokiu, kad teks patirti ne tik džiaugsmo, bet ir kentėjimų, išmokti reaguoti į atstūmimą, persekiojimus ir kitokį blogą elgesį taip, kaip reagavo Jis. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus šmeižia ir persekioja bei meluodami visaip piktžodžiauja. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes didelis jūsų atlygis danguje. Juk lygiai taip persekiojo ir iki jūsų buvusius pranašus (Mt 5, 11-12).
Išmokti tokiose situacijose reaguoti taip, kaip reagavo Jis, yra viena švento gyvenimo dalių, nes meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta. Ji nesielgia nepadoriai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, nemąsto piktai, nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi tiesa; visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia (1 Kor 13, 4-8).
Gyventi šventai reiškia eiti meilės keliu. To neįmanoma pasiekti savo jėgomis. Tai pasiekiama tik tada, kai Šventoji Dvasia pasireiškia žmogiškos prigimties silpnume. Kai mūsų gyvenimas kupinas Dievo Dvasios, mes galime prieiti prie tų pačių resursų, kuriais tarnaudamas žemėje naudojosi Jėzus.
Mūsų gyvenimas neatspindi Jo gyvenimo ir mes nenešame tokių vaisių, kokius nešė Jis, nes mūsų egoizmas dažnai užkerta kelią Šventajai Dvasiai veikti mūsų gyvenime. Aš meldžiu, kad Dievas padėtų man atsisakyti egoizmo ir visko, kas užgožia Viešpaties planus ir trukdo Jėzui vis ryškiau pasireikšti silpname žmogiškame kūne. Noriu, kad Jis susidorotų su bet kokiomis išdidumo ir savanaudiškumo apraiškomis, netinkamu požiūriu į kitus, pašalintų bet kokius smerkimo ir kritikos pėdsakus. Noriu, kad Jis panaikintų ir netikėjimą, kuris trukdo man pozityviai žvelgti į ateitį ir viltis turėti didesnį tikėjimą.
Tai nėra tik vienišo asmens šventumo paieškos, nes aš noriu, kad panašiai Viešpats keistų ir mano žmoną, vaikus, kitus namiškius ir visą mūsų bažnyčią. Visi drauge mes ryškiau apreikšime Kristų.
Neturiu iliuzijų ir suprantu, kad jei norime matyti Dievą veikiantį taip, kaip Jis yra numatęs, jei norime, kad ne tik bažnyčia išgyventų atsinaujinimą, bet Dievas sužadintų ir visos tautos dvasią, jei norime, kad žūstantieji priimtų Gerąją Naujieną, už tai, kas mūsų laukia, turėsime mokėti kainą.
Kelerius paskutiniuosius metus mūsų Viešpats nuostabiai apreiškė savo meilę ir ištikimybę, gailestingumą ir malonę. Bet reikalingos korekcijos.
Didžiausia privilegija man yra galimybė įžengti į Šventų Švenčiausiąją, prie Jo sosto ir užvaldytam nuostabos bei meilės suklupti prieš Jį. Suvokiu, jog pati svarbiausia užduotis man - ir toliau siekti pažinti Jį, artėti prie Jo, būti dėmesingesniam Jo balsui ir paklusti Jo įsakymams.
Jis yra Viešpats, kuris drąsina savo vaikus, ir aš noriu išmokti drąsinti kitus. Trokštu išmokti laisviau dovanoti Jo meilę, ramybę ir džiaugsmą. Noriu būti ištikimas ir paklusti suverenaus Dievo tikslams mano gyvenime.
Viena Šventojo Rašto eilutė man yra didelis iššūkis. Štai ji: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos Aš darau, ir dar už juos didesnių darys, nes Aš einu pas savo Tėvą (Jn 14, 12). Tokio tikėjimo man reikia dėl ateities.
Aš negaliu žvalgytis atgal ir būti patenkintas. Galiu tik žvelgti į ateitį su didesniu ryžtingumu, jog ten, kur anksčiau trūko tikėjimo, dabar aš labiau pasitikėsiu Viešpačiu Jėzumi ir Biblijoje randamais Jo pažadais. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos Aš darau, ir dar už juos didesnių darys, nes Aš einu pas savo Tėvą. Pasakęs šiuos žodžius Jėzus duoda kitus pažadus: Ir ko tik prašysite mano vardu, Aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje. Ko tik prašysite mano vardu, Aš padarysiu (Jn 14, 13-14).
Jau patyręs, jog šie pažadai yra tiesa, noriu pasilikti šiuose Viešpaties žodžiuose ir būti vis geresnis užtarėjas, vis veiksmingiau patarnauti kitiems, būti atidesnis Jo balsui ir jautresnis Jo Dvasiai.
Kūnas kovoja prieš Dvasios troškimus, visaip kaip priešinasi Dvasiai. Mirties dvelksmu ant kryžiaus Dievas įveikė šį kūnišką gyvenimą ir mes galime laikyti save mirusiais nuodėmei, bet gyvais Dievui Kristuje Jėzuje (Rom 6, 11). Apaštalas Paulius tęsia: Todėl neleiskite nuodėmei viešpatauti jūsų mirtingame kūne, kad nepasiduotumėte jo geiduliams. Neduokite nuodėmei savo kūno narių kaip neteisumo ginklų, bet paveskite save Dievui, kaip iš numirusiųjų atgijusius, ir savo narius Jam - kaip teisumo ginklus (Rom 6, 12-13).
Dievas nori, kad mes su tikėjimu žvelgtume į ateitį, kad tikėtume, jog Jis su dar didesne jėga veiks tarp mūsų ateinančiais metais. Jis nori suteikti mums savo tikėjimą ir išmokyti dalykus matyti taip, kaip juos mato Jis. Jis nori, kad mes liautumės daryti kompromisus savo gyvenime ir tarnavime ir kviečia visus, kurie Jam priklauso, būti Jo darbo dalimi. Jis nori, kad vykdydami Jo įsakymą skelbti Dievo Karalystės Evangeliją ir padaryti visų tautų žmones mokiniais, pasitikėtume Juo. Jis kviečia mus su Juo dalytis susirūpinimu žūstančiaisiais, dalyvauti mokant kainą užtariant ir kovojant prieš tamsos jėgas, kurios yra apraizgiusios daugelį žmonių, kurie atstumia Gelbėtoją.
Jis kviečia savo žmones gyventi šventai ir vaikščioti šviesoje, kad kiti, tai matydami, būtų apkaltinti dėl savo nuodėmių ir atgailautų. Tai yra žinia, kurią išgirdome iš Jo ir skelbiame jums, kad Dievas yra šviesa ir Jame nėra jokios tamsybės. Jei sakome, kad bendraujame su Juo, o vaikščiojame tamsoje, - meluojame ir nevykdome tiesos. O jei vaikščiojame šviesoje, kaip ir Jis yra šviesoje, mes bendraujame vieni su kitais, ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių (1 Jn 1, 5-7).
Ateityje tikėjimas susilauks didelių iššūkių, bet Jėzus yra mūsų tikėjimo Pradininkas ir Atbaigėjas. Tad nepraraskime drąsos ištikimai ir paklusniai sekti paskui Jį, kad ir kiek tai kainuotų. Išsaugokime savo tikėjimą tvirtą, nepasiduokime pasaulio, kūno ir velnio spaudimui, nekompromituokime Dievo planų bažnyčioje ir nepraleiskime Jo suteiktų galimybių plėsti Jo Karalystę.
Viešpatie, Tavo visi kūriniai girs Tave ir Tavo šventieji laimins Tave! Jie kalbės apie Tavo karalystės šlovę, garsins Tavo galybę, kad žmonės suprastų Tavo galingus darbus ir Tavo karalystės šlovingą didingumą. Tavo karalystė amžina ir Tavo valdžia lieka per amžius (Ps 145, 10-13).
Kokia privilegija yra būti Dievo karalystės dalimi, būti pašauktam tarnauti Dangaus Karaliui, drąsiai pasitikti ateitį, tikint ir pasitikint Juo. Ir kokią šlovingą mes turime viltį: kai matysime Jį tokį, koks Jis yra, būsime panašūs į Jį! Aleliuja! Tik visagalis Dievas gali siekti tokio tikslo - pakeisti nuodėmingus, silpnus, klystančius žmones, tokius kaip mes, perkelti juos iš vieno šlovės lygio į kitą, kad galiausiai jie būtų panašūs į Jį. Suvokimas, kad toks ir yra Dievo tikslas, įkvepia man tikėjimą dėl ateities.
Tik visagalis Dievas gali naudoti kvailiausius pasaulyje dalykus, kad sugėdintų išminčius, ir silpnuosius, kad sugėdintų stipriuosius. Ir kas pasaulyje žemos kilmės, kas paniekinta, kas yra niekas, Dievas išsirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažkuo, - kad joks kūnas nesigirtų prieš Dievą (1 Kor 1, 28-29). Jis yra malonės Dievas, Jėzuje mums atidavęs viską, visus dvasinius palaiminimus danguose, nors mes viso to ir nenusipelnėme.
Te Šventoji Dievo Dvasia liudija Jo žodžių tiesą jūsų širdims ir suteikia jums tikėjimą dėl ateities.
Iš kn. „Faith For The Future"
vertė Žaneta Lazauskaitė
