Dovilė
38 metai
Kaunas
Mūsų bažnyčiose nėra klausyklų ir privalomai atliekamos išpažinties, kaip katalikų ir pravoslavų bažnyčiose, nes Šventajame Rašte nerandame įsakymo, kuris įpareigotų tikinčiuosius išpažinti savo nuodėmes kunigui. Žmogus savo nuodėmes be jokių tarpininkų gali išpažinti Dievui, kuris vienintelis turi galią atleisti (1 Jn 1, 9; 2, 12). Pažvelgus į Jokūbo laiško 5 skyriaus 16 eilutę, kuria remiasi katalikai ir stačiatikiai, praktikuojantys ausinę išpažintį, matome, kad čia visų pirma kalbama apie maldą, kuri veiksminga tada, kai kyla iš apvalytos ir neturinčios ko slėpti širdies. O savo nusižengimų išpažinimas čia minimas tik kaip priemonė tam širdies apvalymui.
Mes tikime ir pritariame, kad išpažinti nusižengimus reikia, bet tik pats žmogus sprendžia, kada ir kam atskleisti savo nuodėmes. Asmuo, kuriam išpažįstamos nuodėmės, nebūtinai turi būti kunigas ar pastorius, nors prisipažinti dvasininkui yra geriau ta prasme, kad dvasininkas turi daugiau žinių ir patirties sielovados srityje ir labiau tikėtina, kad jis žinos, ką žmogui patarti, nes dažnai po išpažinties kyla klausimų, panašių į šį: „O ką man daryti, kaip toliau gyventi, kad nenusidėčiau?".
Tai, kad nuodėmklausys nebūtinai turi būti kunigas ar pastorius, patvirtina mintis, kad dvasininkas Dievo akyse nėra laikomas aukštesniu už eilinį tikintįjį ir nėra tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus, nes tas tarpininkas yra pats Jėzus Kristus (1 Tim 2, 5).
Pastorius Romas Tuominis
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas
