„Kai karalius Ezekijas pagijo nuo mirtinos ligos, pas jį atėjo pasiuntiniai iš Babilono ir karalius jiems parodė visą savo turtą... „ (2 Kar 20, 12-17). Kodėl buvo blogai karaliui parodyti ar pasidžiaugti tuo, ką jis turi, arba tuo, ką Dievas jam suteikė? Ar tai yra pamoka ir mums, kad mes negalime būti iki galo atviri su žmonėmis dvasine, ne materialine prasme?
Vilma



Ši istorija dar yra aprašoma ir 2 Krn 32, 24-31, ir Iz 39,1-8. Suvokti jos prasmę turbūt labiausiai padeda Kronikų knygos tekstas. Čia aptinkame tai, ko kituose dviejuose pasakojimuose nėra paminėta. Autorius mini didžią karaliaus Ezekijo sėkmę: jis sugeba atsilaikyti prieš Asirijos karaliaus apgultį, pasveiksta iš mirtinos ligos, sukaupia daugybę turtų, pastato daug miestų, yra puikus inžinierius, išgarsėja aplinkinėse tautose. Tačiau taip pat sužinome, kad babiloniečių vizitas pas Ezekiją yra Dievo jam skirtas išbandymas jo sėkmėje: „Tačiau kai Babilono kunigaikščių pasiuntiniai atvyko pas Ezekiją teirautis apie stebuklą, kuris įvyko krašte, Dievas paliko jį, norėdamas išmėginti ir sužinoti, kas yra jo širdyje" (2Krn 32, 31). Ir šio išbandymo Ezekijas, deja, neišlaiko - jo širdyje išryškėja puikybė. Blogas yra ne pats Ezikijo elgesys babiloniečiams atskleidžiant visą jam Dievo suteiktą karališką šlovę, o jo motyvas - parodyti į save: „Ezekijas didžiavosi turtų gausybe ir garbe" (2 Krn 32, 27 - LBD).

Be to, kai kurie tyrinėtojai spėja, jog toks Ezekijo gestas galėjo liudyti ir apie jo sandėrį su Babilono karaliumi remti vienas kitą kovoje su asirais. Nes Babilonui tuomet dar būnant tik nedidele valstybe (apie 700 m. pr. Kr.) ir patiriant Asirijos imperijos gniaužtus, reikėjo sąjungininko. Tad rodydamas į savo turtų ir ginklų sandėlius, Ezekijas galbūt nori užtikrinti Babilono pasiuntinius, jog jis yra patikimas sąjungininkas. Jeigu taip, tuomet toks karaliaus sprendimas, be abejo, bylotų apie savo kompetencijos pervertinimą, užsimiršimą, kad jam pergalę ir sėkmę suteikė Dievas, kuriuo derėtų pasitikėti ir toliau bei su Juo tartis. Deja, tą akimirką Ezekijo elgesys parodo, kad jis pasitiki tik savimi  ir Babilonu. Tai padeda suprasti ir pranašo Izaijo tuojau paskelbtą pranašystę apie Babilono okupaciją, kurią ateityje teks patirti ir Judui. Nepraeis nė šimtas metų, kai ji ims pildytis.

Atsakant į Jūsų antrąjį klausimą, manyčiau, kad ši istorija mus moko suvokti, kad visi mūsų laimėjimai yra Dievo dovanoti, tad nėra kuo girtis, o tik Jam vienam teikti garbę, dėkoti, nuolankiai Juo pasitikėti. Jei imsime puikuotis vienu ar kitu savo pranašumu, galime būti pažeminti ir sugėdinti.

Pastorius Mindaugas Sakalauskas

Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas