Priedas

Ką aš myliu, Viešpatie, kai Tave myliu? Ne kūniškąjį grožį, ne praeinantį papuošalą, ne šviesos žibėjimą, taip malonų mano akims, ne saldžias skambiųjų dainų melodijas, ne gėlių, tepalų ir prieskonių kvapus, ne maną ir medų, ne kūniškąjį patrauklumą, viliojantį į mylavimą.

Ne, ne tai myliu, kai Tave, mano Dieve, myliu. Tačiau tai yra kažkas kaip šviesa ir muzika, kvepėjimas, valgis ir glamonėjimas, kai Tave, mano Dieve, myliu, kaip savo vidinę šviesą, muziką, valgį ir apkabinimą. Nes mano sieloj šviečia tai, ko jokia erdvė nepasiglemš: ten skamba, ko joks laikas nepridengs; ten kyla kvapas, kurio joks vėjas neišsklaidys; ten toks skanumas, kurio jokia sotis nesumažins; ten toks potraukis, kurio joks nuobodulys nenugalės. Tai yra tai, ką myliu, kai Tave, mano Dieve, myliu.

Bet kas gi tai? Paklausiau žemę, ir ji atsakė: Ne aš. Ir visa, kas joje yra, davė tą patį atsakymą. Klausiau jūrą, jos gelmes ir kas jose juda. Jie atsakė: Ne mes esame tavo Dievas - ieškok aukščiau. Klausiau ūžiančius vėjus, ir visa oro karalija su visais savo gyventojais pareiškė: filosofas Anaksimenas klydo - nesu Dievas. Tada paklausiau dangų, saulę, mėnulį ir žvaigždes, ir jie pareiškė: Ne, ne mes esame Dievas, kurio tu ieškai. Pagaliau prabilau į visus daiktus, kuriuos pojūčiai pagauna: Kalbėkite man apie mano Dievą. Kadangi patys juo nesate, pasakykite nors ką apie Jį. Ir tada jie galingu balsu sušuko: Jis yra mūsų Sutvėrėjas. Mano klausimus jie išskaitė mano žvilgsniuose. O atsakymus davė man jų pasirodymas ir pavidalas.

Po to tariau sau: Kas esi? Ir atsakiau: Žmogus. Mane sudaro dvi dalys: iš viršaus matomas kūnas, ir jo viduje nematoma dvasia. Kurios dalies pagalba turėjau savo Dievo ieškoti po to, kai savo kūnu ieškojau Jo nuo žemės iki dangaus, visur, į kur tik pasiuntinius, savo akių žvilgsnius, galėjau pasiųsti? Geresnė manyje yra vidinė dalis. Vidiniam žmogui, kaip savo viršininkui ir teisėjui, visi kūniškieji pasiuntiniai davė savo pranešimus - dangaus ir žemės ir visų dalykų, kurie tik juose yra, atsakymus. Jie sakė: „Ne mes esame Dievas", „Jis mus sutvėrė". Vidinis žmogus tai patyrė padedant išoriniam žmogui. Mano siela, mano vidinis aš, tai sužinojo per pojūčius.

Ir taip aš klausiau visą pasaulį apie savo Dievą, ir jis davė atsakymą: „Ne aš esu Dievas. Jis mane sutvėrė".

Iš kn. „Didžiųjų Bendrijos Tėvų mintys"