Taip, tuo, kuo esame, mes tampame būtent dėl bendravimo su kitais. Mūsų atėjimas į šį pasaulį nėra lyg stebuklingas „protų" nusileidimas į jų jau laukiančius kūnus. Mūsų patirtis, ypač mūsų santykiai, formuoja mus kaip asmenybes. Yra žinoma atvejų (jie - reti, bet tikri), kai vaikus užaugino gyvūnai. Tokie „laukiniai" vaikai nemoka bendrauti su kitais žmonėmis, vargu ar galima juos pavadinti asmenybėmis. Psichologų studijos, kuriose analizuotas metų metus uždarose erdvėse praleidusių skriaudžiamų vaikų elgesys, rodo, kad tokie vaikai stokoja kalbėjimo ir kitų bendravimo įgūdžių, jų vystymasis - sutrikęs.
Panašiai įsivaizduoju ir dvasinį gyvenimą - tai duota kiekvienam žmogui, tačiau atsiskleidžia tik vystant santykius su Dievu. Nors visi kartkartėmis išgyvename dvasinį troškulį, jis gali likti neatsakytas, jei neužmegsime ryšio su Dievu, nevystysime dvasinio bendravimo. Šitaip mąstant žymiai paprasčiau suvokti ir atgimimo iš naujo prasmę. Atsivertimas ir dvasinės realybės suvokimas atveria visiškai naujo gyvenimo galimybę. Taigi, būdami Dievo vaikai, mes tampame tuo, kuo esame bendraudami su Dievu ir Jo žmonėmis.
Didžiausią įtaką mano dvasiniam gyvenimui padarė daktaras Polas Brandas. Per penkiolika metų drauge su daktaru Brandu parašėme tris knygas. Aš lydėjau jį kelionėse į Indiją ir Angliją, jų metu buvau ir itin svarbių gyvenimo įvykių liudininkas. Valandų valandas praleidau klausinėdamas jo įvairiausių dalykų. Ne kartą kalbėjausi ir su jo buvusiais pacientais, bendradarbiais, jo šeimos nariais, operacinėje jam padedančiomis seselėmis (pasirodo, tai - pats geriausias informacijos apie chirurgą šaltinis!). Daktaras Brandas yra geras ir didis žmogus, kuriam visada būsiu dėkingas už drauge praleistą laiką. Sunkiu savo dvasinio vystymosi metu, kai neturėjau pakankamai pasitikėjimo rašyti apie savo paties tikėjimą, visiškai užtikrintai galėjau rašyti apie jo tikėjimą.
Daktaro Brando dėka pasikeitė mano gyvenimas, pasikeičiau aš. Jis padėjo man dvasiškai augti. Mano tikėjimas augo, nes šalia turėjau gyvą pavyzdį - žmogaus, kuris bendraudamas su Dievu visapusiškai tobulėjo. Į daugelį dalykų, pavyzdžiui, į gyvenimo būdą ir pinigus, dabar žiūriu tarsi jo akimis, visai kitaip vertinu žmogaus kūną, ypač patiriamą skausmą. Santykiai su daktaru Brandu iš esmės pakeitė mano nuostatas, mano vidų.
Žvelgdamas atgal negaliu prisiminti nė vieno atvejo, kad jis būtų puikavęsis prieš mane ar manipuliacijomis siekęs mane pakeisti. Kai mano pasaulis susitiko su jo pasauliu, Aš pats noriai ir su džiaugsmu ėmiau keistis.
Tikiu, kad panašus procesas vyksta ir bendraujant su Dievu. Mano santykiai su Dievu keičia mano širdį, mano gyvenimą: kuo daugiau su Juo bendrauju, tuo labiau panašėju į Jį. Mano, kaip asmens, keitimasis bendraujant su Dievu - paslaptingas ir sunkiai nupasakojamas. Tai nevyksta prievartos ar manipuliacijos pagalba, bet laikui bėgant mano gyvenimas keičiasi, nes aš vis daugiau pažįstu Dievą.
Tarp Dievo pažinimo ir žmogaus pažinimo galima išvesti daug paralelių (mano draugas Timas Staffordas apie tai yra parašęs puikią knygą „Pažinti Dievo veidą"). Mūsų dėmesį patraukia tam tikri asmenybės bruožai. Dažnai pirmiausia mes sužinome asmens vardą, tada, leisdami laiką su nauju savo draugu, sužinome, kokia veikla patinka ir jam, ir mums. Dovanojame draugui dovanas, dėl jo aukojamės. Dažnai, norėdamas pamaloninti savo draugą, darau net tai, ko šiaip paprastai nedarau. Mūsų santykiams vystantis, aš keičiuosi, prisitaikau. Mes drauge džiaugiamės ir drauge liūdime, drauge juokiamės ir verkiame. Galiu atverti ir patikėti jam giliausias paslaptis. Vis daugiau bendraudamas aš nevengiu rizikuoti, įvairiose sferose įsipareigoju, kartais supykstu ar dėl ko nors nesutariu, bet mes vis tiek susitaikome, atrandame bendrą kalbą.
Nesu vienintelis, kuris bendrauja su tuo žmogumi, ir, žinoma, įvairių žmonių santykiai gali skirtis - tai priklauso nuo žmonių. Mano žmona žiūri į mano draugą kitaip nei aš, jo žmona į mane žiūri kitaip nei jis. Laikui bėgant tarp mūsų atsiranda pats stipriausias žmogui žinomas ryšys, - pavadinkime jį sąjunga.
Apie visas šias santykių fazes galima kalbėti ir kalbant apie santykius su Dievu. Jei turėčiau galimybę Jeremijo, Jokūbo, Jobo ir Judo paklausti: „Kokie tavo santykiai su Dievu?", esu tikras, kad kiekvienas jų atsakytų vis kitaip. Jei tą patį klausimą užduočiau Dovydui, iš to paties asmens skirtingu metu gaučiau labai skirtingus atsakymus! Skaitydami psalmes matome vis kitokius santykius, - jie kinta net ir toje pačioje psalmėje! Pavyzdžiui, 143 psalmėje Dovydas prisimena praėjusias dienas, kai Dievas atrodė toks artimas, o ryšys tarp jų buvo intymus, bet tada sušunka: „Neslėpk nuo manęs savo veido!". Dovydas tikriausiai geriau nei bet kuris kitas žmogus suprato gyvų santykių tarp žmogaus ir Dievo dinamiką.
Kas nors galėtų paprieštarauti, sakydamas: „Tavo palyginimai per daug paprasti. Taip, aš palaikau puikius santykius su daugeliu žmonių, bet taip yra dėl to, kad galiu juos matyti, paliesti, galiu juos girdėti. Aš bandžiau užmegzti ryšį su nematomu Dievu, tačiau man nepavyko. Aš net nejaučiau, kad Jis apskritai ten buvo!"
Negaliu ignoruoti tokių vidinių prieštaravimų, nes ir pats esu tai patyręs. Net dabar mano santykių su Dievu stabilumas priklauso nuo tikėjimo. Ši problema tampa itin akivaizdi, žiūrint apie dvasinę patirtį pasakojančius filmus. Trumpai tariant, dažnai jie yra nuobodūs: šventasis atsiklaupia ir meldžiasi. Galima nuspėti, kad kažkas vyksta, tačiau kamera to užfiksuoti negali. Veiksmas - nematomas, ir mums, žmonėms, tai yra ne taip įdomu, kaip veiksmai, kuriuose dalyvauja mūsų kūnas.
Reaguodamas į šį prieštaravimą, pritariu kunigui Tomui Grynui, visą gyvenimą tyrinėjusiam dvasingumą (jis vadovauja seminarijai Filipinuose, yra parašęs septynias knygas apie maldą). Jis sako, kad kai kuriems žmonėms nepavyksta išvystyti sėkmingo maldos gyvenimo, kaip ne visi žmonės laimingai gyvena santuokoje. Apčiuopiamumas (realumas) nėra problema, - tai negarantuoja net ir santykių tarp žmonių sėkmės.
Žinoma, negaliu savo santykių su Dievu visiškai prilyginti santykiams su žmonėmis, nes tam tikrais atžvilgiais jie labai skiriasi. Dievas yra beribis, neapčiuopiamas, nematomas... Ir, grubiai sakant, mums, žmonėms, nelabai rūpi toks nematomas, neapčiuopiamas Asmuo, nors Jis ir trokšta su mumis bendrauti. Baronas von Hugelis prilygino tai žmogaus ir šuns santykiams: „Mūsų šunys mus pažįsta, todėl labai mus myli. Tačiau jie pažįsta mus paviršutiniškai. Atrodo, kad po kurio laiko jie „pavargsta" nuo mūsų, todėl pabėga ir leidžia laiką su vaikais ar tarnais. O iš tiesų jiems labai patinka apskritai ištrūkti iš žmonių kompanijos... Nors šunims reikalingi ir kiti šunys (bendravimas su jais - paprastas ir aiškus), bet jiems esame reikalingi ir mes - gilūs ir nesuprantami. Jiems reikia to, kas suvokiama, bet iš tikrųjų reikia ir to, ko jie galėtų siekti, kas daugiau ar mažiau juos pranoktų, kas suteiktų prieglobstį ir juos nukreiptų..."
Dievo bendravimas su žmogumi yra žymiai sudėtingesnis nei žmogaus bendravimas su šunimi. Tokių nelygių būtybių bendravimas, be abejo, abiems pusėms gali sukelti sumaištį ir nusivylimą. Tai, ko mes, žmonės, tikimės iš mūsų santykių su Dievu, gali nesutapti ar net prieštarauti tam, ko nori Dievas. Mes norime, kad Dievas būtų toks, kaip mes: apčiuopiamas, paliečiamas, suvokiamas (taip yra ir dėl ilgai egzistavusios stabmeldystės). O Dievui nėra „nieko naujo po saule", Jam nėra reikalo apsiriboti laiko ar vietos atžvilgiu ilgiau nei tai būtina. Tačiau Dievas nori su mumis bendrauti dvasiniame lygmenyje, Jis rūpinasi, kad mūsų širdyse augtų tokios dvasinės vertybės, kaip teisingumas, gailestingumas, ramybė, malonė ir meilė, kurios iš tiesų gali būti labai veiksmingos ir mūsų materialiame pasaulyje. Žodžiu, Dievas nori, kad mes panašėtume į Jį.
Vienas senovės ortodoksų rašytojas yra pasakęs: „Protu Dievo suvokti neįmanoma. Jei Jį suvoktume, Jis nebūtų Dievas". Dievas ir mes, esame labai skirtingi, todėl draugystė Biblijoje nėra pagrindinis mūsų santykių su Juo modelis. Svarbiausias mūsų santykių su Juo modelis yra šlovinimas.
Viktoras Franklis, įžymus austrų psichiatras ir psichoterapeutas, išgyvenęs įkalinimą nacių koncentracijos stovykloje, savo prisiminimuose pasakoja išgyvenimus, kai, baimindamasis, jog bet kurią akimirką gali mirti, jis su kitais kaliniais buvo priverstas eiti į jiems nežinomą vietą: „Neištariame daugiau nė žodžio, klibinkščiuodami tuos kelis kilometrus, brisdami per sniegą ir slidinėdami ant ledo, prilaikydami vienas kitą, pakaitom keldami ir vilkdami pirmyn, bet žinome - šią valandą kiekvienas galvoja tik apie savo žmoną. Protarpiais žvilgteliu aukštyn, kur blėsta žvaigždės, arba tolyn, tenlink, kur už niūrių debesų sangrūdos brėkšta aušra. Tačiau mano dvasioje dabar vien šis paveikslas, vizija, palaikoma nepaprastai gyvos vaizduotės, niekada anksčiau, normaliame gyvenime, man nebūdingos. Kalbuosi su žmona. Girdžiu ją atsiliepiant, matau jos šypsnį, jos įdėmų ir drąsinantį žvilgsnį ir - tikras ar ne - jos žvilgsnis spinduliuoja ryškiau už kaip tik dabar patekančią saulę.
Mane nusmelkia mintis, kad pirmąsyk gyvenime patiriu, jog tiesa yra tai, ką tokia daugybė mąstytojų skelbė kaip savo gyvenimo išminties galutinę išvadą ir ką apdainavo tokia daugybė poetų; tiesa yra tai, kad meilė yra galutinė ir didžiausia aukštuma, kurion pakilti geba žmogaus būtis. Dabar suvokiu tiesą, paliudytą žmogaus kūrybos, mąstymo - ir tikėjimo: išganymą meile ir meilėje. <...>
Niūriausiomis aplinkybėmis, įstumtas būsenon, kai neįmanoma savęs išreikšti jokia veikla, kai tegali vien deramai kentėti - garbingai kentėti, - net tokiomis aplinkybėmis žmogus geba realizuotis kontempliuodamas mylimo žmogaus paveikslą. Pirmąsyk gyvenime galiu suprasti, kas pasakyta šiais žodžiais: „Laimingi angelai, su beribe meile žvelgią begalinėn didybėn." (Viktor E. Frankl, „Žmogus ieško prasmės").
Kaip jau minėjau, didelę įtaką mano gyvenimui padarė daktaras Polas Brandas. Tačiau, skaitydamas Viktoro Franklio atsiminimus, neabejoju, kad jeigu man būtų tekę patirti tai, ką patyrė V. Franklis, tokioje siaubo ir kentėjimų kupinoje vietoje, kai nuolat grėsė mirtis, aš nebūčiau galvojęs apie Polą Brandą. Turbūt, kaip ir Franklis, paskutines savo jėgas sutelkčiau mėgindamas prisiminti savo žmonos, su kuria dalinausi savo gyvenimu, ir kuri man parodė, kas yra meilė, veidą. Jei mes sutiksime, kad tampame asmenybėmis santykių su kitais dėka, tuomet šiandien aš esu tas, kas esu, labiausiai savo žmonos dėka. Kai susipažinome, buvau nepaprastai drovus, nesocialus, emociškai sužeistas. Ji nepaisė mano trūkumų ir apdovanojo mane savo meile bei dėmesiu.
Dabar, kai rašau šiuos žodžius, ji svečiuojasi pas savo tėvus už tūkstančių kilometrų, bet ji vis tiek „gyvena" manyje. Tai, ką mes išgyvenome, nuolat sukasi mano mintyse ir formuoja mano asmenybę. Nors šiandien jos nėra namie, aš jaučiu jos buvimą. Nuolat galvoju apie tai, ką ji dabar galėtų veikti, meldžiuosi už ją. Jos ilgiuosi.
Mąstydamas apie tai, kokią įtaką žmona daro man, suprantu, kodėl meilė ir santuoka dažnai Biblijoje yra minima kaip santykių, kokių Dievas norėtų su mumis, pavyzdys. Galvodamas apie savo žmoną, Viktoras Franklis pirmą kartą suprato šlovinimo reikšmę. Mes nesame angelai, esame tik žmonės, turintys daugybę ydų, todėl meilės sutartis su Dievu yra tokia pat netvirta, kaip ir meilė santuokoje. Mūsų su žmona santuoka, kuri tęsiasi jau apie trisdešimt metų, yra pagrįsta sandora, sutartimi, kurią atnaujiname kiekvieną dieną. Mus drauge išlaikė ištikimybė, o ne romantika.
Santuoką galima palyginti su kopimu į kalnus. Tai supratau po mūsų kelionės po kalnus, į kurią išsiruošėme persikraustę į Koloradą. Iš pradžių kalnai mus baugino, tačiau galiausiai mes supratome, kad kopti reiškia vieną koją pakelti ir pastatyti prieš kitą. Žengi žingsnį po žingsnio ir galiausiai pasieki viršūnę. Tai yra kopimo į kalnus taisyklė.
Kai tik susituokėme, viena vyresnė ir išmintingesnė už mus pora mums patarė: „Nepasikliaukite tik romantiška meile. Romantika nuolat nesitęs. Meilė - tai apsisprendimas, o ne jausmas". Medaus mėnesio žavesio apakintas, aš nekreipiau dėmesio į jų patarimą, manydamas, kad tai - vyresnės kartos žmonių, kurių jausmai atšalę, filosofiniai pamąstymai. Tačiau dabar, praėjus daugeliui metų, aš jiems pritariu: taip, santuoka gyvuoja meilės dėka, tačiau tokios meilės, kuri pasireiškia ir auklėjant vaikus ar siekiant krikščioniškos disciplinos: tai - tvirtas apsisprendimas eiti pirmyn, žingsnis po žingsnio, statant vieną koją priešais kitą.
Panašiai jaučiausi, kai apsisprendžiau sekti Kristumi. Kai kas tapo sunkiau ir sudėtingiau, tačiau, kaip ir santuokoje, gyvenimas su Dievu atnešė man ir žymiai daugiau pasitenkinimo. Pasiryžimas sekti Kristumi buvo pati ėjimo pasirinktu keliu pradžia. Aš vis dar pėdinu tuo pačiu keliu, ir darau tai jau daugiau metų nei gyvenu santuokoje. Dievas gyvena manyje, keičia mane, nukreipia mane, vis primena apie tikrąją mano tapatybę.
Žinoma, tarp santuokos sandoros ir sandoros su Dievu yra ir skirtumų. Aš niekada nesuabejoju savo žmonos egzistencija: kiekvieną rytą, išskyrus tuomet, kai vienas iš mūsų keliaujame, palietęs ją aš turiu apčiuopiamą įrodymą. Abi šios sandoros reikalauja ištikimybės, bet tik viena iš jų reikalauja tikėjimo - kad būtume „tikri tuo, ko nematome". Ne visada jauti ir Dievo artumą...
Kartą maldos susirinkime išgirdau, kaip moteris meldė, kad Dievas leistų patirti, „apnuogintų savo buvimą" ten susirinkusiems žmonėms. Iš dalies ši mintis yra teisinga: tai yra Dievo prigimtis - apsireikšti, būti žinomam. Kai Jis pasirodo, kai jaučiame Jo buvimą, visa kita nublanksta...
Kartais Dievas yra ir Tas, kuris slepiasi. Mozė sakė izraelitams: Kas paslėpta, priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui, o kas apreikšta - mums ir mūsų vaikams per amžius (Įst 29, 29). Mes gyvename, lyg „kabėdami" tarp to, kas paslėpta, tikriausiai norint mus apsaugoti, ir to, kas apreikšta. Dievas, kuris numalšina mūsų troškulį, taip pat yra ir Didžioji Paslaptis, kurią pamatęs žmogus negali likti gyvas. Galbūt dėl to mums ir reikalinga viena ir kita: Dievo buvimas ir nebuvimas, - kad išliktume savimi ar net kad liktume gyvi.
Paskalis rašė: „Jei nebūtų tamsos, žmogus nesuvoktų savo sugedimo. Ir jeigu nebūtų šviesos, nebūtų vilties pasitaisyti. Taigi tai, kad Dievas mums iš dalies yra paslėptas ir iš dalies apreikštas, yra ne tik teisinga, bet mums net ir naudinga, nes žmogui pažinti Dievą, nesuvokiant savo paties menkumo, yra taip pat pavojinga, kaip ir suvokti savo menkumą nepažįstant Dievo".
vertė Romulada Mekšaitė
Nuotrauka Rimanto Bikulčiaus
