Būtent tokią sąlygą iškelia Saliamonas, kalbėdamas apie didingus dieviško vedimo pažadus: Pasitikėk Viešpačiu visa širdimi <...>, tai Jis nukreips tavo takus (Pat 3, 5-6). Pasitikėjimas, tikėjimas yra esminiai dalykai. Be to negali būti nė kalbos apie Dievo vedimą. O ugdyti pasitikėjimą yra mūsų atsakomybė. Taip, Dievas turi planų mūsų gyvenime, Jis rūpinasi mumis ir nori mus vesti, nukreipti teisingu keliu, ir yra dalykų, kuriuos gali padaryti tik Dievas. Bet yra ir mūsų dalis - mes turime sutelkti dėmesį į Jį, paruošti savo širdį, kad išgirstume ir paklustume Jam. Apie tai ir noriu šiandien kalbėti.
Pats svarbiausias dalykas pasiruošimo procese - tikinti širdis. Dauguma iš mūsų sakome, kad norime vykdyti Dievo valią, norime Jam patikti. Tačiau be tikėjimo tai - neįmanoma: O be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui (Hbr 11, 6), - sako laiško hebrajams autorius. Mes turime tikėti, kad Dievas yra su mumis, kad Jis suinteresuotas kiekvieną iš mūsų vesti savo keliu, kad mes būtume saugūs ir nebijotume patikėti savo gyvenimus į Jo rankas. Turėtume besąlygiškai pasitikėti savo dangiškojo Tėvo išmintimi, ištikimybe, gerumu ir meile. Jei neturėsime tokio pasitikėjimo, negalėsime pasikliauti Juo ir sekti paskui Jį.
Norint kuo nors pasitikėti, reikia tą asmenį pažinti. Kai kurie žmonės galvoja, kad tikėti reiškia priimti tai, ko mes negalime žinoti. Jie mano, kad tikėjimas yra pigus tikro žinojimo, pažinimo pakaitalas. "Jeigu tu to iš tiesų negali žinoti, ženk rizikingą žingsnį -tikėk tuo!", - sako jie. Tačiau tikėjimas remiasi tiksliu pažinimu: juk jeigu mes nepažįstame kokio žmogaus, mums bus labai sunku juo pasitikėti, tiesa?
Norėčiau tai pailiustruoti. Mano tėvas buvo vienas pirmųjų baltaodžių žmonių, aplankiusių Auca genties indėnus po to, kai Rachelė Saint ir Betty Elliot apsigyveno tos genties teritorijoje ir pradėjo ten dirbti. Kartą vienas iš genties vyrų, Kimo, kuris buvo dalyvavęs nužudant penkis misionierius, pasiūlė mano tėvui keliauti į džiungles, kur jis parodytų, kaip indėnai medžioja beždžiones. Jie išėjo tik dviese.
Staiga tėtis suprato, kad Kimo kažkur dingo. Jis šaukė šį, bet niekas neatsakė. Buvo girdėti tik keisti beždžionių skleidžiami garsai. Kiekvieną kartą, kai tėtis sušukdavo, beždžionių garsai atsklisdavo iš vis kitos pusės. Ar įsivaizduojate situaciją? Mano tėvas stovėjo vienas tankiose Ekvadoro džiunglėse, o kažkur slėpėsi žmogus, nuo jaunystės mokytas žudyti užsieniečius. Kas žino, ar jis negrįš prie senų savo įpročių?
Tėvas prisipažino, kad jis buvo truputėlį - tiksliau, ne truputėlį, - stipriai išsigandęs. Jis ir Kimo dar nebuvo tapę artimais draugais. Atvirai kalbant, tėtis juo dar ne itin pasitikėjo. Vėliau paaiškėjo, kad Kimo žaidė su mano tėvu, norėdamas parodyti, koks bejėgis gali būti baltasis žmogus džiunglėse.
Tai puikiai iliustruoja ir mūsų kalbamos tiesos esmę: mes negalime visiškai pasikliauti nepažįstamu asmeniu.
Čia kalbu apie žymiai rimtesnius dalykus, nei mūsų fizinė gerovė. Savo ateitį mes norime patikėti Tam, kuris siūlosi vesti mus žingsnelis po žingsnelio, kuris neatskleidžia viso plano anksčiau laiko ir neparodo, kur tiksliai nori mus nuvesti. Artimai nepažindami Dievo mes negalėsime taip įsipareigoti ir Jam atsiduoti.
Kaip artimai Jį pažįsti?
Nepaprastai svarbu, kiek kiekvienas krikščionis pažįsta Viešpatį. Dažnai frazę „pažinti Viešpatį" mes vartojame kaip sinonimą frazėms „atgimti iš aukšto" ar „būti tikru krikščionimi". Jėzus sakė: Tai yra amžinasis gyvenimas: kad jie pažintų Tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir tavo siųstąjį Jėzų Kristų (Jn 17, 3). Tik pažindami Dievą, mes turime amžinąjį gyvenimą.
Egzistuoja ir įvairūs pažinimo laipsniai. Manęs dažnai prašo užpildyti rekomendacijas stojantiems į kokią nors mokyklą ar ieškantiems darbo. Anketoje paprastai klausiama: „Kaip gerai jūs pažįstate pretendentą?". Kartais aš galiu rašyti „pažįstu gerai", bet kartais turiu pripažinti, kad apskritai vos pažįstu tą žmogų...
Įdomu, kaip mes įvertintume savo santykius su Viešpačiu, jeigu mūsų paklaustų, kaip gerai mes pažįstame Jėzų? Manau, kai kurie iš mūsų turėtume pripažinti, kad tik šiek tiek Jį pažįstame. Tai ir gali būti viena iš priežasčių, kodėl mes svyruojame, negalėdami visiškai pasitikėti Juo dėl ateities.
Izraelio vaikai Kadeše nepasitikėjo Dievu, nes iš tikrųjų Jo nepažinojo. Jie atsisakė eiti į Pažadėtąją žemę, nes ten gyveno milžinai, prieš kuriuos jie jautėsi lyg žiogai (Sk 13, 33). Koks klaidingas supratimas - juk Dievas buvo jų pusėje! Jie visiškai nepažinojo Jo didingumo ir jėgos. Tačiau Jozuė ir Kalebas gerai pažinojo Dievą. „Viešpats mus myli, - sakė jie. - Jis įves mus į tą žemę. Viešpats yra su mumis, tad nebijokime!" (Sk 14, 8-9). Tačiau izraelitai atsisakė jų klausyti ir nėjo Dievo nurodyta kryptimi. Todėl keturiasdešimt metų jie be tikslo klaidžiojo po dykumą. Tik pagalvokite: keturiasdešimt metų vargo vien todėl, kad neskyrė laiko pažinti savo Dievą!
Kai kurie iš mūsų galbūt taip pat yra nelaimingi, koks nelaimingas gali būti krikščionis, vaikščiodamas savo paties keliais, todėl, kad nepažįsta savo Viešpaties. Jei neskirsime laiko pažinti Dievą, mes baiminsimės ir negalėsime savo gyvenimo patikėti Jam.
Dėl to, kad per mažai pažįstame Dievą, kaltas ne Jis, bet mes patys. Jis įvairiausiais būdais leidžiasi atrandamas ir pažįstamas. Svarbu tik, kaip mes reaguojame į Jo mėginimus mums apsireikšti, į Jo kvietimą Jį pažinti. Perkelkime tai į žmogiškų santykių lygmenį. Turbūt visi pamenate, kaip kas nors bandė užmegzti su jumis draugystę: žmogus vis sukdavosi aplink, rodydamas vis daugiau dėmesio, išsakydamas vis daugiau minčių, tikėdamasis, kad ir jūs atsakysite tuo pačiu, kad ir jūs jam atsiversite.
Tai privertė jus savęs paklausti: „Ar tai yra asmuo, su kuriuos aš iš tikrųjų norėčiau artimai bendrauti? Ar galėčiau atverti jam savo širdį? Ar aš noriu aukoti laiką ir dėti pastangas, kad ši draugystė gilėtų?", ir atsakius į šiuos klausimus padaryti išvadas.
Daug krikščionių taip mąsto ir apie Dievą, ypač, jei bažnyčios lankymas jiems tapo rutina, jie mažai skaito Bibliją, tik šiek tiek meldžiasi ir nesiekia gilesnio bendravimo su Dievu. Akistatoj su Dievu mes susiduriame skirtinguose savo gyvenimo etapuose, skirtingose vietose ir esant skirtingoms aplinkybėms, bet tai būtinai įvyksta.
Vieną dieną mes pradedame suvokti, kad Dievas bando su mumis kalbėti per savo Žodį. Jis apreiškia mums, koks Jis yra ir ko Jis norėtų iš mūsų. Jis gali parodyti, kokie iš tikrųjų mes esame ir ko Jis iš mūsų laukia. Ir čia mes atsiduriame kryžkelėje, kai turime apsispręsti: „Ar aš ir toliau gyvensiu vidutinišką krikščionišką gyvenimą, ar gilinsiu savo asmeninius santykius su Dievu ir sieksiu artimiau Jį pažinti?" Į šį klausimą negalime atsakyti lengvabūdiškai ir skubotai, - juk nuo to priklauso mūsų ateitis. Mūsų pasiryžimas patikėti savo gyvenimus Jam tiesiogiai susijęs su tuo, kaip gerai mes Jį pažįstame.
Kartais, norėdamas mums save apreikšti, Dievas „priremia mus prie sienos". Taip Jis pasielgė su izraelitais, atvedęs juos prie Raudonosios jūros: jie neturėjo kur trauktis, jiems ant kulnų lipo egiptiečiai. Tąkart izraelitai pradėjo skųstis ir murmėti. Tada Mozė atsakė: „Nebijokite, stovėkite ramiai ir stebėkite Viešpaties išgelbėjimą, kurį Jis šiandien įvykdys. Egiptiečių, kuriuos šiandien matote, niekados daugiau nebematysite (Iš 14, 13). Ir Dievas įvykdė savo pažadą: egiptiečiai buvo nugalėti, Dievo žmonės buvo išlaisvinti. Bet net po tokio stebuklingo išlaisvinimo, jie nepasitikėjo Dievu. Kartkartėmis jų tikėjimas vis susvyruodavo, jie vis suabejodavo Juo, todėl kartais Dievas išsekindavo žmogiškuosius jų išteklius, kad galėtų parodyti savo galią ir įrodyti savo ištikimybę jiems. Sudėtingos gyvenimo situacijos - geriausias laikas Dievui apreikšti savo jėgą, meilę ir ištikimybę.
Dažnai Dievas leidžia mums susidurti su problemomis, susirgti, išgyventi liūdesį ar patirti kitokius kentėjimus, būtent tam, kad galėtų apreikšti save pačiomis sunkiausiomis minutėmis, ir mes pažintume Jį ir Jo jėgą, Jo pilnatvę. Kai mes išgyvename krizes, su meile ir ilgesiu Viešpats mus kviečia: Liaukitės ir žinokite, jog Aš esu Dievas! Aš būsiu išaukštintas tarp pagonių, išaukštintas žemėje! (Ps 46, 10).
Tik pažindami Dievą, galėsime patikėti Jam savo gyvenimą. Ir bet kokios pastangos išmokti pažinti Jo vedimą turi prasidėti siekiant pažinti patį Vedlį.
Bet Jis taip toli...
Kaip mes galime pažinti Dievą, kuris gyvena danguje ir neturi fizinio kūno, kurį mes galėtume matyti ar paliesti, kuris nekalba su mumis girdimu balsu? Yra du pagrindiniai būdai - per Žodį ir maldą. Dievas apsireiškia mums savo Žodyje. Mes galime medituoti, mąstyti apie tas tiesas ir atsakydami Jam melstis bei šlovinti. Mūsų tarpusavio bendravimo tikslas, kaip sako J. I. Pakeris, yra išaiškinti, kaip žmogus mato ir suvokia Dievą, ir leisti Jo tiesai persmelkti to žmogaus protą ir širdį. Taip mes vis daugiau pažįstame ir žmogų, ir Dievą.
Jei norime vis geriau pažinti Dievą, turime skaityti savo Bibliją atviromis dvasinėmis ausimis, kad išgirstume viską, ką Jis apie save sako. Gerai pradėti skaityti nuo Psalmių knygos: Viešpats yra mano uola, tvirtovė ir išlaisvintojas (Ps 18, 2); Viešpats yra mano šviesa ir mano išgelbėjimas (Ps 27, 1); Dievas mums yra prieglauda ir stiprybė, užtikrinta pagalba bėdoje (Ps 46, 1). Kuo aiškiau suvoksime, koks Dievas iš tiesų yra, tuo mums bus lengviau Juo pasitikėti. O augantis pasitikėjimas Dievu liudys, kad paaugo ir mūsų tikėjimas.
Mąstykite apie Žodyje apreikštas Dievo savybes. Dievas yra visur esantysis: Kur nuo Tavo dvasios aš pasislėpsiu, kur nuo Tavo veido pabėgsiu? Jei užkopčiau į dangų, Tu ten. Jei nusileisčiau į pragarą, Tu ten. Jei aušros sparnus pasiėmęs nusileisčiau, kur baigiasi jūros, ir ten Tavo ranka vestų mane ir laikytų Tavo dešinė, - sako psalmininkas (Ps 139, 7-12). Kad ir kur Jis mus nukreiptų, Jis visada eis kartu su mumis. Dievas yra visa žinantis: Didis ir galingas yra Viešpats, Jo išmintis begalinė (Ps 147, 5). Dar pradžioje Jis gali apreikšti pabaigą: Aš skelbiu dalykus nuo pat pradžios ir pasakau, kas dar nėra įvykę. Mano nutarimas pasiliks ir Aš padarysiu, ką esu numatęs (Iz 46, 10). Nėra sunku pasitikėti tuo, kuris žino, kaip viskas klostysis. Dievas yra visagalis (Jer 32, 17): Jis pajėgus išspręsti visas problemas, su kuriomis mes susiduriame, siekdami gyventi pagal Jo valią. Dievas yra meilė: Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli. Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas jame (1 Jn 4, 16). Mes galime būti visiškai tikri, kad visa, ko Jis prašo mūsų padaryti, ar kur nori mus nukreipti - visa, su kuo mes susiduriame ir patiriame, atskleidžia Jo meilę mums. Dievas yra geras (Ps 119, 68) ir kelias, kuriuo Jis veda, mums yra geriausias. Dievas yra ištikimas: Viešpaties malonė nepranyko, Jo gailestingumas dar nepasibaigė. Tai atsinaujina kas rytą, ir didelė yra Jo ištikimybė (Rd 3, 23). Jei seksime paskui Jį, niekada nepaklysime. Dievas nuolatos vis naujai apreiškia save savo Žodyje. Tiesa yra neišsenkanti. Vis labiau ir labiau gilinkimės, siekime vis geriau Jį pažinti.
Pažindami Dievą, mes vis labiau keičiamės. Kuo aiškiau regime Dievą Jo šlovėje, tuo aiškiau matysime ir savo tikrąją būklę: kokie silpni, menki, nuodėmingi, akli ir bejėgiai esame, ir vis labiau suprasime, kaip labai mums reikia Dievo. Kai pripažinsime, kaip neteisingai mąstėme apie save, suprasime, koks mūsų atžvilgiu geranoriškas Jis yra, tada dar noriau patikėsime Jam savo gyvenimą.
Rašte atskleidžiamas dar vienas dalykas, svarbus pažįstant Viešpatį ir vykdant Jo valią: klausydami, ką Dievas kalba mums per savo Žodį, mes vis geriau pažįstame Jo balsą. Dažnai, iškilus sudėtingoms situacijoms, kai reikia priimti sunkų sprendimą, mes girdime daug balsų. Kaip pažinti Dievo balsą? Yra tik vienas kelias - daug laiko praleisti su Juo, dažnai klausytis, gerai jį pažinti. Dažnai girdėdami Jį, išmoksime atskirti Jo balsą iš daugybės kitų. Vaikas pažįsta savo tėvų balsus, nes girdi juos kiekvieną dieną. Aš ypač gerai prisimenu savitą tėvo švilpimą: jis nebuvo garsus, šaižus ar kažkoks ypatingas, tačiau pažįstamą tembrą galėdavau atpažinti tūkstantinėje minioje.
Avys pažįsta savo ganytojo balsą, nes jos girdi jį kiekvieną dieną. Jėzus sako: Manosios avys girdi mano balsą; Aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane (Jn 10, 27).
Kaip mes galime gerai pažinti savo Ganytoją? Jėzus duoda mums atsakymą, kalbėdamas netikinčių žydų grupei: Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose turį amžinąjį gyvenimą. O Raštai liudija apie mane, bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą (Jn 5, 39-40). Dievas apreiškia save per Raštą, savo paties įkvėptą Žodį. Žodis gimsta iš Jo burnos kvėptelėjimo (Mt 4, 4; 2 Tim 3, 16). Skirdami laiko Dievo žodžio studijoms, mes mokomės atpažinti Jo balsą.
Vietoj atsakymo
Siekiant pažinti Dievą, svarbu, jog sužinoję, išgirdę, ką Jis sako mums savo Žodyje, melstumėmės ir apmąstytume tai, medituotume, apsvarstytume tai savo prote, peržvelgtume ir įvertintume esamą situaciją Dievo žodžio šviesoje ir taikytume Žodį savo gyvenime. Suvokę Žodžio reikšmę, mes noriai šloviname Dievą, už apreikštą tiesą, atveriame Jam savo slapčiausias mintis ir jausmus, ieškome Jo jėgos. Tikrasis Dievo pažinimo lygis nepriklauso nuo to, kiek daug faktų apie Jį žinome. Daug svarbiau, kiek mes elgiamės pagal tą pažinimą. Kaip sako Pakeris, itin svarbu, kaip mes meldžiamės ir kas vyksta mūsų širdyje.
Daug krikščionių labai mažai laiko praleidžia Dievo artume, bet ištikus krizėms, bėga pas Jį, ieškodami Jo pagalbos, vedimo: „Viešpatie, truputėlį vėliau aš skirsiu laiko Tau, bet jau šiandien vidurdienį man reikia priimti šį sprendimą. Tad gal galėtum pasakyti, ką šį kartą man daryti? Pažadu, kad jau kitą savaitę vėl pradėsiu skirti laiko Tau". Tačiau taip neteisinga. Yra kai kas, kas Dievui daug svarbiau, nei tai, kad žinotume Jo valią, - Jam svarbiau, kad pažintume Jį patį. Ir egzistuoja tik vienintelis kelias pasiruošti pažinti Jo valią, kai atsiduriame pasirinkimų kryžkelėje ir reikia priimti sprendimus, - tiesiog dabar pradėti leisti laiką Jo artume.
Kai du žmonės myli vienas kitą ir gyvena drauge, jie vis geriau vienas kitą supranta. Kuo jų santykiai artimesni, tuo geriau jie žino vienas kito troškimus. Mes su žmona šiandien esame žymiai jautresni vienas kito poreikiams nei tada, kai tik susituokėme. Artimai bendraudami bėgant metams mes vis geriau vienas kitą pažįstame: aš pradedu suprasti jos troškimus ir norus, jai dar jų nepasakius, o ji vis geriau žino, ko trokštu aš.
Ar norėtum žinoti, ko Dievas tikisi iš tavęs? Skirk laiko Jam, Jo Žodžiui. Atverk savo širdį Jam maldoje. Kaip sako pranašas Ozėjas: Stenkimės pažinti Viešpatį. Kaip aušra Jis pasirodys ir ateis pas mus kaip lietus, kaip vėlyvas ir ankstyvas lietus į žemę (Oz 6, 3).
vertė Ramunė Janušaitienė
Nuotrauka Rūtos
