Jos maloniai priėmė Krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodis" vyr. pastoriaus Giedrius Saulyčio, seminaro iniciatoriaus, kvietimą skaityti pranešimus tikinčiųjų auditorijai.
Išsami informacija apie ši seminarą ( plakatai, skrajutės) buvo paskleista ir po kitas evangelines bendruomenes, kai kuriuos universitetus, tad sausio 19 - osios rytą į mūsų bažnyčios salę susirinko beveik trys šimtai žmonių ne tik iš „Tikėjimo žodžio", bet ir evangelikų reformatų, metodistų, baptistų, sekmininkų, Laisvųjų krikščionių, „Biblijos kelio", „Vynuogyno" bažnyčių. Taip pat buvo studentų, keletas mokslo institucijų atstovų bei nemažai atvykusiųjų iš kitų Lietuvos miestų.
Seminaras truko beveik visą dieną (nuo 10 iki 18 val.), nes pranešėjos skaitė po du pranešimus šiomis temomis: „Abraomas Kulvietis ir pirmasis lietuvių tikėjimo išpažinimas" (Dr. Dainora Pociūtė). „Mikalojus Radvila Juodasis - LDK evangelikų bažnyčios manifesto kūrėjas" (Dr. Dainora Pociūtė). „Stanislovas Rapolionis" - lietuvis teologijos profesoriaus katedroje (Habil. dr. Ingė Lukšaitė). „Martyno Mažvydo katekizmas ir to meto liaudies kultūra" (Habil. dr. Ingė Lukšaitė). Dienotvarkėje taip pat buvo skirta laiko klausimams-atsakymams.
Glausta seminaro apžvalga
Seminarą pradėjo bažnyčios choristai su senosios muzikos ansambliu „Affectus" atlikę psalmę „Aukštink, dūšia, mano Poną" pagal melodiją iš pirmosios lietuviškos knygos - Martyno Mažvydo katekizmo. Įžanginį žodį tarė pastorius Giedrius Saulytis, pastebėdamas, kad Lietuvos evangelinės bažnyčios menkai pažįsta savo istorinį paveldą, todėl tokie seminarai labai reikalingi, nes bręstant Dievo pažinimu, istorinė retrospektyva tampa labai svarbi. Pastorius pristatė renginio moderatorių, Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos katedros prodekaną Deimantą Karvelį, kuris supažindino su pirmąja pranešėja dr. Dainora Pociūte, trumpai apžvelgdamas jos mokslinius darbus, kurie koncentruojasi į Lietuvos evangelinio paveldo literatūrinę ir istorinę rekonstrukciją. Pažymėtina autorės paskutinė 600 puslapių monografija „Maištininkų katedros. Ankstyvoji reformacija ir lietuvių - italų evangelikų ryšiai".
Pirmas pranešimas: „Abraomas Kulvietis ir pirmasis lietuvių tikėjimo išpažinimas"
Dr. Dainora Pociūtė šiame pranešime apžvelgė A. Kulviečio tiek biografinius, tiek teologinės mąstysenos ir įsitikinimų formavimosi etapus, kuriuos įmanoma nustatyti iš labai fragmentiškų istoriografinių šaltinių. A. Kulviečio gimimas pagal antrinius duomenis datuojamas apie 1510-1512 m. Kilęs iš Kulvos (dabartinės Jonavos), tikroji pavardė - Abraomas Ginvilionis (tėvo bajoriška). Lietuvos istoriografijoje Kulvietis laikomas reformacijos pradininku, nes iki jo nėra jokių tekstų, liudijančių apie reformacijos idėjas Lietuvoje. Pradėjo studijas katalikiškame Krokuvos (Lenkija) universitete, toliau apie vieną semestrą studijavo Vitenbergo (Vokietija), Leipcigo (Vokietija), Liuveno (Nyderlandai) ir Sienos (Italija) universitetuose. 
Dr. Dainora Pociūtė
1540 m. lapkričio 28-29 dienomis Sienos universitete, kuris garsėjo kaip prestižinis teisės universitetas, Kulvietis apsigynė „dviejų teisių" doktoratą (pasaulietinės ir kanonų, t.y. bažnytinės). Yra išlikęs tik doktorato gynimo protokolas, paties doktorato teksto nėra. Anot dr. Dainoros Pociūtės, būtent studijų Sienoje metu galutinai susiformavo Kulviečio evangelinės pažiūros ir reformacinės nuostatos, nes jis atsidūrė filoprotestantiškoje (ne protestantiškoje, bet linkusioje į protestantizmą) aplinkoje. Tuo metu Italijoje kai kurios protestantiškos idėjos buvo atvirai skelbiamos, pamokslavo populiariausias Italijos pamokslininkas, filoprotestantas Bernardinas Okinas. Tačiau 1542 m. pradėta labai intensyvi inkvizicija užgesino reformacijos judėjimą pietų Europoje. Beje, tik prieš 15 metų atidaryti Italijos archyvai atskleidė, kad daug procesų buvo iškelta katalikų dvasininkams, net aukštiems hierarchams, už pritarimą protestantiškoms idėjoms ar jų skleidimą. Pagrindinė idėja, dėl kurios inkvizicija degino žmones ir kapojo jiems galvas, - „Išganymas ne dėl darbų, bet tik iš malonės".
1540 m. žiemą Kulvietis iš Italijos grįžta į Vilnių ir eina tiesiai pas karalių, kad „pasakytų tiesą", kas darosi pasaulyje. Karaliaus rūmuose buvo suprastas, ypač karalienės Bonos Sforzos, kuriai jau buvo nesvetimos reformacijos idėjos; ji buvo filoprotestantė, skaitė Bernardiną Okiną.
1541 - 1542 m. Vilniuje veikė Kulviečio įkurta trijų kalbų mokykla (hebrajų, graikų ir lotynų kalbų pagrindu buvo interpretuojamas Šventasis Raštas), kurioje galėjo mokytis apie 60 mokinių. Ši mokykla ir tapo pretekstu persekioti Kulvietį. Vyskupas Povilas Alšėniškis apskundžia Kulvietį karaliui Žygimatui Senajam (...lietuvis Abraomas iš Kulvos, mūsų valdinys, nuo šventosios Romos katalikų bažnyčios atsimeta ir kitus į paklydimą traukia... jis atvirai tiek žodžiais, tiek darbais išpažįsta svetimą mokslą, Romos katalikų bažnyčios pasmerktą...), išleidžiamas dekretas, kuriuo Kulviečiui įsakyta stoti prieš bažnytinį teismą. Tai pirmas atvejis Lietuvos istorijoje, kai žmogus, anot dr. D. Pociūtės, pamerkiamas už pažiūras. Kulvietis, tikriausiai Bonos Sforzos perspėtas, 1542 gegužę bėga į Karaliaučių. Jo šeima ir draugai įkalinami, konfiskuojamas turtas. Kulviečiui pirmajam Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje grėsė mirties bausmė dėl pažiūrų, dėl įsitikinimų; jei nebūtų pabėgęs, jis būtų sudegintas.
Kulviečio mirties aplinkybės - labai dramatiškos. 1545 m. jis gauna leidimą grįžti į Lietuvą, grįžęs pradeda religinius disputus ir staiga susirgęs 1545 m. pavasarį miršta. Nors nėra įrodymų, bet, motinos teigimu, jis buvo nunuodytas (XVI a. nuodijimas buvo labai paplitusi žudymo praktika). Kulvietį uždraudžiama laidoti bažnyčioje. Sielvartaudama motina rašė: „Staugiančių vilkų ruja dar nepasitenkino nunuodijusi mano vaiką, tai dar uždraudė palaidoti".
Pagrindinis Kulviečio kūrinys - lotyniškai laiško forma parašytas Tikėjimo išpažinimas (Confessio fidei) (1543), adresuotas karalienei Bonai Sforzai. Juo prasideda Lietuvos evangeliškosios minties istorija. Kulviečio Tikėjimo išpažinimas - tai jo teologinių pažiūrų santrauka; pagrindinė idėja - „išganymas ne dėl darbų, - ar dėl to esu eretikas?" Jame galima išskirti dvi didesnes dalis (apologetinę-kritinę ir tikėjimo tiesų išdėstymo): pirmoje Kulvietis išvardija katalikų bažnyčios negeroves (dvasininkija nemokyta, neintelektuali, korumpuota), pabrėžiama, kad Šventąjį Raštą turi teisę aiškinti kiekvienas, ypač išsilavinęs); antroje dalyje dėstomos kelios tikėjimo tiesos (eucharistija turi būti teikiama dviem pavidalais, pasisakoma prieš celibatą ir kt.).
Antras pranešimas: „Mikalojus Radvila Juodasis - LDK evangelikų bažnyčios manifesto kūrėjas"
Šiame pranešime dr. D. Pociūtė kalbėjo apie kunigaikštį Mikalojų Radvilą Juodąjį (1515 - 1565) - pagrindinį Lietuvos evangeliškosios bažnytinės reformos vykdytoją. Radvila Juodasis, karaliaus Žygimanto Augusto patarėjas ir įtakingiausia karališkosios aplinkos figūra (jis faktiškai valdė Lietuvą), tapo LDK protestantų bendruomenės ir bažnyčios kūrėju bei jos ankstyvosios ideologijos formuotoju. Dėl jo veiklos Lietuvos reformacija išgarsėjo Europoje, - kaip kraštas, kuriame „išplito erezija".
Radvilos konversijos (atsivertimo, perėjimo) į protestantizmą data nėra žinoma, greičiausiai tai buvo palaipsnė konversija, kaip ir daugelio reformacijos protestantų. 1553 m. jis viešai pradeda evangeliškas pamaldas savo dvaruose Vilniuje ir Brastoje. 1553 m. Brastoje įsteigia pirmą spaustuvę lotyniškais rašmenimis, pradeda knygų (tik evangeliškos literatūros - katekizmų, giesmynų) spausdinimą. 1563 išleidžiama Brastos (Radvilų) Biblija lenkų kalba - tai buvo to meto poligrafijos šedevras. Biblijos tekstą vertė apie 15 vertėjų.
Radvila laikomas ir vienu pirmųjų Lietuvos teologų, susirašinėjo su Kalvinu Trejybės doktrinos klausimu. Radvilai buvo būdingas didelis atvirumas doktrininiams iššūkiams, polemikoms, jo dvare buvo nemažai italų disidentų, net Kalvino išvarytų, kaip antitrinitorių.
Radvila Juodasis išgarsėjo Europoje, kai 1556 m. buvo išleistas pirmas religinės polemikos kūrinys Du laiškai (Duae Epistolae). Dr. Dainora Pociūtė intriguojančiai papasakojo ir apie šio kūrinio atsiradimo aplinkybes. 1555 m. į Lietuvą atvyksta popiežiaus nuncijus (pasiuntinys) Lippomanas tramdyti Radvilos. Vykti į Lietuvą labai nenorėjo, laiškuose skundžiasi, kad važiuoja „pas barbarus į pasaulio kraštą". Lippomano užduotis - įtikinti Radvilą Juodąjį, kad šis grįžtų į katalikybę. Atvykęs į Vilnių, pasibaisėja protestantiška aplinka ir laiške rašo: „Tas, kuris nors kartą apsilankė šiame mieste, - jam atleistos visos nuodėmės". Tačiau Lippomanas su Radvila nesusitiko, matyt, bijojo su juo kalbėtis. Vėliau iš Lenkijos parašo jam laišką apsimestinio mandagumo tonu, klausdamas, ar tiesa, kad jis neva girdėjęs, jog Radvila palankus protestantams ir pan. 1556 m. rugsėjį išspausdinamas Radvilos atsakymas kaip poleminis traktatas. Tai buvo pirmasis Lietuvos tekstas, kuriame katalikų bažnyčia pasmerkiama kaip blogis (Romos bažnyčia laiške vadinama „Babilono paleistuve", „laisva sugulove", imituojant Vakarų, ypač italų, protestantų pavyzdžius).
1556 m. abu laiškai (Lippomano ir Radvilos) buvo išspausdinti kartu ir kūrinys pavadintas Du laiškai. Juos imta spausdinti kaip viešą Lietuvos reformacijos išpažinimą vienoje knygoje. Ji paplito po visą Europą, buvo išversta į lenkų, vokiečių, italų kalbas. Šis leidinys Romos iš karto buvo įtrauktas į Index librorum prohibitorum (Uždraustų knygų sąrašas) aukštąja kategorija. Tai reiškia, kad viskas (ne tik šis laiškas), kas yra Radvilos parašyta, yra uždrausta ir kad šis asmuo pavojingas visos Europos mastu.
Radvilos atsakymas Lippomanui nebuvo teologinis kūrinys, jame nedemonstruota religinė kompetencija. Tai buvo religinės polemikos veikalas, rodantis karštą norą krikščioniškąją doktriną reformuoti evangelizmo idėjų pagrindu. Laiške Radvila aptarė daugelį reformacijos aspektų kaip naujosios tikros bažnyčios ženklus - spaudą gimtąja kalba, teisingą Dievo garbinimą ir su juo susijusias liturgines apeigas - ir grindė karaliaus teisę sušaukti susirinkimą, galintį imtis spręsti religines reformas savo šalyje nepriklausomai nuo Romos bažnyčios. Šis laiškas buvo išspausdintas kaip LDK Evangelikų bažnyčios vadovo Radvilos Juodojo tekstas, demonstruojantis Europai, jog kunigaikštis viešai pasuko „tikrosios" Evangelijos šviesos keliu".
Po abiejų savo pranešimų dr. Dainora Pociūtė sulaukė nemažai klausimų, kuriuos atsakydama dar labiau praplėtė seminaro dalyvių evangelinio paveldo pažinimo akiratį.
Bus daugiau
Nuotraukos Ginto Tumulio
