Parodyk taip pat, kad tavo sielos akys mato ir tavo širdies ausys girdi. Savo kūno akimis matome žemės gyvenimo reiškinius ir atskiriame šviesą nuo tamsos, balta ar juoda, negražu ar gražu, harmoninga ir darnu ar neharmoninga ir be simetrijos. Klausos organais skiriame garsus, tonus. Panašiai esti ir su širdies ausimis ir dvasios akimis, kai kalbama apie galimybę matyti Dievą. Dievą pajėgia matyti tik tie, kurie savo dvasios akis laiko atviras Dievui. Apakusieji negali saulės šviesos matyti. Jeigu aklieji saulės nemato, tai dar nereiškia, kad saulė nešviečia. Dėl to kalti patys aklieji - jų akys. Taigi tu, žmogau, dėl savo nuodėmių ir blogų darbų turi aptemusias sielos akis.
Žmogaus siela teesie tokia tyra kaip blizgąs metalo veidrodis. Kai rūdys aptraukia veidrodžio paviršių, nebegalima jame matyti žmogaus veido. Taip nuodėmingasis žmogus nebegali Dievo matyti. Taigi nesvetimoteriauk, nebūk pasileidėlis, vagis, plėšikas, pakeleivių užpuolėjas, jaunimo suvedžiotojas, prievartautojas, šmeižikas, pikčiurna, pavyduolis, pagyrūnas, nuolat ką įtarinėjantis, peštukas, šykštuolis, neklusnus tėvams, savo vaikų pardavėjas, nes tai apsupa tave, žmogau, nusigręžimo nuo Dievo tamsa, kad tu negalėtum Dievo matyti.
Iš kn. „Didžiųjų Bendrijos Tėvų mintys"
