Šių metų sausio 24 d. Vilniuje, Bernardinų bažnyčioje, vyko ekumeninė konferencija apaštalo Pauliaus metams paminėti. Pastoriaus Giedriaus Saulyčio pranešimo tekstą mielai pateikiame Ganytojo skaitytojams.
Malonė yra nesuvokiama tiesa, jog Dievas yra patenkintas žmogum, ir kad žmogus gali džiaugtis Dievu. Tik tuomet, kai malonė yra suvokiama kaip nesuvokiama, ji yra malonė. (Karlas Bartas)
Apaštalas Paulius yra viena ryškiausių asmenybių. Ne tik krikščionybės, bet ir Vakarų Europos istorijoje. Pauliaus fenomenas gausiai nagrinėtas biblistų, teologų, istorikų, antropologų bei judaizmo ir helenizmo kultūros tyrinėtojų. Adolfas Deissmannas klasikinėje studijoje apie Paulių taikliai įvardina įtampą, kurią gimdo nevienalytis jo portretas:
Anatolietis... senovinės tautos vyras, homo novus, vienas iš nieko nereiškiančios minios, kurio neišgirsta nė vienas iš jo amžininkų literatų, bet kuriam lemta tapti viena didžiausių asmenybių žmonijos istorijoje; homo religiousus - ir mistikas ir labai dalykiškas žmogus; pranašas ir regėtojas, Kristuje nukryžiuotas pasauliui, tačiau sykiu ir šio pasaulio labiausiai įsimintinas pilietis bei keliauninkas, tebeformuojantis pasaulį ir mūsų dienomis. [1]
Pauliaus asmenyje regime ir žydą, ir Romos pilietį, ir krikščionį. Apaštalą ir mokytoją, rašytoją ir pamokslininką, egzegetą ir pasakotoją, etikos pedagogą ir teologą.
Šiame pranešime mus domins Paulius - teologas. O dar tiksliau, esminis apaštalo teologinės minties aspektas - malonė. Istorinis Pauliaus paveikslas paprastai tapomas remiantis trimis pagrindiniais šaltiniais: (1) apaštalo laiškais - kai kurie tyrinėtojai šį šaltinį suskirsto į laiškus, dėl kurių autorystės nesiginčijama, ir laiškus, kuriuos galėjo parašyti kas nors kitas, o ne Paulius, (2) Luko pasakojimu Apaštalų darbų knygoje ir (3) nekanoniniais tekstais, kaip antai tekstu, pavadintu Pauliaus darbai ir Tekla. Mes daugiausiai remsimės pirmuoju šaltiniu, Pauliaus laiškais, ir pabandysime aptarti malonės sampratą Pauliaus teologijoje.
Pradėsiu nuo graikiško žodžio etimologijos ir trumpai užsiminsiu apie malonės termino vartojimą helenistinėje bei judaistinėje raštijoje.
Malonės kategorija helenistinėje ir judaistinėje raštijoje
Graikų mitologijoje Dzeuso dukterys - Charitės - buvo geranoriškumo, malonumo ir linksmumo deivės. Graikų kalboje pirminė žodžio χαρις (charis) - malonė prasmė būtent ir apibūdina savybę, teikiančią patrauklumo, malonumo, žavesio. Iš tos pačios šaknies kyla ir kitas graikų kalbos žodis cara (χαρά ) - džiaugsmas. Kitos charis reikšmės apibūdina maloningą santykį kieno nors atžvilgiu. Helenistinėje kultūroje geradaris, filantropas, labdaros tikslais sušelpiantis, aukojantis neretai buvo vadinamas σωτὴρ (sōtēr) - gelbėtoju. Kaip ir šeimininkas, atleidžiantis savo tarnų nusižengimus. Veiksmažodis χαρίζομαι reiškia duoti, suteikti, atleisti, dovanoti. Taigi pilnas malonės asmuo daro gera, atleidžia kitam. Gauti malonę - tai susilaukti nepelnytos dovanos, vietoj bausmės - pasigailėjimo. Malonės gavėjas natūraliai reaguoja į dovaną su padėka, dėkodamas - εὐχαριστίᾳ (eucharistia). Senajame Testamente atnašaujamos padėkos aukos Septuagintoje įvardijamos vėlgi giminingu žodžiu χαριστήριος (charistērios). Ši sąvoka žinoma tikintiesiems, nes įėjo į bažnyčios liturgiją. Tačiau verta pastebėti, jog Naujajame Testamente žodis eucharistia dažniausiai neturi liturginių konotacijų ir vartojamas bendrąja reikšme, pavyzdžiui: „Todėl ištvirkavimas, visoks netyrumas ar godumas tenebūna net minimi pas jus, kaip pridera šventiesiems; taip pat nešvankumas, kvaila šneka ar juokų krėtimas jums netinka, verčiau tebūna dėkojimas (Ef 5, 3-4). Arba: „Nuolat melskitės, budėdami ir dėkodami" (Kol 4, 2). Taigi charis (malonė), kaip savybė subjekto, kuris maloningai suteikia, tampa ir objekto, kuris su padėka ją priima, charakteristika. Akivaizdu, kad Dievas yra malonės subjektas, o žmogus - jos objektas. Malonė - tai Dievo palankumas, kurio žmogus niekaip negali pelnyti.
Skaitydami apaštalo Pauliaus laiškus, nesunkiai pastebėsime, jog Paulius terminą charis vartoja labai dažnai - 100 kartų! Naujajame Testamente charis iš viso sutinkamas 154 kartus. Juokaudamas sakau, kad net sudėjus visus kitus autorius drauge, jiems atitenka tik viena trečioji malonės dalis! Taigi Pauliaus teologiją pagrįstai galime vadinti malonės teologija. Beje, ir pats Paulius glaustai apibūdindamas savo tarnavimą atsisveikinimo kalboje, adresuotoje Efezo ganytojams, jį įvardija kaip Dievo malonės Evangeliją (Apd 20, 24).
Klausimas, kurį kėlė ne vienas biblistas - iš kur malonės kategorija atsiranda Pauliaus terminijoje? - mano galva, išlieka atviras. Nėra dvejonių, kad koine dialektu graikiškai rašančiam Pauliui buvo gerai pažįstamos mūsų jau aptartos malonės termino reikšmės ir konotacijos. Tačiau ne visi tyrinėtojai sutinka su tuo, kad charis į Pauliaus žodyną patenka iš helenistinės aplinkos. Malonė (hbr. xehen) yra ir Senojo Testamento kategorija. Izraelio tautai Jahvė atsiskleidžia, kaip „Viešpats Dievas, gailestingas ir maloningas (hbr. wahanun), kantrus ir kupinas gerumo bei tiesos" (Iš 34, 6). Kai kurie Šventojo Rašto tyrinėtojai net bando atrasti charis ryšį su kitu labai reikšmingu Senojo Testamento terminu hesed - ištikima meile, gailestingumu. Nesiimčiau vertinti, kuri nuomonė yra labiau pagrįsta. Aišku viena, jog Pauliui - žydų žydui, Toros mokytojui ir fariziejui - maloningo Dievo, kuris gailisi savo tautos, atleidžia jos nuodėmes ir daro jai gera, paveikslas buvo gerai pažįstamas dar iki jam tampant krikščionimi. Labai tikėtina, jog malonės sąvoka Pauliaus mąstysenoje yra tampriau susijusiu su Jahvės paveikslu, kurį atskleidė Senasis Testamentas. Tačiau nereikėtų pamiršti, jog I-ojo amžiaus judaizmas jau buvo smarkiai pakitęs dėl helenizmo įtakos ir deramai galėtų būti vadinamas helenistiniu. Taip pat turint omenyje Pauliaus teologijos universalumą, labai tikėtina, jog, dėstydamas Evangelijos tiesas graikams, apaštalas vartojo helenistinės kultūros suponuojamas malonės kategorijos reikšmes. O kai jo auditorijos didesnė dalis būdavo žydai, jis tą pačią tiesą aiškindavo pasitelkdamas Senojo Testamento kategorijas ir pavyzdžius, kaip antai Abraomo (Rom 4 sk.) ar jo žmonų (Gal 4, 21-31). Apie šį apaštalo lankstumą ir gebėjimą kalbėti savo auditorijai suprantama kalba sužinome iš paties Pauliaus:
Žydams buvau kaip žydas, kad laimėčiau žydus. Tiems, kurie laikosi įstatymo, tapau besilaikančiu įstatymo, kad laimėčiau besilaikančius įstatymo, nors pats nesu jam pavaldus. Tiems, kurie neturi įstatymo, buvau kaip neturintis įstatymo, - pats būdamas ne be Dievo įstatymo, bet surištas Kristaus įstatymu, - kad laimėčiau tuos, kurie neturi įstatymo. Silpniesiems pasidariau kaip silpnas, kad laimėčiau silpnuosius. Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip kai kuriuos išgelbėčiau (1 Kor 9, 20-22).
Mano galva, bandantys „išlaisvinti" ankstyvąją krikščionių teologiją iš helenizmo įtakos, klysta - tarsi helenistinė mintis suterštų šventą judaistinį paveldą. Senojo Testamento metu Dievo apreiškimas buvo „apvilktas" judaistiniu, o Naujojo Testamento metu - labiau helenistiniu rūbu. Nepamirškime, jog esminės krikščioniškos terminijos kategorijos, kaip antai logos (žodis), eklesia (bažnyčia) ir mūsų aptariamas charis kyla iš helenistinės kultūros. Galiausiai dabar jau tikrai žinome, jog koine dialektu, kuriuo užrašytas Naujasis Testamentas, buvo kalbama namuose, gatvėje, turguje. Apreiškimas, kaip ir pats Dievo Sūnus, žmogų pasiekia suprantamu, žemišku būdu. Šventenybes Dievas paslepia žemiškoje kasdienybėje. Dėl to jų galima ir nepastebėti.
Apibendrindamas, teigčiau, jog malonės samprata formuojasi kultūriniame antikos, o vėliau - helenizmo kontekste paraleliai su judaizmo raida. Palyginus, kaip charis terminą vartoja hebrajų filosofas, helenistas Filonas Aleksandrietis (20 m. pr. Kr. - 50 m.), ir apaštalas Paulius, aiškėja, jog esama daug panašumų. Bet vienas iš esminių skirtumų tarp to, kaip malonę traktuoja Filonas ir Paulius, yra santykis į Jėzų Kristų. Pauliaus malonės teologijoje istorinis Jėzus yra pagrindinė malonės prielaida.
Istorinis Jėzus kaip pagrindinė malonės prielaida
Priartėjome prie pirmojo fundamentalaus Pauliaus teologijos aspekto - malonė ateina Jėzaus Kristaus dėka. „Taigi, išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir džiaugiamės Dievo šlovės viltimi" (Rom 5, 1-2).
Malonė pasiekiama per Jėzų Kristų. Pauliaus požiūriu, Jėzus Kristus yra vienintelis tarpininkas ir sykiu vienintelis malonės šaltinis: „Nes yra vienas Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas - žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirką už visus" (1 Tim 2, 5-6).
Vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus yra istorinis Jėzus - žmogus Kristus Jėzus, kurio mirtis ir prisikėlimas teikia išganymą visiems žmonėms. Tačiau išganymo malonę pasiekia tik tie, kurie tiki. Atkreipkime dėmesį į istorinį-soteriologinį kontekstą, kuriame Paulius plėtoja malonės sąvoką.
Malonė pasiekiama tikėjimu. Tačiau neteisinga būtų teigti, jog visi, kurie tiki, susilaukia Dievo malonės. Esminis klausimas - kuo tikima? Pauliaus soteriologija - t.y. teologijos dalis, nagrinėjanti išganymo sąvoką - grindžiama istoriniu pamatu: Jėzaus iš Nazareto mirtimi ir prisikėlimu. Manau, kad vienas iškiliausių XX a. Naujojo Testamento tyrinėtojų Rudolfas Bultmannas yra teisus, teigdamas, jog malonė yra įvykis. Anot jo, „maloninga Dievo dovana nėra savybė ar laikui nepavaldus Dievo santykis, kurį atneša Evangelija, nėra žinojimas nepažintos Dievo esmės, lyg Jis anksčiau neteisingai buvo suvokiamas kaip rūstaujantis, o turėtų, priešingai, būti suprantamas kaip maloningas <...> malonė nėra anksčiau nepažintas ar nesuprastas maloningas [Dievo] nusiteikimas, bet dabar vykstantis Jo maloningos dovanos aktas". [2] Kitaip tariant, klystume, jei manytume, jog Senojo Testamento Dievas buvo rūstaujantis, o Naujojo Testamento - mylintis. Dievas nekinta. Ir Senajame ir Naujajame Testamente Jis yra ir maloningas, ir teisingas, mylintis ir rūstaujantis, pasigailintis, bet ir baudžiantis. Bultmannas yra teisus, sakydamas, jog Jėzaus Kristaus paklusnumas, atvedęs Jį ant kryžiaus, kurį Paulius priešpastato Adomo nepaklusnumui, ir yra Dievo malonė, pasiekiama visiems, kurie tiki. Tačiau Bultmannas pamiršta transcendentinį malonės aspektą, apie kurį Paulius irgi kalba savo laiškuose. „[Dievas] išgelbėjo mus bei pašaukė šventu pašaukimu, ne pagal mūsų darbus, bet savo paties nutarimu bei malone, kuri buvo suteikta mums Kristuje Jėzuje prieš amžinuosius laikus, o dabar apreikšta, pasirodžius mūsų Gelbėtojui Jėzui Kristui, kuris sunaikino mirtį ir nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą savo Evangelija" (2 Tim 1, 9-10).
Taigi Paulius kalba apie malonę kaip suteiktą ir apreikštą. Suteiktą - prieš amžinuosius laikus, o apreikštą - pasirodžius mūsų Gelbėtojui Jėzui Kristui. Malonė yra amžinai esanti Jėzuje Kristuje kaip Dieve, tačiau mus pasiekia per konkretų istorinį įvykį - Jėzaus iš Nazareto mirtį ir prisikėlimą iš numirusių. Tačiau Pauliaus mąstysenoje istorinis Jėzus ir tikėjimo Kristus yra vienas ir tas pats asmuo. Tad Jėzuje Kristuje malonė yra transcendentinė ir sykiu imanentinė. Tačiau tiek anapus, tiek šiapus ji susieta su Jėzaus Kristaus asmeniu. Šį ryšį Paulius ne kartą pabrėžia baigiamuosiuose palaiminimuose, kaip antai: Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūna su jumis visais (2 Tes 3, 18, taip pat 2 Kor 13, 13), Laiške galatams Paulius pasako dar trumpiau - tiesiog Kristaus malonė: „Aš stebiuosi, kad jūs nuo to, kuris pašaukė jus Kristaus malone, taip greitai persimetate prie kitos evangelijos" (Gal 1, 6). Pastaroji ištrauka veda mums prie kito esminio klausimo, kuriam apaštalas Paulius skiria daug dėmesio - tai yra Įstatymo darbų ir malonės antitezės. Jį aptarsime kitą kartą.
Bus daugiau
Nuotrauka Dariaus Pranckaus
[1] A. Deissmann, A Study in Social and Religious History, Harper, 1957, p. 8
[2] R. Bultmann, Izbrannoje: vera i ponimanije, Moskva, 2004, p.136-7.
