Vieni daugiau tikimės iš aplinkinių, laukiame palankesnių situacijų savo laimei, kiti tiesiog tai kuria ir dažnai kuria ne sau - kitiems, ir taip darydami tikriausiai jaučiasi laimingi.
Esu labai dėkinga Dievui už pažintį su kun. Hermanu Šulcu. Žiūrėdama į šio žmogaus gyvenimą dažnai pamąstau, kaip išsidėsčiusi mano vertybių skalė.
Jau pirmo susitikimo metu kunigas paliko tiesaus, lengvai bendraujančio ir paprasto žmogaus įspūdį. Gal todėl nebuvo sunku ryžtis ir kelionei į Afrikos gilumą, į ten jo įkurtą sodybą. Nors neturėjome aiškaus kelionės plano, visgi išvykome į taip išsvajotą Ruandą.
Nuo pirmų kelionės akimirkų iki pat jos pabaigos jautėme nuoširdų ir tėvišką kunigo rūpinimąsi mumis. Su maloniu jauduliu prisimenu pirmąjį atvykimo vakarą: švelnus vėjelio dvelkimas, nors ir nepažįstami, bet malonūs garsai ir šilti pasisveikinimai. „Dieve, kaip norėčiau čia atvažiuoti dar kartą, su visa šeima", - mąsčiau bandydama susivokti realybėje.
Daugiau nei tris savaites praleidome kunigo, vaikų ir jaunimo draugijoje, svečiuodamiesi ir lankydami įvairius žmones. Kasdien prie pietų ar vakarienės stalo turėjome galimybę klausytis kunigo pasakojimų.
Drauge su kunigu mintimis keliavome nuo jo vaikystės iki nelengvų studijų laikų, nuo pirmųjų tarnystės metų Brazilijoje iki didžiosios misijos Ruandoje... Ir kuo arčiau pažinome šį žmogų, tuo labiau matėme jo plačią širdį, Jo meilę ne tik Dievui ir žmonėms, bet ir gamtai, gyvūnams.
Prisiminiau vieną pamokantį pasakojimą: „Po mirties vienas žmogus atėjo pas Viešpatį ir išdidžiai ištiesęs Jam rankas pasakė:
- Viešpatie, pažvelk, kokios švarios mano rankos!
Viešpats nusišypsojo, bet su liūdesio gaidele balse atsakė:
- Taip, jos tikrai švarios, tačiau tuščios...
Taip norėtųsi nors maža dalele prisidėti prie amžinybėje vertingų dalykų, kad Tą dieną mano rankos nebūtų tuščios...
Diana Kupstienė
Iš biografijos
Hermanas Jonas Šulcas gimė 1939 m. spalio 27 d. Klaipėdoje, vokiečio liuterono ir katalikės žemaitės Elžbietos Mockutės šeimoje. Artėjant Antrajam pasaulinio karo frontui ir šeimai traukiantis nuo artėjančios Raudonosios armijos žuvo tėvas. Našlė mama apsigyveno Liuneburge, Vokietijoje.
Hermanas Šulcas mokėsi Vasario 16-osios gimnazijoje, vėliau, nenorėdamas „būti pašalintas dėl neramaus būdo", persikėlė į Saleziečių berniukų gimnaziją Italijoje (džiaugėsi, sužinojęs, kad ten kunigai šiltai benrauja su vaikais ir net kartu žaidžia futbolą). Vėliau baigė pedagogiką ir filosofiją „Instituto Salesiano Feglizzo", teologijos licenciatas.
1968 m. įšventintas į kunigus.
1969-1971 m. Vasario 16-osios gimnazijos kapelionas, bendrabučio vedėjas ir sporto mokytojas.
Saleziečiams perėmus jėzuitų misiją Brazilijoje, 1971-1975 m. buvo vikaras San Paule, dirbo su jaunimu.
Nuo 1978 m. tarnauja Ruandoje, Umudugudu kaime, esančiame už 60 km nuo sostinės Kigalio.
Po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo atgavęs 60 ha senelių žemės Kėkštų kaime, ties Kretingos ir Klaipėdos rajonų riba, kunigas ėmėsi kurti Jaunimo sodybą ir Lietuvoje. Čia pastatytas administracinis pastatas - svečių namai, 8 vasaros tipo rąstiniai namai ir pavėsinė. Iš pradžių sodyboje paguodą ir užuovėją rasdavo Klaipėdos sąvartyno vaikai, dabar savaitgalius čia leidžia šio rajono vaikai iš socialinės rizikos šeimų, o vasaromis organizuojamos tarptautinės vaikų ir jaunimo stovyklos.
Noriu mylėti plačiai...
Kaip jau rašėme praėjusiame numeryje, metų sandūroje mes, keturi lietuvaičiai: Žaneta Lazauskaitė, Diana ir Vaidas Kupstai bei Rita Keturakienė, viešėjome centrinėje Afrikoje esančioje Ruandoje, kur turėjome puikią progą artimiau susipažinti su čia jau 30 metų tarnaujančiu lietuvių kilmės kunigu, saleziečiu Hermanu Šulcu bei didele jo tarnyste šioje mažytėje Afrikos šalyje. 
Kunigo Hermano Šulco meilės užtenka visiems: vaikams ir suaugusiems, augalams ir gyvūnams.
Tesime skaitytojams duotą pažadą ir kviečiame susipažinti su šiemet jau 70-metį švęsiančiu nepaprastos širdies žmogumi - kunigu Hermanu Šulcu.
***
2008-aisiais metais atšventėte savo tarnystės 40-metį. Kodėl pasirinkote kunigo kelią?
Kunigystė man buvo kelias surasti ir realizuoti pilnutinę meilę. Kas yra pilnutinė meilė? Tai reiškia mylėti visus. Žmogiškai mąstant, tai gali atrodyti neprotingas atsakymas. Daug kas gali klausti: „Kaip gali mylėti visus? Reikia pasirinkti kai kuriuos..."
Bet toks yra kunigo pašaukimas - celibatas. Per daug dažnai celibatas siejamas tik su seksualiniais santykiais. Iš tiesų celibatas yra treniravimasis tikrai gyventi dėl visų. Ir tai yra nelengva.
Džiaugiuosi, kad suradau šį kelią. Visuomet norėjau mylėti plačiai.
Mokėtės Italijoje, tarnavote Vokietijoje, Brazilijoje... Kaip atkeliavote į Ruandą? Kodėl būtent čia?
Kunigas juokaudamas atsakė:
Atkeliavau čia taip, kaip ir jūs - sėdau į lėktuvą ir atskridau. Nebebuvo burinių laivų. Prisimenu savo kelionę į Braziliją. Tąkart plaukėme laivu. Tai žymiai įdomiau, daugiau pamatai. Keliavome 10 dienų.
O dabar šaltą žiemos rytą sėdi į lėktuvą Briuselyje ir vakare, po 9 val. skrydžio, jau išlipi gražioj ir šiltoj Afrikoj.
Kodėl pasirinkau Ruandą? Tai buvo man visiškai nepažįstamas kraštas. Aš norėjau tarnauti ten, kur būčiau labiausiai naudingas. Romoje man pasakė, kad Ruanda yra nuostabus kraštas, bet čia yra didelis skurdas ir žmonėms labai reikalinga pagalba. Tokia ir buvo mano motyvacija.
Mokote žmones ne tik pažinti Dievą, bet ir gyventi. Pats išmokote ruandiečių kalbą, rūpinatės tokia daugybe vaikų (šiuo metu Ruandoje kunigo įkurtoje sodyboje gyvena 150 vaikų), padedate gyvenantiems kaime...
 |
| Kunigui ir jo padėjėjams tenka nelengva užduotis - įvertinti vaikų egzamino darbus ir nuspręsti, kurie vaikai galės tęsti mokslus. |
Suprantu, kad anksčiau misionieriai gal ir perlenkdavo lazdą, mąstydami: „Esu kunigas ir privalau kitus padaryti krikščionimis. Tai - mano misija". Kaip ir visur gyvenime, politikoje, taip ir bažnyčia yra padariusi klaidų.
Dabar, kiek esu informuotas, kunigus jau visai kitaip paruošia... Juk svarbu suprasti žmonių mąstymą, įsigilinti į jų gyvenimą... Vienas mano auklėtinis tarnavo Kinijoj. Jis pasakojo, kiek daug metų užtrunka, kad berniukas galėtų ten tapti katalikų kunigu - jie juk kalba kita kalba, skiriasi ir mąstymas, suvokimas, papročiai... Pavyzdžiui, pas mus per Kalėdas bažnyčios puošiamos balta spalva - džiaugsmo spalva, o ten balta spalva simbolizuoja liūdesį. Todėl atnešti savo kultūrą, tradicijas - labai sudėtingas uždavinys, ir bažnyčia yra pridariusi klaidų... Bet dabar kunigus jau ruošia kitaip.
Kai šiek tiek pramokau ruandiečių kalbą, kuri man buvo devintoji, ir išėjau pasivaikščioti, pabendrauti su žmonėmis, supratau: Jei noriu čia gyvenantiems žmonėms kalbėti apie Dievą, turiu rūpintis jų gyvenimu: padėti jiems gyventi ir išgyventi. Tada jie supras, kas yra Dievas. Pats Dievas tapo žmogumi - tai ir minime per Kalėdas. Todėl ir mums nereikia ieškoti kažkokių nematytų reiškinių, dvasinių „greitkelių", kur žmonės spinduliais ar dar kaip būtų siuntinėjami į dangų, per daug tikėtis išvysti antgamtinių stebuklų... Dievas tapo žmogumi ir mums liepė eiti pas žmones. Jis sakė: „Ką darai vienam iš šitų mažiausiųjų, man darai". Tokia yra kunigo misija.
Ir nors kunigų dabar labai trūksta, yra daug pasauliečių, kurie daro didelį darbą, moko žmones gyvent ir išgyvent. O ko čia reikia išmokyt, manau, jau pastebėjote ir savo viešnagės metu. (Kunigas pasakojo, jog tam, kad išmokytų vaikus auginti salotas taip, kad jų turėtų visus metus - kad išmokytų jas sėti palaipsniui, o ne visas iš karto - prireikė 4 metų. Bet dabar, svečiuodamiesi sodyboje, šviežiomis salotomis mėgavomės kas dieną. Supratome: norint įdiegti kai kuriuos, mums atrodytų, net elementarius įgūdžius, reikia daug daug meilės, kantrybės ir, žinoma, laiko...)
Kada pradėjote kurti Jaunimo sodybą?
 |
| Nors kaime gyvenantys žmonės neturi pinigų, jie aukoja tai, ką turi:moteris atnešė vištą ir pntą indą. |
Kokie vaikai gyvena jūsų įkurtoje sodyboje?
Prieš karą į sodybą priimdavau tik jau dirbti mokančius ir galinčius berniukus. Bet po 1994 m. Ruandoje įvykdyto genocido (skaitytojams pri-minsime, jog 1994 m., dirbti-nai sukiršinus vietines gentis, per 100 dienų Ruandoje buvo nužudyta apie 1 mln. žmonių) atsirado daug našlaitėlių, tai dabar į sodybą priimu įvairaus amžiaus berniukus ir mergaites (Nors vienas iš valdžios atstovų yra pasakęs: „Kunige, tu žinai, kad pas mus nėra našlaičių. Tad nesugalvok steigti kokio našlaityno"). Mažus vaikus, kūdikius priimame išimtinais atvejais, nes priėmus mažą vaiką, juo pasirūpinti, jį prižiūrėti reikia atskiro žmogaus, o tam, kad galėtum priimti dar vieną žmogų, reikia pinigų, kurių nėra labai daug. Sodyboje gyvena ir dirba kelios vienuolės, kurios ir padeda pasirūpinti mažaisiais.
Dabar sodyboje gyvena apie 150 vaikų: jauniausiam - 1,5 m.; vyriausiems - 18 m., bet yra ir 21-24 metų jaunuolių, kurie čia jau dirba. Šiaip 18 m. sulaukę jaunuoliai jau turi stot ant savo kojų. Turime nupirkę keletą namukų, sklypelių, kur gyvena jau vyresni, bet dirbti tikrai besistengiantys vaikinai. Vienas jų sodyboje staliauja. Kol kas jis dar ne itin išmano šį amatą, bet jei stengsis, mokysis, o po to ir kitus mokys, galės ten gyventi ilgiau. Daug kas priklauso nuo jų pačių.
Paklaustas, kas gyvenant ir tarnaujant Ruandoje yra sunkiausia, kunigas nutyla, o po pauzės ištaria:
Negaliu atsakyti... Bet turiu minty tikrai ne žmonių gyvenimo sąlygas...
Apie tai sunku ir nesaugu kalbėti... Kartais mes gauname atplėštus laiškus... Tik ką gavau itališką žurnalą, kuriame stipriai kritikuojamas prezidentas. Vokas buvo atplėštas... Nežinau, ar dėl to nekils problemų... Tai ir yra sunkiausia, todėl geriau apie tai nekalbėsiu...
Žinome, kad rūpinatės ne tik sodyboje gyvenančius vaikus išleisti į mokslus, bet, kiek galite, padedate, kad ir aplinkinių kaimų vaikai galėtų lankyti mokyklą. Įkūrėte pradinę mokyklą ir gimnaziją. Ruandoje mokslas yra mokamas. Kiek kainuoja išleisti vaiką į mokyklą?
Iki šiol visas mokslas Ruandoje buvo mokamas. Dabar valdžia vykdo švietimo sistemos reformą, norima padaryti mokslą prieinamą visiems ir užkirsti kelią verslininkų siekiams iš to pasipelnyti, nes dabar yra daug mokyklų, kurių savininkams labiau rūpi susirinkti pinigus, nei gerinti mokymo kokybę.
Kainos labai svyruoja: nuo 60 000 frankų (300 Lt) už trimestrą iki 120 000 frankų (pagal mokyklą ir jos steigėjų gobšumą, - šypsodamasis priduria kunigas). O pradinėse mokyklose yra viena valdžios nustatyta kaina - 20 000 frankų (100 Lt).
Kas daugiausiai prisideda prie sodybos išlaikymo? Iš kur daugiausiai paramos gaunate?
 |
| Kunigas H. Šulcas reguliariai lanko kaimus, rūpinasi žmonėmis, atveža jiems vaistų. |
O patys pirmieji remti pradėjo vokiečiai, Reino krašto-Pfalco žemės, kurios sostinė yra Maincas, gyventojai. Jie jau prieš 30 metų sudarė bendradarbiavimo, partnerystės sutartis ir remia šį darbą Ruandoje. Pradžioje jie skyrė pinigų kiaulidei pastatyti, paskui kitam pastatui, vėliau nupirko automobilį ir pan....
Pačioje Vokietijoje daugiausiai remia žmonių iš Bavarijos: Bavarijos televizija, mokytojų sąjunga... Jie sumokėjo už pusės našlaityno pastatų statybą. Dabar ten - gimnazija, bet pradžioj buvo našlaitynas.
Taip pat remia Australijos, Kanados lietuviai... Amerikoje jau 10 m. nebuvau ir nebedrįstu važiuoti... Tiesiog jau per sunku, nes yra daug miestų, kur reiktų apsilankyt, o kasdien valandų valandas keliauti, pasakoti ir aiškinti reikia jėgų, kurių kartais jau trūksta... O jei nuvažiuočiau tik į vieną vietą, kiti gali užpykti... Todėl ten ir nevažiuoju...
Kokių planų turite ateičiai?
Pabaigti, ką pradėjau. O paskui, jeigu Dievas leis, kaip Abraomui, kur nors ant sauso šieno atsigulti ir ramiai užmigti...
Dėkojame už pokalbį.
Kalbino Žaneta Lazauskaitė
Kunigas Hermanas Šulcas priklauso Saleziečių vienuolijai. Nusprendžiau saleziečiais pasidomėti ir aš. Viliuosi, kad įdomu bus ir jums.
Saleziečių draugija Lietuvoje
Saleziečiai, arba šv. Kun. Jono Bosko Saleziečių Draugija (SDB), yra viena didžiausių mūsų laikų vienuolijų, kurios tikslas globoti jaunimą, ypač neturtingą.
Kongregacijos įsteigėjas kunigas Jonas Bosko gimė 1815 m. rugpjūčio 16 d. Italijoje.
Po didžiosios Prancūzijos revoliucijos Italiją slėgė ne tik ekonominiai sunkumai, bet kamavo ir moralinis nuosmukis. Matydamas vargingą jaunimą, kun. Jonas Bosko nusprendė visą gyvenimą paaukoti jam. Popiežiui pritariant, 1862 metais kun. J. Bosko įsteigė Draugiją, kurią pavadino šv. Pranciškaus Salezo vardu. 1869 m. kovo 1 d. draugija buvo popiežiaus aprobuota.
1901 metais kun. Jonas Bosko jau buvo žinomas visame pasaulyje. Galima sakyti, jog šiais metais buvo žengti ir pirmieji saleziečių žingsniai į Lietuvą: saleziečių archyve yra keli kun. Jono Bosko laiškai į Kauną ir Vilnių.
Saleziečių draugijos įkūrėjas Lietuvoje yra kun. Antanas Skeltys, gimęs 1884 metais sausio 5 dieną, Žalvėdėrių kaime, Griškabūdžio parapijoje. 1902 metais A. Skeltys išvyko pas saleziečius į Italiją ir 1906 m. tapo saleziečiu.
1927 metais Italijoje buvo įsteigti lietuvių saleziečių formacijos namai. 1927-1934 m. ten mokėsi apie 200 auklėtinių, iš kurių 60 tapo saleziečiais. Lietuvių saleziečių misionierių skaičius augo, ypač metais, kai nebuvo sąlygų grįžti į Lietuvą.
1934 metų birželio mėn. į Lietuvą atvyko Saleziečių Centro atstovas ir lietuvių saleziečių globėjas kun. P. Tirone, kuris palaimino Lietuvos Saleziečių veiklą Zamkaus dvare. 1934 metais spalio 24 dieną pagaliau lietuviai saleziečiai atvyko į Lietuvą ir pradėjo savo veiklą tėvynėje.
Saleziečiams atvykus į Vytėnus (Skirsnemunės parap.), J.E. Kauno Arkivyskupas Metropolitas Juozapas Skvireckas pavedė jiems Kauno Švč. Trejybės parapiją, bažnyčią ir pakaunės „Vaikelio Jėzaus Draugijos" prieglaudą.
1939 m. prasidėjęs pasaulinis karas sutrukdė saleziečių misijai - buvo užimti jų namai Vytėnuose. O antrasis pasaulinis karas visiškai sugriovė saleziečių planus. Saleziečių veiklos atgimimas prasidėjo 1985 metais, dar pogrindžio sąlygomis.
Šiuo metu Lietuvoje yra dvi saleziečių bendruomenės: Kaune Palemono ir Vilniuje šv. Kun. J. Bosko parapijoje Lazdynų mikrorajone.
Kunigo Jono Bosko įkurtų saleziečių gyvenimo ašis yra visa apimanti Dievo meilė, iš kurios ir plaukia rūpinimasis žmonėmis, ypač jaunimu. Būtent jaunimo globa yra konkretus salezietiškosios šeimos atsakas į Dievo meilę, o taip pat ir dovana visai Bažnyčiai. Kunigo J. Bosko asmenyje susiliejo šv. Pranciškaus Saleziečio dovanos: švelnumas, meilingumas, gerumas, kantrumas, ir jo paties prigimtinės savybės: begalinis darbštumas, tvirtumas, atkaklumas, paprastumas, mokėjimas užmegzti draugystę.
Sekdami savo įkūrėju, saleziečiai savo pašaukimą Bažnyčioje išgyvena kaip veiklią ir džiaugsmingą apaštališką meilę Kristui. Saleziečių prevencinio auklėjimo sistemos pagrindas yra draugystė ir meilė.
Salezietis - tai geraširdis, suprantantis ir atjaučiantis kitą, kitu besirūpinantis asmuo. Tai nuosaikus ir optimistiškas, dialogo ir darbo žmogus.
Vyskupas V. Brizgys yra pasakęs, kad nė viena Lietuvos vienuolija nėra taip išgarsinusi Lietuvos vardo visame pasaulyje, kaip lietuviai saleziečiai misionieriai.
Paruošta pagal: http://kaunas.lcn.lt
