Aš visada svarstydavau, kodėl Jėzus tildydavo demonus. Prisiminkime, pavyzdžiui, šią ištrauką iš evangelijos pagal Morkų: Jų sinagogoje buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Jis sušuko: „Ko Tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarieti? Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas Tu esi: Dievo šventasis!" Jėzus sudraudė jį: „Nutilk ir išeik iš jo!" Tada netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir, baisiai šaukdama, išėjo iš jo (Mk 1, 23-26).
Kodėl Jėzus neleido demonams kalbėti? Būtų aišku, jei jie būtų kalbėję netiesą, tačiau Jis juk iš tiesų buvo Dievo šventasis, atėjęs jų pražudyti. Tad kodėl Jėzus neleido jiems liudyti apie Jį? Į šį klausimą, manau, galima atsakyti įvairiai, tačiau, mano nuomone, viena iš priežasčių buvo ši: Jėzus nenorėjo melagio liudijimo. Buvo daugybė liudijančių apie Jo tapatybę - Tėvas, Senojo Testamento Raštai, Jonas Krikštytojas, Jo paties darbai ir galiausiai Jo pasekėjai. Tačiau kas gi norėtų liudijimo to, kuris apibūdinamas kaip melagis? Jėzus apie šėtoną yra pasakęs: Jūsų tėvas- velnias, ir jūs norite vykdyti savo tėvo troškimus. Jis nuo pat pradžios buvo žmogžudys ir nesilaikė tiesos. Kalbėdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas (Jn 8, 44).
Tad nenuostabu, jog kalbėdamas apie dvasinę krikščionio ginkluotę, kaip gynybinę priemonę apaštalas Paulius pirmiausiai įvardija tiesą. Šėtonas yra melagis, ir jis apgaulingais bei nesąžiningais būdais puola krikščionis (Ef 6, 11). Tiesa yra Dievo gynybinis ginklas, padedantis atpažinti ir pasipriešinti velnio melui, kad išsaugotume savo tikėjimą.
Norėčiau atkreipti visų dėmesį į tai, ką apaštalas Paulius kalbėjo apie tiesą, nes tai- itin svarbu mūsų dvasios gerovei.
Susijuoskime savo strėnas
Rengdamiesi drabužius mes visi laikomės tam tikro eiliškumo: pirmiausiai apsirengiame apatinius drabužius, ant jų rengiamės kitus drabužius. Paprastai batus aš apsiaunu paskiausiai, nes apsiavus batus vargu ar pavyktų lengvai apsimauti kelnes. Ginkluotę tvirtinti taip pat reikia tam tikra tvarka. Ruošiantis dvasinei kovai krikščionis pirmiausiai turėtų susijuosti strėnas. Biblijoje strėnų susijuosimas yra vienas pirmųjų darbų, paruošiantis kitiems veiksmams.
Kaip žinote, senovės izraelitai vilkėjo visiškai kitokiais drabužiais nei vilkime mes. Vyrai nedėvėjo kelnių, sportinių švarkų ar kostiumų. Jie dėvėjo „beformius", plačius ir beveik žemę siekiančius drabužius. Jei žmogus norėjo bėgti, visų pirma jis turėjo „susiimti" savo drabužį ir užsikišti už diržo ar juostos, kad neužkliūtų ir nepargriūtų. Todėl strėnų susijuosimas ir buvo pirmasis žingsnis ruošiantis energingai veiklai, kai turi būti laisvos kojos.
Izraelitų pasiruošimas dalyvauti Paschos vakarienėje buvo pasiruošimas jų išėjimui iš Egipto vergovės į pažadėtąją žemę. Dievas įsakė Izraelio žmonėms valgyti vakarienę susijuosus strėnas, pasiruošus tam, kas turės įvykti: Valgykite jį (avinėlį) paskubomis, susijuosę strėnas, apsiavę, laikydami lazdą rankoje; tai Viešpaties Pascha (Iš 12, 11).
Ir apaštalas Petras Ponte, Galatijoje, Kapadokijoje, Azijoje ir Bitinijoje pasklidusiems šventiesiems rašė: Todėl, susijuosę savo proto strėnas, būkite blaivūs ir visiškai pasitikėkite malone, kuri bus jums suteikta, kai apsireikš Jėzus Kristus. Kaip klusnūs vaikai, nepasiduokite ankstesniems savo neišmaningumo laikų geiduliams, bet, kaip šventas yra Tas, kuris jus pašaukė, taip ir jūs būkite šventi visu savo elgesiu, nes parašyta: „Būkite šventi, nes Aš esu šventas" (1 Pt 1, 13-16).
Aš manau, jog laiško Efeziečiams 6 skyriuje kalbėdamas apie strėnų susijuosimą, Paulius, kaip ir apaštalas Petras, ragina susijuosti savo proto strėnas. Tiesa yra tai, pagal ką sprendžiama, ar turima informacija atitinka tiesą ir dorą. Tiesa yra filtras, per kurį turi būti persijota visa informacija.
Tiesos svarba
Šventasis Raštas atskleidžia, kodėl tiesa krikščionims yra tokia gyvybiškai svarbi. Trumpai apžvelkime tiesos vaidmenį krikščionio gyvenime.
1) Mes esame išgelbėti tiesa: Jame ir jūs, išgirdę tiesos žodį - jūsų išgelbėjimo Evangeliją - ir įtikėję Juo, esate užantspauduoti pažadėtąja Šventąja Dvasia, kuri yra mūsų paveldėjimo užstatas iki nuosavybės atpirkimo Jo šlovės gyriui (Ef 1, 13-14). Savo valia Jis pagimdė mus tiesos žodžiu, kad būtume tarsi Jo kūrinių pirmieji vaisiai (Jok 1, 18).
2) Tiesa mus pašventina ir brandina: Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa (Jn 17, 17). Ir Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad išlavintų šventuosius tarnavimo darbui, Kristaus kūno ugdymui, kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tobulai subręsime iki Kristaus amžiaus pilnatvės saiko, kad daugiau nebebūtume kūdikiai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjo, žmonių apgaulės, gudrumo, vedančio į paklydimą, bet, kalbėdami tiesą meilėje, augtume visame kame į Jį, kuris yra galva - Kristus. Iš Jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairių raiščių, pagal savo saiką veikiant kiekvienai daliai, auga, kad ugdytų save meilėje (Ef 4, 11-16).
3) Tiesa atnaujina ir pakeičia mūsų neišgelbėtos (senos) prigimties paklydusį ir Dievo nepaisantį protą. Atnaujintas protas, mąsto pagal Dievo žodį ir priima Jo valią: Taigi aš liepiu ir įspėju Viešpatyje, kad jūs nebesielgtumėte, kaip elgiasi pagonys dėl savo proto menkystės. Jų protavimas aptemęs, jie svetimi Dievo gyvenimui dėl savo širdies užkietėjimo. Jie surambėjo ir pasidavė juslingumui, godžiai ieškodami visokių netyrų pasitenkinimų. Bet jūs juk ne šito išmokote apie Kristų! Jūs juk apie Jį išgirdote ir pagal Jį išmokote, kokia yra tiesa Jėzuje: privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atnaujinti savo proto dvasią, apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume (Ef 4, 17-24). Dievo gailestingumu aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, - tai jūsų sąmoningas tarnavimas. Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia (Rom 12, 1-2).
4) Tiesa yra krikščionių vienybės pamatas (Ef 4, 5. 13).
5) Tiesa lavina ir statydina bažnyčią (Ef 4, 15. 25. 29).
6) Tiesa būtina nuoširdaus garbinimo dalis: Dievas yra dvasia, ir Jo garbintojai turi šlovinti Jį dvasia ir tiesa (Jn 4, 24).
7) Dievas paskyrė bažnyčią atskleisti ir skelbti tiesą: Dievo namai yra gyvojo Dievo Bažnyčia, tiesos stulpas ir atrama (1 Tim 3, 14-15; Ef 3, 8-10).
8) Tiesa yra mums būtinas žinojimas, kurio be dieviško įsikišimo ir įgalinimo mes patys niekada nepasiektume. Jei Dievas neapreikštų tiesos antgamtiniu būdu, žmogus taip ir nepasiektų tiesos pažinimo. Laiške Efeziečiams kalbama apie tiesą, kaip amžinąjį Dievo tikslą, kuriame yra atskleidžiamas mūsų išrinkimas išgelbėjimui ir dvasiniams palaiminimams (Ef 1, 3-14), parodomas ir galutinis šėtono bei jo pajėgų sutriuškinimas (Ef 6, 10-20) ir visų dalykų pabaiga Kristuje (Ef 1, 10). Taip pat tai yra ir bažnyčios slėpinys, kuriame per Kristaus kraują Dievas sutaiko savyje žydus ir pagonis (Ef 2 ir 3 sk.), ir per kurį Jis atskleidžia daugeriopą savo išmintį dangiškoms būtybėms (Ef 3, 1-10). Tiesa įgalina krikščionis visiškai naujai mąstyti ir elgtis, ir tai labai skiriasi nuo mūsų gyvenimo, kai dar buvome netikintys (Ef 4, 1 - 6, 9).
Tiesa yra tai, ko mes negalime įsivaizduoti, nes tai yra dieviškos, o ne žmogiškos išminties, išminties, gerokai viršijančios mūsų išmintį, pasireiškimas. Jos mes nesitikėtume ir net negalėtume ja patikėti, jei Šventoji Dvasia jos dieviškai neapreikštų: O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami Jo teismai ir nesusekami Jo keliai! ‘Ir kas gi pažino Viešpaties mintį? Ir kas buvo Jo patarėjas? Arba kas Jam yra davęs pirmas, kad jam būtų atmokėta?' Iš Jo, per Jį ir Jam yra visa. Jam šlovė per amžius! Amen (Rom 11, 33-36). Tiesa, tarp subrendusiųjų mes skelbiame išmintį, tačiau tai ne šio pasaulio ir ne praeinančių šio pasaulio valdovų išmintis. Mes skelbiame paslaptingą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas nuo amžių paskyrė mums išaukštinti, kurios nepažino jokie šio pasaulio valdovai, nes, jei būtų pažinę, nebūtų šlovės Viešpaties nukryžiavę. Bet skelbiame, kaip parašyta: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli" (1 Kor 2, 6-16).
9) Jėzus Kristus yra tiesa, ir kas nusigręžia nuo tiesos, nusigręžia nuo Jo. Jėzus kalbėjo įtikėjusiems Jį žydams: „Jei jūs pasiliekate mano Žodyje, iš tiesų esate mano mokiniai; ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus" (Jn 8, 31-32). Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane" (Jn 14, 6; Kol 2, 1-8. 16-19).
10) Tiesa atskleidžia šėtono kėslus bei klastą ir parodo klaidas bei paklydimą (2 Kor 2, 11).
Šėtonas priešinasi tiesai
Šėtonas iš prigimties yra melagis. Drąsiai galime sakyti, jog jis - nepataisomas melagis (Jn 8, 44). Jis apgaudinėja save ir kitus (Apr 12, 9) ir meluotų, net jei tai ir nebūtų būtina. Nuo laikų pradžios prieštaraudamas tiesai šėtonas priešinasi Dievui bei Jo žmonėms. Apsvarstykime šėtono taktiką, kurią atskleidžia Šventasis Raštas.
1) Šėtonas stengiasi sulaikyti žmogų nuo tiesos arba slepia tiesą nuo žmogaus. Palei kelią sėjamas žodis - tai žmonės, kuriems vos išgirdus, tuoj pat ateina šėtonas ir išplėšia jų širdyse pasėtąjį žodį (Mk 4, 15; 2 Kor 4, 3-4).
2) Šėtonas paneigia tiesą, paprastai skelbdamas jos vietoje „naują tiesą". Gundydamas Adomą ir Ievą nusidėti, šėtonas kategoriškai paneigė Dievo tiesą (Pr 3, 1-7). Dievas sakė, jog Adomas ir Ieva mirs, jei valgys uždraustą vaisių, o šėtonas drąsiai tvirtino, jog taip tikrai nebus. Įsivaizduojate, šėtonas pavadino Dievą melagiu! Paneigdamas tiesą, kurią Dievas jiems apreiškė, šėtonas įtikino šią porą, jog priešingai, nei sakė Dievas, uždrausto vaisiaus valgymas bus jiems labai naudingas.
3) Skleisdamas savo klaidingą mokymą ir doktrinas kaip tiesą, šėtonas siekia suklaidinti žmogų. Dvasia aiškiai sako, kad paskutiniais laikais kai kurie atsitrauks nuo tikėjimo, pasidavę klaidinančioms dvasioms ir demonų mokymams, veidmainingiems melo skelbėjams, turintiems sudegintą sąžinę, draudžiantiems tuoktis, liepiantiems susilaikyti nuo maisto, kurį sukūrė Dievas, kad jį su padėka priimtų tikintieji ir pažinusieji tiesą. Kiekvienas Dievo kūrinys yra geras, ir niekas neatmestina, jei priimama su padėka, nes tai pašventinama Dievo žodžiu ir malda (1 Tim 4, 1-5).
4) Šėtonas iškraipo tiesą. Jis visada ką nors prideda prie tiesos, atima iš jos arba pritaiko ją visiškai netinkamai. Gundydamas mūsų Viešpatį (Mt 4, 1-11; Lk 4, 1-13), šėtonas citavo Raštą, tačiau darė tai dėl savo tikslų, o ne dėl to, jog būtų siekęs dievoto elgesio. Jis siekė iškreipti Raštą, tvirtindamas „Parašyta", tačiau Jėzus pataisė jį, parodydamas pagrindinius Šventojo Rašto principus. Šėtonas siekė „iškošti uodus", o Jėzus rodė į „kupranugarius" (Mt 23, 23-24). Šėtonas siekia iškreipti Rašto doktrinas ir priversti mus elgtis nuodėmingai. Žvelgiant iš tokios perspektyvos, Dievo malonę galima priimti kaip „pateisinimą" ar net „leidimą" nusidėti. Mat vogčiomis įsiskverbė žmonių, kuriems nuo seno surašytas toks pasmerkimas: jie bedieviai, iškreipia mūsų Dievo malonę į palaidumą ir neigia mūsų vienintelį Valdovą Dievą ir Viešpatį Jėzų Kristų (Jd 1, 4).
5) Šėtonas skatina nepaklusti tiesai. Jis žino, jog neleisti žmogui paklusti tiesai yra taip pat gerai, kaip ir neleisti jam pažinti tiesos (Mt 7, 24-27). Kas sako: „Aš Jį pažįstu", bet Jo įsakymų nesilaiko, tas melagis, ir nėra jame tiesos. O kas laikosi Jo žodžių, tame iš tiesų Dievo meilė tobula tapo. Iš to ir pažįstame, jog Jame esame. Kas sako esąs Jame, tas turi pats taip elgtis, kaip ir Jis elgėsi (1 Jn 2, 4-6).
6) Šėtonas siekia sužadinti žmogaus smalsumą ir savimeilę, kad jis paliktų Dievo tiesą, vydamasis „aukštesnę" tiesą. Edeno sodo vidury Dievas pasodino gėrio bei blogio pažinimo medį, bet jo vaisių Adomui ir Ievai valgyti neleido. Visų kitų medžių vaisius jie galėjo valgyti be apribojimų. Šėtonas atkreipė Adomo ir Ievos dėmesį ne tik į šį uždraustą medį, bet ir į „pažinimą", kurį šis medis gali jiems suteikti. Mes žinome, jog šis „pažinimas" nebuvo toks jau geras, kaip kad šėtonas jį pristatė. Dabar, iš laiko perspektyvos, mes jau matome, kodėl Dievas draudė valgyti jo vaisių, tačiau Adomas ir Ieva turėjo paklusti Dievui, pasitikėdami Juo, o ne priimti šėtono siūlomą pažinimą. Šio uždrausto pažinimo siekimas visai žmonijai atnešė daug vargo.
Lygiai taip ir šiandien šėtonas kursto žmogaus savimeilę ir smalsumą. Dievas atskleidė mums tiesą Kristuje, bet šėtonas siekia nukreipti mūsų dėmesį tolyn nuo tiesos ir tolyn nuo Kristaus, viliodamas mus siekti pažinimo, kuris yra ne tik anapus Kristaus, bet ir už Rašto apreiškimo. Šventajame Rašte krikščionys ne kartą įspėjami nesivaikyti šio uždrausto pažinimo: Visa tai, broliai, jūsų labui pritaikiau sau ir Apolui, kad iš mūsų pasimokytumėte negalvoti daugiau negu parašyta ir kad nepasipūstumėte vienas prieš kitą (1 Kor 4, 6; 1 Tim 6, 20-21).
7) Šėtonas siekia nukreipti tikinčiuosius nuo tiesos, kurstydamas juos būti melagiais (Mt 24, 24; Apd 20, 29-30; Apd 5, 1-11).
Kodėl šėtonui sekasi?
Kaip šėtonui pavyksta „prakišti" savo melą? Pradžios knygos 3 skyriuje skaitydamas apie žmogaus kritimą, buvau sukrėstas fakto, kad šėtonas sugebėjo įtikinti Adomą ir Ievą, jog Dievas meluoja, o jis kalba tiesą. Kaip gyvatė galėjo įtikinti savo „prižiūrėtojus", jog Tas, kuris juos visus sukūrė, meluoja ir nėra vertas, kad Jam paklustų? Pateiksiu keletą pavyzdžių, kodėl šėtonas taip efektyviai priešinasi tiesai.
1) Šėtono apgavystės visuomet susijusios su arogancija ir dogmatizmu, kuriuos kurstydamas jis ir įperša savo paklydimą. Praėjo daug laiko, kol tai suvokiau, tačiau dabar pastebiu tai dažnai. Klausiau savęs, kodėl Adomas ir Ieva labiau tikėjo gyvate nei Dievu? Pradžios knygos 3 skyriuje skaitydami pasakojimą apie tai, kaip šėtonas juos gundė, galime matyti arogantišką jo drąsą gundant šią porą: jis drįso prieštarauti Dievui ir pasiūlyti Ievai suabejoti Dievo žodžiu. Jis drįso teigti, jog meluoja Dievas, o ne jis!
Tą pačią aroganciją matome ir pirmuose dviejuose Jobo knygos skyriuose, kai šėtonas kalbasi su Dievu. Abiejuose Naujojo Testamento pasakojimuose apie mūsų Viešpaties gundymą taip pat matome, jog šėtonas drįsta raginti Viešpatį veikti nepriklausomai nuo Dievo, skelbia, jog jam (šėtonui) priklauso visos žemės karalystės, ir jis duoda jas, kam panorėjęs. Jis drįsta cituoti Raštą Dievo Sūnui ir nurodyti, kaip Jis turi tai pritaikyti savo gyvenime ir tarnavime. Toliau jis išdrįsta prašyti Jėzaus nusilenkti jam ir jį pagarbinti! Jis toks arogantiškas ir toks pasitikintis savimi, kad net šiandien mes linkę tikėti, jog jis kalba tiesą, pripažindami, jog pasaulio karalystės yra jo valdžioje.
Buvo tautoje ir netikrų pranašų, kaip ir tarp jūsų bus netikrų mokytojų, kurie paslapčia įves pražūtingų erezijų, išsigindami net juos atpirkusio Viešpaties, ir užsitrauks greitą žlugimą. Daugelis paseks jų pasileidimu, ir dėl jų bus piktžodžiaujama tiesos keliui. <...> Viešpats žino, kaip išlaikyti nedoruosius teismo dienai ir bausmei, o ypač tuos, kurie pasiduoda kūno geismams ir niekina viešpatystę. Įžūlūs ir savavaliai! Jie nesudreba, piktžodžiaudami šlovingiesiems, tuo tarpu angelai, aukštesni jėga ir galia, Viešpaties akivaizdoje neištaria jiems piktžodiško kaltinimo. Bet jie, kaip neprotingi gyvuliai, gimę sugavimui ir užmušimui, piktžodžiauja tam, ko nesupranta, ir pražus savo sugedime (2 Pt 2, 1-2. 9-12).
Kartais šėtonas net prisistato kaip „Kristus": Jei tada kas nors jums sakys: „Štai čia Kristus", arba: „Jis tenai!" - netikėkite, nes atsiras netikrų kristų ir netikrų pranašų, ir jie darys didelių ženklų bei stebuklų, kad suklaidintų, jei tai įmanoma, net išrinktuosius (Mt 24, 23-24).
2) Šėtonas apeliuoja į mūsų nuodėmingą ir sukilusią prigimtį, siūlydamas mums tikėti ne tiesa, bet melu. Pirmame laiško Romiečiams skyriuje apaštalas Paulius kalba apie žmonių, pasirinkusių „iškeisti Dievo tiesą į melą", nuodėmę (Rom 1, 18-25). Netikri mokytojai neverčia kitų tikėti melu; jie išradingai skleidžia melą, kad žmonės patys norėtų tuo tikėti. Ir čia šėtonui sekasi, nes kritęs žmogus nori to, ką jis gali pasiūlyti.
3) Šėtonas apgaudinėja silpnuosius per jų silpnybes. Pagrindiniu savo taikiniu šėtonas pasirenka tuos, kuriuos slegia kaltė dėl nuodėmių: Iš jų yra tie, kurie įsiskverbia į namus ir pavergia silpnas moterėles, pilnas nuodėmių, geidulių vedžiojamas, nuolat besimokančias ir vis nesugebančias pasiekti tiesos pažinimo (2 Tim 3, 6-7).
4) Šėtonui sekasi, nes jis siūlo kūnui pataikaujančią žinią ir metodus. Klausytoją patraukia ne intelektualus demoniško netiesos skleidimo meistriškumas, bet faktas, jog jo mokymas pateikia loginį pagrindą nuodėmingam elgesiui ir savęs pateisinimui: Skelbdami išpūstas ir tuščias kalbas, kūno geismais ir pasileidimu jie suvilioja tuos, kurie yra vos pasprukę nuo gyvenančių paklydime. Jie žada šiems laisvę, patys būdami sugedimo vergai: juk nugalėtasis tampa nugalėjusiojo vergu (2 Pt 2, 18-19).
Kritusio ir kūniško žmogaus geismams patinka ne tik šėtono žinia, bet ir jo metodai, pagrįsti ne tiesos galia, o įtikinėjimu. Tai itin skiriasi nuo Pauliaus metodų mokant tiesos: Ir aš, broliai, kai pas jus lankiausi, atėjau ne su gražbyliavimu ar išmintimi skelbti jums Dievo liudijimo. Nes aš nusprendžiau tarp jūsų nežinoti nieko, išskyrus Jėzų Kristų, ir Tą nukryžiuotą. Aš buvau pas jus silpnas, išsigandęs ir labai drebėjau. Mano kalba ir skelbimas pasižymėjo ne įtikinančiais žmogiškos išminties žodžiais, bet Dvasios ir jėgos parodymu, kad ir jūsų tikėjimas remtųsi ne žmogiška išmintimi, bet Dievo jėga (1 Kor 2, 1-5; 1 Kor 3, 14-17; 1 Kor 4, 1-2).
Apsivilkti tiesa
Manau, dabar dar aiškiau, kodėl tiesa yra nepaprastai vertinga mūsų dvasinės ginkluotės dalis. Šėtonas smūgiuoja apgavyste ir melu, o tiesa yra mūsų gynybos dalis. Jei norime „apsiginkluoti visais Dievo ginklais", turime ne tik žinoti, kas yra tiesa, bet ir žinoti, kaip ją pritaikyti.
Prieš atiduodamas Jėzų į žydų rankas, Pilotas paklausė Jėzaus: Kas yra tiesa? (Jn 18, 38). Šis klausimas atspindi visais laikais žmogui būdingą tam tikrą cinizmą, nežinojimą, kas yra tiesa. Šiais laikais, atrodo, irgi neįmanoma žinoti tiesos. Tai itin ryšku įvairių rinkimų metu, kai kandidatai į tam tikrus postus beria vienas kitam įvairius kaltinimus. Tačiau Biblija užtikrina, jog mes galime žinoti tiesą, ir kad tiesa mus išlaisvins (Jn 8, 32).
Prieš daugelį amžių pranašas Izaijas aprašė varganą Izraelio būklę. Tarp visų kitų negerovių minima ir tai, jog tiesa Izraelio tautoje buvo ne tik retai aptinkama, bet atrodė, jog ji apskritai neegzistavo. Nebuvo žmogaus, kuris būtų galėjęs išgelbėti šią tautą iš jos nuodėmių, todėl pats Viešpats atnešė tiesą ir teisingumą tiems, kurie pasitikės ir paklus (Iz 59, 1-21).
Neabejoju, jog Pauliaus piešiamas vaizdinys apie krikščionio ginkluotę ir kilo iš Izaijo pranašystės (Iz 11, 5). Tai ginkluotė, kurią pats Kristus apsirengė, eidamas gelbėti kritusios žmonijos iš jos nuodėmių. Skaitydami laiško Romiečiams 13 skyrių suprantame, jog „apsiginkluoti" reiškia „apsirengti Kristumi": Taip elkitės, suprasdami, koks dabar laikas. Išmušė valanda mums pabusti iš miego. Dabar mūsų išgelbėjimas arčiau negu tada, kai įtikėjome. Naktis nuslinko, diena prisiartino. Todėl nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais! Kaip dieną, elkimės dorai: nepasiduokime apsirijimui ir girtavimui, gašlavimui ir paleistuvavimui, vaidams ir pavydui, bet apsirenkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir netenkinkite kūno geidulių (Rom 13, 11-14).
Dievas yra tiesos Dievas, kuris negali meluoti (Ps 31, 5; Iz 65, 16; Tit 1, 2). Jis siuntė savo Sūnų į žemę vieną kartą ir visiems laikams perduoti žmonėms Jo tiesą (Hbr 1, 1-2; 2, 1-4). Dar daugiau, Viešpats Jėzus ne tik atėjo perduoti Dievo tiesą (Jn 8, 40), bet Jis buvo Tiesa, kuri gali išlaisvinti žmogų: Jėzus sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane" <...>. Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus (Jn 14, 6; 8, 32; 1, 14-18).
Tiesa yra tai, jog Jėzus buvo Dievo pažadėtasis Mesijas. Jis buvo Dievo Avinėlis, pasiųstas prisiimti pasaulio nuodėmes (Jn 1, 29). Prisiėmęs mūsų nuodėmes ir bausmę už jas, Jis mirė Golgotoje ant kryžiaus, buvo palaidotas ir prisikėlė iš numirusių, užtikrindamas, jog Dievas patenkintas Jo darbu. Tikėdami Jėzumi Kristumi žmonės ne tik įgyja išgelbėjimą, bet ir pažįsta tiesą. Kaip Paulius ir rašo: Bet jūs ne taip pažinote Kristų! Juk iš Jo girdėjote ir Jame išmokote,- nes tiesa yra Jėzuje (Ef 4, 20-21).
Tas, kuris yra Tiesa, atsiuntė Šventąją Dvasią - Tiesos Dvasią (Jn 15, 26; 16, 13) ir davė mums Bibliją - Tiesos Žodį (2 Kor 6, 7; 2 Tim 2, 15; Jok 1, 18), kad mes pažintume gyvenimui ir dievotumui būtiną tiesą (2 Pt 1, 3-4; 2 Tim 3, 14-17).
Apsivilkti tiesa pradedame, kai pasitikime Tuo, kuris yra Tiesa, - Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Tą akimirką ir prasideda visą gyvenimą trunkantis procesas - pašventinimas tiesa (Jn 17, 17. 19). Tai vyksta mums atsisakant ankstesnio savo mąstymo būdo, atnaujinant savo protą Dievo žodžiu (Rom 12, 1-2; Ef 4, 17-24). Tai vyksta, kai krikščionys apsisprendžia netikėti melu ir su meile kalbėti tiesą vienas kitam, vienas kitą švelniai pamokyti (Ef 4, 15. 25. 29). Taip pat svarbu saugoti protą nuo to, kas netikra (Fil 4, 8), vengti visų „pažinimo" formų, kurios atskiria nuo Kristaus (Kol 2). Tai reiškia nusigręžti nuo apkalbų, įvairių prasimanymų bei žmogiškų tradicijų, gręžtis į Kristų bei Jo žodį. Tai reiškia mokytis matyti pasaulį tokį, koks jis yra (Patarlių kn.), taikyti tiesą praktiškai, ne tik ją išpažinti (Hbr 5, 11-14; 1 Jn 2, 4; 2 Jn 1, 1-4), tvirtai laikytis tik tų tiesų, kurias Biblija aiškiai ir neabejotinai atskleidė kaip tiesą, o ne to, ką žmonės laiko tiesa. Tai reiškia mokytis patiems atpažinti tiesą, nelaukiant, kad kiti pasakys, kas teisinga (Apd 17, 10; 1 Jn 2, 26-27).
Prieš daugelį amžių pranašas Amosas kalbėjo: Ateina dienos, - sako Viešpats, - kai Aš siųsiu badą šaliai: ne duonos badą ir ne vandens troškulį, bet Viešpaties žodžio (Am 8, 11).
Bijau, jog gyvename didelio bado metais. Ne todėl, kad Biblija mums būtų neprieinama ar kad mums uždrausta ją skaityti, ne todėl, kad trūktų gerų knygų... Taip yra dėl meilės tiesai ir pačiam mūsų Viešpačiui trūkumo. Tad apsiginkluokime tiesa. Siekime gilesnio Dievo pažinimo per Jo žodį, kaip to siekė Dovydas (Ps 119). Mąstykime apie Jo tiesą dieną ir naktį. Melskimės pagal Jo tiesą ir gyvenkime tiesoje Jo šlovei ir savo gerovei.
vertė Lina Tamonytė
