Profesorė I. Lukšaitė (nuotraukoje) yra Lietuvos istorijos instituto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos skyriaus vyresnioji mokslinė bendradarbė, išleidusi penkias monografijas, per du šimtus mokslinių straipsnių, septynių knygų bendraautorė. Paminėtinos monografijos: Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje, Lietuvių kalba reformaciniame judėjime XVII a., Radikalioji reformacijos kryptis Lietuvoje, Lietuvos kultūros istorijos bruožai (kartu su Juozu Jurginiu). Visi dr. Ingės Lukšaitės tyrimai skirti senosios Lietuvos kultūros istorijai, o XVI-XVII a. reformacija - jos tyrinėjimų ir šaltinių publikacijų kertinė tema.
Pirmas pranešimas: „Stanislovas Rapolionis" - lietuvis teologijos profesoriaus katedroje
Dr. Ingė Lukšaitė šiame pranešime kalbėjo apie pirmąjį lietuvių teologijos profesorių, teologijos daktaro tezes apsigynusį pas patį Martyną Liuterį ir Pilypą Melanchtoną. Anot pranešėjos, ryškiausi Lietuvos reformatoriai - S. Rapolionis, A. Kulvietis, M. Mažvydas - buvo naujųjų laikų kūrėjai, vedę Lietuvą iš viduramžių į ankstyvuosius naujuosius laikus. Istoriniuose dokumentuose išlikę Rapolionio (kaip ir Kulviečio) biografiniai ir veiklos momentai labai fragmentiški, tačiau ir iš jų dr. Ingė Lukšaitė seminaro dalyviams pateikė labai gyvą ryškų istorinį pasakojimą.
S. Rapolionis (1485?- 1545) kilęs nuo Šalčininkų (Vilniaus regionas). Galbūt (viena iš versijų) buvo pranciškonų vienuolis (Stanislaus Lituanus), sunku pasakyti, kada perėjo į evangelikų tikėjimą. Tikrai žinoma, kad buvo studijavęs Krokuvoje, grynai katalikiškame universitete (spėjama, kad įsirašė 1528m.). 1542 m. jau išnyra Vitenberge su kunigaikščio Albrechto rekomendacija, turėdamas bakalauro laipsnį, gerai mokėdamas hebrajų kalbą. Neaišku, kur jis buvo 1532-1542 metais. Vitenbergo universitete Rapolionis studijavo dvejus metus (1542, kovo 22 - 1544, gegužės 23), siekdamas tapti teologijos daktaru, t.y. baigti aukščiausias protestantų teologijos studijas, kurias privalėjo būti baigę liuteronų bažnyčios vadovai ir teologijos profesūra. Rapolionio studijas materialiai rėmė kunigaikštis Albrechtas. Studijuodamas pasirinko daug Melanchtono dėstomų dalykų (Melanchtonas buvo parašęs visų evangeliškų universitetų programas) ir, be abejo, klausėsi Liuterio paskaitų.
Daktaro tezes Stanislovas Rapolionis gynė 1544 m. gegužės 23 d. pirmininkaujant M. Liuteriui ir dalyvaujant Ph. Melanchtonui. Rapolionis buvo vienas iš 13 doktorantų, kurie gynė tezes pirmininkaujant pačiam Liuteriui jo paskutinį gyvenimo dešimtmetį. Abu reformacijos šulai Rapolionio tezių gynimą laikė svarbiu įvykiu: Liuteris atidėjo savo kelionę, Melanchtonas parengė Rapolionio disertacijos tezes, o tai reiškia, kad buvo jo darbo vadovas. Rapolionio disertacijos tezių tema - „Apie atgailą" („Die poenitentia"). Per daktaro tezių gynimą buvo diskutuojama apie gerų darbų reikšmę nuteisinimui: Liuteris ir Melanchtonas Rapolioniui pateikia papildomas tezes, disputuoja, patikrina, kaip doktorantas supranta Raštą, formuluoja galutinius atsakymus. Įvykusiu disputu buvo patenkinti ir Liuteris, ir Melanchtonas. Pastarasis 1544 m. birželio 13 d. parašė naujam teologijos mokslų daktarui rekomendacinį laišką į Karaliaučių, adresuotą kunigaikščiui Albrechtui:
Atrodo, ir Jūsų šviesybei pakaktų garbės ir laipsnio, kuris daktarui Stanislovui Lietuviui buvo suteiktas akademijoje... Girdėjau jį viešai disputuojant; jo svarstymai labai patiko ir daktarui Liuteriui, ir kitiems. Dar dažniau pats esu su juo kalbėjęsis daugeliu krikščioniškojo mokslo klausimų; mačiau ir jo raštus bei įsitikinau, kad jis teisingai suvokia bažnyčios mokslą, geba puikiai kalbėti ir išdėstyti tai, ką mano.
Rapolionio (kaip ir kitų) disertacijos tezių gynimo disputas ir tekstas buvo tiksliai užprotokoluotas (tezės yra įtrauktos į Melanchtono raštus) ir tas protokolas plito nuorašais, pasiekė Rygą (dr. I. Lukšaitė jį matė savo akimis, jis šiuo metu saugomas Latvijos Mokslų akademijos fundamentinėje bibliotekoje), Miuncheną, Vonfenbiutelį. Tokie tezių gynimo tekstai buvo labai svarbūs evangelikų pamokslininkams, vykstantiems tarnauti į tuos kraštus, kur plito protestantizmas. Jie jais naudodavosi gilindami savo teologines žinias ir pamokslaudami bažnyčiose.
Taigi Stanislovas Rapolionis buvo pirmasis lietuvis, apsigynęs teologijos daktaro laipsnį protestantiškame universitete (beje, kad jį gautų, dar turėjo iškelti puotą su eitynėmis per miestą, ir tuomet jam buvo įteiktos ir teologijos daktaro regalijos: kepuraitė, žiedas ir Biblija).
Kunigaikštis Albrechtas nekantriai laukia Rapolionio grįžtančio į Karaliaučių, nes faktiškai nuo jo priklausė Karaliaučiaus universiteto atidarymas (1541 m. veikia partikuliaras, bet universitetas - dar ne). Lietuviai profesoriai S. Rapolionis ir A. Kulvietis iš pat pradžių Karaliaučiaus universitete (atidarytas 1544 m. rugpjūčio 14 d.) užima svarbias vietas: A. Kulvietis buvo partikuliaro vicerektorius (1541-1543) ir universiteto graikų kalbos profesorius (nuo 1544), taip pat dar dėstė hebrajų kalbą ir komentavo Dovydo psalmes, o S. Rapolionis - svarbiausias, pirmasis teologijos profesorius. Pirmųjų mokslo metų pabaigoje (1545 m. gegužės 8 d.) Rapolionis parašė „Disputo dėl bažnyčios ir jos požymių" („De ecclesia et eins notis") tezes, kurias 1545 m. išspausdino Weinreicho spaustuvė Karaliaučiuje. Po antrojo pasaulinio karo nėra surastas nė vienas 1545 m. leidinio egzempliorius, tačiau tezių tekstas išliko vėlesniuose - 1558, 1562 m. perspauduose.
Šiose tezėse Rapolionis svarstė vieną svarbiausių evangelikų teologijos klausimų - reformacijos požiūrį į bažnyčią: Vyskupai sako, kad tik jie ir jiems paklūstantys sudaro šitą bendriją. Mūsų požiūriu, bažnyčia - tai tikinčiųjų bendrija, kurios pagrindinės žymės - tikrasis Žodis ir tinkamas sakramentų teikimas. Rapolionis aiškino, kad tikraisiais bažnyčios požymiais nedera laikyti nei popiežiaus įpėdinystės (Kristus - bažnyčios uola, o ne popiežius), nei bažnyčios senumo, nei gausumo požymių. Taip pat nurodė, kad protestantų bažnyčia nepritaria šventųjų garbinimui, kunigų celibatui, mišių laikymui už pinigus, vienuolių įžadams, nuodėmių išvardijimui per išpažintį ir t.t. Šios Rapolionio tezės buvo pagrindinių ir svarbiausių to meto evangelikų liuteronų mokymo apie bažnyčią teiginių santrauka. Tikriausiai tai buvo pirmosios viešai diskutuotos tezės Karaliaučiaus universitete. Vėliau jos buvo ne kartą perspausdintos tuose evangelikų leidiniuose, kurie buvo kaip atsakas Tridento susirinkimo tekstams, nukreiptiems prieš reformaciją. Rapolionio tekstas plito po Europą ir „dalyvavo" tebesitęsiančioje evangelikų ir katalikų polemikoje Europos mastu.
Seminaro metu senosios muzikos ansamblis „Affektus“ atliko Jacob van Eyck (1590-1657) 9-tos psalmės išdailą, Giovanni Batista Riccio canzoną (1612), Targinio Merula dainą „Folle e Ben che si Crede“.
Deja, S. Rapolionio (kaip ir A. Kulviečio) veikla Karaliaučiaus universitete truko labai trumpai - tik iki 1545 m. gegužės - birželio mėnesio. Rapolionis mirė tų metų gegužės 13 d. Karaliaučiuje, o A. Kulvietis birželio 6 d. Didžioje Lietuvoje, Kulvoje. Kunigaikščiui Albrechtui Rapolionio mirtis buvo didelis smūgis - jis pats seka pėsčiomis paskui karstą laidotuvių procesijoje ir liepia palaidoti Stanislovą Rapolionį Karaliaučiaus Katedroje pačiam Albrechtui skirtame kape, taip išreikšdamas didžiausią pagarbą šiam vyrui.
Yra istoriografinių duomenų, atskleidžiančių, jog S. Rapolionis buvo ir vienas pirmųjų lietuvių raštijos pradininkų. Viena Rapolionio į lietuvių kalbą išversta giesmė patenka į Mažvydo katekizmą (tai reiškia, kad Rapolionis vertė į lietuvių kalbą dar iki Mažvydo !!!), viename kunigaikščio Albrechto laiške (1545 m. gegužės 17 d.) minima, kad jis pradėjęs versti Šventąjį Raštą (manoma, kad į lenkų, o galbūt ir į lietuvių kalbą).
Antras pranešimas: „Martyno Mažvydo katekizmas ir to meto liaudies kultūra"
Šiame pranešime dr. Ingė Lukšaitė kalbėjo jau apie kiek kitokio profilio lietuvių reformacijos asmenybę, pirmosios lietuviškos knygos rengėją - Martyną Mažvydą. Anot profesorės I. Lukšaitės, A. Kulvietis ir S. Rapolionis, Lietuvos kultūros elito atstovai, buvo numatyti Šventojo Rašto vertimui į lietuvių kalbą (deja, jų ankstyva mirtis neleido šio, tikriausiai pradėto, milžiniško darbo įveikti), o Mažvydas iškyla kaip pirmojo lietuviško katekizmo sudarytojas.
Pirmieji lietuvių reformatoriai buvo visai naujos krypties bažnyčios kūrėjai ir jų didžiausias rūpestis buvo ne tik teologinių tiesų išgryninimas, bet ir kad tikėjimo tiesos pasiektų žmogų - paprastą bendruomenę. Ir čia labai svarbus tampa gimtosios, šnekamosios liaudies kalbos (lingua vulgaris) klausimas. Reformatoriams tenka didelis iššūkis - perteikti liaudžiai visą liturgiją, tikėjimo pradžiamokslį gimtąją kalba.
Martynas Mažvydas 1546 m. rugpjūčio mėnesį įsirašęs bakalauro studijoms į Karaliaučiaus universitetą (pakviestas kunigaikščio Albrechto ir aprūpintas stipendija) 1547 m. sausio mėnesį jau išleidžia pirmąją knygą lietuvių kalba Katechismusa prasty žadei, makslas skaitima rašta yr giesmes Karaliaučiuje, Weinreicho spaustuvėje. Pusė metų, kuriuos Mažvydas studijavo Karaliaučiuje, buvo per trumpas laikas knygai parengti - surinkti, suredaguoti ir išspausdinti kelių žmonių tekstus. Vadinasi, Mažvydas turėjo būti jau anksčiau knygą sumanęs ir apgalvojęs jos struktūrą. Pirmąją lietuvišką knygą sudaro: eiliuota lotyniška dedikacija Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, lotyniška prakalba (kartu ir pamokymai) Lietuvos bažnyčių kunigams, paties Mažvydo eiliuota prakalba lietuvių bendruomenėms, elementorinė dalis „Pygus ir trumpas mokslas skaititi yr rašity", trumpas katekizmas (jo vieną dalį „Urėdai ukininku" - pamokymus apie moralinius ir dievobaimingus tarpusavio santykius - galima laikyti etikos pradmenimis) ir giesmynėlis (11 giesmių su natomis). Mažvydo katekizmas buvo ir originalus, ir universalus. Jis pats „konstravo", kūrė šią knygą, ne nurašė, pavyzdžiui, nuo Liuterio katekizmo. Mažvydas savojo katekizmo struktūrą taip apmąstė, kad šia nedidele knygele galėtų iš karto daug ko lietuvių evangeliškų bendruomenių narius išmokyti. Jo katekizme pateiktas ir tikybos, ir skaitymo, ir muzikinis pradžiamokslis.
Mažvydas savo knygoje rengė norminės kalbos tekstą ir sąmoningai taikė ją visai Lietuvai. Be katekizmo jis paruošė dar du tomus giesmyno („Giesmės krikščioniškos"), „Giesmes šv. Ambraziejaus" (laidotuvių), „Formą krikštymo", „Lietuviškas maldas", „Parafrazį" (maldos Tėve mūsų aiškinimas) - visas bažnytinei praktikai reikalingas knygas.
Kiek realiai Mažvydo katekizmas paplito po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir buvo skaitomas, sunku pasakyti, tačiau jo indėlis Lietuvos kultūrai yra neįkainojamas.
Kalbėdama apie Mažvydo laikų liaudies kultūrą, dr. Ingė Lukšaitė pabrėžė, jog liaudies tikėjimo pavidalai buvo labai stiprūs (prietarai, magiški papročiai, tikėjimas laumėmis, kaukais, aitvarais pan.), tačiau ar tai reiškė, kad XVI a. viduryje lietuvių tikėjimas buvo pagoniškas? Anot, profesorės, - ne. Visa tai neužėmė Dievo vietos. Istoriografiniai šaltiniai atskleidžia, jog lietuviai ir kiti baltų valstiečiai žinojo apie vieną Dievą Tėvą, Jo Sūnų Kristų, šventė visas Kristaus ir Marijos šventes, tad pažinojo jų gyvenimų ir atitinkamus evangelijų siužetus, buvo matę juos bažnyčių interjeruose, paveiksluose, vitražuose, kai ką girdėję per šventes iš kunigų. Per dailės kūrinius, girdėtus kunigų žodžius bendri krikščioniškojo tikėjimo pagrindai buvo pasiekę XVI a. valstiečius ir Mažojoje, ir Didžiojoje Lietuvoje. Liaudies tikėjimui XVI a. viduryje visoje lietuvių gyvenamojoje teritorijoje apibūdinti geriausiai tinka sinkretizmo terminas. Protestantai siekė suformuoti kitokį dievotumo tipą - naikinti jo sinkretiškumą, „išvalyti" iš jo liaudies kultūros komponentą, pašalinti ir tą dalį papročių, kurią buvo adaptavusi katalikų bažnyčia. Ir tai, anot dr. Ingės Lukšaitės, buvo galbūt lemiama priežastis, kodėl reformacija nelaimėjo Lietuvoje.
Per klausimų - atsakymų dalį profesorė I. Lukšaitė paklausta, ar buvo Lietuvoje reformacijos aukso amžius, atsakė: „Lietuvos reformacijoje nebuvo aukso amžiaus, bet reformacija davė aukso amžių Lietuvos kultūrai".
***
Tiek šio reportažo autoriaus, tiek kitų seminaro dalyvių patirti įspūdžiai - patys maloniausi. Neminint kaip reikiant praplėsto pažinimo akiračio, dr. Dainorai Pociūtei ir dr. Ingei Lukšaitei skaitant pranešimus jautėmės „aptarnaujami" puikių šeimininkių, kurios šimtmečių senumo įvykius ir realijas iki smulkiausių detalių žino kaip savo virtuvės indus ir mėgstamiausius patiekalus. Sykiu ir pačios pranešėjos liko maloniai nustebintos tokios auditorijos gausumu, šiltu priėmimu ir žingeidumu. Seminarą apibendrinančiais pastoriaus Giedriaus Saulyčio žodžiais - „Buvo iškelta reformacijos vėliava". Belieka ją tvirtai laikyti...
Nuotraukos Ginto Tumulio ir Dariaus Pranckaus
