Vis atidėliodavau šios dilemos sprendimą, sakydavau sau, kad laikas parodys, kaip čia bus, gal vaikai pratęs mano pradėtą kelią (ir jie tęsia), bet kuo toliau, tuo labiau gyvenimiškos aplinkybės stumte stūmė gilinti šiuos sugebėjimus.
Sąmoningai pradėjau fiksuoti, kiek galiu būti negrojusi, nedainavusi, kaip ilgai man neateina jokia melodija, kas daro įtaką atsiradusios melodijos žanrui, tonacijai ir taip toliau. Vis užduodavau sau klausimą, ar man čia reikia tos kūrybos, kam ji? Eičiau sau ir šluočiau gatves ar dar kažką veikčiau. Įsivaizduoju, kad kiekvienas žmogus, kuris kuria (nesvarbu ką), viduje išgyvena panašias dilemas. Ypač tai skausminga, kai kuri kažką visiškai nepopuliaraus, gal tik tau vienam suprantamo.
Muzikavimas mano gyvenime, kaip ir pats gyvenimas, perkopė ne vieną kalną ir perėjo ne vieną slėnį. Apie tai ir norėčiau papasakoti.
Muzika ankstyvajame mano gyvenimo laikotarpyje
Vaikystė
Žmonės, kurie muzikuoja, dažnai sako: „Kiek save atsimenu, aš vis dainuodavau arba bandžiau groti įvairiausiais daiktais". Ir aš, kalbėdama apie savo pomėgį muzikuoti, galiu pasakyti tą patį.
Mano senelių namai buvo labai svetingi, atvažiuodavo begalės svečių. Visi žinojo, jog po kermošiaus (taip vadindavosi „mugės" prie bažnyčių, panašios į Kaziuko) pas Marganavičius gali užvažiuoti kas tik nori. Po užkandžių ir gėrimų greitai visi imdavo traukti liaudiškas dainas. O po kiek laiko jas visas išmokom ir mes su sese. Tada jau per visas šventes mes su seserimi būdavome išstatomos svečių akivaizdoje ir dainuodavom išmoktas dainas su tokiu entuziazmu, kad sugraudindavom ne vieną.
Taip visa giminė nusprendė, kad mums būtinai reikia toliau mokytis muzikos. Muzikos mokykla buvo tuo metu vienintelė vieta, kur tai buvo galima padaryti, mokymasis privačiai nebuvo labai populiarus, na nebent galėjai išmokti grodamas vestuvėse.
Mokantis muzikos mokykloje, teko gerai paprakaituoti, nes man vis norėjosi groti ne taip kaip parašyta. Norėdavosi pakeisti kažkokias natas ar pridėti. Tuos kūrinius, kuriuos duodavo mano fortepijono mokytoja, perdarydavau savaip ir grodavau savo draugėms bei draugams taip, kaip noriu. Todėl, aišku, iškildavo didelių problemų, kai reikėdavo atsiskaityti. Mano mokytoja valstybiniam egzaminui surado Skrebino kūrinį, kuris buvo beveik nežinomas tuo metu klasikos pagrindus dėjusiems muzikos mokyklos mokytojams. Jis man taip patiko ir jį sugrojau taip šauniai, kad po egzamino turėjau jį groti įvairiuose kultūros namų renginiuose bei koncertuose. Tokia buvo ta gražioji muzikos mokyklos laikų pusė. Bet, kaip dažnai nutinka ankstyvosios paauglystės metais, pradėjau groti mažai, bėgdavau ištisai iš pamokų, todėl neišmokau gerai solfedžio, ir to dabar labai trūksta. Lūžis įvyko iki muzikos mokyklos baigimo likus porai metų, kai vienas vaikinas mane pasikvietė groti mokyklos grupėje klavišiniais.
Paauglystė
Tuomet iš tikrųjų prasidėjo auksinis laikotarpis. Toks, apie kurį kiekvienas paauglys galėtų tik svajoti. Tu groji mokyklos ansamblyje su vyresniais už tave, koncertuoji mokyklos šokiuose, į kuriuos suguža ir iš kitų mokyklų. Trumpai tariant, tai be galo mane motyvavo. Šiame sunkiame laikotarpyje, kai neskiri žemės nuo dangaus, muzikavimas man buvo tarsi saugus uostas. Muzikos man visiškai pakakdavo, kad realizuočiau save, kad turėčiau draugų, kad mylėčiau ir būčiau mylima. To muzikavimo buvo tiek daug, kad net pavargdavau. Be to, reikėjo rengti įvairius renginius mokykloje, groti šokių rateliams, dainuoti chore ir t.t. Taip prabėgo gražiausi ir nerūpestingiausi mano metai. Noriu padrąsinti jus, jaunuoliai - vertinkite šias dienas ir išnaudokite jas savo talentų tobulinimui. Didysis kūrėjas gyvena kiekvieno iš jūsų širdyje, vadinasi, jūs galite kurti. Ir nebūtinai tai turi būti muzika. Yra daug įdomių dalykų. Nors menai, kaip aš įsitikinau, turi labai didelę galią žmogaus sielos puoselėjimui.
Studijų metai
Muzikos mokytoja, kuri buvo man kaip gyvenimo vedlys ir sielovadininkė, labai apgailestavo, kad nestudijuosiu muzikos. Mat mokyklos baigimo etape buvau labai įsikvėpusi rašyti, kurti eiles, todėl nuspendžiau studijuoti lietuvių kalbą. Deja, nepasisekė įstoti į universitetą. Draugė pakalbino stoti į VISI (dabartinį VGTU), o man buvo vis vien kur. Taip atsidūriau visai ne savo rogėse. Ką jau moku tai moku - gyvenime rinktis tai, kas priešinga mano širdies balsui. Čia reikėtų pasakyti svarbią pastabą: privalome sekti savo širdimi, kokia ji sugedusi bebūtų. Neverta bijoti, nes Dievas ten įdėjo amžinybės troškimą, o tai reiškia, kad ji ten ir nuves.
Studijuodama taip pat turėjau prisiminti tai, ką išmokau muzikos mokykloje. Tuo metu egzistavusi komjaunimo organizacija kartą paskelbė, kad ieškomi muzikalūs žmonės naujai muzikinei grupei. Keletas žmonių iš mūsų gupės nuėjome, tarp jų buvo ir dabartinis mano vyras Remigijus. Negalėjome patikėti, kad mums leido groti su tuo metu į armiją išėjusio Andriaus Mamontovo operatoriumi ir likusia aparatūra (mat tada buvo viskas bendra). Ištisas dienas kiurksodavome mažame kambarėlyje prie Aušros vartų. Grodavom kartais net paromis. Mums vadovavo Gracijus Pauga ir Andrius Kulikauskas, turėdavom ataskaitinius koncertus instituto darbuotojams, važinėjom po kalėjimus, grojom studentų dienose. Žodžiu, muzikinis gyvenimas virte virė. Taip praėjo dveji su puse metų ir aš nusprendžiau mesti mokslus. Su šiuo sprendimu „subrendo" ir kitas - nutarėmė susituokti su Remiu. Tai pakeitė mūsų idilišką muzikavimo periodą, tačiau jis nesustojo.
Motinystė ir muzika
Grojom iki pat mano pirmo gimdymo. Neįsivaizduoju, kaip ten mano Gabrielis išbuvo pilve. Bet už tai dabar suprantu, kodėl jis mėgsta trankią muziką.
Vėliau prasidėjo sunkiausias gyvenimo periodas, kurio metu sugebėdavau išspausti vieną kitą lopšinę. Bet šiame etape labai daug klausiausi įvairios muzikos. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo atsirado galimybė gauti įvairių įrašų. Tokiu būdu save maitinau ir man to pakako. Tačiau mano muzikiniai sugebėjimai labai nusilpo.
Nepasakyčiau, kad tuo metu labai ilgėjausi muzikos - buvau pasinėrusi į motinystę ir ūkiškus reikalus, o nebegalėdama atlikti kažkokios patikusios melodijos kaip reikia, nusivyliau savimi ir muziką palaidojau, puoselėdama mintį kad gal vaikai...
Muzika Dievui
Bet, kaip ir visas gyvenimas, taip ir muzika buvo prikelta Dievo. Jo atėjimas pažadino vėl norą kurti. Tik čia buvo viena bėda - tekstai. Kokias eiles pritaikyti? Visi aplinkui dainuoja tik apie Dievą, o tai kurgi meilė, grožis ir visa kita? Nusprendžiau, kad nelabai ką turėsiu pasakyti, tuo labiau, kad buvo tiek daug užsienietiškų grupių, kurios tai darė nepriekaištingai.
Bet Dievo malonė vis mane judindavo. Žiūrėk, šeimininkaudama pradėdavau niūniuoti kažkokią melodiją, kildavo maldos, kurias tiesiog išdainuodavau. O čia dar mano namuose atsirado pianinas ir būgnai. (Namo rūsyje juos tuo metu laikinai buvo pasidėjęs misijos tarnavimas). Tai aš užmigdžius vaikus, vis paslapčiom ten užsukdavau. Grodavau tiek, kad nebejausdavau, kaip prabėgdavo valandos, ir tik išgirdusi mažylių verksmus, bėgdavau viršun, nesuprasdama, į kokią realybę dabar man reikia sugrįžti. Taip muzikuojant Dievas mane nukeldavo tarsi į kitą pasaulį ir visos mano dainos nusileisdavo lyg iš dangaus. Vieno tokio pasigrojimo metu Viešpats man prakalbo: „AŠ atversiu tavo balsą". Iki tol aš dainuodavau normaliai, na nenusidainuodavau, bet po to įvykio dainuoti pradėjau kitaip.
Ilgainiui muzikavimas man tapo kaip dopingas, be kurio nebūčiau ištvėrusi nelengvos motinystės naštos, kuri labai užsitęsė. O kur dar visos kitos gyvenimo dilemos, dvasiniai konfliktai ir t.t. Iš tikrųjų ir labai rimtai - muzikavimas Dievo akivaizdoje man padėjo įveikti ne vieną tokį konfliktą. Muzikuodama atsiverdavau Dievui ir Jis mane keitė, tuo metu man ateidavo didžiausi apreiškimai, pamokymai. Jo pamokymus apmąstydavau dainomis arba eilėmis. Muzika man tapo priemone bendrauti tiek su Dievu, tiek su žmonėmis.
Tai buvo ta vieta, kur aš išgydavau. Apie tokį muzikos poveikį kalba ir Šventasis Raštas. Žinome istoriją, kuomet apniktas piktos dvasios karalius Saulius kviesdavosi Dovydą, kad šis pagrotų.
Taigi muzika, kaip ir bet koks kitas reiškinys žmogaus gyvenime nueina tam tikrą kelią kartu su juo, išgyvena tuos pačius dalykus kaip ir jis. Patarlėse Saliamonas užrašė tokius žodžius: „Žmogus nežino, kas jo laukia - ar meilė, ar neapykanta". Šitos nežinomybės yra pilnas žmogaus gyvenimas, bet tame ir slypi šio gyvenimo grožis.
Šiuolaikiniame pasaulyje yra daug muzikos. Galima pasakyti, kad muzika gaminama kaip ir bet kuri kita prekė. Ir aš pagalvojau, kokią gi vietą tokiame kontekste galėtų užimti mano muzika.
Mano muzika nėra ta, kuri brautųsi į kažkieno vidų ar įrodinėtų kažką. Greičiau ji panaši į beldimą. Galbūt ne visai į tokį, kaip beldžia Viešpats, norėdamas prakalbinti mūsų širdis, bet gal šiek tiek į jį panašų. Tuo viliuosi...
Raimonda Kirijanovienė yra Vilniaus bažnyčios Tikėjimo žodis choristė, autentiškų krikščioniškų giesmių autorė, ne kartą su grupe dalyvavusi krikščioniškos muzikos festivalyje SIELOS (2005 m. geriausio debiuto nominacijos laureatė). Jos vyras Remigijus ir sūnus Gabrielius - Vilniaus bažnyčios šlovinimo grupės būgnininkai.
