Vertinu jų rūpestį, bet nežinau jokio kito gyvenimo būdo, kaip tik nuoširdžiai tarnauti Kristaus bažnyčioje. Aš apie viską mąstau tik tokioje šviesoje. Nieko nėra svarbiau, nes tai - susiję su amžinybe. Pašvęsti gyvenimą tarnauti Viešpačiui, manau, yra teisingiausias ir tyriausias būdas gyventi darant didžiausią įtaką laikui ir amžinybei.
Apie tai ir noriu kalbėti. Esu susirūpinęs, nes matau, kaip bažnyčios lankytojai tampa tik žiūrovais. Mūsų bažnyčia yra unikali daugeliu aspektų, ypač tuo, kad esame atsidavę Dievo žodžiui ir Jo skelbimui. Dievo žodis formuoja bažnyčią. Kai kuriose srityse mes esame panašūs į dinozaurus, į mus žiūrima kaip į kultūros atgyveną, anomaliją krikščioniškoje aplinkoje. Tačiau mane neramina, kad Bažnyčia vis labiau orientuojasi į žmogų, pramogas, praranda kovingumą. Tarnavimas net ir bažnyčioje palaipsniui nyksta.
Prieš keletą dienų vienas žmogus pasiskundė, kad negali rasti bažnyčios, kurioje būtų kokia nors suaugusiųjų bendravimo grupė, sekmadieninė mokykla ar Biblijos studijų klasė. Kai jis paklausė, kodėl, mano manymu, taip yra, atsakiau, kad taip turbūt yra todėl, jog tose bažnyčiose nemokoma Dievo žodžio, todėl, kad žmonės netaiko jo savo gyvenime, neteikia tam jokios svarbos. Antra, jie mato save kaip žiūrovus, kurie stebi, kas vyksta, dedasi dvasiškai įsitraukę į bažnyčios veiklą, ją finansuoja, tačiau tik neprašykite jų kur nors dalyvauti. Tai „aš nenoriu niekur įsitraukti, nebent daryčiau tai, kas man naudinga", mentaliteto dalis.
Mes gyvename visuomenėje, kurios dėmesio centre yra žmogus. Dar niekada visuomenė nebuvo taip įsimylėjusi save kaip dabar. Žmonės daro tik tai, kas jiems įdomu, kas susiję su jų karjera ir savo poreikių patenkinimu. Tai daro įtaką ir bažnyčioms: nedrąsu prašyti pagalbos, jei už patarnavimą nebus sumokėta. <...>
Savo poreikių tenkinimas, deja, negrįžtamai paženklino mūsų visuomenę. Turtingieji tampa vis labiau turtingesni, jie gali nusipirkti beveik viską, ko nori. Savo vertę žinančioje visuomenėje, kur visi daro tik tai, kas padeda išpildyti jų svajones, ambicijas, tikslus ir troškimus, pasiaukojimo samprata nyksta. Švaistyti savo gyvenimą dėl ko nors kito atrodo netinkama siekiant savirealizacijos ir pasitenkinimo. Iš vienos pusės itin populiarus mėgstančio žiūrėti TV namisėdos mentalitetas, kai žmogus nenori pakilti nuo sofos ir ką nors nuveikti, iš kitos pusės - žmones užvaldžiusi sveiko gyvenimo būdo mada, kai žmonės nori būti itin sveiki, vyksta net į džiungles, kur bando išgyventi, ir tam, kad geriau jaustųsi ar atrodytų, pasiima ir evangelijas. Gyvenant tokioje visuomenėje sunku aukotis ir tarnauti kitiems. Toks mąstymas skverbiasi ir į bažnyčią. Daugelyje bažnyčių jau net nebekviečiama tarnauti. Bijoma, kad žmonės tuo pasipiktins, pasijus nepatogiai, jei į tai nesureaguos, jausis kalti.
Tačiau viena iš priežasčių, kodėl per amžius bažnyčia augo, vystėsi ir klestėjo, yra tai, kad žmonės tarnavo. Svarbiausia juk ne profesionalūs pamokslininkai, kuriuos finansuoja „žiūrovai". Bažnyčia yra gyvas, kvėpuojantis, judantis dvasinis organizmas, kurio kiekvienas narys turi savo funkciją ir yra svarbus. Bažnyčios istorijoje žinoma daugybė puikių, ištikimų, pamaldžių, pasiaukojančių krikščionių, kurie visą gyvenimą nesavanaudiškai tarnavo. Taip pat yra daug krikščionių, kurie atidavė savo gyvenimą Kristui, bet apie juos galbūt sužinosime tik danguje, kai jie gaus amžiną apdovanojimą...
Jei tik turėčiau daugiau laiko ir daugiau energijos, aš tarnaučiau daugiau. Aš nenustosiu daryti to, ką dabar darau, nes negaliu sugalvoti nieko už tai svarbiau. Todėl, mąstydami apie bažnyčios gyvenimą, turėtume pagalvoti apie tai, ką darome ir ko nedarome. Noriu pasidalinti tuo, kas tarnauti įkvėpė mane. Tikiuosi, tai sujaudins ir jus.
Sulig kiekvieno gautąja dovana...
Laiško Efeziečiams 4 skyriuje matome ilgą pastraipą, kurią žino turbūt visi, kalbančią apie bažnyčios vienybę, Dvasios vienybę, kaip parašyta 3 eilutėje. Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti vienai pašaukimo vilčiai. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose (Ef 4, 4-6).
Žodis „visi" čia pasikartoja keturis kartus - kalbama apie visus išgelbėtus žmones. Jie visi yra vienas, gyvas, kvėpuojantis organizmas - bažnyčia, Kristaus kūnas. Šventoji Dvasia gyvena mumyse ir suteikia energijos šiam kūnui. Mes visi turime vieną pašaukimo viltį - amžinojo gyvenimo viltį dangaus šlovėje, Dievo akivaizdoje. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, viena išgelbėjimo tiesa. Vienas krikštas vardan Jėzaus Kristaus, kuris yra vienintelis Gelbėtojas, nes yra tik vienas Dievas ir Tėvas. Jei yra tik vienas Dievas, vadinasi, yra tik vienas tikėjimas, ateinantis iš Dievo, vienas kūnas, viena Dvasia, viena amžinojo gyvenimo viltis. Ir virš mūsų visų yra tas pats Dievas, veikiantis per mus ir mumyse. Tai yra bažnyčios vienybės pagrindas.
Pažvelkime ir į 7 eilutę, kur yra žodelis „bet": Bet kiekvienam iš mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos saiką (Ef 4, 7).
Vienybė, Dvasios vienybė yra nepaprastai svarbi, tačiau, kita vertus, bažnyčioje yra ir nuostabi, didelė įvairovė, nes kiekvienam iš mūsų Kristus dovanojo malonę pagal savo saiką. Vieninga bažnyčia pasižymi ir įvairove, kuri yra nepaprastai didelė, nes bažnyčią lanko daug žmonių ir kiekvienam iš mūsų, be jokių išimčių, buvo suteikta malonė. Ši malonė ateina kartu su išgelbėjimu. Dievas suteikė ją mums ne tam, kad mes ją saugotume, bet todėl, kad norėjo mus apdovanoti. Tai - pirmasis dalykas, kurį noriu, kad suprastumėte - mes tarnaujame, nes turime dovanų, o mūsų dovanų šaltinis yra pats Kristus. Kiekvienam iš mūsų malonė buvo suteikta pagal Kristaus dovanos saiką. Tai nepelnyta malonė. Čia, kalbant apie dovaną, vartojamas žodis dorea. Yra dar keli žodžiai, kuriuos galima vartoti kalbant apie dovaną: pneumatikon, charismata (dvasinė dovana ir malonės dovana). Žodis dorea pabrėžia, kad ji yra nemokama, nepelnyta, neužtarnauta, neuždirbta dovana.
Tapę krikščionimis mes visi gavome tą pačią išgelbėjimo dovaną, bet kiekvienas gavome ir skirtingų dovanų - kiekvienam iš mūsų yra atseikėta ir Kristaus malonės dovana.
Galite paklausti: „Kokios yra dovanos, kurios vienur vadinamos charismata - malonės dovanos, o kitur - pneumatikon - dvasinės dovanos?"
Apaštalas Petras savo laiške kalba apie tą patį kaip ir apaštalas Paulius laiške Efeziečiams: Tarnaukite vieni kitiems kaip geri visokeriopos Dievo malonės tvarkytojai, sulig kiekvieno gautąja dovana (1 Pt 4, 10). Čia kalbama ne apie išgelbėjimą. Kiekvienas iš mūsų gavome dovaną, kuria galime patarnauti kitiems. Mes gavome dievišką įgaliojimą veikti, ir iš mūsų tikimasi, kad būsime geri „prievaizdai", prisiimsime atsakomybę ir tinkamai atliksime užduotis. Mes gavome dovaną, mums suteikė atsakomybę ir iš mūsų tikimasi, jog tinkamai elgsimės su šiomis Kristaus dovanomis, būsime geri šios įvairios, daugiapusiškos malonės tvarkytojai.
Dovanos yra įvairios, skirtingos ir daugiapusiškos. Kiekvienas yra gavęs savitą, tik jam skirtą dovaną. Aš turiu dovaną, - tai yra Kristaus dovana man. Tai nėra išgelbėjimo dovana, tai - tarnavimo dovana, kurią per Dievo Dvasią man davė Kristus, kai buvau išgelbėtas. Kartu Jis suteikė man ir dieviškos jėgos daryti tai, kam Jis yra mane pašaukęs.
Dovanas galima suskirstyti į dvi kategorijas (1 Pt 4, 11). Vienos jų yra susijusios su kalba. Tad jei kalbate, kalbėkite Dievo žodį. Nekalbu apie tai, kad reikia būti geru oratoriumi. Kalbame apie gebėjimą perteikti dievišką tiesą didelei arba mažai grupei, o galbūt asmeniškai vienam žmogui. Yra ir kitokių tarnavimo dovanų, kurioms panaudoti reikia Dievo teikiamų jėgų. Tai - su kalba nesusijusios, neverbalinės dovanos. Tiek verbalinius, tiek neverbalinius gebėjimus Dievo Dvasia suteikė mums pagal savo saiką: „Jei kas kalba, tekalba kaip Dievo žodžius; jei kas tarnauja, tegul tarnauja pagal Dievo teikiamus sugebėjimus, kad visuose dalykuose per Jėzų Kristų būtų pašlovintas Dievas. Jam šlovė ir valdžia per amžių amžius! Amen." Štai koks yra visų dovanų tikslas.
Kaip matote, Petras kalba apie tą patį dalyką - kiekvienas turime unikalią dovaną. Kiekvienas mūsų esame tarsi dvasinė snaigė, dvasinis pirštų antspaudas - nėra dviejų vienodų. Kiekviena dovana yra unikali. Todėl jei jūs nenaudojate savo dovanos, tai atsiliepia visam Kristaus kūnui, Kristaus kūnas patiria nuostolį. Tai - netektis, nes niekas kitas Kūne negali jūsų pakeisti. Kiekvienas narys turi unikalią dovaną.
Paaiškinsiu tai plačiau. Pažvelkime į laišką Romiečiams. Čia kalbama mūsų kūną kaip gyvą auką (Rom 12, 1-2) - štai nuo ko viskas prasideda. Mes atsisakome savo valios, savo kelių ir atsiduodame Viešpačiui - tai tikras dvasinis garbinimas. Kai visiškai atsiduodate Jam, pagarbindami Jį, atnešdami Jam savo gyvenimą kaip auką, atsiskirdami nuo šio pasaulio, Biblijos pagalba atnaujindami protą ir paklusdami Dievo valiai, Paulius ragina: Iš man suteiktos malonės raginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai, pagal kiekvienam Dievo duotąjį tikėjimo saiką (Rom 12, 3). Kitaip tariant, jis sako: „Taigi jūs gavote tikėjimo saiką". Jūs turite dovaną ir tam tikrą malonės saiką. Apie tai skaitėme ir laiško Efeziečiams 4 skyriuje. Iš savo malonės Dievas suteikė mums dovaną ir tikėjimą, reikalingą tai dovanai naudoti. Kokia nauda būtų iš dovanos, iš tos galimybės, jei kartu nebūtų suteiktas tikėjimas tą dovaną naudoti? Kartu su dovana Dievas suteikia ir malonės bei tikėjimo, kad pradėtumėte ją naudoti. Pvz., jei kalbėsime apie dvasinį vadovavimą ir dvasinę atsakomybę, yra žmonių, kurie tam tikroje situacijoje gali prisiimti atsakomybę, nors iš šalies atrodo, jog tai viršija žmogiškąsias jėgas. Jie turi malonės to imtis ir tiki, kad Dievo jėga, pasinaudojant dvasinėmis priemonėmis, tai padaryti įmanoma. O kitiems prisiimti tiek daug atsakomybės gali atrodyti siaubinga, nes tai viršija jų malonės ir tikėjimo saiką. Taigi Dievas jums duoda dovaną ir pakankamai malonės bei tikėjimo, kad galėtumėte tą dovaną naudoti.
Juk kaip viename kūne turime daug narių, bet ne visi nariai atlieka tą patį uždavinį, taip ir mūsų daugybė yra vienas kūnas Kristuje, o pavieniui - vieni kitų nariai (Rom 12, 4-5). Mes išties esame tarsi žmogaus kūno nariai, tarnaujame vieni kitiems. Kūnas gyvas tik dėl to, kad visi nariai funkcionuoja kartu. 6 eilutėje Paulius sako: Pagal mums suteiktą malonę turime įvairių dovanų. Dievas taip nusprendė. Tai Jis suteikia mums dovanas ir malonę bei, kaip rašoma 6 eilutės pabaigoje, tikėjimo saiką. Malonė gaunama kartu su dovana, tikėjimas yra suteikiamas tam, kad pradėtume tą dovaną naudoti.
Jei turite patarnavimo dovaną, tarnaukite, jei mokymo dovaną, mokykite, jei užtarimo dovaną, užtarkite, jei davimo dovaną, dosniai duokite. Jei turite dovaną vadovauti, uoliai vadovaukite, jei turite gailestingumo dovaną, su džiaugsmu rodykite gailestingumą. Kad ir kokią dovaną turite, naudokite ją. Ta dovana- iš Kristaus, ir jūs turite tikėjimo tą dovaną naudoti.
Pažvelkime į 1 laiško Korintiečiams 12 skyrių: Yra skirtingų dovanų, tačiau ta pati Dvasia (1 Kor 12, 4). Čia ir vėl randame tai, apie ką Paulius rašė efeziečiams: ta pati Dvasia, tačiau skirtingos dovanos. Yra skirtingų tarnavimų, tačiau tas pats Viešpats. Skirtingas poveikis, bet tas pats Dievas. O 7 eilutėje skaitome: Bet kiekvienam suteikiamas Dvasios pasireiškimas bendram labui (1 Kor 12, 7). Mano dovana skirta ne man, ji skirta jums. Jūsų dovanos nėra skirtos jums, jos yra skirtos man ir tiems, kuriems jūs tarnaujate - bendram labui.
Apaštalas Paulius išvardija ir įvairias Dvasios dovanas. Kalba apie stebuklų darymo dovanas, išminties, pažinimo žodį, kai žmogus gali įžvelgti giliai paslėptą tiesą, ir apie tikėjimo bei išgydymo dovanas. Vėliau mini ir pranašavimo ar pamokslavimo, dvasių skyrimo dovanas, įvairias kalbų rūšis, kalbėjimą kalbomis ir jų aiškinimą. Tačiau visus šiuos dalykus daro viena ir ta pati Dvasia. Visas dovanas suteikia tas pats Dievas, tas pats Kristus. Ta pati Dvasia veikia, neatsižvelgdama į mūsų skirtumus.
11 eilutėje pabrėžiama, kad visa tai yra duota iš aukščiau. Negalime reikalauti dovanos, mėginti ją užsitarnauti ar kitaip įgyti. Šventoji Dvasia dalija dovanas visiems individualiai, taip, kaip Ji to nori. Tai ne jūsų, o Jos pasirinkimas. Kaip ir žmogaus kūną sutvėrė Kūrėjas, kuris tiksliai žinojo, ko jam reikia. Bažnyčia taip pat sukurta pagal Jo sumanymą. Viešpats sukūrė savo Bažnyčią ir per Šventąją Dvasią įgalino ją būti tokia, kokios Jis nori. 12 eilutėje skaitome: Nes kaip kūnas yra vienas ir turi daug narių, o visi to kūno nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus (1 Kor 12, 12). Kristus yra galva, ir Jis savarankiškai valdo visą kūną. Mes visi buvome pakrikštyti į vieną kūną: Juk kūnas nėra sudėtas iš vieno nario, bet iš daugelio. Jei koja sakytų: „Kadangi nesu ranka, todėl nepriklausau kūnui", argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? O jeigu ausis sakytų: „Kadangi nesu akis, todėl nepriklausau kūnui", argi dėl to ji nepriklausytų kūnui?<...> Bet dabar Dievas sudėliojo kūne narius ir kiekvieną iš jų, kaip panorėjo (1 Kor 12, 14-15, 18). Bažnyčia yra Kristaus kūnas ir kiekvienam žmogui Dievas davė tam tikrą rolę ir funkciją, kurią Šventosios Dvasios jėga jis gali atlikti bendram labui. Tai yra pamatas.
Bet dabar narių daug, o kūnas vienas <...> Jūs esate Kristaus kūnas, o pavieniui - nariai (1 Kor 12, 0-27). Ir šiame kūne Dievas vienus patepė būti apaštalais, kitus patepė pranašauti, mokyti, daryti stebuklus, gydyti, padėti, administruoti, kalbėti kitomis kalbomis... Bet ne kiekvienas yra apaštalas, pranašas, mokytojas, ne kiekvienas gali daryti stebuklus, tiesa? Tačiau tai priklauso ne nuo jūsų. Atkreipkite dėmesį į 31 eilutę, kuri turėtų būti verčiama taip: „Jūs trokštate įspūdingų dovanų, bet aš noriu parodyti jums pranašesnį kelią". Nuo jūsų tai nepriklauso.
Taigi, mes visi, kaip Kūno nariai, esame skirtingi, nors kartais gal atrodo, jog turime panašias dovanas. Daug žmonių bažnyčioje moko, vadovauja, tarnauja, daro gailestingumo darbus, daug žmonių aukoja, turi tikėjimo dovaną ir daug laiko praleidžia melsdamiesi. Yra ir turinčių kelias dovanas. Mes nesame vienodi, kaip negalima pasakyti, jog visi esame vienodos spalvos. Dovanų, kaip ir spalvų yra nepaprastai daug. Apaštalas Paulius nenurodo aiškiai apibrėžtų dovanų ribų (1 Kor 12; Rom 12; 1 Pt 4, Ef 4). Paulius pamini tik kategorijas, į kurias gali būti skirstomos neišsenkančios dovanos. Dovanų gali būti ir žymiai daugiau.
Įsivaizduokite, jog Dievas turi visų įmanomų spalvų paletę ir Jis „spalvina" jus. Įmerkia savo teptuką į vienus dažus, po to - į kitus ir „spalvina". Jūs esate jūs - įvairių jums patikėtų dovanų derinys. <...>
Dievas apdovanojo asmeniškai jus. Ką darote su Dievo jums duotomis dovanomis? Pamąstykime šiek tiek „žemiškiau". Žmonės taip pat kartais dovanoja dovanas, tiesa? Kartais mes padedame dovaną kur nors į spintelę, tačiau kai ją dovanojęs draugas ateina į svečius, ją ištraukiame, nes norime jį pagerbti. Kristus yra pastovus mūsų gyvenimo svečias. Jis kasdien sėdi prie mūsų stalo ir žino, ką jūs darote su jums įteikta Jo dovana.
Taigi kaip jūs atsakote Tam, kuris įteikė jums dovaną? Norite Jį nuliūdinti, atstumti Jo meilę, nepaklūstate, esate abejingas Jo planams, paniekinate Jo dosnumą? Ką dar galiu daryti su savo gyvenimu, jei ne naudoti Jo dovanas?
Jo sumokėta kaina
Mes tarnaujame Dievui ir vienas kitam ne tik dėl tarnavimo šaltinio - Kristaus, tačiau ir suvokdami Jo sumokėtą kainą. Dar kartą prisiminkime laiško Efeziečiams 4 skyriaus 7 eilutę, kur nurodomas dovanų šaltinis - Kristus, o 8 eilutėje paaiškinama kaina. Čia apaštalas cituoja psalmę: Tu užžengei aukštyn, nusivedei paimtus belaisvius, ėmei dovanų iš žmonių, net iš maištaujančių, kad Viešpats Dievas gyventų tarp jų (Ps 68, 18). Paulius nori parodyti mums, kokią kainą Kristus turėjo sumokėti už mums skirtą dovaną. Ši psalmė yra Dovydo pergalės giesmė. Kai Dievo skrynia buvo sugrąžinta į Siono kalną, Dovydas norėjo švęsti Dievo pergalę (2 Sam 6 ir 7; 1 Kron 13). Jis džiūgavo: „Dievas užžengė aukštyn! Dievas triumfuoja - Sandoros skrynia sugrąžinta! Jis grąžino ją tokią, kokia ir buvo, ir susigrąžino belaisvius, išdalino žmonėms dovanas!"
Karalius buvo užpultas, todėl reikėjo eiti į kovą. Jis nugalėjo ir grįžo į Jeruzalę. Jis užkopė ant Siono kalno triumfuodamas, parsivedė ir belaisvių. Tie belaisviai - tai jo kariuomenės kariai, kurie buvo paimti į nelaisvę, bet jis juos išvadavo. Jis išgelbėjo savo žmones ir sugrįžo, užkopė aukštyn ir išdalino karo laimikį. Tai kalba ir apie tai, ką atliko Dievas: Jėzus kovojo su šėtonu mirtinoje kovoje ir jį nugalėjo. Jėzus sutraiškė jam galvą ir išlaisvino belaisvius. Jis išvadavo savo žmones iš šėtono valdžios, išgelbėjo sielas iš tamsos karalystės ir triumfuodamas įkopė į kalną. Iš tiesų čia piešiamas toks paveikslas: Jėzus tapo žmogumi, žengė ant kryžiaus, sutriuškino šėtoną, išlaisvino savo žmones iš tamsos jėgų ir pakilo į dangų. O užžengęs į dangų, Jis atsiuntė Šventąją Dvasią, o su Šventąja Dvasia - ir dovanų. Frazė „Jis pakilo" reiškia ir tai, kad Jis nusileido į žemiausias žemės vietas, kaip ir parašyta: Tas, kuris nužengė, yra ir Tas, kuris iškilo aukščiau už visus dangus, kad visa užpildytų (Ef 4, 10). Tai daugiausia, ką buvo galima padaryti. Jis nusileido žemyn, išlaisvino belaisvius ir užžengė į dangų pasiimti laimikio, įvykdyti teisingumą ir atsiųsti Šventąją Dvasią bei Jos dovanas.
Tiek Senojo, tiek Naujojo Testamento tikinčiųjų gyvenime veikė Šventoji Dvasia. Tik Dvasios dovanos yra naujas dvasinės privilegijos lygis. Už tai buvo sumokėta kaina - tai Kristui kainavo dangų. Jis buvo pažemintas, paniekintas ir net turėjo mirti. Jūsų gautos dovanos kainavo ne pigiai. Kaina, sumokėta už jūsų atpirkimą, buvo sumokėta ir už jūsų dovanas.
Taigi pakartosiu: jei gavote dovaną, manau, džiaugiatės ja, naudojate ją ir norite padėkoti tam, kas jums ją dovanojo. Tačiau kokia svarbi turi būti dovana, jei ji - neįkainojama? Tad klausdami savęs, ką aš darau su savo gyvenimu, iš tiesų, klausiame, ką aš darau su savo dovanomis? Kaip elgiuosi su tuo, ką davė man Kristus, užmokėjęs tokią didžiulę kainą? Jis prarado, kad atrastų. Atsisakė savo šlovės, tapo žmogumi, kad vėl būtų pašlovintas. Jis nusileido, kad pakiltų. Jis grįžo į dangų ir atsiuntė Šventąją Dvasią bei dovanas ir, kaip parašyta, Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, pastoriais ir mokytojais - paskyrė juos tarnauti bažnyčioje.
Mūsų, kaip pamokslininkų ir mokytojų, pastorių ir evangelistų, atsakomybė yra daryti tai, ką darė apaštalai ir pranašai. Mes sekame jais. Ką turime daryti? Ruošiame šventuosius tarnavimui. Žinome, kad jūs visi turite Šventosios Dvasios dovanų. Ne mes jas dalijame - jos yra duotos iš aukščiau. Mes tik mokome, padedame jums naudoti jas efektyviai. <...>
Dievas apdovanojo kiekvieną iš mūsų. Jis apdovanojo lyderius, kad šie mokytų apdovanotus šventuosius efektyviai naudoti dovanas. Štai dėl ko Kristus buvo pažemintas, kentėjo ir mirė, - Jis prisiėmė mūsų nuodėmes, kad išgelbėtų nuodėminguosius iš pragariškų šėtono nuodėmės gniaužtų, mirties ir prakeikimo. Ir tai suteikė Jam teisę pakilti iki Dievo sosto, atsisėsti Jo dešinėje, atsiųsti Šventąją Dvasią, o su Ja ir dovanas.
Taigi kaip jūs elgiatės su dovanomis, kurias jums dovanojo tokią didžiulę kainą už jus sumokėjęs jus mylintis Viešpats?
Kristaus Kūno ugdymui
Jei jūs negalvojate apie praeitį, jei negalvojate, ką Kristus padarė įteikdamas jums dovaną ir sumokėdamas už ją kainą, galbūt pamąstysite apie tai, ką Jis daro dabar. Taip prieiname prie trečio punkto - mes žvelgiame į dabartį ir tarnaujame dėl mūsų tarnavimo poveikio. Grįžkime prie laiško Efeziečiams 4 skyriaus 12 eilutės, kuri kalba, kad tarnaudami šventieji statydina Kristaus kūną. Paklauskite savęs, kas jums yra svarbu: jūsų karjera, pasaulis, pasiekimai, tikslai, ambicijos, troškimai? Tai, kas laikina, ar tai, kas amžina? Kas jums rūpi labiau: jūs pats ar Kristaus kūnas? Tarnaudami, naudodami savo dovaną, jūs ugdote, statydinate Kristaus kūną, nes savo unikaliomis dovanomis mes tarnaujame vienas kitam. Kaip parašyta 13 eilutėje, mes visi esame sujungti tikėjimu ir augame pažinimu bei tikėjimu. Mes augame pažinimu, gilėja mūsų teologija, mes įgyjame epignosis - gilų Dievo Sūnaus pažinimą. Mes augame, kai visos dovanos yra naudojamos, kai maldos ir mokymas, pasitikėjimas, vadovavimas, vedimas, pagalba, gailestingumo ir užuojautos rodymas veikia kartu. Kuo labiau gilėja teologijos suvokimas, tuo daugiau pažįstame Dievo Sūnų. Tai veda į brandą, prie Kristaus pilnatvės saiko. Čia ir vėl sutinkame žodį „saikas". Dievas atseikėja malonės dovanų ir pakankamai tikėjimo jomis naudotis, kad mes visi pasiektume Kristaus pilnatvę.
Labai svarbi mintis yra užrašyta 15 eilutėje: mes privalome augti Jame visais aspektais. Visi kartu augame taip, kad būtume tokie, koks yra Jis - mūsų galva. 16 eilutėje skaitome, kad visi kūno nariai yra sujungti įvairiais raiščiais, ir kiekvienai daliai gerai veikiant visas kūnas auga, ugdydamas save meilėje. Kristus nori, kad visas Jo kūnas būtų pašlovintas. Jis nori, kad Jo bažnyčia būtų tikra Jo paties kopija pasaulyje. Jis nori, kad žmonės matytų mumyse Kristų. Ir jie mato Kristų mumyse, kai mes augame Jame. Kaip tai vyksta? Tai vyksta ne vien, kai mus moko ar mums pamokslauja, tačiau ir tada, kai šventieji tarnauja, auga tikėjimo vienybėje ir vis labiau supranta tiesą. Kai jie vis labiau panašėja į Jėzų Kristų.
Tokia yra dabartis. Mes turėtume tarnauti dėl to, ką Kristus padarė dėl mūsų praeityje. Turėtume tarnauti dėl to, ką Jis daro dėl mūsų dabar. Jis trokšta, kad Jo bažnyčia subręstų ir taptų panaši į Jį. Ką jūs dėl to darote? Gal laikotės įsikibę į savo pasaulėlį ir kiekvieną kartą, kai kas nors mažo nepavyksta, jums atrodo, kad jau atėjo pasaulio pabaiga? 14 eilutėje rašoma, kad bažnyčia saugoma nuo tokių atvejų: kad daugiau nebebūtume kūdikiai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjo, žmonių apgaulės, gudrumo, vedančio į paklydimą. Tai vyksta tik tada, kai kūnas gerai funkcionuoja, kai bažnyčia veikia pagal savo brandą.
Kuo brandesnė bažnyčia, tuo mažiau daroma klaidų. Nebrandžiose bažnyčiose nėra mokoma tiesa, o kūdikiai nuolat svyruoja tai į vieną, tai į kitą pusę, nešiojami bet kokio doktrinos vėjo ir apgaudinėjami žmonių. Panašėdama į Kristų, eidama į pasaulį skelbti Evangelijos ir apreikšdama Kristaus šlovę, Bažnyčia apsaugo save. Ar norite būti augančios bažnyčios dalimi? Kristui tai yra itin svarbu. Jis to trokšta, todėl ir suteikė jums dovanų.
Na, o pabaigai pažvelkime į 1 laiško Korintiečiams 3 skyrių - jei jūsų neįkvepia ir tai, ką Dievas daro, galbūt įkvėps tai, ką Jis darys ateityje. Mes juk esame Dievo bendradarbiai (1 Kor 3, 9). Kaip nuostabu, tiesa? Mes bendradarbiaujame su Dievu, esame Jo bendradarbiai!
Ištirkime savo darbus
Pagal Dievo man suteiktą malonę aš... Mes dirbame kartu su Dievu pagal suteiktą malonės saiką... Vėl atsikartoja ta pati mintis - mes bendradarbiaujame su Dievu pagal tokį malonės saiką, koks yra suteiktas. 10 eilutė baigiasi taip: Tegul kiekvienas žiūri, kaip stato. Aš noriu būti protingas statytojas, noriu priimti šią dovaną ir statyti protingai.
Kalbant apie statybas, itin svarbus pamatas, tiesa? Apaštalas Paulius rašo: Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus (1 Kor 3, 11). Jūs esate krikščionis, o Jėzus Kristus yra pamatas, ir mes visi statome ant to pamato. Aš ir tu esame krikščionys - turime vieną viltį, vieną Viešpatį, vieną pašaukimą, vieną tikėjimą, vieną krikštą, vieną Dievą. Tai ir yra vienybė. Štai kas bendro yra tarp mūsų!
Gerai, pamatas yra, kaip statyti ant jo? Apie tai Paulius kalba 12 eilutėje: jūs galite statyti iš aukso, sidabro, brangakmenių - koks turėtų būti tarnavimas, kad turėtų amžiną vertę? Arba galite statyti iš medžio, šieno ar šiaudų. Čia nekalbame apie tai, esate krikščionis ar ne, nes tai yra visa ko pagrindas, bet kalbame apie gyvenimą: ar tai auksas, sidabras, brangakmeniai, o gal medis, šienas ir šiaudai? Iš medžio, šieno, šiaudų ar prastos kokybės medžiagų pastatyti „rūmai" nebus ilgaamžiai ir neturės išliekamosios vertės.
Taigi kaip jūs gyvenate? Su kuo galima palyginti jūsų tarnavimą Viešpačiui: su medžiu, šienu, šiaudais ar su auksu, sidabru ir brangakmeniais? Ar tai, ką darote, iš tikrųjų vertinga ir amžina?
Beje, 13 eilutėje Paulius sako: Kiekvieno darbas išaiškės. Galbūt jūs nudažėte statinį iš šiaudų ir tai atrodo gana solidžiai, tačiau laikui atėjus išaiškės kiekvieno žmogaus darbo tikroji vertė. Kada tai įvyks? Tą dieną, kai susitiksite su Viešpačiu. Tada viskas išaiškės: Todėl, kad diena jį atskleis, nes tai bus atskleista ugnimi ir ugnis ištirs, koks kieno darbas. Čia kalbama apie mūsų darbus, mūsų tarnavimą. Tą dieną mes stovėsime prieš Viešpatį, ir visa, kas iš medžio, šieno ir ražienų, sunyks. Iš ko statote jūs?
Jei kieno statybos darbas išliks, tas gaus užmokestį. Apie kokį užmokestį kalbama? Tai - amžina šlovė ir garbė, - toks tarnavimas tęsis amžinai.
Gyvenimas yra lyg garas, kuris greitai išnyksta, o kai kurie žmonės gyvena taip, tarsi šis gyvenimas būtų pats svarbiausias: tupinėja aplink medį, šieną ir ražienas, kurie sudegs, ir atsisako Dievo šlovės, kurią Jis suteiks tiems, kurie aukos savo gyvenimus tarnaudami Jam.
O kieno darbas sudegs, tas turės nuostolį, bet jis pats bus išgelbėtas, tačiau kaip per ugnį (1 Kor 3, 15). Aš nenoriu patekti į dangų kvepėdamas dūmais. Nenoriu, kad ten patekus tektų sakyti: „Viskas mano gyvenime sudegė, išliko tik pamatas". Amžinybė - tai nepaprastai ilgas laiko tarpas, ir aš noriu visko, ką Viešpats yra paruošęs ištikimai Jam tarnaujantiems, o labiausiai noriu matyti, kaip Jis džiaugiasi mano tarnyste.
Taigi, mąstydami apie tarnavimą, mąstykite ne tik apie tai, ką Viešpats jums padarė, ko Jis trokšta, kad mes darytume, tačiau ir ką Jis darys vėliau. Kiekvienas iš mūsų statome savo gyvenimą. Iš ko jį statome? Koks yra jūsų darbas? Koks yra jūsų tarnavimas?
vertė Asta Glinskaitė
Nuotraukos autorius S. Z.
