Pauliaus laiškuose „charis" yra centrinė sąvoka, aiškiausiai atskleidžianti, kaip Paulius supranta išganymo įvykį (Hansas Conzelmannas).
Įstatymo ir malonės antitezė
„Aš stebiuosi, kad jūs nuo To, kuris pašaukė jus Kristaus malone, taip greitai persimetate prie kitos evangelijos" (Gal 1, 6).
Ta kita evangelija, kurią Paulius kategoriškai atmeta, skelbė, jog išganymas gali būti pasiekiamas Įstatymo darbais ir vien Jėzaus Kristaus aukos nuteisinimui nepakanka. Šiam požiūriui paneigti apaštalas skiria visą Laišką galatams ir didžiąją dalį Laiško romiečiams. Turėsime pasitenkinti tik kai kuriomis šių laiškų citatomis, tačiau bene įtaigiausiai Įstatymo darbų ir malonės antitezė skamba Laiške efeziečiams:
Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš savo didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, atgaivino kartu su Kristumi, - malone jūs esate išgelbėti, - kartu prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje, kad ateinančiais amžiais savo gerumu parodytų mums beribius savo malonės turtus Kristuje Jėzuje. Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų - tai Dievo dovana, ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų (Ef 2, 4-9).
Apaštalas pabrėžtinai teigia, jog išganymas - tik iš Dievo malonės. Net du sykius šioje ištraukoje pasikartoja frazė - malone jūs esate išgelbėti (chariti este sesōmenoi). Amžinasis gyvenimas ir sielos išganymas niekaip negali būti pelnytas. Jį dovanoja apstus gailestingumo Dievas, mylintis žmogų didžia meile. Prieš pasakydamas, kaip žmogui priimti išganymo malonę ir patirti dievišką gailestingumą bei Jo meilę, apaštalas atskleidžia tikrąją žmogaus egzistencijos būklę. Ji dramatiškai beviltiška. Paulius regi žmoniją dvasinės mirties būsenoje - <...> mus, mirusius nusikaltimais. Gyvenimas be Kristaus, anot apaštalo, yra egzistavimas mirties karalijoje. Nors čia Paulius nekalba apie darbų bergždumą, tačiau nesunku suprasti, jog iš mirties nė vienas savo pastangomis neprisikelia! Iš numirusių prikelti gali tik Dievas. Todėl Jėzaus prisikėlimas, kai juo tikima, tampa ir tikinčiojo dvasios prisikėlimu iš dvasinės mirties. Nesuvokiant ar juolab neigiant šią tragišką žmogaus egzistenciją be Kristaus, nesuprantamas liktų ir Pauliaus įkarštis, jam dėstant išganymo malone per tikėjimą pagrindus. Pauliaus soteriologija visų pirma grindžiama nuodėmės universalumu:
<...> žydai ir pagonys - visi yra nuodėmės valdžioje, kaip parašyta: „Nėra teisaus, nėra nė vieno. Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų. Visi paklydo ir tapo netikusiais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno!" (Rom 3, 9-12).
Tiek žydai, kurie turi Dievo duotą Dekalogą, tiek pagonys, kurių sąžinėse girdimas jo aidas, yra nuodėmės valdžioje. Dievo akyse - Paulius savo argumentams paremti pasitelkia identiškus 14-tos ir 53-ios psalmių tekstus, kuriuose vaizdžiai aprašoma, kaip Viešpats pažiūrėjo iš dangaus, kad pamatytų, ar yra kas išmano ir ieško Dievo - visa žmonija paklydusi ir sugedusi. Šios psalmės baigiasi ilgesingu maldos šauksmu: „O, kad iš Siono ateitų išgelbėjimas..." (Ps 14, 7; 53, 7). Taigi ir pagal judaizmo, ir pagal Pauliaus sampratą, žmogiška egzistencija be Dievo - beviltiška. Akivaizdu, kad be suverenaus Dievo įsikišimo, žmogus žūsta. Tačiau judaizme nuodėmės problema sprendžiama vienaip, o Pauliaus - kitaip. Judaizmo tragedija yra ta, kad taip ilgai lauktas, ištvermingai melstas ir galiausiai atėjęs Gelbėtojas ir Mesijas yra neatpažįstamas ir atstumiamas. Todėl Izraelis nuteisinimo ir toliau ieško Toroje, stengdamasis įvykdyti Dekalogo įsakymus ir daugybę kitų priesakų. Tačiau tokį išganymo kelią Paulius atmeta kaip visai bergždžią, teigdamas, jog: „<...> įstatymo darbais Jo akivaizdoje nebus išteisintas nė vienas žmogus. Per įstatymą tik pažįstame nuodėmę" (Rom 3, 20).
Tai bene paradoksaliausias Pauliaus soteriologijos teiginys - Įstatymas tik padeda pažinti nuodėmę, o ne ją nugalėti. Dar daugiau - Įstatymas sustiprina nuodėmę:
Bet aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei nebūtų įstatymo. Nebūčiau suvokęs geismo, jei įstatymas nebūtų pasakęs: „Negeisk!" Bet nuodėmė, per įsakymus gavusi progą, pažadino manyje visokius geismus, o be įstatymo nuodėmė negyva. Kadaise be įstatymo aš buvau gyvas. Bet, atėjus įsakymui, atgijo nuodėmė, ir aš numiriau. Taip man paaiškėjo, kad įsakymas, skirtas gyvenimui, nuvedė mane į mirtį. Nes įsakymo paskatinta nuodėmė mane suvedžiojo ir juo mane nužudė.<...> nuodėmė pasirodė nuodėme tuo, kad atnešė man mirtį, pasinaudodama geru dalyku, - kad per įsakymą nuodėmė taptų be galo nuodėminga (Rom 7, 7-13).
Jei įsigiliname į šią Pauliaus žmogaus vidinės būsenos traktuotę, belieka drauge su juo šaukti: „Vargšas aš žmogus! Kas išlaisvins mane iš šito mirties kūno!" (Rom 7, 24). Tačiau būtent šioje agoniškoje maldoje ir atsiveria Dievo malonė par excellence, nes „<...> kur buvo apstu nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė, kad kaip nuodėmė viešpatavo mirtimi, taip malonė viešpatautų teisumu amžinajam gyvenimui per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį" (Rom 5, 20-21).
Apibendrinant Pauliaus požiūrį į Įstatymą, galima pasakyti, jog jis dvejopas. Viena vertus, per Įstatymą nuodėmę pažįstame, ir šiuo aspektu jis yra mūsų auklėtojas (gr. paidagōgos), vedantis pas Kristų, kad būtume išteisinti tikėjimu (Gal 3, 24). Kita vertus, Įstatymas suponuoja Mesijo ir Išganytojo būtinybę. Dėl to Kristų apaštalas vadina Įstatymo telos - išpildymu ir pabaiga (Rom 10, 4).
Tad suprantama, kodėl Paulius aprauda Izraelį ir meldžiasi už savo tautiečius, nesuvokiančius Dievo nuteisinimo malone per tikėjimą (Rom 10, 1-3). Analogiškas yra ir jo santykis į Galatijos bažnyčių krikščionis, kurie, nors ir patikėję Jėzumi Kristumi, vėl pradėjo laikytis Įstatymo, vildamiesi taip sutvirtinti savo išgelbėjimą. Štai tokį požiūrį Paulius laiko kita evangelija, kurią jis pasmerkia šventu prakeikimu - anatema (Gal 1, 8-9): „Jūs, ieškantys išteisinimo įstatyme, atsiskyrėte nuo Kristaus, praradote malonę. O mes per Dvasią karštai laukiame ir viliamės tikėjimo teisumo" (Gal 5, 4-5). Įstatymo darbų ir malonės priešpriešoje nebeįmanomas trečias, tarpinis, sprendimas. Soteriologine prasme Įstatymo darbai eliminuoja malonę ir vice versa: „<...> jei malone, tai ne dėl darbų, nes tada malonė nebūtų malonė. Bet jeigu darbais, tai jau nebus malonė; kitaip darbas nebūtų darbas. <...> Tam, kuris dirba, atlyginimas nelaikomas malone, bet skola. O tam, kuris nedirba, bet tiki Tuo, kuris išteisina bedievį, jo tikėjimas įskaitomas jam teisumu" (Rom 11, 6; 4, 4-5). Tokia Pauliaus argumentacija veda prie nuoseklios išvados: „<...> jei teisumas įgyjamas įstatymu, tuomet Kristus mirė veltui" (Gal 2, 21).
Teologinėje krikščionybės istorijos raidoje Pauliaus malonės teologija patyrė ne vieną renesansą. Iš pradžių ją „atgaivino" Augustinas, vėliau - XVI a. reformacija. Atrodytų, kad asmenys, išgyvenę radikalią konversiją (atsivertimą), geriausiai suprasdavo Paulių. Čia apsiribosime tik keliomis citatomis, vaizdžiai ir tiksliai nusakančiomis pagrindines apaštalo Pauliaus malonės teologijos tezes. Kalbėdamas apie žmogiškų pastangų bejėgiškumą išpildyti Įstatymo keliamus reikalavimus, Augustinas taikliai pastebi: „Dievas įsako tai, ko mes negalime įvykdyti, kad žinotume, ko turime pas Jį prašyti". Arba: „Tai, ką įsako Įstatymas, pasiekiama tikėjimu, kuris maldoje prašo to, ko reikalauja Įstatymas". Panašiai skamba ir garsusis Augustino paradoksas: „Tegu suteikia Viešpats tai, ką įsako, ir tegul įsako, ką nori". Augustinas giliai suvokė, jog visi Šventojo Rašto reikalavimai, taip pat ir pagrindiniai Dievo įsakymai, įvykdomi tik iš Dievo malonės, suteikiamos per tikėjimą Jėzumi Kristumi.
Martynas Liuteris, augustijonų vienuolis, ieškojęs sielos ramybės per atgailos darbus ir išgyvenęs ne mažesnę širdies agoniją nei apaštalas Paulius ir ne mažiau radikalų atsivertimą, darbų ir tikėjimo santykį išreiškia štai taip: „Ne medis auga ant vaisių, bet vaisiai ant medžio. Žmogus yra nusidėjėlis ne todėl, kad daro nuodėmes, bet jis daro nuodėmes dėl to, kad yra nusidėjėlis. Taip pat ir teisus žmogus yra toks ne todėl, kad daro teisius darbus, - jis juos daro dėl to, kad yra išteisintas". Arba: „Žmonės vertina žmogų pagal jo darbus, Dievas vertina darbus pagal žmogų". Guosdamas savo bendražygį laiške, reformacijos tėvas rašo: „Mokykis, mano mielas broli, pažinti Kristų, ir Tą nukryžiuotą, bei mokykis nesivilti savimi, o Viešpačiui giedok šią giesmę: „Viešpatie Jėzau, Tu esi mano teisumas, o aš esu Tavo nuodėmė. Tu pasiėmei tai, kas mano, ir suteikei man tai, kas Tavo. Tu tapai tuo, kuo nebuvai, kad ir aš tapčiau tuo, kuo nebuvau".
Malonės ir charizmų sintezė
Bent keliais sakiniais reikėtų aptarti dar vieną Pauliaus malonės teologijos aspektą - malonės ir charizmų sintezę. Šios dvi kategorijos, charis ir charisma (vns.), arba charismata (dgs.), yra tampriai susijusios ne tik etimologine bet ir teologine prasme:
<...> kaip viename kūne turime daug narių, bet ne visi nariai atlieka tą patį uždavinį, taip ir mūsų daugybė yra vienas kūnas Kristuje, o pavieniui - vieni kitų nariai. Pagal mums suteiktą malonę [charin] turime įvairių dovanų [charismata] (Rom 12, 4-6).
Kaip Kristus yra pilnas malonės (charitos), taip žvelgdamas į Kristaus kūną - Bažnyčią - Paulius regi ją pilną įvairiausių malonės dovanų (charismatōn).Vardindamas šias dovanas, apaštalas pamini mokymą, diakono tarnystę, sielovadą, vadovavimą, gailestingumo darbus (Rom 12, 6-8). Palyginus šį sąrašą su tuo, kurį Paulius pateikia Pirmame laiške korintiečiams, tampa aišku, kad apaštalas šiuos sąrašus sudaro ad hoc. Tų dovanų esama ir daugiau. Viskas, ką tikintieji bedarytų iš dėkingumo Jėzui Kristui už išganymo malonę, yra charismata. Beje, ir celibatą, ir santuoką Paulius vadina charizmomis (1 Kor 7, 7)! Taigi kaip apibrėžtume malonės dovanas?
Charisma - tai gauta, priimta malonė, suteikianti jėgų bei sugebėjimų vienaip ar kitaip tarnauti Dievui ir žmonėms. Tarnystę Dievui Paulius suvokia kaip dėkingumo atsaką Kristui už išganymo malonę. Jei esame dėkingi Dievui už nepelnytą išganymą Kristuje Jėzuje, malonę ne tik priimsime, bet ir ieškosime būdų, kaip ją grąžinti Dievui. Štai taip charis virsta charisma. Tarsi į apyvartą leidžiamas talentas iš Jėzaus palyginimo (Mt 25, 14-30). Šeimininkas rūstauja tik ant tarno, užkasusio talentą, bet džiaugiasi tais, kurių triūsas atnešė pelno. Iš kelių autobiografinių Pauliaus detalių aiškėja, jog panašiai jis traktuoja savo apaštalystę:
Juk aš esu mažiausias iš apaštalų, nevertas vadintis apaštalu, nes persekiojau Dievo bažnyčią. Bet Dievo malone esu, kas esu, ir Jo malonė man neliko bergždžia, bet aš darbavausi daug daugiau už juos visus, nors ne aš, bet Dievo malonė, esanti su manimi (1 Kor 15, 9-10; žr. taip pat 1 Tim 1, 12-14).
Gindamas savo apaštalystę prieš ją nuvertinusius korintiečius, Paulius neretai primena ir savo tarnystės darbus. Jis net išdrįsta teigti, kad jo apaštalystės vaisių yra daugiau nei visų kitų apaštalų kartu sudėjus. Tačiau, priešingai nei charizmomis besididžiavę korintiečiai, Paulius šlovę atiduoda Dievui. Charis, kaip charismata šaltinis, neskatina žmogaus didžiuotis. Net jeigu šis daro ir ypatingai didelius darbus - kaip Paulius. Korinto bažnyčioje apaštalas susiduria su rimta problema - ten charizmomis ne tik didžiuojamasi, bet ir manipuliuojama. Šį klausimą Paulius sprendžia Pirmo laiško korintiečiams 12-14 skyriuose, nustatydamas įvairių charizmų hierarchiją. Į sąrašo pradžią jis įrašo išminties ir pažinimo žodį, o į pabaigą - kitas kalbas ir jų aiškinimą. Korinto bendruomenėje turintieji mažiausią charizmą - kalbėjimą kitomis kalbomis - pasiaukštino prieš turinčiuosius didžiausias. Net pats Paulius, korintiečių dvasinis tėvas, jiems rodėsi esąs nepakankamai apdovanotas. Dėl to apaštalas ir primena apie gausius savo darbus, o pasipūtusių bendruomenės narių visai neretoriškai klausia: „Kas gi tave išskiria iš kitų? Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs? O jei esi gavęs, tai ko didžiuojies, lyg nebūtum gavęs?" (1 Kor 4, 7). Ne tik šiame laiške, bet ir kitur kaskart kalbėdamas apie malonės dovanas, Paulius ragina „nemanyti apie save geriau negu dera manyti" (Rom 12, 3), „nebūti išmintingiems savo akyse" (Rom 12, 16), „nesipūsti vienas prieš kitą" (1 Kor 4, 6). Manau, kad šie pamokymai yra labai aktualūs ir mums, skirtingų konfesijų atstovams. Jų laikydamiesi, tvirčiau eisime vienybės link.
