Galvoje sukosi klausimas, bet nesiryžau jo garsiai išsakyti. Tas klausimas nepaprastai mane jaudino, užvaldė visas mano mintis, bet to „geras" krikščionis tarsi ir neturėtų klausti...
„Kur yra ramybė?" - pagaliau sušnabždėjau. Erikas šypsodamasis žvilgtelėjo į mano pusę. „Turiu omeny, ar visa tai yra krikščioniškas gyvenimas? - tęsiau. - Ar Biblija nežada ramybės, kuri pranoksta visokį supratimą?" Erikas neatsakė.
Šis klausimas nepaliko manęs dar ilgai. Varginama kasdienių atsakomybių ir rūpesčių, aš ilgėjausi Dievo ramybės - to gilaus sielos nušvitimo, kuris atneša ramybę ir džiaugsmą. Turėjau pripažinti: nors esu krikščionė jau daugelį metų, negaliu pasakyti, kad ramybė yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Ar ta ramybė, apie kurią kalba Biblija, tėra šalta ir tolima teologinė doktrina, ar ją galėčiau išgyventi ir dabar?
Po kelių dienų skaičiau laišką Filipiečiams. Nustebau, pastebėjusi, kad 4 skyriuje, kur kalbama apie Dievo ramybę, atskleidžiama ir kaip ją pasiekti: Džiaukitės Viešpatyje visuomet! Ir vėl kartoju: džiaukitės! Jūsų romumas tebūna žinomas visiems. Viešpats yra arti! Niekuo nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, saugos jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje (Fil 4, 4-7).
Nors visa tai ir žinojau, turiu prisipažinti - aš to nepraktikavau. Ar aš visada džiaugiuosi Viešpačiu? Ar mano gyvenimas pasižymi romumu? O kaip su rūpesčiais? Juk ne kartą net naktį negalėdavau užmigti, nerimaudama dėl rytdienos... Ar įmanoma gyventi taip, kaip rašo Šventasis Raštas?
Kadangi mano širdis ilgėjosi ramybės, nusprendžiau išbandyti „šį receptą" ir pažiūrėti, kas bus.
Per kelias kitas savaites stebėjau šių eilučių poveikį savo gyvenime. Stengiausi paklusti laiško Filipiečiams 4 skyriuje užrašytiems nurodymams, ir žinote ką - aš atradau ramybę, kuri leido man į viską pažiūrėti iš kito taško. Aš įgavau naujų jėgų!
Už viską dėkokite
Džiaukitės visados - tai reiškia visuomet, kad ir kas nutiktų, būti dėkingam Dievui. Pasirinkime tikėti Dievo gerumu ir džiaukimės.
Kai pradėjau tai praktikuoti, pradžioje galėjau dėkoti tik už „gerus" dalykus. Pradėjau ugdytis įprotį kelis kartus per dieną skirti po porą sekundžių padėkos maldai. Dėkojau už vėsų vėjelį, už padrąsinantį draugo skambutį ir t.t. Vėliau pradėjau matyti ir daugiau dalykų, už ką turėčiau būti dėkinga.
Po kurio laiko jau galėjau dėkoti ir už sunkumus, su kuriais tenka susidurti gyvenime, nors pradžioje ir nebuvo lengva. Supratau, kad nesvarbu, kaip kas atrodo, Dievo dėka viskas išeis į gera, kaip Jis yra pažadėjęs (Rom 8, 28).
Ypač gerai prisimenu vieną vakarą, kai Dievas norėjo mane išbandyti, ar aš Jam už viską dėkosiu. Artėjo vieno mano darbo pabaigos terminas, begalę atsakomybių turėjau ir namuose. Kiekvieną vakarą pavargusi lėtai slinkdavau į lovą, stengdamasi atrasti būdų, kaip kitą dieną nors šiek tiek daugiau pasistūmėti į priekį.
Antrą valandą nakties išgirdau verkiantį 10 mėnesių sūnų. Jei Stefanas atsibusdavo naktį, tai visuomet reikšdavo tą patį - ausų uždegimas! „Ne! - protestavau aš. - To negali būti - tik ne dabar!"
Jaučiausi kalta, kad mąstau taip savanaudiškai: jaudi-nausi, kad man tai labai nepatogu, nors iš tikrųjų visų pirma turėčiau galvoti apie savo sūnų... Bet buvo akivaizdu: Stefanas negalės likti su aukle iki savaitės galo. Galėjau atsisveikinimui pabučiuoti ir mintį išsimiegoti kelias artimiausias naktis. Neturėjau supratimo, kaip pabaigti savo projektą...
Supdama Stefaną jo kambaryje, jutau kylantį savo įniršį: „Kaip tai galėjo nutikti? Ar Dievas nemato, koks sunkus man dabar laikas?" Tada prisiminiau apaštalo Pauliaus paraginimą dėkoti. Prireikė šiek tiek laiko parinkti žodžius, bet, palietusi karštą sūnaus galvą, sąmoningai apsisprendžiau dėkoti už tai, kad turiu galimybę juo pasirūpinti. Kambarys, atrodo, tapo šventove. Tą akimirką mane apgaubė guodžianti Dievo ramybė.
Mylėk esančius šalia
Antrasis paliepimas laiške Filipiečiams yra: Jūsų romumas tebūna žinomas visiems. Pirmą kartą tai perskaičiusi, nustebau: ką bendro tai turi su asmenine ramybe? Bet kai žengiau šį žingsnį, buvau nustebinta jo poveikio.
Kai sutelkiau savo dėmesį į tai, kaip parodyti romumą ir gerumą tiems, su kuriais bendrauju, mano gyvenimas pasikeitė. Tai perkėlė mano žvilgsnį nuo savęs į kitus. Aš turėjau pasitikėti Dievu, nes reaguoti su meile nėra labai paprasta, ypač kai stovi prie kasos ant rankų laikydama alkaną vaiką, kuris stengiasi suvalgyti jogurtą iš mano pirkinių krepšio, o lėčiausias pasaulyje kasininkas daro klaidą po klaidos ir vis skambina į administraciją, norėdamas tas klaidas ištaisyti. Jūsų romumas tebūna žinomas visiems... Tegul visi mato jūsų gerumą...
Kartą susiginčijau su savo seserimi. Buvau tikra, kad esu teisi. Aš vis murmėjau, bet Dievas ir vėl priminė man tą patį principą. „Kaip aš galiu parodyti romumą šioje situacijoje?" - nustebau. Atsakymas į šį klausimą iš esmės pakeitė mano atsaką seseriai ir atnešė vidinę ramybę, kuri dabar man jau geriau pažįstama.
Kai leidžiame Dievo meilei tekėti per mus, tai atneša džiaugsmą ir atveria tikslą, nesvarbu, kokios būtų aplinkybės. Šie pirmieji du žingsniai veikia kartu. Kai žengiame pirmąjį - pradedame už viską dėkoti, - kur kas lengviau ir mylėti, atsakyti kitiems su meile.
Patikėkite rūpesčius Dievui
Visi esame girdėję raginimą nesirūpinti. Dažnai mano tylus atsakymas į šį paraginimą būna labai panašus į paauglio repliką: „O, taip". Rūpintis žmogui atrodo taip natūralu, kaip žagsėti. Tai sunku suvaldyti. Bet, laimei, Dievo žodis ne tik ragina mus nesirūpinti, bet ir duoda praktinių patarimų, kaip tai padaryti: Niekuo nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui.
Pastebėjau, kad aš priešinuosi sprendimui nesirūpinti. Bet galiausiai aš pasirinkau melstis, o ši eilutė tiksliai nusako ir kaip tai daryti - su dėkojimu.
Kai laukiausi Stefano, mano gydytojas įspėjo, kad gimęs kūdikis gali turėti intelekto sutrikimų. Nors jis pasakė, jog taip tik gali būti, mane tai nepaprastai prislėgė. Visos mano svajonės apie vaiko ateitį pakibo ant plauko, visos mano mintys sukosi tik apie tai. Bet man reikėjo pavesti šį rūpestį Dievui. Stengiausi tai daryti. Supratau, kad tai yra procesas, o ne greitas sprendimas. Bet po truputį vis labiau pasitikėdama Dievu ir Jo žodžiu, pradėjau jausti nepaaiškinamą ramybę. Nebuvau tikra, kad Dievas pasigailės mūsų kūdikio, bet vis labiau suvokiau, kad jei ir ne, Jis panaudos šias aplinkybes geriems dalykams. Po kelių mėnesių Stefanas gimė visiškai sveikas.
Žinoma, žengti šiuos žingsnius įmanoma tik suvokiant mūsų dangiškojo Tėvo beribę meilę ir Jo rūpestį. Mes iš tiesų galime už viską dėkoti, kai žinome, kaip Jis mus myli. Mes galime mylėti, nes Jis parodė mums savo besąlygišką meilę. Galime mesti savo rūpesčius ant Jo, nes žinome, kaip jautriai Jis rūpinasi kiekviena mūsų gyvenimo smulkmena.
Po kurio laiko, kai priėmiau šį laiške Filipiečiams man mestą iššūkį, keliavau kažkam padėti, kai staiga suvokiau, kaip stipriai ši Rašto vieta pakeitė mano gyvenimą. Aš vis dar buvau užsiėmusi: turėjau šeimą, darbą, atsakomybę bažnyčioje, bet gyvenimas buvo kažkoks kitoks - aš buvau kitokia. Visa tai atsitiko nepastebimai. Dabar aš žinau, ką reiškia būti apgaubtai Dievo ramybės, ir už tai dėkoju Jam.
vertė Jolita Strašunskienė
