Ramybės Karalius
Kristus - Ramybės Kunigaikštis. Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę, - sako Jėzus. Kokia ta ramybė? Koks yra Kristus kaip Ramybės Kunigaikštis? Ką reiškia turėti Kristaus ramybę, Dievo ramybę, kuri karaliauja širdyje?
Be Šventosios Dvasios apreiškimo mes nesuprantame Jėzaus kaip Ramybės Kunigaikščio, nesuvokiame ir nepriimame Kristaus kaip savo ramybės (Finėjaus pamokslas „Dievo karalystė sąmonėje" paaiškina, kaip mes galime turėti „teisumą, ramybę ir džiaugsmą Šventojoje Dvasioje". Žr. knygoje Principles of Liberty, p. 183-194).
Kitas svarbus aspektas, kuriuo mes turime pažinti Kristų, yra tas, jog Kristus - tai mūsų Pascha. Turime suprasti, kad vienintelė priežastis, dėl kurios mes nepatirsime amžinosios mirties už savo nuodėmes, yra ta, kad Kristus - Paschos Avinėlis - apšlakstė savo krauju mūsų sielų durų staktas. Tik dėl šios priežasties naikinantis angelas aplenkė mus. Šios tiesos suvokimas padeda mums nuslopinti nuodėmę ir pagundymus. Mes turime suvokti, kad mūsų nuodėmės paskerdė Avinėlį, ir tikėti, kad Jėzaus kraujas apsaugo mūsų sielas. Šis kraujas yra mūsų vienintelė apsauga ir viltis. Mes turime suvokti, kaip saugu būti apšlakstytam Jo krauju. O visų tų, kurie nepriėmė Jo prieglobsčio, laukia greitas žlugimas. Turime žinoti, kad neverta rizikuoti net trumpam pasitraukti iš Jo prieglobsčio, nes galime pražūti.
Jei tikime Jėzaus pralietu krauju, turime žinoti, kad Jėzus buvo prikeltas mūsų išteisinimui. Jis prisikėlė ir mus myli, priima, išteisina, mums atleidžia. Turime žinoti, kad Jis yra mūsų Išteisinimas, sutraukantis įstatymo pančius, sunaikinantis visas mūsų egoistiškas baimes, sugriaunantis pagundymų jėgą.
Žmogaus siela yra dažnai gundoma nusivilti ir netikėti, kad Dievas ją priima, o tada prislegia baimės našta.
Mums reikia Kristaus, nešančio mūsų vargus ir rūpesčius. Svarbu aiškiai suprasti, kad Jo atpirkimas nebuvo paprastas veiksmas mūsų išteisinimui, bet Jis tapo skausmų vyru dėl mūsų, nešė mūsų vargus, nelaimes bei rūpesčius. Tai parodo, kokia neapsakomai atstu-mianti yra nuodėmė ir koks nepaprastai brangus yra Kristus. Mąstykime apie Kristų, apie Tą, kuris mirė vietoj mūsų, kad ta realybė mus pasiektų. Tas suvokimas yra toks sukrečiantis, kad rinkdamiesi mes jau verčiau mirtume tą pačią akimirką, nei nusidėtume Jam. Ar įmanoma taip suvokti? Įmanoma. Šventoji Dvasia gali ir yra pasiruošusi apreikšti Jį tokį, kai mes prašome tikėdami.
Jėzus Kristus yra Tas, kurio žaizdomis esame išgydyti. Mums būtina pažinti Jį, savo skausmu išvadavusį mus iš mūsų skausmų. Jis padėjo mums išvengti amžinosios mirties mirdamas pats, vargo, kad mes galėtume amžinai džiaugtis, liūdėjo, kad mes galėtume būti neapsakomai laimingi, mirė baisioje agonijoje, kad mes galėtume mirti ramybėje ir pergalėje.
Toks Jėzus Kristus yra Ramybės Kunigaikštis, kuris mums davė viską, iškentėjo viską ir nugalėjo, kad mes laimėtume prieš nuodėmę šiame gyvenime. (Systematic Theology, p. 642, 643, 639, 640)
Malda
Ateik, Ramybės Kunigaikšti, ir valdyk mano gyvenimą. Aš prašau, kad karaliautum mano širdyje, nes tu esi Karalius, miręs už mane, kad aš galėčiau gyventi. Tik Tu niekad manęs neapvilsi, tik Tu suteiki visad išliekančią viltį. Viešpatie Jėzau, apsireikšk man kaip Ramybės Karalius, kaip Gelbėtojas, kad nebijočiau Tavęs ir kad nepasitikėčiau savo teisumu. Amen.
Jėzus - mano Ganytojas
„Aš esu gerasis ganytojas: Aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane. Kaip mane pažįsta Tėvas, taip ir Aš pažįstu Tėvą ir už avis guldau savo gyvybę" (Jn 10, 14-15).
Šis Kristaus ryšys su mumis yra labai svarbus ir įdomus. Šis Jo bruožas parodo krikščionių bejėgiškumą ir nesaugumą šiame gyvenime. Mes trokštame būti saugomi ir Jo vedami. Kaip Gerasis Ganytojas Jis apsireiškė Psalmių autoriui bei savo mokiniams žemiškame gyvenime. Nepakanka žinoti, kad jis yra Gerasis Ganytojas, būtina tai dvasiškai patirti bendraujant su Juo. Šventoji Dvasia gali apreikšti šio ryšio prasmę mums. Šventoji Dvasia įkvepia pasitikėti Kristumi, Jo rūpesčiu ir globa. Tai labai padeda išvengti pralaimėjimo pagundymo valandą. Kristus pažadėjo, pamatęs vilką, nepabėgti kaip samdinys, atvirkščiai - Jis paaukojo savo gyvybę už avis. Jei avys pasitikėtų Ganytoju, sektų Juo, kiekvieną pavojaus valandą bėgtų pas Jį ir visada visur priklausytų nuo Jo.
Tačiau daugelis krikščionių šiandien priima ir išpažįsta tai tik kaip teoriją. Ir nedaug kas tikrai tą suvokia. Tik mažuma nuolat priklauso nuo Jo kaip nuo Gerojo Ganytojo!
Kristus nesigiria tuščiai vadindamas save Geruoju Ganytoju. Jis toks yra iš tiesų, kad mes galėtume patikėti save Jam. Ir šia, ir kitomis Kristaus savybėmis reikia tikėti. Kitaip mes nematysime tokio Kristaus ryšio su mumis svarbos. Ir vėl mums reikalingas Šventosios Dvasios apreiškimas, kad iki galo suvoktume savo priklausomybę nuo Kristaus kaip nuo Gerojo Ganytojo. Kad galėtume Jį priimti, turime matyti Šventosios Dvasios apreikštą Kristų.
Jei iš tikrųjų nepatiki savęs Jam kaip Ganytojui, savo gėdai pamatysi, kad niekas nepadeda atsilaikyti pagundymo valandą. Jei nori šventai gyventi, svarbu asmeniškai patirti Jėzų šiuo atžvilgiu. Kristus, kaip Gerasis Ganytojas, apreikštas Šventajame Rašte, todėl mes galime drąsiai pasitikėti ir priimti Jį tokį. Kristus trokšta apsaugoti savo avis.
Tiesiog stebina tai, kad tarnautojai nepastebi šios tiesos. Daugelis nepažįsta Jėzaus kaip Ganytojo. Paklausinėjus paaiškėtų, kad Jį neteisingai suvokia dauguma žmonių. Asmeninis Kristaus bruožų ir tarnystės, kuriuos išreiškia Jo vardai, priėmimas yra pašventinimo tikėjimu pagrindas. Šių dienų tarnautojai, žinoma, ir Bažnyčia, mažai apie tai tegalvoja. Mintis priimti Gelbėtoją visoje Jo pilnatvėje retai aplanko šio amžiaus Bažnyčią.
Bet kokiam tikslui tada reikalingi šie santykiai su Kristumi? Ar pakanka menko supratimo apie Kristų ir Jo tiesas, ar būdami abejingi Jėzaus pažinimui patikėsime save Jam? Kaip kvailai elgiasi Bažnyčia tikėdamasi išsigelbėti palikdama Gelbėtoją! Jei suvoksi ir priimsi Kristų kaip Gerąjį Ganytoją, niekada nepražūsi ir nieks neišplėš tavęs iš Jo rankos. Toks Kristaus pažinimas apsaugo nuo klastingų vilkų, kurie nori suklaidinti ir praryti. Jei gerai pažintume Jį kaip Ganytoją, sektume tik Juo. Lai ši paskutinė mintis būna gerai apsvarstyta. (Systematic Theology, p. 657).
Kristus - mano uola
„Tepatinka Tau mano lūpų žodžiai ir mintys mano širdies, Viešpatie, mano Uola, mano Atpirkėjau" (Ps 19, 14). „Tavęs šaukiuosi, Viešpatie, mano Uola! Išgirsk mane. Jei tylėsi, tapsiu kaip tie, kurie nužengia į duobę" (Ps 28, 1).
Kristus yra mūsų išgelbėjimo Uola. Karalius Dovydas meldėsi: „Tavimi, Viešpatie, pasitikiu; niekados tenebūsiu sugėdintas. Savo teisumu išgelbėk mane. Palenk prie manęs savo ausį, skubiai išgelbėk mane. Būk man stipri uola, tvirtovė išsigelbėti" (Ps 31, 1- 2).
Ši Kristaus ypatybė, apreikšta Senojo Testamento šventiesiems, labai įdomi ir skatinanti susimąstyti. Jis yra išgelbėjimo Uola, Tvirtovė ir Prieglauda. Tokį Jį turime pažinti ir laikytis Jo bei pasislėpti Jame.
Jis yra Uola, iš kurios atiteka gyvybės vanduo. Apaštalas Paulius įkvėptas rašė apie Jį: „Ir visi buvo pakrikštyti į Mozę, debesyje ir jūroje; visi valgė tą patį dvasinį maistą ir visi gėrė tą patį dvasinį gėrimą. Jie gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus" (1 Kor 10, 2-4). Tokį Jį turime pažinti ir priimti.
Kristus yra didinga Uola, iškylanti vidury degančių smėlynų, kuriais mums tenka ilgai keliauti. Nuvargintame krašte gaivinančiame didelės uolos šešėlyje siela gali rasti ramybę ir paguodą. Tik patekę į aštrius ir ilgai besitęsiančius išbandymus, kai nusilpstame ir visiškai netenkame drąsos, galime pažinti Kristų šiuo atžvilgiu. Kai kova yra žiauri ir tęsiasi ilgai, mes esame beprarandantys viltį. Štai tada Kristus mums - didinga, raminanti, vėsinanti bei apsauganti nuo išbandymų karščio uola. Tada pasijuntame atgaivinti ir paguosti. Tada lengvai suprantame, kas yra sakoma daugybėje Rašto vietų, ir atrandame Kristų.
Tikrai nuostabu, kai pamatome, kad įžymūs autoriai turėjo panašių išgyvenimų kaip ir mes. Per kiekvieną išbandymą, išlaisvinimą, kiekvieną kartą, kai pamatome savo tuštybę ir atrandame Kristaus pilnatvę, mūsų širdies kalbą tinkamiausiai išreiškia gyvasis pranašas - Dievo žodis. Mes aiškiai suprantame, kad Dievo žmonės irgi pakliūdavo į tokius pat išbandymus ir kad Kristus jiems apsireikšdavo kaip ir mums. Vardai, kuriais Jį apibūdino, buvo apreikšti jiems išbandymuose.
Išbandomi mes galime suvokti tuos pačius vardus ir Jis gali mums taip pat apsireikšti. Mes matome, kad Dievo įkvėpti žmonės išbandymų metu galvojo taip pat, kaip ir mes. Jų žodžiai Šventajame Rašte taip aiškiai išreiškia, ką mes galvojame, jaučiame ir kaip matome mūsų Išgelbėjimo Uolą.
Jis yra Uola, kuri pasotina kaip medus. „O juos geriausiais kviečiais valgydinčiau, uolą medumi maitinčiau" (Ps 81, 16). Dvasinis žmogus šią eilutę supranta dvasiškai. Taip ji ir turi būti suprasta. Dvasinis žmogus žino, ką reiškia pasisotinti Uolos, Kristaus medumi.
Šią Rašto vietą primena dvasinis saldumas, atgaivinantis žmogaus dvasią, kai jis geria iš Kristaus - Uolos.
Kristus yra Uola arba Pamatas, ant kurio pastatyta Bažnyčia, Gyvojo Dievo Šventykla. Tai patvirtina šie Petrui pasakyti Jėzaus žodžiai: „Ir Aš tau sakau: tu esi Petras, ir ant šios uolos Aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės" (Mt 16, 18). Ir Paulius cituoja Senojo Testamento pranašą: „Štai dedu Sione suklupimo akmenį, papiktinimo uolą; bet kas Juo tiki, nebus sugėdintas" (Rom 9, 33). Petras taip pat rašo: „Tad jums, kurie tikite, Jis yra brangus, o nepaklūstantiems, tas statytojų atmestas akmuo tapo kertiniu akmeniu, suklupimo akmeniu ir papiktinimo uola'. Jie suklumpa, neklausydami žodžio; tam jie ir skirti" (1 Pt 2, 7-8).
Kristus yra dvasinis pamatas. Jis yra amžina Uola - kiekvieno dvasinio statinio kertinis akmuo. Mes turime statyti ant šios uolos. Nepakanka tai priimti tik kaip teoriją, nuomonę ar tikėjimo pamoką. Budėkime, kad nestatytume ant smėlio. „Ir kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į kvailą žmogų, pasistačiusį savo namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus" (Mt 7, 26-27). (Systematic theology, p. 679, 680).
Malda
Brangus dangiškasis Tėve, dėkoju Tau už Tavo Žodį, kuris sukūrė dangų ir žemę. Dėkoju Tau už Tavo Žodį, kuris įkvėpė pranašus, apaštalus ir Šventojo Rašto autorius. Dėkoju Tau už Tavo Žodį, kuris tapo kūnu ir apsigyveno tarp mūsų, mokė mus, keitė mūsų gyvenimą ir mirė už mus ant kryžiaus. Dėkoju Tau už Tavo Žodį, kuris nugalėjo mirtį ir depresiją. Aš žinau, kad Tavo Žodis visada kalba. Dėkoju Tau už Tavo užrašytą Žodį, kad galiu skaityti jį, mąstyti apie jį ir juo gyventi. Pripildyk mane savo tiesos Žodžio ir savo Šventosios Dvasios, kad galėčiau skelbti Tavo Žodį ir tiesą, kad Tu esi mūsų Uola ir mūsų Atpirkėjas, tikras skydas, kai sunku, bei mūsų kertinis akmuo. Amen.
Iš kn. „Vienybės su Kristumi principai"
Nuotrauka Gedos Žyvatkauskaitės
