Dievo karalystė yra kaip garstyčios grūdas. Kaip raugas. Kaip nuostabus perlas. Ją reikia rasti, kaip pasimetusią avį.
Ar kaip vieną pamestą monetą. Ji priklauso mažiems vaikams ir tiems, kuriuos Jėzus vadina „mažutėliais".
Dievui patinka nežymi pradžia. Jo veikimas dažnai būna sunkiai pastebimas, jį lengva pražiopsoti. Jis myli kiekvieną prarastą asmenį, net jei likę 99 procentai yra Jo saugiai prižiūrimi. Jis karštai rūpinaisi tais, kurie nesvarbūs visuomenėje, kuriuos kiti mindžioja, jei jie pasipainioja pasaulio įžymiesiems.
2008 metais vykusioje trečioje, paskutinėje Krikščionio vizijos projekto ( Christian Vision Project ) dalyje pateiktos esė netikėtai atskleidė Evangelijos smulkumą. (Vykdant Krikščionio vizijos projektą žurnalo Christianity Today iniciatyva žymiems šių laikų krikščionių dvasininkams, mąstytojams buvo užduodamas klausimas, į kurį jie išsamiai atsakydavo esė. 2008 m. šis klausimas skambėjo taip: „Ar Evangelija pernelyg nežymi?" Visi projekto straipsniai pateikti interneto svetainėje http://www.christianvisionproject.com/ bei spausdinti leidiniuose Christianity Today, Books & Culture, Leadership). Tačiau būti nežymia dar nereiškia būti netinkama. Maža nėra „nereikšminga" ar „nesvarbi". Priešingai, Geroji naujiena apie Jėzų Kristų - svarbiausia žinia per visą pasaulio istoriją. O tie, už kuriuos Jis mirė, tapo „brangiaisiais akmenimis", - kaip giedama vienoje mokyklinėje giesmėje.
Praėjusių metų sausį Markas Labbertonas pradėjo baigiamąją Krikščionio vizijos projekto dalį studija „Žaliosios pupelės Evangelija" (Mark Labberton. Lima Bean Gospel). Joje Evangelija, kuria daugelis iš mūsų gyvena, lyginama su švelnia žaliąja pupele. „Daugeliui susidaro įspūdis, - rašė M. Labbertonas, - kad Evangelija smulki, blanki ir beskonė".
Dar kartą skaitydamas M. Labbertono esė, pradėjau galvoti apie kitokį „smulkų" maistą. Mąsčiau apie tapas, aštraus kvapo patiekalus, Ispanijoje patiekiamus mažomis porcijomis, kurių paskirtis - sužadinti apetitą. Pastaraisiais dešimtmečiais jie tapo pagrindiniais patiekalais kai kuriuose Amerikos restoranuose. Kai draugai pirmąsyk pakvietė mane į tapas restoraną, pernelyg nesusidomėjau. XX a. devintajame dešimtmetyje Amerikoje buvo populiarios savitarnos maitinimo įstaigos, todėl mintis aplankyti restoraną, kuriame patiekiamos mažos porcijos, neatrodė viliojanti. Bet pirmasis apsilankymas tapas restorane tapo netikėtu atradimu. Stiprus česnakų, kuminų, čili pipirų skonis kartu su aštriais kvapais visiškai pakeitė mano požiūrį į maistą. Šio maisto negalėjai praryti nepastebėdamas, kaip XX a. vidurio amerikietiškos virtuvės patiekalų, kuriuos valgiau jaunystėje: makaronų su tunu, daržovių drebučiuose, bulvių košės. O šiuos nedidelius patiekalus kramčiau lėtai, susimąstęs bei pasimėgaudamas.
Įsiklausykime į palyginimą apie tapas meniu. Dievas siūlo mums kažką, kas gali būti nežymu, sunkiai įžiūrima ir neįsimenama. Jis nepasiūlė didžiojo universaliojo principo. Jo dovana buvo tik vieno Asmens gyvenimas ir mirtis (ir prisikėlimas!!!) nedidelėje valstybėje, kurią nuolat griovė ir užimdavo svetimųjų pajėgos. Jis nedavė mums meilės, taikos ar brolybės. Jis davė mums Jėzų, kuris mirė kaip paprastas nusikaltėlis.
Bet atkreipę dėmesį matome, kad tas mažas dalykas, kurį Dievas suteikė mums, pakeitė visą mūsų požiūrį į gyvenimą. Mes matome pasaulį kitaip. Tai, kas anksčiau atrodė nereikšminga, dabar patraukia dėmesį. Tai, kas atrodė įprasta, tapo įdomu. Tai, kas atrodė aklaviete, dabar atskleidžia didį potencialą - viso pasaulio išpirkimą.
Teišlieka ypatingumas
Evangelija talpina savyje pusiausvyrą tarp didybės ir menkumo, lokalumo ir universalumo, dar laukiančio ir jau išsprogusio pumpuro. Tačiau niekad neturėtume elgtis taip, tarsi Evangelijos nežymumas pateisintų mąstymo ribotumą ar menkadvasiškumą. M. Labbertonas rašė: „Jei krikščionių balsai garsiausiai girdimi tada, kai jie protestuoja ar boikotuoja, bandydami spręsti problemas, tokias, kaip turėti teisę sakyti „Džiaugsmingų Kalėdų", Evangelija atrodo labai menka".
Praėjusių metų balandžio mėnesį Krikščionio vizijos projektui patektame straipsnyje „Evangelija ištiestomis rankomis" Richardas Mouwas (Richard Mouw. An Openhanded Gospel) kėlė mums klausimą dėl kito teologo, Kosuke Koyama, mesto iššūkio: „Mes turime apsispręsti, koks yra mūsų Dievas - didis ar skurdus?". Tačiau didžiadvasiškumas nebūtinai reiškia didelius dalykus, o menkumas ir skurdumas - ne visad nežymūs.
Prieš man paragaujant tapas, idėja tiekti mažas porcijas atrodė skurdi. Kai paragavau jų, pasirodė, jog šių ypatingai paruoštų patiekalų visiškai užtenka. Žinau, kad Dievas veikia nepastebimai, bet tuo pat metu Jis nepaprastai didis. Ir taip pat žinau, kad išorinė įspūdinga didybė iš tiesų gali būti menka (į galvą ateina totalitarinių režimų pavyzdys).
Taigi gyvenime mums reikia didžio Dievo, veikiančio nežymiai. Pavyzdžiui, valgydami didžiausias porcijas greito maisto užkandinėse, kenkiame savo sveikatai. Likimai tų, kurie loterijose laimėjo stambias sumas, paženklinti šykštumu, nepagrįstomis išlaidomis bei gero nelinkinčiais draugais. Panašiai ir dideli Dievo palaiminimai gali būti pernelyg dideli daugeliui iš mūsų, kad priimtume juos, nepakenkdami savo šventėjimui.
Bet, anot R. Mouwo, mes turime tikėtis, jog Dievas yra maloningas žmonėms ir tose situacijose, kuriose nenusipelnome malonės. Prisiminkime musulmonų ir krikščionių dialogą „Mylėk Dievą ir artimą", kuris vyko praėjusių metų liepą Jeilio universitete, - jis atskleidžia skirtingą meilės, užuojautos ir malonės suvokimą.
Dialoge dalyvavę krikščionys mokėsi iš Jėzaus pavyzdžio, kad meilė neatsižvelgia į asmenis - kaip ir gailestingumas, kurį parodė gerasis samarietis, buvo įkvėptas sužeisto žmogaus poreikių. Galbūt mes ne visada taip elgiamės, bet galime mokytis taip mąstyti. Tai standartas, pagal kurį save vertiname.
Dalyviai musulmonai nustebino krikščionis, kalbėdami apie ribas, kurias jų religija nustato užjautai. Našlaičiai, našlės bei kiti, kurie kenčia ne dėl savo kaltės, nusipelno gailestingumo. Tačiau pagal islamo etiką, nebūtina padėti asmeniui, kurį į sunkumus įstūmė girtuokliavimas, lošimų aistra ar kitoks nederamas elgesys.
Mąstydami apie tai, ką kalbėjo musulmonų dvasininkai, pastebime prieštaravimą ne tarp didžio ir menko Dievo (kaip minėjo Koyama), bet tarp požiūrio į malonę. Ar malonė apibrėžta ir sąlygojama teisingumo (musulmonų požiūris), ar teisingumas kyla iš malonės (krikščionių požiūris)?
Telieka paprastumas
Klausimas „Ar Evangelija pernelyg nežymi?" tarsi ragina rašytojus atsakyti: „Taip. Ji pernelyg nežymi, turime ją „ištempti". Davidas Fitchas esė „Klaidingas misijos žingsnis" (David Fitch. Missional Misstep) iš pradžių kalba apie pavojus, kurie slypi „didžiojoje Evangelijoje", apie Evangeliją, taip „prifarširuotą" geromis naujienomis, kad sunku suvokti jos esmę. Taip, Evangelija liečia kiekvieną gyvenimo aspektą, kiekvieną egzistencijos sritį. Ji turi įtakos šeimyniniam gyvenimui, politikai, ekonomikai, asmeniui ir visuomenei. Ji gali paliesti tuos, kurie arti mūsų, bei minias, išsisklaidžiusias po pasaulį. Bet jei mes šiuos dalykus sumaišysime su svarbiausia žinia, galime lengvai pamiršti, kas gi yra Evangelija. Ir jei mūsų nuodėmių atleidimą bandysime pakeisti sudėtingu teologiškai neišprususių asmenų siūlomu mokymu, galėsime liudyti tik patys sau.
D. Fitchas rašė, kad jo bendruomenė „sėkmingai pamokslavo apie Kristaus gyvenimą ir misiją", bet „jie pamiršo tikslą - vesti žmones pas Kristų". D. Fitchas ragino imtis naujų Evangelijos skelbimo būdų ir pernelyg nesupaprastinti jų. Galbūt taip atrodo paprasčiau, bet taip pat svarbu „tiek atverti naujai įtikėjusiam didingą Dievo išgelbėjimą pasauliui, tiek parodyti tai, ką Jis nori padaryti mums: atleisti mūsų nuodėmes ir ugdyti mus panašius į jo Sūnų".
Jamesas Choungas pateikė iš keturių apskritimų sudarytą diagramą (From Four Laws to Four Circles), stengdamasis atskleisti Evangelijos įvairiapusiškumą. Jis kalba ir apie didį Dievo išgelbėjimo planą visam pasauliui, ne tik apie asmeninę išgelbėjimo žinią kiekvienam. J. Choungo siūlomos evangelizacijos priemonės skirtos tarnavimui universitetuose. Svarbu skirti dėmesį panašiam tarnavimui bendruomenėse. Juk bendruomenės visų pirma įkvepia tikinčiuosius pašvęsti gyvenimą tarnavimui.
Tai ne apie tave, ne apie mane
D. Ftichas ir J. Choungas buvo teisūs, siekdami supaprastinti Evangelijos žinią, tačiau neredukuoti jos. Turėdami galvoje pusiausvyrą tarp didžių Dievo tikslų ir visiškai nežymių Jo pasirinktų priemonių, mes neturim pamiršti ir kultūrinio konteksto, kuriame vyko Evangelijose aprašyti įvykiai.
Sakydami, kad amžinas Dievo Sūnus tapo žydu iš Palestinos Nazareto, gyveno ir mirė, baigiantis antrosios šventyklos laikotarpiui, turime suvokti, kad Dievas pasirinko apreikšti svarbiausiąjį Žodį ant jau anksčiau pastatyto judaistinio išminties ir Dievo garbinimo pamato. Žydiškas Jėzaus gyvenimo ir mirties kontekstas -nuoseklus. Kažin ar Jėzus lygiai taip pat būtų galėjęs būti romėnu ar senovės britu. Kai kurie šiuolaikiniai Naujojo Testamento tyrėjai (pavyzdžiui, N. T. Wrightas) moko, kad Jėzaus misija ir žinia buvo „Mesijas - Izraeliui". Prieš Jėzui pradedant viešą tarnavimą, pranašas Jonas Krikštytojas paskelbė, kad Jėzus yra Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę. Tai negalėjo būti suvokta, nežinant Dievo Izraeliui apreikštos nuodėmių atpirkimo sistemos. Pradėdamas tarnauti, Jėzus paskelbė, jog artėja Dievo karalystė. Tai taip pat būtų nesuprantama, nežinant pranašų skelbtų Dievo pažadų Izraeliui.
Leidinyje Christianity Today kartais išreiškiame susirūpinimą evangelikų atsitraukimu nuo pradinių tikslų ar tuo, jog nėra tvirtai apibrėžtos svarbiausios šio judėjimo tikėjimo tiesos. Gali būti, jog atsitraukimą iš dalies lėmė stiprėjanti tendencija teikti mažiau reikšmės iki Jėzaus egzistavusioms aukoms už atpirkimą. Pirmieji krikščionys pastebėjo daug sąsajų tarp Jėzaus, atnašaujamų aukų ir anksčiau pranašų skelbtos išpirkimo žinios. Kai mes skelbiame Jėzaus mirtį ir prisikėlimą, pamiršdami judaistinį kontekstą, skelbiama žinia gali skambėti beveik antisemitiškai. Jėzus taip nedarė. Jis pradėjo tarnavimą nuo Izraelio namų. Pirmoji bažnyčia stengėsi išlaikyti pusiausvyrą tarp žydiškojo palikimo tęstinumo ir pasibaigimo. Kai mokytojai, tokie kaip Markionas, bandė „išvalyti" Raštą nuo nuorodų į judaizmą, bažnyčia paskelbė jį eretiku. Markionas norėjo pašalinti judaizmą iš Evangelijos dėl filosofinių priežasčių. Tuo tarpu mes dažnai ignoruojame Jėzaus aukos prasmę, nes aukos bei pasiaukojimo tema nepriimtina šių dienų kultūrai. Nejau mes nusižengiame mažiau už Markioną?
Kiti vengia kalbėti apie auką, tvirtindami, kad ši tema seniai žinoma ir kad reikia „atgaivinti" kitus Evangelijos aspektus, pavyzdžiui, Jėzaus žinią apie Karalystę ar jo prisikėlimą ir pergalę prieš mirtį. Dar kiti suasmenina Evangeliją - Dievo avinėlis, kuris naikina tavo ir mano nuodėmes, o Dievo avinėlis, pašalinęs nuodėmę iš pasaulio, pamirštamas.
Jūsų Evangelija tampa pernelyg nežymi, jeigu ji sutelkta tik į jus. Mano Evangelija pernelyg nežymi, jeigu ji susijusi tik su manimi. Mes turime suvokti vieno žmogaus atperkančios aukos universalumą taip, kaip suvokiame Prisikėlimo reikšmę visatai. Charles Wesley suvokė tai kaip viena. Žymus jo himnas „Kristus - Viešpats, šiandien prisikėlęs" (Christ the Lord is Risen Today) apdainuoja Kristaus pergalę prieš mirtį ir Jo dangišką valdymą. Bet kai kuriuose posmuose kalbama apie skausmą, kraują, kančias, atpirkimo darbą bei išgelbėjimą per Jo skausmą. „Skausmas, kurį Jis kentėjo/ Mūsų išganymą lėmė / Buvęs pakeltas ant kryžiaus / Kentėjo mūsų atpirkimui / Meile atpirkimas įvyko / Kova iškovota, pergalė laimėta / Saulė vėl skaisti / Kraujo nematyt. Aleliuja!"
Ch. Wesley teologijoje tai, kas maža, talpina savyje didingumą, nes jis žino, kad Jėzus yra mūsų „galva", Jame mes irgi mirštame, prisikeliame ir karaliaujame. „Trokštame judėti, kurlink Kristus veda mus, / Sekti nuostabiu vadovu mūsų / Panašūs tapome į Jį, kaip Jis mes prisikėlėme / Dabar jau mūsų tapo kryžius, kapas ir dangus".
Brolių Wesley Evangelija sykiu ir nežymi, ir didinga. Jiems nebuvo sudėtinga sujungti visuotinį Kristaus triumfą su atitinkamais Didžiojo penktadienio ir Velykų įvykiais, nesunku suderinti pasaulio atpirkimą su atskiro asmens atpirkimu bei perkeitimu. Ir nors Ch. Wesley himnas nepakeitė visuomenės, jis tapo svarbia evangeliško prabudimo dalimi, kuri išaugo iš jo tarnavimo.
Dievo Evangelija ir maža, ir didi. Bet tai, kas didinga, turime palikti Dievui. Didi Kristaus istorija daro ir mūsų asmenines istorijas reikšmingesnėmis, jei suvokiame Jo Karalystės reikšmę. Mūsų pastangos skelbti Evangeliją turi būti nukreiptos Jo, o ne mūsų karalystės statybai. Troškimas, kad augtų bendruomenė, turėtų būti įkvėptas Kristaus (kaip palyginime apie raugą), o ne tapti galutiniu siekiu, nustatomu tarsi bendrovėse. Dievo misijos suvokimas turi plėsti mūsų regėjimą, tačiau privalome būti patenkinti, jei turime dalį Jo darbe, atlikdami nežymius dalykus, kaip ir Jis atlikdavo.
Parengė Dalia Janušaitienė pagal http://www.christianitytoday.com/
