Skaitant šią apaštalo Pauliaus Laiško Timotiejui eilutę, manau, ne vienam kyla klausimas, koks tas geras išpažinimas, kurį mūsų Viešpats pateikė prie Poncijaus Piloto. Jis paminėtas visose evangelijose, tačiau Romos prokuratoriaus ir Jėzaus Kristaus akistata išsamiausiai papasakota tik evangelijoje pagal Joną.
Iš Kajafo rūmų jie nuvedė Jėzų į pretorijų. Buvo ankstyvas rytas. Jie patys nėjo į pretorijų, kad nesusiteptų ir galėtų valgyti Paschą. Todėl Pilotas išėjo laukan pas juos ir paklausė: „Kuo kaltinate šitą žmogų?" Jie atsakė: „Jeigu Jis nebūtų piktadarys, nebūtume tau Jo atvedę". Pilotas jiems tarė: „Pasiimkite Jį ir teiskite pagal savo Įstatymą". Žydai jam atsakė: „Mums neleista nieko bausti mirtimi", - kad išsipildytų Jėzaus žodžiai, kuriais Jis nurodė, kokia mirtimi Jam reikės mirti. Tada Pilotas vėl įėjo į pretorijų, pasišaukė Jėzų ir paklausė: „Ar Tu esi žydų karalius?" Jėzus jam atsakė: „Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?" Pilotas tarė: „Bene aš žydas?! Tavoji tauta ir aukštieji kunigai man Tave atvedė. Ką padarei?" Jėzus atsakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia". Tada Pilotas Jį paklausė: „Vadinasi, Tu esi karalius?" Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai: Aš esu karalius. Aš tam gimiau ir atėjau į šį pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kiekvienas, kas laikosi tiesos, klauso mano balso". Pilotas Jo paklausė: „O kas yra tiesa?!" Po šių žodžių jis vėl išėjo pas žydus... (Jn 18, 28-38).
Visą mūsų Viešpaties gyvenimą žemėje įvardina ir apibendrina Jo paties šioje citatoje pasakyti žodžiai: Aš tam gimiau ir atėjau į šį pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Jie padeda suprasti ir šį Jėzaus susitikimą su Pilotu.
Liudyti tiesą - tai daugiau negu teisingai atsakyti į klausimus. Kai mums liudijama tiesa, mes atsiduriame akistatoje su ja, susitinkame su kažkuo didesniu už mus. Tiesa mus įvertina ir išmatuoja. Jos akivaizdoje tampa matomi visi mūsų netobulumai. Ji apšviečia tamsą, parodo išeitį , išgydo žaizdas tų, kurie ją priima, tačiau ją atmetantiems tampa jų teisėju. Tiesa neniekina, nežemina, bet ir nepataikauja. Mums tenka derintis prie jos, ne jai prie mūsų. Norint geriau suprasti įvairius žodžių „liudyti tiesą" prasmės aspektus, galima pabandyti tą pačią mintį pasakyti kitais žodžiais: visiškai tuo įsitikinus kalbėti giliai suvoktus ir tvirtai žinomus dalykus, perteikti neiškraipytą tikrovės vaizdą, apreikšti Dievą, duoti žmogui pamatyti tikrąją jo paties padėtį ir t.t. Visi šie ir daugelis kitų žodžių tinka apibūdinti Jėzaus Kristaus atėjimo žemėn tikslą. Daug apaštalo Jono užrašytų minčių mums padeda aiškiau suvokti, ką reiškia Viešpaties žodžiai: Atėjau į šį pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Peržvelkime keletą jų: Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį apreiškė (Jn 1, 18). Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme, o jūs nepriimate mūsų liudijimo (Jn 3, 11). Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką Jisai daro, lygiai daro ir Sūnus (Jn 5, 19). Pasaulis negali jūsų nekęsti, o manęs jis nekenčia, nes Aš liudiju, kad jo darbai pikti (Jn 7, 7). Jei Aš save šlovinčiau, mano šlovė būtų niekai. Mane šlovina mano Tėvas, apie kurį jūs sakote: „Jis yra mūsų Dievas". Ir jūs Jo nepažįstate, o Aš Jį pažįstu. Jei sakyčiau, kad Jo nepažįstu, būčiau toks kaip jūs - melagis. Bet Aš Jį pažįstu ir laikausi Jo žodžio (Jn 8, 54-55). Man reikia dirbti darbus To, kuris mane siuntė <...> Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa! (Jn 9, 4-5). Skaitydami kiekvieną šių Jono evangelijos citatų matome, kokiu turiniu pripildyti Kristaus žodžiai, kuriuos Jis pasakė valdytojui.
Atsakydamas į Piloto klausimus Jėzus nesistengė gintis. Jis gyvai bei kūribingai liudijo tiesą. Tai buvo ne statiškos deklaracijos. Savo žodžiais Jėzus atvedė Romos prokuratorių tiesos akistaton. Būdamas teisėjo akivaizdoje, Viešpats išliko savimi ir toliau darė tai, kam atėjo į šį pasaulį.
Jų pokalbis prasidėjo Piloto klausimu: Ar Tu esi žydų karalius?
Šiandien mums gana sunku suprasti žodžio „karalius" ir Piloto klausimo prasmę, nes nesame karaliaus valdomi ir tik iš knygų bei filmų galime šiek tiek įsivaizduoti, kaip atrodo karaliaus valdžia. Gal kiek aiškiau suprastume tokį klausimą: Ar tu esi Izraelio tautos politinis vadovas? Aišku, kad Poncijus Pilotas norėjo sužinoti, ar Jėzus rimtai siekia politinės valdžios ir ar turi tam realų pagrindą. Tačiau Jėzus į prokuratoriaus klausimą atsakė klausimu: kodėl Pilotas nori sužinoti, kas yra tikrasis Izraelio karalius? Ar jis pats tuo domisi, ar kas nors kitas jį pastūmėjo šia kryptimi? Kokių paskatų vedamas valdytojas klausinėja Jėzų? Į tokį Viešpaties paklausimą Pilotas nustebęs atsakė, jog jis nėra žydas ir jam pačiam, kaip žmogui, šis klausimas neaktualus. Jis tardo Jėzų todėl, kad žydų tautos vyresnieji jį atvedė ir apkaltino. Poncijus Pilotas aiškinosi, ką Jėzus padarė, kad Jo paties tautiečiai jį įdavė nemėgstamai okupacinei valdžiai.
Nors Viešpats paprasčiausiai galėjo atsakyti, jog nieko baustino nedarė, Jis prabilo apie dangiškąją savo karalystę. Tai karalystė, kuri laikosi ne prievartos jėga. Mano karalystė ne iš čia. Jėzus liudijo tiesą.
Išgirdęs minint karalystę Pilotas vėl paklausė: Tai vis dėlto tu esi karalius (žmogus, siekiantis politinės valdžios Izraelio tautoje)?
Ir tuomet nuskamba stulbinanti tiesa, pasakyta su tvirtu įsitikinimu, tačiau be jokios pompastikos, - Aš esu karalius. Ir ne bet koks, o tas, kurio balsui paklūsta kiekvienas, kuris laikosi tiesos. Atėjau į pasaulį liudyti tiesą. Aš nevaldau prievarta. Manęs klauso kiekvienas, kuriam iš tikrųjų rūpi tiesa.
Nors garsiai tai nepasakoma, nesunku suprasti, kad Jėzaus balso neklauso tik tie, kuriems tiesa nerūpi, kuriems šio amžiaus dievas apakino protus, kuriems dėl įvairių priežasčių neįdomu, kaip viskas yra iš tikrųjų. Jie nesupranta, kad Kristus iš tiesų yra karalius.
Romos valdytojui tenka rinktis: arba atsiverti visiško užtikrintumo pilniems žodžiams, arba atsiriboti nuo jų.
Šie Viešpaties žodžiai ne tik Poncijų Pilotą, bet ir kiekvieną iš mūsų stato prieš pasirinkimą: arba mes girdime, jog kalba tikrasis karalius, arba surandame begalę paaiškinimų, kodėl turėtume į Jo žodžius nekreipti dėmesio. Tačiau už bet kokį dviašmenį kalaviją aštresni žodžiai jau nuskambėjo šitoje žemėje: Kiekvienas, kas laikosi tiesos, klauso mano balso. Šie žodžiai visame pasaulyje brėžia ribą tarp tų, kurie pripažįsta savo tikrąją padėtį ir tarp tų, kurie sutinka būti apgauti.
Kad aiškiau suvoktume Viešpaties žodžių aštrumą, pabandykime nors akimirkai įsivaizduoti save valdytojo vietoje.
Tau atvedė suimtą prievarta valdomos tautos žmogų, jo paties tautiečių kaltinamą politinio maišto kurstymu. To žmogaus gyvybė tavo rankose. Atrodytų, jis turėtų būti prislėgtas baimės arba pilnas aiškiai matomo priešiškumo bei religingo teisuolio išdidumo. Tačiau jame nėra jokių baimės pėdsakų ir jis nepanašus į religinį fanatiką, siekiantį politinės savo tautos nepriklausomybės. Nei baimės, nei pasipūtimo, nei priešiškumo. Neapsimestina ramybė ir nuoširdus pasitikėjimas. Pradedi numanyti, kad susitikai su nepalyginamai už tave brandesniu žmogumi. Jautiesi tarsi atsidūręs ties dviejų pasaulių riba. Žiūrint kasdieniškai, prieš tave teismui atvestas suimtas žmogus, kurio veide matomos sumušimų žymės. Tačiau giliau tavo sieloje sušmėžuoja nuojauta, jog prieš tave - kažkas be galo didinga. Akimirksniais tarsi trumpam prasiskleidžia nematoma uždanga ir širdis suvirpa nuo gąsdinančios girdimų žodžių prasmės. Kiekvienas, kas laikosi tiesos, klauso mano balso.
Susitikus su Jėzumi neišeina toliau gyventi, lyg nieko nebūtų įvykę. Tenka arba Juo patikėti ir tuomet priimti Jo sakomus žodžius, arba peržengti savyje kažkokią ribą ir pulti save įtikinėti, kad jokio uždangos prasiskleidimo nebuvo. Prieš tave tik paprastas kaltinamasis, keistuolis, kuris turi įtaigumo galių. Apie kokią tiesą jis kalba? Kas gali turėti tiesos monopolį? Kiekvienas žmogus turi savo tiesą.
Visos šios mintys geros ir teisingos, kol nepatiri akistatos su tiesa. Jos tarsi tamsos sankaupos prietemoje - atrodo visai realios, kol nėra šviesos.
Žinoma, paradoksalu, kad jos kyla teisėjo galvoje, nes kaip vertinti ir teisti, jeigu neaišku, kas yra tiesa. Tačiau labai sunku iš valdytojo tapti pavaldiniu ir priešais tave stovinčiame suimtajame pripažinti savo karalių. Štai ant tokios pasirinkimo ribos nuskambėjo legendiniu tapęs Piloto klausimas: O kas yra tiesa?! Jis tapo priedanga, leidžiančia atsiriboti nuo Kristaus. Valdytojas pasirinko „politinę išmintį" - paklusti daugumos balsui.
O Viešpats net tokiomis ypatingai sunkiomis aplinkybėmis išliko savimi. Jis pateikė gerą išpažinimą. Jėzus neprarado nuovokos, kas Jis yra ir kam atėjo į šį pasaulį. Jis iki galo išliko tikrąja šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų. Jo žodžiai net ir šiose aplinkybėse buvo gyvybės versmė, o ne sustingusios frazės.
Geras išpažinimas kyla iš aiškiai suvoktos savo tapatybės. Kalbėdamas apie Kristaus tapatybę, turiu omeny nepajudinamą Jėzaus suvokimą, kad Jis yra viena su Tėvu, o apie mus - kad esame viena su Kristumi. Tai vidinis žinojimas, kuris niekuomet netampa sausa formule. Jis - kaip atviros durys į neaprėpiamą erdvę. Mūsų tikėjimo išpažinimas niekada nebus geras, jei savo tapatybę suvoksime tik kaip kultūrinę formą arba kaip Šventojo Rašto citatų rinkinį. Kol savo krikščioniškumą suvokiame, kaip išoriškai apibrėžtą pavidalą, tol girdintys mūsų tapatybės išpažinimą atsistoja ne amžinos tiesos, bet religinės sistemos akivaizdoje. Tokiu atveju, sakydami „aš esu krikščionis", turime omeny: lankau bažnyčią, esu padorus pilietis, negirtuokliauju, laikausi tam tikrų apeigų ir t.t. Nors to atvirai nepasakome, mūsų išpažinimas šiuo atveju perduoda tokį turinį. O turėtų perduoti visai ką kitą. Suskambėjus žodžiams „esu krikščionis", klausantys turėtų pajusti, jog patyrėme begalinį gailestingumą, nuolatos esame visatos Kūrėjo akivaizdoje išgelbėti iš nuodėmės valdžios ir einame mus atpirkusio Kristaus pažinimo keliu. Esame tos karalystės piliečiai, kuri ne iš šio pasaulio.
