Šeima

Gimdymas buvo sunkus ir labai skausmingas. Sūnus neskubėjo ateiti į pasaulį. Jam gimus dar dvi savaites praleidome ligoninėje. Sau pačiai nelauktai aš, dar visai neseniai buvusi studentė, įpratusi gyventi nevaržomai, labai mėgstanti skaityti, studijuoti, keliauti po pasaulį, staiga pasijutau uždaryta namie su mažyliu ant rankų.

Visas senasis mano pasaulis griuvo. Knygas pakeitė puodai, vystyklai; keliones - pasivaikščiojimai aplink namus su vežimėliu. Tomis dienomis kiekviena besilaukianti moteris man atrodė mažų mažiausiai didvyrė. Bijojau net pagalvoti apie antrą vaikelį. Bet blogiausia, kad širdyje save kaltinau, jog pašaukiau šį žmogutį gyventi į sudėtingą, pilną kančios pasaulį...

Pradžia buvo sunki. Niekada anksčiau nesirūpinau buitimi, nemokėjau net valgyti gaminti. Mažylis daug verkė, kamavo pilvuko diegliai. Kaimynai patardavo, kaip raminti kūdikį. Šį periodą pati vadinau sunkiu tapimu mama.

Antrą vaiką su vyru ryžomės planuoti suvokę, jog negerai vaikui augti vienam. Taip mūsų šeimoje atsirado dar vienas mažylis - jis atėjo lengvai, buvo ramus, mielas ir visą laiką šypsojosi. Kad nebūtų taip ilgu namuose, vyro skatinama, pasikviečiau Muzikos akademijos studentę, kad pamokytų mane groti kanklėmis. Vienas man brangiausių to laiko prisiminimų: sėdžiu su savo dviem mažyliais - dvejų metukų ir šešių mėnesių - ir groju kanklėmis, o šie žaidžia šalia. Apie grįžimą į darbą nebuvo nė kalbos - dar prieš gimstant pirmam vaikeliui susitarėme su vyru, jog vaikus auginsime namie, net jei reikės susiveržti diržus. Vaikystė - toks trumpas ir brangus laikas: norisi būti su mažyliu, kai jis labiausiai tau atviras, kai nori mokytis iš tavęs; norisi suspėti pasidžiaugti juo, perduoti svarbiausias vertybes.

Tuo metu artimieji ir giminaičiai garsiai svarstė: „Du - gražus skaičius, gal jau ir užteks tų vaikų?" Jų žodžiai smigo į širdį: „Jūs turėsite juos išauginti, išmokslinti, aprūpinti". Slėgė atsakomybė dėl vaikų ateities, kuri buvo visiškai neaiški. Ir tuomet šaukiausi Dievo, kaip parašyta 121 psalmėje: „Pakeliu savo akis į kalnus, iš kur ateina mano pagalba. Mano pagalba ateina iš Viešpaties, kuris sukūrė dangų ir žemę!" Atsivėriau ir papasakojau dangiškajam Tėvui visus savo rūpesčius ir baimes: nemoku šeimininkauti, būti gera mama ir žmona, bet trokštu turėti daugiau vaikų. Dievas man suteikė didžiulę ramybę. Supratau, kad galiu Juo pasitikėti.

Po trečio nėštumo pasaulį išvydo dvynukai. Ypatinga šypsena, skirta tik mamai,  meilus žvilgsnis, rūpestis ir džiaugsmas - visko turėjau dvigubai. Ir dar - buvau rami, kad auginu vaikus. Net nesvajojau apie kitą darbą. Rūpintis ir dieną, ir naktį, būti su tais, kuriuos myli, - kas gali būti nuostabiau? Pilnatvė gyvenime ir širdy. Nesvajojau apie jokias keliones - nebuvo įdomesnės kelionės, nei kartu su vaiku atrasti ir tirti šį pasaulį.

Kartą pavasarį išėjusi pasivaikščioti su visais keturiais vaikais, sutikau mielą močiutę, apsigobusią marga skarele. Praeidama pro šalį ji stabtelėjo, paglostė vaikų galveles ir tarė: „Dėkokite mamytei, kad ji išleido jus į šį nuostabų pasaulį palakstyti". Žiūrėjau į jos šviesias akis ir mąsčiau, kad niekada nesu girdėjusi tokių gražių žodžių. Ir niekada niekam nesu panašių ištarusi - net savo mamai. Šie žodžiai man buvo didžiulė dovana!

Šiandien mūsų šeimoje auga šeši berniukai - tai ypatingas iššūkis nesustabarėti, keistis, mokytis ir mylėti.

Vardai

Kai buvau maža, dažnai klausdavau mamos - kodėl ji man išrinko tokį vardą? Galvodavau, jog vardą gavau neatsitiktinai. Atsakymas buvo paprastas: „Atsivertėme vardų knygą, ilgai ieškojome, o vardas Diana - tarptautinis. Nutarėme, kad tiks ir skamba gražiai". Mane nuliūdino toks mamos atsakymas. Vyresnė sesuo vardą gavo kitaip - tėtis su mama vaikščiojo prie fontano Kijeve, ten stovėjo vaikinas, laukiantis savo mylimosios, ir jai pasirodžius, pašaukė vardu: „Violeta"... Vardas buvo ištartas taip švelniai, jog tėvai nutarė pirmai mergaitei duoti Violetos vardą. Ši istorija man buvo ypatinga, atrodė, kad tėvai ypatingai myli seserį. O, kaip aš pavydėjau jai jos vardo istorijos...

Kai atėjo laikas duoti savo vaikams vardus, su vyru rimtai mąstėme. Kiekvienas jų vardas išnešiotas ir turi savo istoriją. Tai pasiteisino: jau daug kartų pasakojau vaikams, kodėl išrinkome būtent tokį vardą, ir kiekvieną sykį berniukų akys žibėdavo iš pasitenkinimo. Auginame Vilių, Timą, Steponą, Joną, Mykolą ir Aleksandrą. Vardai nėra atsitiktiniai - kaip ir jų savininkai...

Kiekvienas - ypatingas ir vienintelis

Kartą draugė parodė knygą, kurią parašė moteris, augusi trylikos vaikų šeimoje. Knyga dedikuota motinai: „Nuostabiai mamai, mokėjusiai mus auginti taip, kad kiekvienas jautėmės esąs jos mylimiausias vaikas". Abi su drauge pasvajojome, kaip norėtume ir mes mokėti taip mylėti savo vaikus. Grįžusi namo paėmiau šešis sąsiuvinius storais viršeliais ir pradėjau į kiekvieną rašyti savo vaikų nuotykius, pirmus ištartus žodžius, juokingus posakius, jų gyvenimo epizodus, svajones, mintis. Tuos sąsiuvinius rašau priebėgom, kartais praeina metai ar pusantrų, kol vėl juos atsiverčiu, bet tai tikrai mėgstamiausios vaikų knygos. Mieliausi ir jaukiausi vakarai - kai susėdame visi kartu ir skaitome tas knygas. O po audrų, nesusipratimų jos dar kartą primena mums ir vaikams, kokie jie brangūs ir ypatingi ir kaip greitai prabėga stebuklinga vaikystė.

Mama ir namų šeimininkė

Kartais manęs klausia: „Ką tu darai, kuo dirbi?" Esu mama ir namų šeimininkė. Tuomet klausiama, ar nenusibosta, nepavargstu, ar realizuoju save? Juk vaikai išaugs, išeis, o būsi atidavusi jiems gražiausius savo gyvenimo metus. Gal dar ir nepadėkos... Ne. Nenusibosta. Taip, kartais pavargstu, ypač kai užpuola ligos. Iš tiesų jaučiuosi realizuojanti save, dirbanti labai prasmingą darbą, nes vaikų sielos amžinos. Šis darbas nepakenčia monotonijos, minčių sustabarėjimo. Keitiesi ir kuri. Kuri Namus, į kuriuos būtų gera grįžti vyrui ir vaikams. Kur gali atsipalaiduoti ir atsiverti. Kur šviesu ir tavęs laukia. Kaip juos sukurti? Nežinau. Pati ieškau.

Laukiu vyro, grįžtančio namo po darbų. Stengiuosi susitvarkyti namus, kad jam būtų maloniau. Girdžiu, rakina duris. Bėgu pasitikti. Iš paskos vilkdami ką tik gražiai užtiestas lovatieses bilda mažieji - tai bus jų laivai. Einame į virtuvę - kėdžių jau nebėra: dvynukai ką tik baigė statyti namą savo kambaryje... Svetainėje skambina pianinu, o koridoriuje vyras pastebi, kad nuplėštas tapeto gabaliukas (tapetavome prieš savaitę). Tapetas priklijuotas ant medinės mažojo lovytės - norėjo ją pasipuošti. Kol su vyru visus apeiname, mažasis ieško batų, taigi batų dėžė tuščia, viskas suversta tiesiog po mūsų kojomis. Iš visų pusių tik skamba: „Tėti, tėti, mama, mama"... Ar tai namai - ramybės uostas, apie kurį svajojau?  Bet vyras šypsosi ir sako: „Gera grįžti į namus, kur gali atsipalaiduoti..."

Paklausus, ar vyrui svarbu, kad grįžus namie būtų tvarka, jis atsako: „Būtų malonu. Bet svarbiausia, kad jūs būtumėte linksmi, visa kita ne taip svarbu".

Iš tiesų juk namai ne tik vieta, kur valgai, miegi ir ruoši pamokas...

Daug vaikų

Pusseserė manęs paklausė: „Ką reiškia turėti daug vaikų? Ar tu juos visus vienodai myli? Ar užtenka jiems visiems vietos širdyje? O gal yra pats mylimiausias vaikelis?"

Susimąsčiau, kaip yra iš tikrųjų. Pasvėriau savo širdį - kiekvienas vaikas joje užėmė ypatingą, vienintelę, nepakartojamą vietą. Matyt, gimstant vaikams, plečiasi ir širdis.

Prie manęs priėjęs Steponėlis paklausė: „Mama, ką labiau myli - mane ar Mykolą?" - „Abu vienodai". - „Ne, - neatlyžo Steponėlis. - Ką labiau myli?" Pagalvojusi atsakiau: „Tave myliu jau šešiasdešimt mėnesių, o Mykoliuką - tik du". Steponas pasitraukė labai patenkintas...

Mokykla namie

Netobuli tėtis, mama ir šeši įvairaus amžiaus berniukai. Visi mokomės. Mokomės svarbiausių dalykų - padėti kitam, užjausti, būti pakantiems, kantriems, gailestingiems, mylėti, atleisti ir dar daug daug ko... Mokytis labai sunku, sunkiausia - suprasti kitą ir atleisti. Linksmi žaidimai, kurie pasibaigia peštynėmis, suversti ką tik sutvarkyti daiktai, gražiai padėtas ir vėliau ilgai neberastas daiktas, sugriautas statinys, neatsargiai ištartas žodis - tai tik kelios situacijos, kurios kviečia rinktis: ar atsakyti „akis už akį, dantis už dantį" ir pradėti karą, ar atleisti, tūkstantį kartų atleisti... Bet dieną, kartais tokią sunkią, vainikuoja vakaras, kai kartu skaitome Šventąjį Raštą, giedame arba žaidžiame mėgstamiausius vaikų žaidimus.

Noriu būti turtinga

Vieną vakarą visi meldėmės. Aš paprašiau Dievo: „Taip norėčiau, kad namai būtų turtingi..." Į mane sužiuro smalsios akys - vaikai pirmą kartą išgirdo, kad mama prašo turtų. Patikslinau - norėčiau, kad mūsų namai būtų pilni ramybės, džiaugsmo, meilės, atleidimo ir Dievo pažinimo. Noriu būti LABAI turtinga. Vaikai truputį nusivylė...

Nepamiršti klausti

Kalėdos. Namuose po eglute pastatėme prakartėlę. Steponėlis, kuriam buvo ketveri, priėjęs ant ėdžiose gulinčio kūdikėlio Jėzaus uždėjo avytę. Man pasirodė, kad jis sugadino visą vaizdą. Nuėmiau avytę ir pastačiau prie piemenėlių. Kitą dieną avytę vėl radau ant kūdikėlio. Prasidėjo nebyli kova: aš nuimdavau avytę ir pastatydavau į vietą, o Steponėlis, man nematant, paguldydavo ant kūdikėlio ėdžiose. Jau pradėjau dėl to pykti.

Į svečius atėjo draugė. Pamačiusi avytę ant kūdikėlio, paklausė sūnaus: „O kodėl avytė guli ant Jėzaus?" Steponėlis atsakė: „Avytė labai myli Jėzų ir nori būti arti Jo". Man buvo labai gėda.

Nepakartojamieji

Šiandien pažvelgiau į savo vaikus iš šalies. Namuose auga tas, kuris laimingas, kai dovanoja - jis apipila mus savo meile; auga ir tas, kuriam svarbiausia, kad leistum nevaržomai žaisti, žaisti ir dar kartą žaisti; taip pat konstruktorius, kuris stato ir kuria; švelnios sielos žmogutis, su kuriuo gali apie viską pašnekėti; - žodžiu, kiekvienas vaikas toks ypatingas ir nepakartojamas. O man dovanota būti su jais ir padėti jiems bręsti. Kartais klausiu savęs, ar norėčiau ką nors keisti? Apsižvalgau aplinkui ir nerandu nieko, kas atrodytų vertingiau ir geriau už tai, ką turiu ir darau. Kai vaikai suminga, nueinu į jų kambarius ir grožiuosi jais. Kiekviename iš jų išreikšta nepakartojama Dievo mintis. Esu netobula, bet labai laiminga mama.

Ištrauka iš knygos „Motinystės paslaptys". Vilnius: Tikėjimo žodis, 2008