Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Kristus atleido, taip ir jūs atleiskite (Kol 3, 13).
Gyvendami malonėje, kaip pirmąjį palaiminimą iš Dievo mes gauname atleidimą. Tai šlovingiausias palaiminimas. Atleidimas paženklina radikalų gyvenimo virsmą. Tai - Dievo meilės ženklas ir užtikrinimas.
Gavę atleidimą mes įgyjame teisę į visas dvasines dovanas, paruoštas mums Kristuje. Nei čia, žemėje, nei amžinybėje atpirktas šventasis niekada nepamirš, kad jam, nusidėjėliui, buvo atleistos nuodėmės. Niekas taip stipriai neįžiebia meilės, nepažadina džiaugsmo ir nepadrąsina, kaip nuolatos Šventosios Dvasios atnaujinamas esamos tikrovės suvokimas apie atleidžiančią Dievo meilę. Kiekviena diena, kiekviena mintis apie Dievą jam primena, kad yra skolingas už atleidimo malonę.
Ši atleidžianti meilė yra vienas didžiausių dieviškos prigimties pasireiškimo stebuklų. Taip Dievas yra pašlovinamas. Ir šia šlove bei palaima Dievas nori pasidalyti su savo atpirktais vaikais. Kai Jis juos pašaukia ir kai tik jie priima atleidimą, jie taip pat įgauna galią dalytis šia malone su kitais.
Ar kada pastebėjote, kaip dažnai ir aiškiai Viešpats Jėzus apie tai kalbėjo? Jeigu atidžiai perskaitysime Viešpaties žodžius, užrašytus evangelijose pagal Matą (Mt 6, 12. 15; 18, 2-25) bei Morkų (Mk 11, 25), pastebėsime, kaip Dievo atleidimas mums ir mūsų atleidimas kitiems yra susiję. Rašte parašyta, jog po to, kai Viešpats dovanojo atgailą ir nuodėmių atleidimą, Jis pasakė tai, ką buvo girdėjęs iš savo Tėvo: mes turime atleisti, kaip ir Jis atleido. Kaip ir rašoma laiške Kolosiečiams: Kaip Kristus atleido, taip ir jūs atleiskite.
Atleisti... mes privalome būti kaip Dievas, kaip Kristus, kuris atleido.
Nesunku tam rasti priežastį. Kai mus aplanko atleidžianti meilė, ji ne tik išvaduoja mus nuo bausmės, bet padaro žymiai daugiau - ji siekia mus laimėti. Ši atleidžianti meilė siekia gyventi mumyse. Ir apsigyvenusi mumyse, ji nepraranda savo dieviško charakterio ir grožio, bet toliau lieka atleidžiančia meile ir daro savo darbą mumyse ir per mus, veda ir įgalina mus atleisti savo kaltininkams. Taigi, būtent todėl ir mes raginami atleisti, nes neatleisdamas žmogus tik parodo, kad jam pačiam nebuvo atleista.
Jei žmogus savanaudiškai siekia gauti atleidimą ir išvengti bausmės, tačiau iš tiesų nepriėmė atleidžiančios meilės ir neleidžia jai valdyti savo širdies bei gyvenimo, tai tik įrodo, kad Dievo atleidimo iš tiesų niekada ir nepriėmė. Kita vertus, tas, kuris iš tiesų gavo atleidimą, džiaugsis galėdamas atleisti ir kitiems, taip nuolat patvirtindamas, kad tiki realiu Dievo atleidimu sau. Iš Kristaus gavę atleidimą, kaip Kristus duokime jį kitiems, - šie du dalykai yra neatskiriami.
Taip moko Šventasis Raštas ir Bažnyčia, tačiau ką kalba krikščionių gyvenimas ir patirtis? Deja! Tik nedaugelis žino, kas yra parašyta, o jei ir žino, tai daugelis mano, kad iš nuodėmingo žmogaus tikimasi per daug. Daug žmonių iš esmės sutinka su tuo, kas yra parašyta, tačiau konkrečioje savo situacijoje atranda daugybę priežasčių taip nesielgti. Kai kuriuos blogis tik sustiprina: įžeidėjas niekada neatleis už jam padarytas žaizdas. Yra daug puikių krikščionių, kurie taip nesielgia, jie nedaro tokių kompromisų. Ir visgi įsakymas yra labai paprastas ir jo nuosprendis skamba didingai: Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje atleido jums (Ef 4, 32); Bet jeigu jūs neatleisite, nė jūsų Tėvas, kuris danguje, neatleis jūsų nusižengimų (Mk 11, 26).
Žmogiški samprotavimai dažnai Dievo žodį padaro neefektyvų. Ir jų šaltinis nėra atleidžianti Dievo meilė, kuri nori nugalėti pikta ir atleidžia net septyniasdešimt kart septynis kartus. Ir nors nėra visiškai aišku, ką įžeidėjas padarys su manimi, tačiau aš turiu elgtis pagal tai, ką padarė Kristus. Tik jei seksime paties Kristaus, bet ne pamaldaus krikščionio pavyzdžiu, įrodysime, kad iš tiesų esame gavę nuodėmių atleidimą.
Deja! Kur yra bažnyčia ar koks krikščionių ratelis, kur nebūtų pažeidžiamas atleidžiančios meilės įstatymas? Kaip dažnai bažnyčios susirinkimuose ar ką darydami iš filantropinių paskatų, spręsdami įprastus socialinius klausimus ir net kasdieniame gyvenime pastebime, kad pašaukimas atleisti, kaip Kristus atleido, dar netapo vyraujančiu daugelio krikščionių elgesio principu. Vos išsiskyrus nuomonėms pradedame elgtis priešingai tam, kas būtų teisinga, atsiranda tikra ar įsivaizduojama nepagarba, o dėl kokio nemalonaus, neapgalvoto žodžio kyla pasipiktinimas, panieka, santykiai atšąla... O juk turėtume mylėti, atleisti ir pamiršti kaip Kristus. Tai rodo, jog dar nesuvokėme užuojautos, meilės ir atleidimo įstatymo svarbos ir jis dar neužėmė deramos vietos mūsų širdyse. Šis įstatymas, apibrėžiantis galvos ir kitų narių tarpusavio santykius, turėtų būti taikomas ir visų narių tarpusavio bendravimui.
Mylimieji Jėzaus pasekėjai! Jūs esate pašaukti apreikšti pasauliui Kristų. Tad supraskite, kad kaip Jėzus pirmiausia atleido jums nuodėmes, taip ir jūs turite atleisti kitiems. Tai vienas pirmųjų darbų, kurį galite padaryti dėl Jo. Atminkite, kad nauja širdis labiau nei savo atleidimu džiaugiasi pati galėdama atleisti kitiems. Džiaugsmas, kad tau atleista, yra žemiškas, nusidėjėlių džiaugsmas, bet džiaugsmas atleisti kitiems - tai Kristui priderantis džiaugsmas, dangiškas džiaugsmas. Išmėginkite tai ir pamatysite, kad galite padaryti ne mažiau nei Kristus padarė atleisdamas, - Jis nori pasidalinti su jumis savo džiaugsmu.
Tuo ir jūs galite palaiminti pasaulį. Atleisdamas Jėzus nugalėjo savo priešus, o draugus dar labiau patraukė prie savęs. Būtent per atleidimą Jėzus įkūrė savo Karalystę ir taip ją vis plečia. Būtent taip, ne vien pamokslaudama apie atleidžiančią meilę, bet ir praktikuodama tai gyvenime, Bažnyčia įtikins pasaulį Dievo meilės realumu. Kai pasaulis pamatys vyrus ir moteris, mylinčius ir atleidžiančius taip, kaip Jėzus, jis pripažins, kad Dievas yra su šiais žmonėmis.
Ir jeigu tai vis dar atrodo per sunku, jei sakote, kad kartelė iškelta per aukštai, atminkime, jog taip ir bus, kol klausysime savo kūniškos širdies. Šito džiaugsmo neragavusi kūniška, nuodėminga prigimtis niekada to ir nepasieks. Tačiau gyvendami vienybėje su Kristumi mes galime tai pasiekti. Kas pasilieka Jame, gyvena taip, kaip Jis. Jei atsiduodame Jam ir pasiryžtame visur ir visada sekti Kristų, per Šventąją Dvasią Jis įgalins tave atleisti. Dar prieš ateinant išbandymams, nukreipk savo žvilgsnį į Jėzų, pamatyk atleidžiančios Jo dangiškos meilės grožį. Tebūna tai pavyzdys tau. Mes visi <...> regėdami Viešpaties šlovę, esame keičiami į tą patį atvaizdą iš šlovės į šlovę (2 Kor 3, 18).
Kiekvieną kartą, kai meldiesi ar dėkoji Dievui už atleidimą, pasižadėk, jog sieksi pašlovinti Jo vardą tokią pačią atleidžiančią meilę parodydamas visiems aplink tave esantiems. Te tavo širdis būna pilna meilės Kristui, meilės broliams ir meilės priešams. Meilės kupina širdis džiaugiasi galėdama atleisti. Te kasdienio gyvenimo pagundos neatleisti, iškilus net menkiausiems nesusipratimams, pavirsta galimybe parodyti, kaip džiaugsmingai tu priimi atleidžiančią Dievo meilę. Ir džiaukis tuo, koks laimingas esi, leisdamas šiai nuostabiai šviesai šviesti per tave ir pasiekti kitus. Koks palaiminimas ir privilegija yra atspindėti savo mylimą Viešpatį.
***
Atleisti kaip Tu, palaimintas Dievo Sūnau - tebūna tai mano gyvenimo įstatymas. Dieve, Tu davei įsakymą, suteik ir jėgų jį įvykdyti. Dieve, kuris taip mane pamilai, kad atleidai visas mano kaltes, pripildyk ir mane šios meilės ir mokyk mane atleisti kitiems. Tikiu, jog Tu, suteikęs man pirmąjį palaiminimą - atleisdamas man, suteiksi ir antrąjį palaiminimą - leisi su dideliu džiaugsmu atleisti kitiems, kaip Tu atleidai man. Dėl šios priežasties pripildyk mane tikėjimo, savo meilės jėga, keisk mane, kad būčiau panašus į Tave, padėk man atleisti septyniasdešimt kart septynis kartus ir mylėti bei laiminti visus mane supančius žmones.
O, mano Jėzau! Tavo pavyzdys man yra įstatymas! Privalau būti kaip Tu. Tavo pavyzdys man yra ir geroji žinia: aš galiu būti toks kaip Tu. Tai, ko nori iš manęs, rodydamas savo pavyzdį, Tu ir pasieki manyje savo gyvenimu. Aš galėsiu atleisti taip, kaip Tu.
Viešpatie, vesk mane į didesnę priklausomybę nuo Tavęs, padėk patirti visa patenkinančią Tavo malonę ir vykdyti Tavo įsakymus, - tai įmanoma tik pasiliekant Tavyje. Tikiu dominuojančios meilės jėga. Aš gyvensiu atleisdamas, kaip ir Kristus atleido man. Amen.
Iš kn. „Like Christ"
vertė Ramunė Janušaitienė
Nuotrauka Miglės Kavaliukaitės
