Daugelio iš mūsų gyvenime dominuoja dvi problemos: (1) mes nerimaujame dėl praeities, kurios nebegalime pakeisti: norėtume pakeisti kai kurias savo gyvenimo atkarpas, tačiau esame nepajėgūs tai padaryti.
(2) Nerimą kelia ir nenuspėjama ateitis: trokštame kontroliuoti savo likimą, tačiau nesugebame palenkti jo į savo pusę. Taigi, negalėdami įgyvendinti šių troškimų, kurie yra visų kitų pagrindas, patiriame nusivylimą. Mes negalime pakeisti skausmingos praeities ir kontroliuoti gąsdinančios ateities.
Dievas turi atsakymą į šias problemas. Jis yra atleidžiantis Dievas, kuris, atleisdamas praeities klaidas, iš naujo sukuria mūsų praeitį. Jis teikia viltį ir valdo mūsų ateitį, duodamas pažadus ir juos tesėdamas. Atleisdamas mums, Jis keičia mūsų praeitį, o duodamas pažadus, suteikia saugumą dėl ateities.
Jo malonės dėka mes esame Jo bendradarbiai, todėl ir mes galime bei turime atleisti. Mes taip pat galime duoti pažadus ir jų laikytis. Iš tiesų, turėdami mums suteiktą jėgą atleisti ir duoti bei laikytis pažadų, mes galime tapti stiprūs ir laisvi žmonės.
Žydų filosofė Hannah Arendt, nagrinėjusi šias dvi žmogaus dvasios apleistas sritis, priėjo prie išvados, jog elgdamiesi taip, kaip Viešpats, galime nugalėti net blogiausias savo nuojautas. Anot jos, prieš istorijos neišvengiamybę yra tik vienas vaistas - atleidimas, o vienintelis būdas įveikti ateities nežinomybę - duoti pažadus ir jų laikytis.
Mano nuomone, šios dvi žmogaus galios išskiria žmogų iš kitų kūrinių. Jei prarasime gebėjimą atleisti ir galią žadėti ir tuos pažadus tesėti, mūsų gyvenimai nedaug kuo skirsis nuo gyvūnų gyvenimo. Jei leisime šioms mūsų dvasios dovanoms nusilpti, mes prarasime teisę vadintis Dievo vaikais.
Noriu įdėmiau pažvelgti į tai, kaip mes naudojame Dievo mums suteiktas galias. Pradžioje apžvelgsiu atleidimą - ne Dievo atleidimą, bet mūsų atleidimą ir aptarsiu ne tai, kaip mums atleidžiama, bet tai, kaip atleidžiame mes. Vėliau norėčiau aptarti ir pažadų paslaptį.
Kaip jau minėjau, vienintelis vaistas prieš istorijos neišvengiamybę, pasak žydų filosofės Arendt, yra atleidimas. Ji sako, kad natūraliai klostantis įvykių tėkmei, mes tarsi užstringame praeityje, kuri ir toliau daro mums įtaką. Iš istorijos mes galime pasimokyti, tačiau negalime nuo jos pabėgti. Galime pamiršti istoriją, tačiau negalime jos panaikinti. Galime būti pasmerkti pakartoti istoriją, tačiau negalime jos pakeisti. Istorija yra viena iš neišvengiamų sudėtinių gyvenimo dalių. Ir išvaduoti mus iš istorijos gniaužtų gali tik vienas dalykas - atleidimas.
Atkreipkime dėmesį į šios filosofės pastabas ir iš naujo pažvelkime į šį žmogiškąjį potencialą.
Žymiai anksčiau Jėzus pateikė argumentų ne apmąstymui, bet maldai, siekiant išmokti iš tikrųjų atleisti. Jėzus sako, jog jei mes neatleisime vieni kitiems, tai neturėtume tikėtis, kad ir Dievas mums atleis (Mk 11, 25). Siekime išsivaduoti iš stereotipų, kurie neleidžia laisvai pasireikšti malonei, kai vienas žmogus atleidžia kitam.
Atleidimas yra procesas
Kiekvieno atleidimo atveju žmogus išgyvena tris etapus: kentėjimą, dvasinį išgydymą ir naują pradžią. Pirmasis etapas - kentėjimas, kai sukuriamos atleidimo reikalaujančios sąlygos. Antrasis etapas - atleidimo veiksmai, kai atleidžiantysis atlieka dvasinę „operaciją" savo atmintyje. Užbaigę šį veiksmą, prieiname aukščiausią tašką trečioje pakopoje, kai atleidžiantysis vėl pradeda naujus santykius su tuo, kuriam atleido.
Kentėjimas
Atleisti gali tik tas, kuris buvo įskaudintas. Apsimesdami, kad atleidžiame žmonėms, kurie niekada net nebuvo mūsų įskaudinę, stebuklą mes paverčiame pigia indulgencija. Nesakau, kad atleisti reikia tik niekšams, kurie paleido į darbą rankas, juk įsiskaudinti gali ir žmonės, kuriuos mylite. Tačiau jei niekas tavęs vienaip ar kitaip nesužeidė, apie atleidimą geriau nekalbėti.
Ne kiekvieną nuoskaudą ir reikia atleisti. Yra nuoskaudų, kurias galime praryti, numoti ranka ar iš jų pasimokyti. Nėra reikalo atleisti ir tais atvejais, kai mums tereikia tik truputėlio kilniaširdiškumo. Apžvelkime keletą tokių nuoskaudų:
Susierzinimas. Žmonės suerzina vėluodami į susitikimus, pasakodami nuobodžias istorijas prie pietų stalo ar užlįsdami prieš mus parduotuvėje prie kasos.
Pralaimėjimas. Kai kuriems žmonėms sekasi, o mums ne; juos paaukština pareigose, o mūsų nepastebi; jie gauna apdovanojimus, kurių mes norime; jie visada, atrodo, eina pirma mūsų, - ir kas blogiausia - tie žmonės, kurie mus skaudina, yra mūsų draugai.
Ignoravimas. Žmonės, kurie tikimės, kad mus pastebės, iš tiesų mus ignoruoja; profesoriai, kuriais žavėjomės, pamiršta mūsų vardus jau po poros metų, kai tik baigėme mokslus; pastoriai, kuriuos mylime, niekada nekviečia mūsų į savo ratą; o viršininkas net nepakvietė į savo dukters vestuves... Visa tai yra nuoskaudos, tačiau jos nereikalauja atleidimo. Tokie dalykai reikalauja tolerancijos, kilniadvasiškumo, dovanojimo, nuolankumo, o ne atleidimo.
Atleidimo reikia gilioms moralinėms nuoskaudoms. Gilioms, kadangi jos sutrauko žmogiškus santykius palaikančias gijas. Moralinėms ta prasme, kad jos yra neteisėtos, neteisingos, netoleruotinos. Mes negalime to ignoruoti ar dovanoti, negalime nekreipti į jas dėmesio. Negalime mąstyti apie tai tik kaip apie žmogiškąsias silpnybes. Atleidimo reikalaujančios žaizdos paprastai pastato sieną tarp to, kuris blogai elgiasi, ir to, kurį jis neteisingai skaudina.
Yra dvi nuoskaudų rūšys, kurioms reikia atleidimo stebuklo: neištikimybė ir išdavystė. Galbūt yra nuoskaudų, kurias reikia atleisti, bet jos netelpa į šiuos rėmus, tačiau dauguma nuoskaudų telpa į šias dvi kategorijas.
Kas yra neištikimybė? Žmogus yra neištikimas, kai elgiasi taip, tarytum jūsų nepažinotų, nors iš tiesų yra jūsų draugas ar partneris. Kiekvienas mūsų esame susiję vienas su kitu nematomais ištikimybės ryšiais. Tas ryšys nusako, kas mes esame: esame tokie, kokie esame, daugiausiai dėl žmonių, su kuriais esame susiję. Todėl ištikimybė yra tokia svarbi. Kai su jumis susijęs žmogus elgiasi taip, tarsi jūsų nepažinotų, jis kasa duobę ir stato tarp judviejų sieną. Taip darydamas jis stato į pavojų mūsų tapatybę. Tada į galvą ateina tokie žodžiai kaip „palikti", „atsižadėti" ar „nuvilti". Pavyzdžiui:
- vyras užmezgė romaną su žmonos drauge;
- partneris pažada paskolinti pinigų, tačiau paskutiniu momentu, kai jo pinigai labiausiai reikalingi, sulaužo savo žodį;
- draugas pažada rekomenduoti jus paaukštinti pareigose, tačiau nuvilia jus, su-žinojęs, kad viršininkas nelabai jus mėgsta;
- jūsų tėtis nepasirodo ceremonijoje, kai jums yra teikiamas taip trokštamas apdovanojimas;
- jūsų kaimynas atstumia jus, kai jums, žydui, reikia rasti vietą pasislėpti nuo gestapo.
Visi šie pavyzdžiai atskleidžia skausmą: asmuo, su kuriuo esate susiję išsakytais ar neišsakytais pažadais, elgiasi su jumis taip, tarsi jūsų nepažinotų.
Dar šiek tiek paspaudus, neištikimybė virsta išdavyste. Žmones, susietus vieną su kitu, neištikimybė paverčia svetimais, o išdavystė juos paverčia priešais. Nuvildami žmones mes pasirodome esą neištikimi, o išduodami mes juos sužlugdome. Štai dar keli pavyzdžiai:
- paneigęs, jog pažinojo Jėzų, Petras buvo neištikimas;
- Judas išdavė Jėzų, kai perdavė Jį priešams;
- tu išduodi mane, kai išplepi mano tau patikėtą paslaptį tam, kuris gali ją panaudoti prieš mane;
- tu išduodi mane, jei, pažadėjęs būti mano draugu, išpasakoji mano paslaptis plepiams;
- tu išduodi mane, kai, nors esi mano brolis, pažemini mane svarbių žmonių akivaizdoje, kai aš negaliu apsiginti;
- sūnus išduoda tėvą, pasakęs policijos komisarui, kad tėvas meldėsi, jog žlugtų komunizmas.
Visi šie pavyzdžiai turi tą patį skausmingą bruožą: tas, kuris turėjo būti jūsų pusėje, atsisuka prieš jus tarsi būtų jūsų priešas.
Tai yra moralinės nuoskaudos, blogybės, kurių negalima toleruoti, kurias žmonės padaro turėdami blogų intencijų. Tai yra nuoskaudos, kurias nelengva atleisti. Nenupiginkime atleidimo, manydami, kad atleisti lengva.
Dvasinis išgydymas
Antrasis atleidimo etapas - tai įskaudinto žmogaus vidinis atsakas tam, kuris su juo pasielgė neteisingai. Nors tai vyksta žmogaus, kuris atleidžia, prote ir širdyje, asmuo, kuriam atleidžiama, gali nieko ir nepajusti, bent jau ne iškart. O atleidžiantysis savo atmintyje turi atlikti dvasinę „operaciją".
Kai kam nors atleidžiate, jūs atskiriate blogį nuo žmogaus, kuris tai padarė, atskiriate žmogų nuo blogų jo veiksmų. Jūs „sukuriate" jį iš naujo. Vieną akimirką mąstote apie tą žmogų, kaip apie tą, kuris blogai su jumis pasielgė, bet kitą jūs taip jau nebegalvojate - jūsų prisiminimuose jis tampa kitu žmogumi. Dabar jūs galvojate apie jį ne kaip apie žmogų, kuris jus įskaudino, bet kaip apie žmogų, kuriam esate reikalingas. Galvojate apie jį ne kaip apie atitolusį nuo jūsų, bet kaip turintį ryšį su jumis. Anksčiau jūsų atmintyje jis iškildavo kaip linkęs daryti bloga, tačiau dabar matote jį kaip silpną žmogų, kuriam reikia pagalbos. „Iš naujo sukurdamas" praeityje jus įskaudinusį žmogų, jūs iš naujo sukuriate praeitį. Jūs nepakeičiate jo kaip asmenybės. Tai, ką jis padarė, parodo, koks jis yra, tas blogis tarsi prilipęs prie jo. Tačiau, kai savo prisiminimuose jūs „sukuriate" jį iš naujo, šios dvasinės „operacijos" dėka, jis keisis.
Taip veikia Dievas. Jis išlaisvina mus iš nuodėmės, kaip motina nuprausianti purviną vaiko veidą arba, tarsi nuimtų naštą nuo mūsų pečių, uždėtų ją ant ožio ir paleistų jį į laukymę. Biblijos metaforos kalba apie Dievo atmintyje atliktą „operaciją", „prisiminimų išgydymą".
Kartais šis etapas užsitęsia. Kartais reikia atleisti žmogui, kuris jau yra miręs, kartais reikia atleisti žmonėms, kurie nenori mūsų atleidimo. Kartais dvasinis mūsų atminties išgydymas yra mūsų atleidimo užbaigimas.
Pradėti iš naujo
Atleidimo stebuklas įvyksta, kai du susvetimėję žmonės vėl pradeda viską iš naujo. Tėvas ištiesia ranką atstumtai dukrai ir sako: „Vėl noriu būti tavo tėvas". Moteris ištiesia savo ranką ir sako: „Vėl noriu būti tavo žmona". Arba: „Vėl noriu būti tavo draugas ir partneris. Susitaikykime, atnaujinkime santykius".
Susitaikymas - tai asmeninis žmonių, kurie buvo vienas nuo kito nutolę, susijungimas. Tai - naujos kelionės drauge pradžia. Turime pradėti ten, kur dabar esame, o ne ieškoti kažkokios idealios vietos. Mes nesuvokiame, kas atsitiko: „pametėme visus galus", daug neatsakytų sunkių klausimų, ateitis neaiški... Galbūt mūsų laukia dar daugiau skausmo ir turėsime dar daugiau atleisti. Tačiau pradėkime ten, kur esame dabar.
Jei savo mintyse išsaugosime atleidimo stebuklą, mes nesupainiosime jo su mažiau svarbiais dalykais nei atleidimas. Yra keletas veiksmų, kurie panašūs į atleidimą, tačiau išties labai skiriasi nuo atleidimo stebuklo.
Pamiršti nereiškia atleisti. Norom nenorom mes pamirštame dalykus. Pamirštame kai kurias nuoskaudas, nes jos buvo per daug nereikšmingos. Kitas nuoskaudas pamirštame dėl to, kad jos per daug siaubingos, kad jas prisimintume. Tačiau, kai mes atsimename ir tada pamirštame, įvyksta stebuklas.
Atleisti nereiškia pateisinti. Mes pateisiname žmones, kai suprantame, kad jie nekalti dėl to blogio, kurį mums padarė. Jei suvoksite, kad mano genetiniame kode ten, kur turėtų būti X, yra Y, jūs manęs nesmerksite. Kai suprasite, kad aš esu toks, koks esu, nes man didelę įtaką darė aplinkybės, kuriomis užaugau, jūs nekaltinsite manęs, bet sakysite: „Jis pasielgė kvailai, bet dėl to jis nekaltas". Tai nėra atleidimas. Atleidžiame tada, kai atsisakome kitą žmogų pateisinti. Mes atleidžiame tik prieš tai apkaltinę.
Atleisti nereiškia viską „užglostyti". Kai kurie žmonės visuomet siekia viską užglostyti, sušvelninti. Motinos nutildo vaikus ir užglaisto visus konfliktus: jos „paslepia" mūsų kančias, todėl mes negalime atleisti. Užglaistydami viską, manipuliuodami žmonėmis taip, kad šie dirbtų kartu, nors vienas kito ir nekenčia, vadybininkai uždirba gerus pinigus. Motinos ir vadybininkai yra geriausi šios srities „specialistai", tačiau jie trukdo atleisti, nes užgniaužia nuoskaudą. Atleisti galime tik tada, kai pripažįstame, kad buvome sužeisti ar įskaudinti, ir „išrėkiame" savo neapykantą.
Kuriančios meilės jėgos dėka, jūs pasiekiate nekintamą praeitį, atskiriate žmogų nuo jo blogų veiksmų ir savo širdyje ištrinate nuoskaudas. Tik taip įmanoma išgydyti skausmą. Dievas duoda malonės tai padaryti, tačiau sprendimą priimame mes patys.
Kodėl reikia atleisti?
Nusikaltusiam atleidimas yra kaip nuostabi malonė, o įskaudintam žmogui atleidimas gali skambėti kaip didžiausia neteisybė. Dauguma žmonių sako: „Kaltininkas turi už tai sumokėti. Atleidžia tik mulkiai".
Prisiminkime, pavyzdžiui, Simono Vyzentalio istoriją. Simonas Vyzentalis buvo Mauthauzeno koncentracijos stovyklos kalinys. Vieną dieną jį paskyrė valyti svirną, kurį vokiečiai buvo perdarę į ligoninę sužeistiems kareiviams. Vakarėjant seselė paėmė Vyzentalį už rankos ir nuvedė pas jauną SS kareivį, kurio visas veidas buvo sutvarstytas, net akys apvyniotos marle. Jam buvo maždaug 21-eri. Jis sugriebė Vyzentalio ranką ir ją suspaudė. Pasakė, kad turi pasikalbėti su žydu - jis negali numirti neišpažinęs savo nuodėmių, kurias padarė prieš bejėgius žydus, jam reikėjo, kad prieš tai, kai jis mirs, žydas jam atleistų. Taigi jis papasakojo Vyzentaliui baisią istoriją, kaip jo batalionas sušaudė žydus, tėvus ir vaikus, kurie bandė pabėgti iš SS kareivių padegto namo.
Vyzentalis išklausė visas mirštančio žmogaus istorijas, pradedant istorija apie jo nekaltą jaunystę, o paskui ir apie dalyvavimą šiuose baisiuose įvykiuose. Galiausiai, Vyzentalis atstūmė jo ranką ir išėjo iš svirno, neprataręs nė žodžio, neatleidęs. Vyzentalis negalėjo ir nenorėjo atleisti, bet nebuvo tikras, kad pasielgė teisingai.
Savo istoriją, pavadintą „Saulėgrąža", Vyzentalis baigė klausimu: „Kaip jūs pasielgtumėte tokioje situacijoje?" Trisdešimt du garsūs žmonės, daugiausia žydai, atsakė į šį sudėtingą klausimą. Dauguma jų sakė, kad Vyzentalis buvo teisus: jis neturėjo atleisti SS kareiviui, - tai būtų buvę neteisinga. Kodėl žmogus, kuris prisidėjo prie tokių baisių dalykų, gulėdamas mirties patale tikisi greito atleidimo? Kokią teisę Vyzentalis turėjo atleisti žmogui, padariusiam tiek blogo kitiems žydams? Atleisdamas kareiviui Vyzentalis tarsi patvirtintų, kad Holokaustas - tai nieko tokio. „Tegu tas SS kareivis eina į pragarą," - pasakė vienas iš apklaustųjų.
Daugelis iš mūsų jaučiamės panašiai, kai mus neteisingai įskaudina, kad ir ne tokiais baisiais būdais. Kartais mūsų neapykanta yra vienintelis mums likęs argumentas. Panieka lieka vienintelis ginklas. Mūsų planas suvesti sąskaitas yra vienintelė paguoda. Kodėl mes turėtume atleisti?
Ir iš tiesų - kodėl gi? Nemanau, kad turėtume raginti žmones atleisti, nesuvokę, kad prašome jų to, kas yra ne jų jėgoms. Kad suprastume atleidimo revoliuciją, kurią skelbia Evangelija, turime įsijausti į teisiojo fariziejaus kailį ir „švaria akimi" nuspręsti, kaip išspręsti blogį - pagal natūralų, tiesmuką teisingumą.
Kaip reaguoti, kai reikia atleisti už neteisybę? Atsakysiu: atleidimas yra geriausias būdas siekiant atstatyti teisingumą.
Pirma, atleidimas išlaisvina mus iš neteisingos praeities ir sukuria naują galimybę teisingumui. Nors buvo pasielgta neteisingai, - tai neišvengiama praeitis. Mes renkamės: pasilikti praeityje ar ne. Nepaleisdami tos praeities mes galime dauginti neteisybę. Jei neatleidžiame, vienintelė išeitis yra kerštas. Tačiau kerštas palieka mus praeityje, pasmerkia mus tai pakartoti.
Kerštu sąskaitų niekada nesuvesime, susvetimėjusių žmonių nuoskaudų negalima apskaičiuoti matematiškai. Priešai niekada nesutaria dėl skolų, nes kiekvienas jų skirtingai vertina savo gautas ir padarytas nuoskaudas. Ar galima moters patirtą pažeminimą sulyginti su vyrui tėkštu antausiu? Mes negalime suvesti sąskaitų, todėl bet koks kerštas yra beprasmis.
Atleidimas išvaduoja mus iš keršto gniaužtų, todėl ir viena, ir kita pusė galime sutraukyti nuoskaudų grandinę. Pradėkime viską iš naujo, tarsi tas, kuris neteisingai su mumis pasielgė, niekada ir nebūtų mūsų įskaudinęs. Iš naujo mes pradedame, siekdami pradėti teisingesnius santykius. Galbūt mums ir vėl nepasiseks, gal ir vėl reikės atleisti. Gal durys į teisingumą užsidarys vėl ir vėl, bet vienintelis būdas jas atidaryti -atleidimas.
Antra, atleidimas palengvina atleidusiojo naštą. Įskaudintas žmogus jaučia didelę netiesos naštą, bet atsisakydamas atleisti, jis pasmerkia save dar didesnei neteisybei.
Ar teisinga likti „įstrigusiam" skausmingoje praeityje? Ar teisinga vėl ir vėl prisiminti tas pačias nuoskaudas? Kerštas nuolatos suka mūsų sieloje tą pačią vaizdajuostę. Jis vėl ir vėl atgaivina skausmingas scenas jūsų atmintyje, ir kiekvieną kartą jūs vėl pajuntate skausmą. Ar tai teisinga?
Atleidimas išjungia tą skausmą keliančių prisiminimų vaizdajuostę ir jus išlaisvina. Tik atleidžiant įmanoma sustabdyti jūsų atmintyje besisukantį neteisingų nuoskaudų ratą.
Kodėl reikia atleisti? Atleidimas yra vienintelis būdas grąžinti teisingumą. „Tegu SS kareivis eina į pragarą," - tai pasakęs žmogus pasmerkė save kentėti vėl ir vėl, vis naujai išgyventi praeityje patirtą skausmą...
Kaip mes atleidžiame?
Turėčiau pasakyti ką nors apie tai, kaip atleisti, bet negaliu, nes nežinau. Čarlzas Viljamsas yra pasakęs, kad atleidimas, dovanojimas yra panašus į meilę: tai tik iš dalies priklauso nuo mūsų; iš esmės savo jėgomis to padaryti negalime. Galbūt ir negalime, tačiau mes vis tiek tai darome - kartais! Kaip nevikrūs savamoksliai, bet mes vis tiek tai darome! Štai, ką pastebėjau, tyrinėdamas, kaip žmonės atleidžia:
Jie atleidžia po truputį. Yra žmonių, kurie atleidžia iškart, bet, manau, tokių nedaug. Mes neturime viltis, kad dideles nuoskaudas atleisti galima lengvai ir greitai.
Dar būdamas vaikas, C. S. Luisas turėjo baisų mokytoją. Jis nekentė to „akademinio sadisto" beveik visą gyvenimą. Tačiau, likus keliems mėnesiams iki mirties, savo draugei amerikietei jis parašė: „Brangi Marija <...> Žinote, tik prieš kelias savaites suvokiau, kad pagaliau atleidau žiauriajam mokytojui, kuris taip aptemdė mano vaikystę. Bandžiau tai padaryti daugelį metų". Iš esmės - mes negalime, tačiau galiausiai tai padarome.
Dievas skiria savo laiką daugeliui dalykų. Kodėl mums neskyrus laiko ypatingam stebuklui, tokiam kaip atleidimas?
Jie atleidžia, padedant kitiems. Ar gali kas nors atleisti būdamas vienas? Nemanau. Man reikia žmonių, kurie buvo įskaudinti taip, kaip ir aš, kurie nekenčia taip, kaip ir aš. Man reikia žmonių, kurie norėdami atleisti kovoja taip stipriai, kaip ir aš. Žinau tik jėgą atleisti būnant apsuptam žmonių.
Gerai, jei galite tai padaryti pats vienas, bet jei jums prieš akis nuolat sukasi ta praeityje patirto skausmo vaizdajuostė, bendraukite su tais, kurie jau yra atleidę. Jie gali padėti.
Jie atleidžia, nes ir jiems buvo atleista. Žmogui sunku nusakyti skirtumą tarp jausmo, kurį jaučia, kai jam atleidžiama, ir kai jis pats atleidžia. Mes esame dvilypės asmenybės: patys esame nuodėmingi ir nusistatę prieš nuodėmingus žmones, bet negalime atleisti mus įžeidusiems žmonėms, jei patys nesame išvaduoti.
Manau geriausiai tai iliustruotų Korės Ten Bom gyvenimas. Karo metais ji buvo koncentracijos stovyklos kalinė, nuolat žeminama, ypač dezinsekcijos duše, kur į moteris geidulingai spoksodavo prižiūrėtojai. Bet ji ištvėrė tą pragarą ir galiausiai suvokė, kad iš malonės atleido net tiems nedorėliams, kurie prižiūrėdavo jas duše.
Ji pamokslavo apie atleidimą atskiriems žmonėms ir visai Europai. Vieną sekmadienį, jai tarnaujant Miunchene, po pamokslo prie jos ištiestomis rankomis priėjo žmogus. „Ponia, - ištarė jis,- kaip nuostabu, kad Jėzus atleidžia visas mūsų nuodėmes, kaip jūs ir sakote". Ji prisiminė to žmogaus veidą - tai buvo tas pats geidulingo, ištvirkusio, besišaipančio SS prižiūrėtojo veidas, kurį ji matydavo duše.
Jos ranka sustingo. Ji negalėjo atleisti. Nors galvojo, kad atleido visiems. Tačiau sutikusi prižiūrėtoją, realiai stovintį prieš ją, ji negalėjo atleisti. Sugėdinta ir pasibaisėjusi savimi, ji meldėsi: „Viešpatie, atleisk man, aš negaliu atleisti." Besimelsdama ji suvokė, jog jai atleista, ji yra priimta, nors ir taip nevykusiai vaidino, jog yra atleidusi visiems.
Jos ranka staiga atšilo, neapykantos ledai ištirpo. Ji ištiesė ranką. Ji atleido, nes suvokė, kad ir jai atleista.
Pagaliau laisva, pagaliau laisva! Ačiū visagaliam Dievui, pagaliau laisva! Ją išlaisvino vienintelis vaistas nuo istorijos neišvengiamybės - atleidimas.
Vienintelis kelias pabėgti nuo žiaurios istorijos neteisybės, vienintelis būdas atrasti ateities galimybes yra atleidimo stebuklas.
vertė Asta Glinskaitė
Lauros nuotrauka
