Jeigu lauktume tikėdamiesi, kad mūsų skriaudėjai atgailaus, nėra jokių abejonių - laukti mums tektų labai labai ilgai. Ir taip elgdamiesi, mes „pasiliktume teisę" būti įsižeidusiems visą likusį gyvenimą, pateisintume save. Tačiau tai - neteisinga.
Net ir nekrikščioniškos organizacijos suvokia atleidimo vertę. Yra teigiama, jog didžiausia atleidimo nauda atitenka ne tam, kuriam atleidžiama, bet tam kuris atleidžia.
Vienas svarbiausių Jėzaus pamokymų - mylėti savo priešus, melstis už juos ir daryti gera tiems, kurie mūsų nekenčia. Labai keista, kad daugelis iš mūsų nuolat skaitome evangelijas nuo pradžios iki galo, bet to nepastebime. Mes galime įgyti teologinių žinių, bet nesuvokti gailestingumo, kurį Viešpats rodė ir kurio mokė.
Kaip jums atrodo, kiek buvo atgailaujančių, kai Jėzus kabėjo ant kryžiaus? Vietoj atgailos ten buvo baisus paniekinimas ir tyčiojimasis. Tačiau kokie žodžiai sklido iš Paniekintojo lūpų? Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro (Lk 23, 34).
Jeigu Jėzus būtų laukęs, kol Jo žudikai atgailaus, Jis niekuo nebūtų skyręsis nuo tų, už kuriuos atėjo mirti. Dar daugiau, Jis nešaukė jiems: „Aš jums atleidžiu". Jis meldė: „Tėve, Tu jiems atleisk".
Labai tikėtina, kad tie, kurie mus sužeidė, nė nenutuokia padarę ką nors blogo. Devyni žmonės iš dešimties, kuriems aš turiu atleisti, nemano padarę man ką pikta (tai reiškia, kad ir dėl mano piktų poelgių turbūt kas nors labai kenčia, nors aš to net neįtariu!).
Man tarnaujant Vestminsterio koplyčioje Londone, ne kartą buvau sužeistas, bet žmonės, kurie vienaip ar kitaip mane įskaudino, net nepagalvojo, kad padarė ką negero. Būtum galėjęs patikrinti juos melo detektoriumi, ir jie būtų sėkmingai išlaikę šį išmėginimą. Kartą senas mano draugas, Josifas Tsonas, kuris dėl tikėjimo yra buvęs įkalintas ir mušamas Rumunijos komunistų valdžios, atėjo pas mane ir ištarė labai teisingus žodžius: „Kendalai, tu privalai jiems visiškai atleisti. Jeigu to nepadarysi, liksi surakintas grandinėmis visą likusį gyvenimą".
Aš niekada nėjau pas savo skriaudėjus ir nesakiau, kad jiems atleidžiu (tai būtų juos įžeidę). Atleidimas įvyko mano širdyje. Kai savo širdyje nuoširdžiai kam atleidi, tai nustoja būti problema. Nesvarbu, atsiprašė skriaudėjas ar ne. Tai padaręs aš patyriau nepaprastą palaiminimą.
Ragindamas mokinius mylėti vienas kitą taip, kaip Jis juos pamilo (Jn 13, 34), Jėzus žinojo, kad Petras Jo išsižadės, bet pridūrė: Tenebūgštauja jūsų širdys! Tikite Dievą - tikėkite ir mane! (Jn 14, 1). Daugelis iš mūsų pamirštame, kad Jėzus kalbėjo su žmonėmis, kurie, Jis žinojo, po kelių valandų Jį paliks.
Kai prisikėlęs Jėzus įėjo pro užrakintas duris ir pasirodė mokiniams, Jis jiems nepriekaištavo: „Kaip jūs galėjot su manimi taip pasielgti?" Jis ištarė: Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir Aš jus siunčiu (Jn 20, 21). Jėzus kalbėjo taip, tarsi tarp jų nieko nebūtų įvykę. Jėzus saugojo mokinių gerą vardą.
Atsakiau į klausimą: ar privalu atleisti? Atėjo metas atsakyti į kitą klausimą: Kaip atleisti? Iš kur semtis jėgų tai padaryti? Atsakysiu taip: įsigilinant, kaip Dievas atleido tau.
Galbūt sakote: „Aš niekada nesu pasielgęs taip, kaip jie". Taip, tikiu, kad taip ir yra, bet tikrai padarėte kitų dalykų, kurie Dievo akyse yra papiktinimas ir pasibjaurėjimas. Ar manote esąs tobulas?
Jūs turite Šventąją Dvasią, o meilė, kaip sako Šventasis Raštas, yra Dvasios vaisius (Gal 5, 22). Todėl jūs ir esate pajėgus atleisti. Prisimenu vieną atvejį, kai maniau, kad atleisti tikrai neįmanoma. Bet vis tik tai padariau. Ir, patikėkite, tai - pats geriausias dalykas, kokį tik esu kada padaręs. Žinoma, lengva nebuvo.
Visišką atleidimą lydi šie ženklai: (1) jūs niekam nepasakojate apie jums padarytas skriaudas (tai būtų mėginimas nubausti skriaudėjus); (2) nesiekiate jiems atkeršyti; (3) neverčiate jų jaustis kaltais; (4) esate geros nuomonės apie juos; (5) sprendimą visiškai atleisti priimkite kaip gyvenimo nuosprendį, - turite suvokti, kad tai - jūsų kasdienė duona; (6) meldžiatės už skriaudikus, kad jie būtų palaiminti ir jiems būtų atleista.
Taip darydami jūs įvykdote Jėzaus valią ir dėl to jums niekada neteks gailėtis. Šventosios Dvasios palaiminimas pranoks ir didžiausius jūsų lūkesčius. Kuo didesnis, gilesnis buvo jūsų sužeidimas, tuo didesnis bus ir palaiminimas.
vertė Daina Borusevičiūtė
