Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas Jį, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?" Jis tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?" Tas atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visomis savo jėgomis ir visu savo protu, ir savo artimą kaip save patį".
Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi". Norėdamas pateisinti save, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?" Jėzus atsakydamas tarė: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas ir, pamatęs jį, praėjo kita kelio puse. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį pamatė ir praėjo kita kelio puse. O vienas samarietis keliaudamas užtiko jį ir pasigailėjo. Priėjęs jis aprišo jo žaizdas, užpildamas aliejaus ir vyno, užkėlė ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną iškeliaudamas jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: „Slaugyk jį, o jeigu ką išleisi viršaus, sugrįžęs atsilyginsiu". Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?" Jis atsakė: „Tas, kuris jo pasigailėjo". Jėzus jam tarė: „Eik ir tu taip daryk!" (Lk 10, 25-37)
Akistata su kito skausmu
Evangelisto Luko naratyvas, žinomas „Gerojo samariečio" pavadinimu, atskleidžia rimtą Dievo tautos problemą - susvetimėjimą. Už religinių doktrinų, eklezinių titulų ir išorinio konfesinio užsiangažavimo slepiasi empatijos, gailestingumo, tiesiog paprasto žmogiškumo stoka. Pasakojimas prasideda tipiška evangelijų scena, kurioje Jėzų bando pagauti kalboje. Kaip paprastai - nesėkmingai. Hebrajams, Šventojo Rašto tyrinėtojams, jau buvo aišku, kad iš daugybės priesakų Mozės Įstatyme svariausi yra meilės įsakymai. Vertikali ir horizontali meilės dimensija. Meilė Dievui ir meilė artimui. Dėl to jau nevertėjo ginčytis. Visgi „atsarginio išėjimo" būta. Kas tas artimas, vertas meilės? Juk Mozė įsakė mylėti tik „savus", t.y. hebrajus (Kun 19, 16-18), o neprieteliams kitataučiams niekuomet nelinkėti gerovės (Įst 23, 2-6).
Juozapo Flavijaus raštai patvirtina, jog kalnuotu keliu, vedančiu iš Jeruzalės į Jerichą, keliauti nebūdavo saugu. Taigi Jėzaus pasakojimas, nors ir hipotetinis, tačiau labai realistiškas. Kelio viduryje regime sumuštą ir išrengtą keliauninką, gal pirklį, gal amatininką, o gal pasiturintį piligrimą. Net jei paspartintume žingsnį, vis tiek mus pasiektų jo skausmingos dejonės. Stabtelime. Nors kito kelio nėra, stovime kryžkelėje. Akistata su žmogiška kančia priverčia rinktis. Ištiesti pagalbos ranką ar užmerkti akis?
Idant apsispręsti būtų lengviau, Jėzus mums pateikia kelias alternatyvas, sąmoningai parinkdamas iškiliausius Izraelio visuomenės individus - kunigą ir levitą - ir taip pat labiausiai niekintiną marginalą. Toks ryškus kontrastas pasakojimui suteikia didelę intrigą. Kunigai Izraelyje turėjo ne tik išskirtines religines, bet ir socialines bei politines teises. Sinedrionui (vietiniam Judėjos seimui) vadovaudavo vyriausiasis kunigas. Levitai, priklausydami tam pačiam šventam luomui, nors ir neturėjo teisės įkelti kojos į Šventų švenčiausiąją Jeruzalės šventykloje, kaip ir kunigai, naudojosi daugybe privilegijų. O samariečiai nei vienos iš šių teisių neturėjo. Net eiliniai judėjai su jais nebendraudavo (Jn 4, 9). Samariečiai šventyklą pasistatė ant kito kalno ir, be to, savaip aiškino Torą. Visgi kaimynų keliai dažnai susikirsdavo. Istorijoje, kurią pasakoja Jėzus, kunigas su levitu ir samarietis žygiuoja tuo pačiu keliu. Ir susiduria su tuo pačiu, nelaimės ištiktu žmogeliu. Tik jų reakcijos kardinaliai skirtingos. Tai didžiausias šio pasakojimo paradoksas. Dievo tarnai, susiliečiantys su šventenybėmis, turėtų atjausti kenčiantįjį ir noriai jam padėti. O pašalietis, kuriam Dievas ir Jo žodis yra svetimi, turėtų užmerkti akis ir be sąžinės graužimo eiti toliau savo keliu. Tačiau yra priešingai - kietos Dievo tautos hierarchų širdys, o paklydėlis kitatautis - gailestingas. Bene tiksliausiai šią situaciją apibūdina apaštalas Paulius:
Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie - neturintys įstatymo - patys sau yra įstatymas. Jie parodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą. Aną dieną Dievas per Jėzų Kristų teis žmonių slėpinius, kaip sako mano skelbiama Evangelija. Štai tu vadiniesi žydas, pasikliauji įstatymu ir giriesi Dievu. Tu žinai Jo valią ir, įstatymo pamokytas, išmanai, kas geriau. Įsitikinęs, kad esi aklųjų vadovas, šviesa tamsoje esantiems, neišmanančių mokytojas, kūdikių auklėtojas, turįs įstatyme išreikštą pažinimą ir tiesą. Tai kodėl tu, mokydamas kitus, nepamokai pats savęs? Kodėl, liepdamas nevogti, pats vagi? Sakydamas nesvetimauti, pats svetimauji? Bjaurėdamasis stabais, pats apiplėši šventyklas? Giriesi įstatymu, o paniekini Dievą, laužydamas įstatymą? Juk parašyta: „Dėl jūsų piktžodžiauja Dievo vardui pagonys" (Rom 2, 14-24).
Aukštyn kojom
Šią paradoksalią paradigmą, kurią pavadinčiau „aukštyn kojom", sutinkame jau Senajame Testamente. Vaizdžiausiai ją iliustruoja Jonos pranašystė. Ši knyga išsiskiria iš kitų pranašysčių tuo, kad joje nėra pranašystės. Senojo Testamento profesorius Willemas VanGemerenas yra taikliai pastebėjęs, jog pats pranašas yra pranašystė. Deja, jis įkūnija šovinistinį Dievo tautos santykį į kitataučius. Jona didžiuojasi, kad, būdamas hebrajas, garbina visatą sukūrusį Dievą, o ne pagonių išgalvotas dievybes, kurioms lenkiasi tuo pačiu laivu plaukiantys jūreiviai (Jon 1, 9). Tačiau kilus audrai, pastarieji karštai meldžiasi, kai tuo tarpu Viešpaties pranašas kietai miega (Jon 1, 5). Pagonys, išgirdę, jog Jona bėga nuo savo Dievo, negali tuo patikėti ir netrukus jau kreipiasi į Jonos Viešpatį, prašydami jų nebausti dėl pranašo žūties (Jon 1, 14). Dar akimirka, ir šie jūreiviai patiki Izraelio Dievu ir pasižada Jam tarnauti (Jon 1, 16). Perskaitę pirmą knygos skyrių, nesuklystume, padarydami išvadą, jog Dievui lengviau į save palenkti pagonių širdis, o ne savimi pasitikinčio Jo pranašo. Gal pastarojo nuostatas pakeis jūrų pabaisa? Atsidūręs jos pilve, ir pranašas pagaliau ima melstis. Visgi atidesnis skaitytojas netruks įsitikinti, kad gan keistai skamba Jonos malda iš žuvies pilvo. Vien Psalmių citatos, o savais žodžiais Dievo tarnas melstis nemoka (žr. Ps 120, 1; 42, 7; 31, 23; 69, 2, etc.). Jeigu jau Jona pasirinko mašinaliai kartoti kitų šventas maldas, iškyla klausimas, kodėl ne tas, kuriose liejamos atgailos ašaros? Tačiau net giliausioje tamsoje girdime pranašą, išdidžiai save priešpastatantį stabmeldžiams (Jon 2, 8). Negi tokio tikėjimo Dievas ieško? Na, bet maloningas Viešpats pasigaili Jonos - nes tikriausiai neturi kito, kurį galėtų siųsti į garsiąją Asirijos sostinę skelbti Dievo žodžio - ir žuvis išvemia (būtent tokia čia pavartoto hebrajiško žodžio reikšmė) jį į krantą (Jon 2, 10).
Paradoksalu, tačiau nineviečiai, išgirdę Jonos pamokslą, atgailauja ir prašo Viešpaties jų pasigailėti bei nebausti (Jon 3, 6-9). Tad jau antrą kartą šioje knygoje regime pagonis, besimeldžiančius Jahvei. Tuo reikėtų džiaugtis, tačiau ši atgaila, o tiksliau Dievo nuosprendžio pakeitimas, Dievo pranašą visai išveda iš pusiausvyros. Tuomet ir sužinome, kodėl Jona bėgo nuo Viešpaties veido: „Dėl to aš ir norėjau bėgti į Taršišą, žinodamas, kad esi maloningas Dievas, gailestingas, lėtas pykti, didžiai geras ir susilaikantis nuo bausmės" (Jon 4, 2). Rodos, tik džiaukis tokiu Dievu, dėkok ir garbink Jį už jo malonę, gailestingumą ir gerumą! Tačiau Jona piktinasi ir baisiai pyksta (Jon 4, 1). Pranašas nelinki gero kitataučiams net tuomet, kai jų pasigaili pats Dievas. Matyt, Jona taip nekenčia pagonių, kad veikiau pats yra pasiryžęs mirti, nei susitaikyti su mintimi, jog Dievas visiems vienodai geras. Net knygos epiloge nesulaukiame jokio pasikeitimo. Tik klausomės ironiško pasakojimo apie tai, kaip Viešpats turi teisintis dėl savo gailestingumo „teisingai" pykstančiam pranašui. Ką čia ir bepridėsi! Nebent Mozės priminimą Izraeliui, jog Dievas hebrajų tautą pasirinko ne dėl jos nuopelnų, o iš savo meilės ir dėl pažado jų protėviui: „Viešpats jus pamilo ir pasirinko ne dėl to, kad buvote gausesnė tauta už kitas tautas, nes jūsų tauta mažesnė už kitas tautas, bet dėl to, kad Viešpats jus pamilo ir kad ištesėtų jūsų tėvams duotą priesaiką, Jis išvedė jus galinga ranka iš faraono, Egipto karaliaus, vergijos" (Įst 7, 7-8).
Religija be atjautos
Jonos pranašystė turėjo būti ypač aktuali Jėzaus amžininkams, nes Mesijo laukiančioje tautoje netrūko religinio šovinizmo. Pranašo Jonos ženklas paslaptingai bylojo ne tik apie tris Kristaus dienas žemės širdyje, bet ir apie dvasinį rasizmą, kurio reikėjo išsižadėti (Mt 12, 39-41; Lk 11, 29-30). Bene įstabiausias nepakantumo kitataučiams, nepriimantiems Kristaus, pavyzdys yra užrašytas evangelijoje pagal Luką:
Jis [Jėzus] išsiuntė pirma savęs pasiuntinius. Tie užėjo į vieną samariečių kaimą, kad paruoštų vietą Jam apsistoti. Bet tie nesutiko Jo priimti, nes Jis keliavo Jeruzalės link. Tai girdėdami, mokiniai Jokūbas ir Jonas sušuko: „Viešpatie, ar nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti, kaip ir Elijas padarė?" Bet Jis atsigręžęs sudraudė juos: „Nežinote, kokios dvasios esate. Juk Žmogaus Sūnus atėjo ne pražudyti žmonių gyvybių, bet išgelbėti". Ir jie pasuko į kitą kaimą (Lk 9, 52-56).
Ne visi samariečiai buvo tokie gailestingi kaip tas, kurį Jėzus pavaizdavo mūsų jau nagrinėtame pasakojime. Juozapas Flavijus Žydų karuose rašo, jog kartą samariečiai, užpuolę piligrimus iš Galilėjos, nemažai jų išžudė. Taigi iš dalies galime suprasti Jono ir Jokūbo užsidegimą melsti mirties bausmės Samarijos kaimui, neparodžiusiam jiems svetingumo. Nors apaštalai tokį savo dvasios uolumą grindžia pranašo Elijo pavyzdžiu, Jėzus pasirenka kur kas žmogiškesnį kelią - pasuka į kitą kaimą! Jei artimiausi Jėzaus mokiniai, ne kartą girdėję Mokytojo pamokslus apie meilę priešams, taip lengvai pasiduodavo išprovokuojami, kokios aistros turėjo virti Izraelio zelotų širdyse? Galime tik įsivaizduoti, kaip eretiškai šiame kontekste skambėjo Jėzaus pamokymai: „Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta: „Mylėk savo artimą ir nekęsk savo priešo". O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus, kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris danguje" (Mt 5, 43-45). Ši nauja pacifistinio dievotumo doktrina kaip šaltas dušas malšino tvyrantį aklą religinį fanatizmą be atjautos ir meilės. Nesunku suprasti, kodėl Jėzus aukštųjų kunigų ir tautos vyresniųjų buvo laikomas netikru mesiju, kuriuo kuo greičiau reikėjo atsikratyti.
Nusidėjėlių bičiulis
Paties Kristaus maldingumas laužė įsisenėjusius religinius stereotipus. Pirma, Jis nebuvo linkęs skirstyti žmonių į gerus ir blogus. Vis primindavo, kad dangiškasis Tėvas „leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų" (Mt 5, 45). Ir mokė, kad tik elgiantis pagal šią taisyklę įmanoma pateisinti Dievo vaikų vardą. O bičiulystė tarp „savųjų" Dievo akyse mažai vertinga (Mt 5, 46-47). Antra, pats Jėzus, priešingai nei fariziejai ir Įstatymo mokytojai, nesibodėjo nusidėjėlių. Dėl to net buvo pramintas „muitininkų ir nusidėjėlių bičiuliu" (Lk 7, 34). Jis su mokiniais nuolatos susilaukdavo priekaištų dėl to, kad valgo ir geria „su muitininkais ir nusidėjėliais" (Lk 5, 29-30). Bet, rodos, Jėzus tikrai geriau jautėsi pastarųjų draugijoje. Jis nė karto nepasmerkė nei vieno iš jų, o fariziejams nuolat priekaištavo dėl veidmainystės. Aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams Jėzus tiesiai į akis išrėžė, jog „muitininkai ir paleistuvės pirma jūsų eina į Dievo karalystę!" (Mt 21, 31). Išties kartojosi Jonos pranašystė. Tautos marginalai ir atstumtieji spietėsi aplink Jėzų ir nuoširdžiai, kaip tas muitininkas šventykloje, mušdamiesi į krūtinę, meldėsi: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!" (Lk 18, 10). O tautos hierarchai bei elitas puikavosi savo religingumu ir, Jėzų laikydami savo konkurentu, vis ieškojo progų jį nužudyti. Trečia, nors pats Jėzus nekeliavo į pagoniškas tautas skelbti Dievo karalystės evangelijos, ten pasiuntė savo mokinius. Iš jų sužinojome, kad Kristuje Dievas pamilo visą pasaulį ir išrinko sau ne vien Izraelį. Bet ir ankstyvajai bažnyčiai, daugiausia sudarytai iš žydų, nelengva buvo priimti pagonis. Jei Dievas nebūtų išsklaidęs Petro įsivaizdavimų, pastarasis nė už ką nebūtų kėlęs kojos pas pagonis (Apd 10). Pastarieji, kaip ir Jonos pranašystėje, su džiaugsmu atvėrė širdis Dievui, o Petrui teko aiškintis dėl savo „nusižengimo" prieš kitus tikinčiuosius (Apd 11).
Šiame straipsnyje nebegalime apžvelgti, kaip Bažnyčia Kristaus vardu pasmerkdavo kitatikius ir kitaip mąstančius savuosius. Tačiau ir to, kas pasakyta, turėtų pakakti, pagrindiniam šio rašinio teiginiui pagrįsti - uolumas dėl Dievo, pasireiškiantis nepakantumu „netikintiesiems", „eretikams", „kitokiems" ir pan., yra blogas. Krikščionims nedera arogancija, juo labiau dvasinis šovinizmas.
Aplink tiek daug skausmo. Apiplėšimai, išdavystės, prievarta, priklausomybės, iškrypimai, vergystė, kraujo liejimas. Gimėme sužalotoje, išrengtoje ir leisgyvėje visuomenėje. Kas gi mūsų artimas? Nejau tik lietuvis? Tik katalikas? Evangelikas? Gyvenantis tik mūsų šventoriuje? Artimas yra kiekvienas kenčiantis. Kadangi kenčiame visi, nėra neartimų žmonių. Artuma ne duotybė. Ją tenka kurti, vardan jos aukotis. Žmogiškumo ir bendruomeniškumo neužtikrina nei religinės doktrinos, nei eklezinės struktūros. Tik Kristaus pavyzdys. Juo sekdami, nepraeikime kita kelio puse. Net tuomet, kai jaučiamės neturį ką duoti pagalbos nebelaukiančiam artimui. Gailestingasis Samarietis, nestokojantis dangiško aliejaus ir vyno, mums padės. Suteps sielos žaizdas. Ir skausmas aprims.
Il. dail. Jose Tapiro Baro
