Kai eini susitikti su žmogumi, kurio niekada nepažinojai ir nematei, bet nuojauta kužda, jog tas susitikimas bus kažkuo reikšmingas, apima vidinis jaudulys. Panašiai jautiesi rašydamas apie brangią asmeninę patirtį, kuri, tavo manymu, gali kam nors pasitarnauti.
Tavo užrašytus sakinius skaito konkretūs žmonės (vienas iš jų esate jūs), ir tokiu būdu mes neakivaizdžiai susitinkame. Koks bus šis mūsų susitikimas?
Ar jūs tikite lemtingais susitikimais?
Aš tikiu, nes gyvenime esu patyręs jų ne vieną. Tačiau labai giliai į atmintį įsirėžė būtent tas, apie kurį dabar trumpai papasakosiu.
Vieną dieną (tai buvo 1985 metų birželio dvidešimt ketvirtosios vakaras) Vilniaus miesto autobuse mane užkalbino jaunas malonaus veido vyriškis. Sėdėjau šalia galinių autobuso durų ir skaičiau Psalmyną (atskiru leidimu išleistą Senojo Testamento dalį). Stotelėje įlipęs jaunas vyras su nuostaba balse manęs paklausė: „Jūs skaitote Dovydo psalmes?" Jo klausimas keistai „užkabino". Sakomi žodžiai labai aktyviai skverbėsi į mano sielą. „Taip, o ką?" - atsakiau klausimu į klausimą, intuityviai užimdamas gynimosi poziciją. „Jūs tikintis?" - vėl paklausė nepažįstamas pašnekovas. Antras klausimas buvo toks pat skvarbus, kaip ir pirmas. „Aš katalikas", - toliau gyniausi nuo giliai į mane besiskverbiančių žodžių. Tačiau mane užkalbinęs vyras neatrodė keistas ar pavojingas (nors tarybiniais laikais viešajame transporte klausinėjantis apie tavo religines pažiūras galėjo pasirodyti tikrai įtartinas). Jo veidas buvo maloniai ramus ir šviesus, nepaženklintas jokių paslėptos klastos pėdsakų. Pagalvojęs, kad birželio pabaigoje Kauno kunigų seminarijos studentai greičiausiai jau atostogauja, todėl visiškai įmanoma, jog vienas iš jų grįžo namo į Vilnių, nuoširdžiai pasidomėjau: „Gal jūs klierikas?" „Ne. Esu Evangelijos tikėjimo krikščionis".
Nelabai nutuokiau, ką reiškia „Evangelijos tikėjimo krikščionis", tačiau jo atsakymas manęs nesutrikdė. Mintys galvoje lėkė stebėtinai greitai: „Aš - katalikas, jis - Evangelijos tikėjimo krikščionis. Vadinasi, abu tikime Kristumi". Nudžiugau, kad sutikau bendramintį ir nereikės veltis į pasaulėžiūrų ginčus. Per paskutiniuosius metus buvau aiškiai suvokęs, jog krikščionybė iš esmės skiriasi nuo visų kitų religijų. Atiduodamas gyvybę už mūsų nuodėmes, Kristus nepaliko jokio pagrindo savo pasekėjų puikybei. Visos kitos religijos, su kuriomis buvau šiek tiek susilietęs, nors ir kalbėjo, kad puikybė yra didžiausias žmogaus priešas, kvietė eiti savęs tobulinimo keliu, kuriame „tikrasis" dvasingumas pasiekiamas asmeninėmis pastangomis, todėl visuomet yra kuo pasigirti bei slaptame sielos kampelyje pasipuikuoti prieš artimą savo nuopelnais. O Jėzus suteikia visiškai nepelnytą malonę. Gauni dovaną, kurios nei užsitarnavai, nei sugebėtum užsitarnauti.
Taigi, akimirksniu praūžus minčių srautui, laukiau malonios bendraminčių pokalbio pradžios. Tačiau pašnekovas mane apstulbino kitu savo klausimu: „Kokį Dievą tu tiki?" „Še tau, kad nori, - toliau lėkė mintys, - juk ką tik išsiaiškinome, kad abu tikime Kristumi". Tačiau garsiai tik trumpai ištariau: „Kaip kokį?"
„Gyvąjį Dievą?" - patikslino vyriškis.
Ir vėl minčių lavina: „O kokį daugiau tikėti, jeigu ne Tą, kuris mus sukūrė, esantįjį, realųjį? Negi yra prasmė tikėti savo susigalvotą Dievą? Juk tai tas pats, kaip būti bedieviu. Tikėjimas prasmingas tik tuomet, kai tikima nematoma realybe, o ne savo prasimanymais". Tuo metu jau buvau supratęs, jog mano Kūrėjas realus, nors tam, kad suvokčiau šią akivaizdžią tikrovę, turėjau išgyventi daug įvairių sukrėtimų ir dar daugiau jų patirti, idant suprasčiau, jog tai ne žmonių, o Dievo sumanymas save atverti per Jėzų Kristų. Augau netikinčiųjų šeimoje. Tėvai mane auklėjo ateistiškai. Tačiau beviltiškiausioje gyvenimo situacijoje kaip paskutinės išeities šaukiausi Dievo Jėzaus Kristaus vardu ir sulaukiau realios pagalbos. Ėmiau stebėtis, kaip galėjau nematyti Kūrėjo braižo mane supančioje aplinkoje. Kiekviena žolė yra inžinerinės, technologinės, estetinės minties stebuklas, jau nekalbant apie žuvis, gyvūnus ar žmones. Kiekvienas ant pečių nešiojamės tobuliausią technologinį įrenginį - savo smegenis.
Atsakiau: „Taip, tikiu Gyvąjį Dievą - Tą, kuris mane sukūrė".
„Melskis, kad mes susitiktume", - pasakė mano pašnekovas.
Toks raginimas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti labai keistas. Juk mes jau susitikome. Tačiau anuomet jo pasakyti žodžiai manyje virto aiškiu vaizdiniu, kad kitas mūsų susitikimas priklauso ne tik nuo mūsų susitarimo, bet ir nuo Gyvojo Dievo. Neišeina tikėti realiu Kūrėju ir galvoti, kad mūsų kasdienybė, - tai nieko bendra su Juo neturintis pasaulis.
Vyriškis kalbėjo toliau: „Mes turime susitikti ir pasikalbėti apie Dievą". Mintyse kaip kino ekrane iškilo įvairių dvasinėmis temomis perskaitytų knygų lentynos. Pagalvojau, jog tai bus tikrai puikus pabendravimas, kuriame sublizgėsiu nemenka savo erudicija. Tačiau jis tęsė lyg girdėdamas mano mintis: „Ne taip, kaip žmonės apie tai galvoja, bet kaip to nori Gyvasis Dievas". Perskaitytas knygų lentynas tarsi kažkas nupūtė. Supratau, kad turimos žinios man šiuo atveju nepadės. Pasijutau, lyg vėl būčiau mažas vaikas, stovintis prie nepažįstamo pasaulio slenksčio. Pašnekovas, ant popieriaus skiautės užrašęs savo telefono numerį, prieš išlipdamas padavė ją man ir įspėjo, kad namie būna tik vakarais, po darbo (tuomet mobiliųjų telefonų dar nebuvo).
Mūsų pokalbis truko kelias minutes, kol autobusas nuvažiavo vieną stotelę. Važiavau toliau su daugybe naujų minčių, aiškiai suprasdamas, kad būtinai turiu dar kartą susitikti su tuo žmogumi, nes kitu atveju nei pats sau, nei kitiems negalėsiu nuoširdžiai sakyti, jog noriu pažinti tiesą. Mūsų trumputis susitikimas buvo kaip iššūkis, mestas visai mano gyvenimo filosofijai.
Sunkiai sulaukęs kitos dienos vakaro, paskambinau duotu numeriu. Vakarykštį pašnekovą radau namie. Jis pasakė, kur gyvena. Pasirodo, buvau visai netoli jo namų. Po dešimties minučių jau skambinau į duris vieno daugiabučio laiptinėje. Naujasis pažįstamas pasikvietė į savo kambarį ir mes kurį laiką kalbėjomės krikščioniško tikėjimo temomis. Atskirų to pokalbio detalių neatsimenu, tačiau atmintyje išliko bendras įspūdis, - viską, ką jis kalbėjo, suprasdavau iš karto ir mane net keistai stebino per daug išsamus aiškinimas. Baigdamas pokalbį namų šeimininkas pasiūlė kartu pasimelsti: „Tu gali melstis kaip nori, tyliai arba garsiai, savo žodžiais arba išmoktomis maldomis, atsiklaupęs, stovėdamas ar sėdėdamas. Aš meldžiuosi atsiklaupęs, girdimai sakydamas maldos žodžius". Abu suklaupėme ir jis pradėjo melstis savais žodžiais. Aš klūpodamas tylėjau ir su nuostaba klausiausi labai nuoširdžios maldos. Supratau, jog taip nuoširdžiai ir atvirai tikrai nesugebėčiau melstis. Pasijutau taip, tarsi būčiau suspaustas storame šaltame akmeniniame kiaute. Tas pojūtis padėjo pamatyti savo esamą padėtį. Šalia manęs klūpojo žmogus, kuris laisvai galėjo išsakyti Dievui nuoširdaus rūpesčio kupinus maldos žodžius, o aš buvau lyg uždarytas stingdančiame sarkofage. Jis meldėsi gal kokias dešimt minučių, o tuomet pasisuko į mane ir paklausė: „Gal ir tu nori ką nors pasakyti Dievui?"
Suvokiau, jog klūpau nematomo Dievo akivaizdoje ir mano malda bus išklausyta. Galvojau, kaip turėčiau melstis. Žinojau, kad nesugebėsiu to padaryti taip laisvai ir atvirai, kaip namų šeimininkas. Vis dar jausdamas tą mane kaustantį šaltą kiautą puse lūpų tyliai išlemenau trumpą sakinėlį: „Aš nenoriu toks būti".
Jau per mėnesį mano gyvenime įvyko daugybė vidinių bei išorinių permainų.
Viso to susitikimo kulminacija, manau, buvo ta pašnibždomis pasakyta beveik ne malda, o kita vertus, pati tikriausia malda. Autobuse mane užkalbinęs žmogus padėjo man nuoširdžiai atsiverti prieš savo Kūrėją ir Viešpatį. Lemtingas susitikimas įvyko. Tik jis prasidėjo pokalbiu autobuse. Kiekvienas užduotas klausimas buvo tarsi žingsnis arba gairė tikrojo susitikimo link. Tereikėjo nuoširdžiai sau pačiam į tuos klausimus atsakyti. „Jūs skaitote Dovydo psalmes? Jūs tikintis? Kokį Dievą tu tiki? Gyvąjį Dievą?" Tuomet dar pora paraginimų: „Melskis, kad mes susitiktume. Mums reikia pasikalbėti apie Dievą, tačiau ne taip, kaip apie tai galvoja žmonės, bet kaip to nori Gyvasis Dievas". O galiausiai nuoširdžios maldos pavyzdys ir paskutinis klausimas: „Gal ir tu nori ką nors pasakyti Dievui?"
Nors tuo metu jau tikėjau Kristumi ir visiškai save pateisindamas galėjau paniekinti pašnekovo žodžius bei nekreipti dėmesio į lemtingą kvietimą, mūsų susitikimo patirtis man buvo ypatingai reikšminga.
Manau, kad atviras mano pasakojimas padės ir jums prisiminti tuos gyvenimo momentus, kai buvote paliestas savo Kūrėjo. Kiek man teko atvirai bendrauti su žmonėmis, kiekvienas vienaip ar kitaip buvo Dievo kviečiamas susitikti. Dėl daugybės įvairių priežasčių vieni kviečiami atsiliepia ir ateina į lemtingą savo gyvenimo susitikimą, o kiti pasitraukia.
Šitas mūsų netiesioginis susitikimas jau eina į pabaigą. Norėčiau, kad jūs išgirstumėte tai kaip dar vieną kvietimą susitikti su prisikėlusiu iš numirusių Jėzumi Kristumi. (Nes, kaip minėjau, mano giliu įsitikinimu, jūsų gyvenime tų kvietimų jau buvo. Progų mūsų kasdienybėje išgirsti tokį kvietimą tikrai netrūksta - tai Kalėdos, Velykos, o ir šiaip daugybė kitų akimirkų).
Gal jums kilo klausimas: „O kaip su tais nelaimėliais, kurie spaudžiami gyvenimo naštų šaukėsi Dievo ir nesulaukė pagalbos ar atsakymo?" Atsakysiu: „Nežinau. Negyvenau tų žmonių gyvenimo, nebuvau jų sielos gelmėje, nežinau nei jų pasirinkimų, nei minčių. Pastebėjau tik tai, jog kaltę dėl savo nesėkmių esame linkę versti kitiems (taip pat ir Dievui), o sėkmes kaip nuopelnus priskiriame sau. Toks polinkis trukdo savo patirtį neiškraipant papasakoti kitiems. Tačiau meluočiau, jei sakyčiau, kad buvau Dievo išgirstas dėl savo išskirtinumo. Žiūrėdamas atgal, nematau jokių savo nuopelnų, už kuriuos galėčiau tikėtis didesnio dėmesio iš Dievo negu kiti žmonės. Todėl esu įsitikinęs, kad kvietimas, kuris pasiekė mane, yra skirtas ir kitiems.
Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Argi atsiras iš jūsų žmogus, kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį?! Arba jeigu jis prašytų žuvies, nejaugi duotų jam gyvatę? Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų dalykų, tai juo labiau jūsų Tėvas, kuris yra danguje, duos gera tiems, kurie Jį prašo (Evangelija pagal Matą 7sk., 7-11 eilutės).
